Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui ir Lietuvos Valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė

V. P. (V. P., toliau - ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos 40 668 Lt nuo 2007-07-11 iki 2008-11-15 nesumokėto darbo užmokesčio.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2007-07-11 dekretu Nr. 1K-1055 nuo 2007-07-11 buvo paskirtas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju. Pagal teismo pateiktus duomenis jo darbo užmokestį sudarė 7392 Lt, iš kurių 3360 Lt tarnybinis atlyginimas, apskaičiuotas pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 666), 2520 Lt priedas, apskaičiuotas pagal Vyriausybės 1999-12-28 nutarimą Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1494), 1512 Lt priedas už ištarnautą laiką, apskaičiuotas pagal Nutarimą Nr. 666.

Pagal Nutarimo Nr. 666 1.1 ir 1.2 punktus teismų teisėjų darbo užmokestį sudarė tarnybinis atlyginimas ir tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautą laiką. Tarnybinio atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal bazinės mėnesinės algos (105 Lt) koeficientus, numatytus šio nutarimo 1 priede. Vilniaus m. apylinkės teismų (išskyrus Vilniaus m. 4 apylinkės teismą) pirmininkų pavaduotojams jis darė 32. Todėl jo tarnybinis atlyginimas buvo lygus 3360 Lt (32x105 Lt). Nutarimo Nr. 1494 1 punktu tarnybiniai atlyginimai buvo padidinti 1,75 karto ir sudarė jau 56 bazines mėnesines algas. Pagal šį nutarimą pareiškėjui papildomai buvo priskaičiuojami 2520 Lt kas mėnesį.

Priedas už ištarnautą laiką pagal minėto nutarimo 1.2 punktą buvo apskaičiuojamas tarnybinio atlyginimo procentais ir pareiškėjui, dirbančiam teisėsaugos sistemoje nuo 1991 m., jis sudarė 45 procentus. Priedas už ištarnautą laiką buvo 1512 Lt.

Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 689) 1 punkte nuo jo įsigaliojimo dienos buvo nustatytas didesnis bazinės mėnesinės algos koeficientas, kuris sudarė 2,5. Jis turėjo būti taikomas ir mietų apylinkių teismų pirmininkų pavaduotojams. Tokiu atveju prie pareiškėjo 3360 Lt atlyginimo papildomai turėjo būti priskaičiuojama ne 2520 Lt, o 5040 Lt. Priedo už ištarnautą laiką skaičiavimo tvarkos Nutarimas Nr. 689 nekeitė. Todėl pagal Nutarimą Nr. 689 jam kas mėnesį turėjo būti mokamas 9912 Lt dydžio darbo užmokestis. Skirtumas tarp išmokėto ir mokėtino mėnesinio darbo užmokesčio sudaro 2520 Lt.

Vyriausybė, Nutarimu Nr. 1494 sumažindama tarnybinio atlyginimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75, pažeidė pareiškėjo įstatymų saugomas teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21 nutarimais, 2000-01-12 sprendimu, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimais, 2006-08-08 sprendimu, kuriuose Konstitucinis Teismas pateikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse suformuluoto principo išaiškinimą, ir daro išvadas, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos. Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas. Sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad jie atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę. Teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų. Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas, bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki. Atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimu dėl teismų sprendimų precedento svarbos ir nurodo, kad šiai bylai nagrinėti itin svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007-02-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, kurioje konstatuota, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Plenarinė sesija pabrėžė, kad jeigu atlyginimas buvo sumažintas ir toks sumažintas atlyginimas buvo mokamas dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kad tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas buvo sumažintas laikantis proporcingumo principo, teisinio pagrindo konstatuoti teisių pažeidimą ir jas ginti nėra. Tuo tarpu nustačius priešingai, būtų pagrindas konstatuoti, kad teisė pažeista ir ją būtina ginti. Tokios išvados priėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A10-1/2007 2007-01-18 priėmęs analogiško turinio nutartį, kurioje teismas pabrėžė, kad itin sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties kaip teisėjų atlyginimų sumažinimo pagrindo buvimo fakto įrodinėjimo našta priklauso atsakovei. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2A-3/2008 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų ieškinį dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo, 2008-06-18 nutartyje nurodė, kad itin sunki Lietuvos valstybės ekonominė padėtis prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Tokios nuostatos analogiškose bylose laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-12-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-824/2009, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-06-02 nutartyje administracinėje byloje Nr. I-98-764/2008, Vilniaus apygardos teismas 2008-05-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1304-48/2008.

Tai reiškia, kad itin sunki ekonominė, finansinė padėtis Lietuvos Respublikoje susiklostė 1999 metais ir tęsėsi iki 2003. Nepaisant to atsakovė ir po 2003 metų, t. y. pasibaigus ypatingų sunkumų Lietuvos ekonomikoje laikui, Nutarimo Nr. 1494 nepanaikino ir prie Nutarimo Nr. 689 numatytų tarnybinių atlyginimų koeficientų negrįžo, nors privalėjo tai padaryti.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju pareiškėjas paskirtas nuo 2007-07-11, tačiau Konstitucinis Teismas savo 2006-05-09 nutarime nurodė, kad asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principas reiškia, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimo negalima diferencijuoti pagal tai, kada tam tikro dydžio atlyginimai buvo nustatyti. Šią mintį 2009-12-15 nutartyje, priimtoje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A143-824/2009, plėtoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėdamas, kad teisiškai nėra reikšminga tai, ar asmuo pradėjo eiti savo pareigas iki nustatant jam tam tikro dydžio darbo užmokestį. Tokios pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1722-815/2008 2008-08-21 priėmęs sprendimą. Teismas pabrėžė, kad ieškovai, kai kurie Vilniaus apygardos teismo teisėjai, po Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo įsigaliojimo įgijo teisę gauti iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo mokėtą apygardų teismų teisėjams didesnį teisėjo atlyginimą.

Remdamasis tuo, pareiškėjas daro išvadą, kad turi teisę gauti atlyginimą, apskaičiuotą pagal Nutarimą Nr. 666 ir Nutarimą Nr. 689, ir jis nepriklauso nuo paskyrimo į pareigos momento.

Nurodo, kad 2008-11-15 įsigaliojo Lietuvos Respublikos 2008-11-06 Teisėjų atlyginimo įstatymas Nr. X-1771 ir Nutarimų Nr. 666 ir Nr. 689 nuostatų taikymas nutrūko. Todėl darbo užmokesčio nepriemoka skaičiuotina nuo 2007-07-11 iki 2008-11-14. Per šį laikotarpį ji sudaro 40 668,24 Lt.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 15).

Teisėjų atlyginimai, tame tarpe ir teismo pirmininko pavaduotojo, yra finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas yra asignavimų valdytojas ir, paskaičiuodamas teismo pirmininko pavaduotojo atlyginimą, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Vyriausybės nutarimas Nr. 1494 galiojo iki 2009-04-30 ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pareiškėjui atlyginimą apskaičiavo ir mokėjo, vadovaudamasis ne savo valiniais sprendimais, o remdamasis teismo pirmininko pavaduotojo atlyginimo nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais. Prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2007-07-11 dekretu Nr. 1K-1055 pareiškėjas nuo 2007-07-11 paskirtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininko pavaduotoju.

Pagal į bylą pateiktą pareiškėjo 2007-2008 metais neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo lentelę, nuo paskyrimo pavaduotoju pareiškėjui buvo mokamas 3360 Lt tarnybinis atlyginimas ir 1512 Lt priedas už ištarnautą laiką, apskaičiuoti pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666, ir 2520 Lt priedas pagal Vyriausybės 1999-12-28 nutarimą Nr. 1494 (b. l. 6). Šioje lentelėje taip pat nurodyta, kad, nepakeitus teisės aktų, pareiškėjui būtų apskaičiuotas atlyginimas: 3360 Lt tarnybinis atlyginimas ir 1512 Lt priedas už ištarnautą laiką pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 ir 5040 Lt priedas pagal Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 689. Atsakovas dėl šioje lentelėje nurodytų sumų ginčo nekelia. Dėl sumų paskaičiavimo teisingumo nėra pagrindo abejoti, nes pažymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio pasirašė teismo pirmininkas ir finansininkas, kuris yra atsakingas už finansinių duomenų tikslumą, todėl teismas šią darbo užmokesčio apskaičiavimo pažymą vertina kaip atitinkančią reikalavimus, keliamus finansinės apskaitos dokumentams, ir neabejoja joje pateiktų sumų teisingumu.

Iš pateiktos darbo užmokesčio apskaičiavimo sumos matyti, kad jeigu darbo užmokestis būtų skaičiuojamas pagal Vyriausybės nutarimus Nr. 666 ir Nr. 689, pareiškėjui kas mėnesį būtų mokama 2520 Lt daugiau. Darbo užmokesčio nepriemoka sudaro 40 668 Lt.

Pareiškėjo teisė gauti atlyginimą (skaičiuojant kartu visus priedus) tokį, kokį jis galėjo gauti, jeigu nebūtų taikytas Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494, turi būti ginama. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į šiuo metu suformuotą teismų praktiką. Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis analogiškose bylose (žr., 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-983/2009, 2010-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-66/2010, 2010-04-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-55/2010), taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2008 06 18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, Aukščiausiojo Teismo 2007 02 21 plenarinės sesijos nutartimi, taip pat Konstitucinio teismo sprendimais teisėjų atlyginimo reguliavimo klausimais.

Teismas atsižvelgia į tai, kad minėtuose teismų, tame tarpe ir Konstitucinio, sprendimuose pasakyta, kad teisėjo atlyginimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai, t. y. įskaitant priedus, priemokas ir kitas išmokas. Teismas privalo atsižvelgti į tai, kad nors Vyriausybės 1999 12 28 nutarimas Nr. 1494, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimai). Teismai yra saistomi suformuota konstitucine jurisprudencija.

Būtina laikytis suformuotos teismų praktikos bei konstitucinės jurisprudencijos nuostatų ir dėl to, kokioms sąlygoms esant galimas teisėjų atlyginimų mažinimas. Nustatyta, kad mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra sunki. Šio ginčo atveju yra situacija, kai pareiškėjo atlyginimas buvo sumažintas iš esmės Vyriausybės nutarimu. Toks atlyginimo mažinimas negali būti pripažintas teisėtu jau vien dėl to, kad atlyginimas sumažintas ne įstatymo pagrindu. Be to, atlyginimas sumažintas ne laikinai. Dar viena sąlyga yra tai, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai ir įstatymu laikinai mažinant teisėjų atlyginimo dydį, būtina paisyti konstitucinio proporcingumo principo.

Šiuo metu teismas vertina aptariamo periodo (2007-2008 m.) valstybės ekonominę ir finansinę padėtį pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-18 nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-3/2008) nustatytas aplinkybes, o be to, pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo (2008-10-28 Nr. X-1761) nuostatas (toliau – ir Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas). Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad 1999 metais valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, todėl nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimo mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Tai patvirtinama ir Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 2-uoju straipsniu, nustatančiu, kad sumažinta atlyginimo dalis gali būti grąžinama tik nuo 2003-01-01.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, nepraleisdamas Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatyto ieškinio senaties trejų metų termino, ir prašo sumos, kuri neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytos.

Dar vienas klausimas yra tai, ar priėmus Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą ir jo pagrindu Vyriausybės 2009 03 18 nutarimą Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“, pareiškėjo pažeista teisė turi būti ginama. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Byloje nagrinėjamą ginčą galima būtų vertinti išspręstu tik tuomet, jeigu atsakovas pareiškėjui jau būtų grąžinęs nesumokėtą atlyginimo dalį, o tokių įrodymų byloje nėra. Priėmus minėtą įstatymą, įsiskolinimas pareiškėjui nebuvo padengtas, taip pat įsiskolinimas nepadengtas ir Vyriausybės nutarimu Nr. 194 patvirtinus Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas). Be to, Tvarkos aprašas ir minėtas įstatymas negarantuoja skolos grąžinimo, nes skolos grąžinimą pagal šiuos teisės aktus garantuoti turi tam specialiai skirtos valstybės biudžeto lėšos. Valstybės biudžetas sudaromas ir tvirtinamas atskiru įstatymu, todėl tokių lėšų neskyrus, pareiškėjas negalės įgyvendinti savo pažeistos teisės, nes pareiškėjas tiesiogiai neįtakoja įstatymų leidybos proceso. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje šios kategorijos byloje yra pasisakęs, kad teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo priėmimas nėra pagrindas atmesti pareiškėjų (teisėjų) reikalavimą (žr. 2010-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-66/2010).

Apgynus pareiškėjo teisę į darbo užmokesčio nepriemoką teismine tvarka, jis negalės tos pačios sumos dar kartą reikalauti pagal Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, nes Vyriausybės nutarimu patvirtintame Tvarkos apraše atskirai numatyta, kaip grąžinama nepriemoka pagal teismo sprendimą (8 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 97 straipsnio 3 dalimi, 127 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškėjo V. P. skundą patenkinti.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, V. P. nesumokėto atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2007-07-11 iki 2008-11-15 40 668 Lt (keturiasdešimt tūkstančių šeši šimtai šešiasdešimt aštuoni litai).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administraciniam teismą.