Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, K. B. (B.) gynėjui advokatui Vytautui Griežei ir įstatyminei atstovei – motinai Z. S.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, K. B. gynėjo advokato Vytauto Griežės (toliau – advokatas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria:

pripažinta, kad K. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, būdama nepakaltinama. K. B. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“) bendro stebėjimo sąlygomis. Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigota ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartimi K. B. paskirtos procesinės prievartos priemonės – perkėlimo į specialią įstaigą (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“) taikymo terminas pratęstas iki priverstinio gydymo pradžios.

Nukentėjusiosios E. R. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės

1. K. B., būdama nepakaltinama, sugadino svetimą turtą, o būtent: ji, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. 9.30 val. iki 2018 m. spalio 30 d. 11 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdama nuomojamame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), sugadino svetimą turtą, t. y. šaldytuvo „LIEBHER“ laidą, lentynas (200 Eur vertės), kambario langų užuolaidą (7 Eur vertės), virtuvės tapetus (10 Eur vertės), virtuvės ir kambario langų ventiliacines angas (120 Eur vertės), nuo dujų viryklės groteles (25 Eur vertės), lovos čiužinio gobeleną (15 Eur vertės), kambario ir koridoriaus sienas (300 Eur vertės), tokiu būdu padarydama E. R. 677 Eur turtinę žalą. Šie K. B. veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius sudėties požymius.

2. K. B., būdama nepakaltinama, pagrobė svetimą turtą, o būtent: ji, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. 9.30 val. iki 2018 m. spalio 30 d. 11 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdama nuomojamame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą turtą – 60 Eur vertės smulkius darbo įrankius (suvedami raktai, atsuktuvai ir pan.), indukcinę plytelę (23 Eur vertės), sudedamą lovą (96 Eur vertės), grindų ploviklį „WILEDA“ (42 Eur vertės), „DORMEO“ antklodę (60 Eur vertės), „DORMEO“ čiužinį su užvalkalu (100 Eur vertės), unitazo sėdynę (7 Eur vertės), komplektą smulkių įrankių (60 Eur vertės), medinę kėdę (35 Eur vertės), kėdę su metaliniu karkasu (30 Eur vertės), lygintuvą (12 Eur vertės), 4 raktus nuo buto (26 Eur vertės), staliuką su ratukais (28 Eur vertės), tokiu būdu padarydama E. R. 579 Eur turtinę žalą. Šie K. B. veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius sudėties požymius.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu advokatas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir K. B. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba priverčiamųjų medicinos priemonių netaikyti, perduodant ją giminaičių arba kitų asmenų globai ar rūpybai nustatant medicininį stebėjimą.

4. Pasak advokato, pirmosios instancijos teismo sprendimas K. B. skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra nepagrįstas ir neteisingas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, nes neatsižvelgė į psichikos ligomis sergančių asmenų teises reglamentuojančių teisės normų visumą.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 98 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose numatytas priverstinis stacionarinis stebėjimas specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (priverstinis hospitalizavimas) leistinas tik tais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog nepakaltinamu pripažintas asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai ar gyvybei arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Byloje nėra jokių duomenų, kad K. B. savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Pirmosios instancijos teismas taikė stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje vadovaudamasis ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), nors jame nėra jokių išvadų, motyvų ar argumentų, kad yra reali grėsmė, jog K. B. savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai arba gyvybei. Ekspertizės akte taip pat nėra nurodyta, kad K. B. serga sunkia psichikos liga, todėl priverstinis asmens hospitalizavimas taikytas nesant įstatyme nustatyto pagrindo.

6. Advokatas akcentuoja, kad ekspertizės akte pateikta išvada dėl gydymo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra rekomendacinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio gydymo skyrimo, nevertino realaus K. B. pavojingumo visuomenei. Baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai ir yra susijusios su kėsinimusi į svetimą turtą, o ne į savo ar aplinkinių sveikatą arba gyvybę. K. B. veikas padarė prieš dvejus metus. Byloje nėra jokių duomenų, kad ir po veikų padarymo ji būtų dariusi naujas veikas, kurios uždraustos baudžiamojo įstatymo. Taip pat byloje nėra duomenų, jog K. B. praeityje būtų padariusi kitas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.

7. Atsiliepimų į advokato apeliacinį skundą negauta.

8. Teismo posėdžio metu advokatas ir įstatyminė atstovė prašė skundą tenkinti ir pakeisti K. B. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

10. Advokatas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi K. B. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi. Apeliaciniu skundu prašoma paskirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba priverčiamųjų medicinos priemonių netaikyti, perduodant K. B. giminaičių ar kitų asmenų globai arba rūpybai, nustatant medicininį jos stebėjimą.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susipažinusi su bylos medžiaga, patikrinusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė K. B. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, todėl skundžiama nutartis keistina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors byloje ir nustatyta, kad K. B., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, bei jai būtinas priverstinis gydymas, tačiau tai nėra pagrindas skirti stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

12. Priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Šių priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

13. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (BK 98 straipsnis).

14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo K. B. klausimą, padarė išvadą, kad asmeniui nustatyta liga yra pažengusi, reikalingas ilgalaikis gydymas, dėl ligos ji yra socialiai pavojinga, K. B. nėra kritiška savo ligos atžvilgiu, todėl tikslinga taikyti stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendrojo stebėjimo sąlygomis (2 t., b. l. 196). Vilniaus miesto apylinkės teismas šią išvadą padarė remdamasis išimtinai tik (duomenys neskelbtini) ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 105-110) bei šį aktą surašiusios (duomenys neskelbtini) J. D. duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu, neatsižvelgdamas į kitas svarbias byloje nustatytas aplinkybes, dėl ko padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

15. Sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskyrimo klausimą, yra svarbu įvertinti ir padarytas įstatymo uždraustas veikas bei asmens realų pavojingumą visuomenei. Pažymėtina, kad vien ekspertizės aktu padaryta rekomendacinio pobūdžio išvada savaime nesuponuoja, jog K. B. yra būtinas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-120-870/2019, 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-529-988/2019). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, būdama nepakaltinama. Šiose teisės normose įtvirtintų veikų pavojingumas yra įvertintas įstatymo leidėjo ir jos yra priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Įvertinus uždraustų veikų padarymo aplinkybes, jų pobūdį (veikos buvo nukreiptos ne į kitų asmenų sveikatą ar gyvybę, o į turtą), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog K. B. šiuo konkrečiu atveju kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau pačiai ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Pažymėtina ir tai, kad K. B. praeityje nebuvo teista ir jos atžvilgiu nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai (2 t., b. l. 125, 126), ji tik vieną kartą buvo bausta administracine tvarka už tai, kad važiavo viešuoju transportu be bilieto, paskirtą baudą sumokėjo (2 t., b. l. 124). Svarbu ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog po 2018 m. spalio 30 d. (past. – nuo baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo momento) K. B. būtų padariusi naujas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, administracinius nusižengimus ar kitus teisės pažeidimus.

16. Kita vertus, ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta išvada, kad šiuo metu K. B. serga (duomenys neskelbtini) ir negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti (2 t., b. l. 110), t. y. dėl jai diagnozuoto psichikos sutrikimo ją reikia priverstinai gydyti. Šiame kontekste pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

17. Įvertinus tiek K. B. padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pavojingumą, tiek jos asmenybę, jai diagnozuoto psichikos sutrikimo požymius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu jai taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – nėra pakankamo pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant švelnesnę priemonę, t. y. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Šiuo atveju ši priemonė laikoma pakankama, siekiant gydyti K. B. (BK 98 straipsnio 2 dalis, BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartis keičiama nutariant K. B. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad K. B. pažeidus ambulatorinio stebėjimo sąlygas (past. – nevartojant gydytojo paskirtų vaistų, nesilankant gydymo įstaigoje pagal suderintą grafiką, nevykdant kitų gydančių gydytojų nurodymų ir kt.), jos psichikos sveikatos būklei pablogėjus ar išaugus jos pavojingumui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygos iš ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygų gali būti pakeistos į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

19. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nutarta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartimi (2 t., b. l. 101-102) K. B. paskirtos procesinės prievartos priemonės – perkėlimo į specialią įstaigą (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“) taikymo terminą pratęsti iki priverstinio gydymo pradžios (2 t., b. l. 197). Atsižvelgiant į tai, kad K. B. yra keičiama priverčiamoji medicinos priemonė, šia nutartimi panaikinama procesinės prievartos priemonė, įpareigojant nedelsiant asmenį paleisti iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, K. B. gynėjo advokato Vytauto Griežės apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutartį: K. B. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“) bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nutartimi K. B. paskirtą procesinę prievartos priemonę – atidavimą į sveikatos priežiūros įstaigą ir ją nedelsiant paleisti iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.