- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-27
- Bylos Nr.
- e2S-1480-794/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01653-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- K. T.
- Atsakovas
- S. T., K. T.
- Kategorijos
- 3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
- 2.3.4.4.3Ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) S. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. nutarties, kuria tenkintas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-305-424/2021 pagal ieškovo K. T. patikslintą ieškinį atsakovei S. T. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo bei išlaikymo priteisimo ir .pagal ieškovės (atsakovės) S. T. priešieškinį atsakovui K. T. (ieškovui) dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto ir įsipareigojimų padalijimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo, nustatyti atsakovės bendravimo su vaiku tvarką, priteisti iš atsakovės vaikui išlaikymą, padalinti santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą turtą ir kt.
2. Ieškovas taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikinąją tėvo bendravimo su vaiku tvarką, numatančią, kad ieškovas su vaiku bendrauja kas antrą savaitę: porinės metų savaitės ketvirtadienį 18 val. paimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos ar po užsiėmimų iš ugdymo įstaigos ir grąžindamas vaiką į jo gyvenamąją vietą neporinės metų savaitės ketvirtadienį 18 val. Nurodė, kad nuo 2020 m. sausio 16 d. kai šalys pardėjo gyventi atskirai, pagal tėvų abipusį susitarimą vaikas vieną savaitė gyvendavo su motiną, kitą – su tėvu. Šalyje įvedus karantiną, atsakovė pradėjo riboti tėvo bendravimą su vaiku. Per paskutinius tris mėnesius ieškovas turėjo galimybę bendrauti su vaiku tik vieną kartą. Atsakovė nuteikinėja vaiką prieš tėvą, dėl ko vaikas atsisako susitikti su tėvu, vengia bendrauti telefonu ir pan.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškovo prašymu nesutiko ir nurodė, kad ji nedraudžia vaikui bendrauti su tėvu ir tokį bendravimą skatina, tačiau vaikui šiuo metu yra prasidėjusi paauglystė ir jis pats atsisako bendrauti su tėvu. Nurodė, kad šiuo metu vaikas gyvena su ja ir nustačius ieškovo prašomą bendravimo su vaiku tvarką, būtų kardinaliai pakeistos vaiko gyvenimo sąlygos, kas jam sukeltų stresą ir nepatogumus vis keičiant gyvenamąją vietą, kas neigiamai paveiktų sūnaus emocinę būseną, būtų pažeisti jo interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. kovo 26 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nustatė K. T. laikinąją bendravimo su sūnumi J. T., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką, t. y. K. T. metų porinės savaitės ketvirtadieniais 18 val. paima vaiką iš jo gyvenamosios vietos ar po užsiėmimų iš ugdymo įstaigos ir grąžina vaiką į jo gyvenamąją vietą neporinės metų savaitės ketvirtadienį 18 val. Taip pat teismas nurodė, kad esant bendram tėvų sutarimui tėvai turi teisę nukrypti nuo nustatytos tėvo bendravimo su vaikais tvarkos.
5. Teismas nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi Nr. e2-8855-804/2020 laikinoji vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Teismo posėdyje abi šalys pripažino, kad iškilus tarpusavio nesutarimas ir abiem nusprendus pagyventi atskirai, abipusiu sutarimu vaikas pakaitomis po savaitę gyvendavo tai pas motiną, tai pas tėvą, ir tokia situacija šalis tenkino.
6. Teismas taip pat nustatė, kad iš šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ir reiškiamų procesinių prašymų, šalių nesutarimai nuo geranoriško problemų sprendimo vystosi link didėjančio konflikto, iš esmės, visais šioje byloje nagrinėjamai klausimais. Šalys nesutaria ir konfliktuoja dėl tėvo bendravimo su vaiku. Nesant nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, ir šalims dėl to nesutariant, teismas vertino, kad situacijos neapibrėžtumas ne tik neatitinka vaiko interesų, bet ir sudaro sąlygas augti šalių konfliktui ar net manipuliuoti vaiku.
7. Kadangi byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir šalys teismo posėdyje, kad maksimalus tėvo bendravimas su vaiku ar bendravimas su vaiku tėvo gyvenamojoje vietoje keltų grėsmę vaiko saugumui ar kitaip pažeistų vaiko teises, teismas vertino, kad ieškovo prašoma nustatyti jo bendravimo su sūnumi tvarka atitinka tiek vaiko interesus, tiek abiejų tėvų teisių ir pareigų vaikui lygybės principą.
1 III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu atsakovė S. T. prašo panaikinti 2021 m. kovo 26 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-305-424/2021, ir išspręsti klausimą iš esmės – nustatyti minimalią ieškovo K. T. laikiną bendravimo tvarką su nepilnamečiu sūnumi J. T., atsižvelgiant į šiame atskirajame skunde išdėstytus argumentus. Teismui nusprendus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto tvarka nepanaikinti ginčo nutarties, apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti 2021 m. kovo 26 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-305-424/2021, ir ieškovo K. T. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovės įsitikinimu, teismas, spręsdamas, kokią laikiną bendravimo tvarką nustatyti su nepilnamečiu sūnumi turi atsižvelgti į tai, kokia bendravimo tvarka labiausiai atitiks nepilnamečio sūnaus interesus ir jų nepažeis, atsižvelgti į tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšį, atsižvelgti į sūnaus nuomonę dėl bendravimo su tėvu. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti atsakovė teismo prašė išklausyti vaiko nuomonę dėl ieškovo prašomos nustatyti laikinos bendravimo tvarkos, tačiau teismas, nenurodydamas jokių motyvų to nepadarė ir priėmė nepagrįstą nutartį, kurioje aukščiau nurodyti itin svarbūs aspektai apskritai nebuvo įvertinti. Teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovės paaiškinimus, kad laikotarpis, kuomet šalių nepilnametis sūnus kas savaitę praleisdavo pas kiekvieną iš tėvų, buvo labai sunkus pačiam vaikui, kuris tapo išsiblaškęs, jautrus ir užsidaręs savyje.
Atsiliepimas
8.2. Atsakovės teigimu, ginčijama nutartimi teismas iš esmės panaikino įsiteisėjusia 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8855-804/2020 nustatytą laikinąją apsaugos priemonę, t. y. nepilnamečio vaiko J. T. laikinos gyvenamosios vietos nustatymą su atsakove S. T., nes ginčijama nutartimi nustatyta laikina ieškovo bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku faktiškai apibrėžė tėvų bendravimą su vaiku 50/50 principu. Dėl ginčo nutarties priėmimo tapo neįmanomas 2020 m. rugsėjo 8 d. teismo nutartimi nustatytos laikinosios apsaugos priemonės įgyvendinimas. Be to, atsakovei nebuvo suteikta teisė tinkamai atsiliepti į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat atsakovei nebuvo suteikta teisė pasiūlyti savo varianto dėl laikinos bendravimo tvarkos tarp vaiko ir tėvo nustatymo.
8.3. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarauja sūnaus bendravimui su tėvu ir skatina sūnų bendrauti su tėvu. Atsakovė nėra nusiteikusi prieš nepilnamečio sūnaus bendravimą su tėvu. Būtent dėl atsakovo negebėjimo bendrauti, tartis, dėl nuolat reiškiamų diktatoriško tono reikalavimų ir kilo šis ginčas dėl nepilnamečio sūnaus bendravimo su tėvu. Ieškovas prie patikslinto ieškinio pridėjo filmuotus įrašus, kuriuose matyti emocijas liejantis šalių nepilnametis sūnus. Prie ieškinio taip pat pridėtas garso įrašas, kuriame girdėti atsakovės emocingas šnekėjimas. Teikiamais vaizdo bei garso įrašais ieškovas stengiasi sudaryti neigiamą įspūdį apie atsakovę, nurodo, kad atsakovė daro neigiamą įtaką vaikui, darydama psichologinį spaudimą. Paties ieškovo veiksmai rodo, kad ieškovas, siekdamas nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su juo, psichologiškai manipuliuoja nepilnamečiu sūnumi visiškai negalvodamas apie daromą žalą vaikui. Teismas, priimdamas ginčo nutartį, šių aplinkybių apskritai neįvertino.
Šalies argumentai
8.4. Ieškovo pateiktu prašymu dėl laikinos bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo buvo siekiama visai kitų tikslų t. y. „paspausti“ atsakovę priimti ieškovo siūlomą variantą ginčui išspręsti. Papildomai nurodytina, kad ieškovas nerodo jokio geranoriškumo vaiko ir atsakovės atžvilgiu, po ginčo nutarties priėmimo ir toliau konfliktuoja, nurodinėja ir veikia faktiškai prieš nepilnamečio sūnaus valią, kas nėra suderinama su prioritetiniais vaiko interesais.
8.5. Nagrinėjamu atveju teismas, nusprendęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo atsižvelgti ir į šiuos esminius aspektus: a) byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tarp ieškovo ir nepilnamečio sūnaus yra susiformavęs ir išlikęs emocinis ryšys, dėl ko, teismui sprendžiant dėl bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo, turėjo būti nustatyta minimali laikina ieškovo bendravimo su sūnumi tvarka iki teismo sprendimo priėmimo; b) siekiant, jog tarp sūnaus ir ieškovo formuotųsi emocinis ryšys, vaiko ir tėvo bendravimas turi vystytis palaipsniui, taip apsaugant nepilnamečio sūnaus interesus; c) atsakovės įsitikinimu, geriausiai nepilnamečio sūnaus interesus užtikrintų tokia tvarka, kuomet sūnus galėtų bendrauti su tėvu kas antrą savaitgalį, pagal grafiką švenčių dienomis ir pagal susitarimą su sūnumi darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui; d) tėvo ir sūnaus bendravimas turėtų vykti po sūnaus pamokų/papildomos ugdomosios veiklos laiko. Būtent minimali vaiko ir tėvo bendravimo tvarka padėtų palaipsniui atkurti jų tarpusavio ryšį bei užtikrintų nepilnamečio sūnaus interesus ir kartu ieškovo teisę bendrauti su sūnumi.
Atsiliepimas
9. Ieškovas K. T. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
9.1. Ieškovo teigimu, priešingai nei teigia atsakovė, teisės būti išklausytam principas jokia apimtimi nebuvo pažeistas, t. y. tiek atsakovė, tiek jos atstovas buvo išklausyti ir pateikė savo nuomonę teismo posėdžio metu, kurio metu abi šalys pripažino, kad iškilus tarpusavio nesutarimas ir abiem nusprendus pagyventi atskirai, abipusiu sutarimu vaikas pakaitomis po savaitę gyvendavo tai pas motiną, tai pas tėvą, ir tokia situacija šalis tenkino, kas reiškia, jog ir pačiam vaikui tokia tvarka, kuomet jis po savaitę leis su kiekvienu iš tėvų yra įprasta. Atsakovės nurodyti teiginiai, kad šalių vaikas kas savaitę praleisdavo pas kiekvieną iš tėvų, buvo labai sunkus pačiam vaikui, kuris tapo išsiblaškęs, jautrus ir užsidaręs savyje yra visiškai nepagrįsti. Jau pirmąją teismo nutartyje numatytą savaitę bendravo su vaiku, bendravimas buvo atviras, šiltas, vaikas buvo be galo išsiilgęs tėvo, buvimo bei nakvynių pas tėvą. Pažymėjo, kad ieškovo santykis su vaiku yra itin stiprus, ieškovą su sūnumi sieja glaudus ryšys, vaikas yra ypatingai prisirišęs prie ieškovo.
9.2. Vaiko gyvenime ieškovas visada dalyvavo labai aktyviai, 4 metus buvo sūnaus klasės tėvų komiteto narys, nuolatos bendraudavo su mokytoja vaiko ugdymo klausimais, yra gavęs mokyklos direktorės padėką. Ieškovas rūpinosi tiek vaiko buitimi, tiek laisvalaikiu, ugdymu. Iki skundžiamos nutarties priėmimo ieškovui iš atsakovės pusės lygi galimybė rūpintis vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra apribota.
9.3. Nors atsakovė teigia, kad priimant skundžiamą nutartį turėjo būti privalomai išklausyta vaiko nuomonė, tačiau su tokia atsakovės pozicija sutikti nėra pagrindo, nes paminėtos teisinės nuostatos taikytinos teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nepasisako dėl ginčo esmės, todėl šalių vaiko nuomonės dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių neišklausymas nesudarė kliūčių pirmosios instancijos teismui išspręsti šį klausimą.
9.4. Pagal galiojantį reguliavimą vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatoma su vienu iš tėvų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.169 straipsnio 2 dalis), tačiau toks reguliavimas jokiu būdu neriboja teismo nustatyti vaiko bendravimo su tėvu tvarkos, pagal kurią vaikas praleistų pusę savo laiko, o pagal kasacinio teismo praktiką, bendravimo tvarkos modelis kiekvienam iš tėvų bendraujant su vaiku kas savaitę, yra galima.
9.5. Atsakovė siekdama susikurti teisinius svertus vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu riboja atsakovo bendravimą su vaiku: iki šiol siekė mažinti vaiko ryšį su tėvu ir užsitikrinti vaiko palankumą bei lojalumą sau tokiu būdu formuodama sūnui tėvo atstūmimo sindromą. Ieškovas pateiktu prašymu siekė ne tik reikalavimų pagal savo ieškinį užtikrinimo, bet ir ryšio su vaiku išsaugojimo bei situacijos, kuomet kažkuri viena iš šalių įgis teisinius svertus bylos reikalavimų apimtyje jai nuolatos ir didžiąja dalimi leidžiant laiką su vaiku, eliminavimo. Bylos nagrinėjimas užtruks, tuo tarpu jeigu vaikas leis po lygiai laiko tiek su tėvu, tiek su motina, tokiu būdu tik išsigrynins tikroji vaiko valia bei jos pagrindimas kas liečia vieną esminių byloje pareikštų reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
11. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
12. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatyta laikina ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
13. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė naujų rašytinių įrodymų – susirašinėjimą su ieškovu bei atsakovės kreipimasis į VTAT.
14. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
15. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į byloje sprendžiamo procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekiant teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar tikrai egzistavo sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta vėliau kilusį poreikį teikti naujus įrodymus, taigi juos priima bei vertina kartu su byloje jau esančiais įrodymais. Ieškovui šie rašytiniai įrodymai atskirojo skundo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo metu yra žinomi, nes jie buvo išsiųsti kartu su atsakovės atskiruoju skundu ieškovui susipažinti ir kaip matyti iš ieškovo atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą, jis su rašytiniais įrodymais susipažino ir dėl jų pasisakė.
Dėl laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo
16. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali gyventi atskirai, tačiau jiems neatimama teisė ir pareiga bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu ir artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Uždrausti ar nustatyti minimalų bendravimą su vaiku galima tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad aptartos įstatymo nuostatos yra aktualios ir sprendžiant klausimą dėl laikinos vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo civilinės bylos nagrinėjimo metu. Taigi laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
17. Nagrinėjamu atveju matyti, kad 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8855-804/2020 laikinoji vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina (atsakove). Taip pat nustatyta, kad iškilus šalių tarpusavio nesutarimas ir abiem nusprendus pagyventi atskirai, abipusiu sutarimu vaikas pakaitomis po savaitę gyvendavo tai pas motiną (atsakovę), tai pas tėvą (ieškovą), ir tokia situacija šalis tenkino, tačiau šiuo metu tarp šalių didėja nesutarimai ne tik iš esmės dėl visų ieškinio reikalavimų bet ir ginče dėl vaiko.
18. Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo nagrinėjamas dalyvaujant šalims ir jų atstovams, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2021 m. kovo 26 d., 10.00 val., atidedant nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimą ir paskelbimą 2021 m. kovo 26 d. 16.00 val. Vadinasi, skundžiama nutartis buvo priimta, išklausius byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę ir įvertinus pateiktus dokumentus, siekiant apsaugoti šalių vaiko teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog jai nebuvo suteikta teisė tinkamai atsiliepti į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat atsakovei nebuvo suteikta teisė pasiūlyti savo varianto dėl laikinos bendravimo tvarkos tarp vaiko ir tėvo nustatymo yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
19. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nėra išsprendžiamas ginčas iš esmės, jų paskirtis laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Vaiko ryšys su abiem tėvais yra itin svarbus vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai. Todėl turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas galėtų palaikyti ryšius su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų, remiantis tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Vaiko interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaiku ar skyriumi. Tai reiškia, kad tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikas, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausių – užtikrinti vaiko bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena.
20. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio (priešieškinio) dalyką sudarančius klausimus, kokia konkreti bendravimo tvarka nustatytina su vaiku negyvenančiam tėvui. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone, kaip jau aukščiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai.
21. Pagal CK 3.177 straipsnį teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas negalėjo būti išspręstas, neišklausius šalių nepilnamečio vaiko nuomonės. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atsakovės teiginiu, nes paminėtos teisinės nuostatos taikytinos teismui nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kaip aukščiau minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nepasisako dėl ginčo esmės, todėl šalių nepilnamečio vaiko nuomonės dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių neišklausymas nesudarė kliūčių pirmosios instancijos teismui išspręsti šį klausimą. Dėl šios priežasties atsakovės argumentai dėl šioje proceso stadijoje būtino nepilnamečio vaiko nuomonės išklausymo yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014). Itin konfliktiškų šeimos santykių bylose, pabrėžtas bendrasis principas, kad tam, jog tėvai galėtų peržengti emocines kliūtis ir atkurti brandų tarpusavio ryšį, orientuotą į geriausius vaiko interesus, turi praeiti šiek tiek laiko; tokiose delikačiose situacijose ryšių su vaiku atkūrimas gali reikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų; šioje srityje valstybės pareigos nėra absoliučios ir jos daugiau susijusios su priemonių, o ne rezultato klausimu, todėl nustatant bendravimo tvarką siekiama tik sudaryti sąlygas skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) dalyvauti auklėjant vaiką, jiems susitikti ir bendrauti.
23. Nagrinėjamu atveju atsakovas teismo prašė nustatyti „50:50 procentų laiko“ bendravimo su vaiku modelį, kai šalys gyvena su vaiku ir juo rūpinasi po savaitę. Atsakovės teigimu, teismas tenkindamas ieškovo prašymą, iš esmės panaikino įsiteisėjusią 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8855-804/2020 nustatytą laikinąją apsaugos priemonę, t. y. vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymą su atsakove. Dėl ginčo nutarties priėmimo tapo neįmanomas 2020 m. rugsėjo 8 d. teismo nutartimi nustatytos laikinosios apsaugos priemonės įgyvendinimas.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustačius laikiną vaiko gyvenamajai vietai su motina, turi būti nustatyta laikina skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka. Nors vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatoma su vienu iš tėvų (CK 3.169 straipsnio 2 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, jog toks reguliavimas jokiu būdu neriboja teismo nustatyti vaiko bendravimo su tėvu tvarkos, pagal kurią vaikas praleistų pusę savo laiko. Be to, kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad bendravimo tvarkos modelis kiekvienam iš tėvų bendraujant su vaiku kas savaitę, yra galimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019). Dėl šios priežasties atsakovės argumentai, jog teismas skundžiama nutartimi panaikino 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-8855-804/2020 nustatytą laikinąją apsaugos priemonę, t. y. vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymą su atsakove yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką, tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, jog tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).
26. Nors atsakovės teigimu, būtent minimali vaiko ir tėvo bendravimo tvarka padėtų palaipsniui atkurti jų tarpusavio ryšį bei užtikrintų nepilnamečio sūnaus interesus ir kartu ieškovo teisę bendrauti su sūnumi, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08). Kadangi byloje 2021 m. kovo 26 d. teismo posėdžio metu abi šalys pripažino, kad iškilus tarpusavio nesutarimas ir abiem nusprendus pagyventi atskirai, abipusiu sutarimu vaikas pas kiekvieną iš tėvų gyvendavo pakaitomis po savaitę, ir tokia situacija šalis tenkino, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaikui tokia tvarka jau buvo įprasta ir nesant byloje duomenų, kad maksimalus tėvo bendravimas su vaiku ar bendravimas su vaiku tėvo gyvenamojoje vietoje keltų grėsmę vaiko saugumui, vaikui būtų nepriimtinas ar kitaip pažeistų vaiko teises (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo prašoma nustatyti jo bendravimo su sūnumi tvarka atitinka tiek vaiko interesus, tiek abiejų tėvų teisių ir pareigų vaikui lygybės principą.
27. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikiną bendravimo tvarką, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas. Kaip žinia, santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.
29. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, arba vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
31. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 26 d. nutartį paliktą nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.