Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Ingai Trimailovai,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį atsakovui V. A., trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini), dėl vaiko atskyrimo nuo tėvo, išlaikymo vaikui priteisimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti jame nurodytais motyvais.

Teismo posėdžio metu atsakovas prašė ieškinį atmesti. Papildomai nurodė, jog nori, kad sūnus augtų šeimoje, gerai mokytųsi, sportuotų, baigęs mokyklą įstotų į aukštąją mokyklą.

Dėl tėvo atskyrimo nuo vaiko

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje yra numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnyje yra apibrėžtas tėvų valdžios turinys savo vaikų atžvilgiu. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, juos išlaikyti, sudaryti sąlygas vaikams visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Taigi, tėvai turi ne tik prigimtinę, bet ir konstitucinę pareigą rūpintis savo vaikais ir juos išlaikyti. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus, tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota arba vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų CK III knygos nustatyta tvarka (CK 3.160 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybė į privatų šeimos gyvenimą gali ir turi įsikišti tik dviem atvejais: teikdama tėvams paramą, reikalingą tinkamam vaikų auklėjimui ir priežiūrai (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 18 straipsnis), ir imdamasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, siekiant apginti vaiką nuo priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, kuriuos vaikas gali patirti iš tėvų ar kitų jį globojančių asmenų (Konvencijos 19 straipsnis). Šis atsakomybės už vaiko teisių apsaugą pasidalijimas tarp tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir valstybės visų pirma turi būti įgyvendinamas per valstybės teikiamą pagalbą tėvams, kad šie deramai atliktų savo pareigas. Planuodama ir teikdama paslaugas šeimai valstybė turi garantuoti vaikui teisę visų pirma augti savo šeimoje, o vaiko paėmimas iš šeimos turėtų būti taikomas tik išnaudojus visas priemones padėti šeimai ir socialiniam darbui nedavus teigiamų rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl kurių vaiko tėvai ar vienas iš jų negali gyventi su vaiku ir juo rūpintis, gali būti priimtas sprendimas atskirti vaiką nuo tėvų ar vieno iš jų, o vengiant vykdyti savo pareigas, taikomas tėvų valdžios apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2014).

Motyvuojamoji dalis

CK 3.179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Vaikas gali būti atskiriamas nuo tėvų nustačius, jog yra objektyvios aplinkybės, kurios rodo, jog gyvenimas kartu su tėvais kenkia vaiko interesams. Atskiriant vaiką nuo tėvų nereikalinga įrodyti, jog tėvai yra kalti dėl netinkamo asmeninių tėvų teisių vaikui vykdymo. Vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) yra skirtas vaiko teisių ir interesų apsaugai, atskyrimo priežastimis yra būtent vaiko interesų neatitinkantis atsakovų elgesys.

CK 3.179 straipsnyje, reglamentuojančiame tėvų ir vaiko atskyrimą, nėra apibrėžtas sąrašas aplinkybių, kurioms esant vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų, o nurodytas tik bendras principas, kad toks atskyrimas nuo tėvų gali būti daromas dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.), kai reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Minėta, kad vaiko atskyrimas nuo tėvų yra viena iš dviejų tėvų valdžios ribojimo rūšių. Tai laikina vaiko interesų ir teisių apsaugos priemonė, taikoma, kai tėvai nevykdo ar negali vykdyti savo pareigų vaikams dėl tam tikrų aplinkybių, nesant tėvų kaltės. Vaikams ir tėvams atskirti užtenka fakto, kad tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, užtikrinti jiems normalių gyvenimo sąlygų, todėl, siekiant apginti vaiko teises, vaikas turi būti perkeltas į kitą gyvenamąją vietą. Kadangi vaikai atskiriami nuo tėvų nesant šių kaltės, tėvams išsaugomos visos asmeninės ir turtinės giminyste pagrįstos teisės bei pareigos, pavyzdžiui, tėvai ir toliau privalo teikti išlaikymą savo vaikui, kuris gyvena atskirai, ir pan. Atskyrus vaiką nuo tėvų, tėvai netenka tik teisės gyventi kartu su vaiku ir reikalauti jį grąžinti iš kitų asmenų, o kitomis tėvų teisėmis gali naudotis tiek, kiek tai įmanoma negyvenant kartu su vaiku, tame tarpe išlieka teisė vaiką lankyti. Todėl, nors ir negalėdami nuolat gyventi su vaiku, tėvai gali puoselėti santykius su vaiku, toliau palaikyti emocinį ryšį. Taigi vaikų ir tėvų atskyrimo tikslas yra ne nubausti tėvus, o užtikrinti, kad vaikas gyventų tinkamomis sąlygomis ir juo būtų rūpinamasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-378/2020).

Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kas atsakovas V. A. neturi dvasinio emocinio ryšio su nepilnamečiu sūnumi D. A.. Paskutinio atvejo vadybos posėdžio metu buvo galutinai konstatuota, kad ryšio tarp tėvo ir nepilnamečio vaiko atkurti nepavyko, taip pat matomas aiškiai išreikštas nepilnamečio D. A. nenoras gyventi ir palaikyti ryšį su tėvu. Pats atsakovas paaiškino, jog nuo pat mažens sūnus gyveno su motina, jis kartu su sūnumi negyveno, jo neaugino ir neauklėjo, net nebuvo įrašytas vaiko tėvu. Šias aplinkybes patvirtina ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus pateikta medžiaga, iš kurios matyti, kad atsakovas D. A. tėvu buvo įrašytas tik 2009 m. rugpjūčio 25 d. pagal bendrą tėvų prašymą tėvystei pripažinti. Atsakovas taip pat pripažino, kad sūnaus dabartinėje jo gyvenamojoje vietoje nelanko, jam neskambina, į mokyklą neužeina.

Liudytojos E. I., dirbanti Zarasų rajono socialinių paslaugų centre atvejo vadybininke, N. V., dirbanti Zarasų rajono socialinių paslaugų centre psichologe, I. B.-Z. ir K. K., dirbančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, kurios dirbo su atsakovo šeima, teismo posėdžio metu parodė, kad ryšio tarp tėvo ir nepilnamečio vaiko nėra ir atkurti nepavyko, darbas su šeima teigiamų rezultatų nedavė, vaikas kategoriškai atsisako grįžti pas tėvą, pareiškė, kad jeigu bus grąžintas pas tėvą vėl pabėgs. Teismas neturi pagrindo netikėti šių specialistų vertinimais, tai nėra vieno specialisto vertinimas, o kelių įstaigų, kurie nuolat dirba su šeimomis (tarp jų ir su atsakovo šeima), specialistų kompleksinis vertinimas, vieningai aptariant atsakovo šeimos padėtį.

VTAS atstovai kelis kartus išklausė vaiko D. A. nuomonę nagrinėjamu klausimu. Vaikas teigė, kad tėvas jo neišklauso, neatsižvelgia į jo nuomonę, nuolat rėkia ir neina į kompromisus. Pasak vaiko, jis norėtų kad su tėvu kartais galėtų pasikalbėti kaip su draugu, norėtų, jog būtų atsižvelgta į jo nuomonę perkant drabužius ar leidžiama pasirinkti jam patinkančią šukuoseną, tačiau to nėra. Namuose jam trūko šilumos, pagalbos, pagarbos, jam nepatinka, nes tėtis nuolat viskuo nepatenkintas, rėkia ant jo. Vaikas teigė, jog turi telefoną, tačiau nei tėtis jam, nei jis pats tėčiui nerašė ir neskambino. Teigė, jog nelaukia tėčio skambučio, jo nepasiilgo. Išsakė, jog jam netgi geriau, kad tėtis neskambina ir neateina, nes nenori su juo nei susitikti, nei kalbėtis.

Siekiant išsiaiškinti atsakovo nepilnamečio vaiko D. A. objektyvią nuomonę sprendžiamu klausimu, vaikas buvo pakviestas į teismo posėdį. Teismo posėdžio metu D. A. nurodė tas pačias aplinkybes, kurias sakė ir VTAS darbuotojams, paaiškino, kad jokio artimo ryšio su tėvu nėra ir niekada nebuvo, todėl atkurti ryšio su tėvu neįmanoma. Jis daugiau kaip metus laiko gyvena (duomenys neskelbtini), pamatė kaip kitos šeimos gyvena, pamatė, kad gali būti geriau. Per ši laiką su tėvu buvo susitikęs tik kelis kartus, neturi apie ką su juo kalbėti. Šią vasarą su tėvu susitiko tik atsitiktinai mieste, tėvas į (duomenys neskelbtini) neužeina, jam neskambina, jis taip pat neskambina. Jis nenori grįžti pas tėtį, jokių jausmų jam neturi.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nustatytas aiškus vaiko nenoras nuolat gyventi su savo tėvu, Vaikas šį nenorą grindžia jo poreikių neatitinkančia tėvo gyvenamąja aplinka, tėvo gyvenimo būdu ir požiūriu į tėvo ir vaiko santykius, iš jo patirtu psichologiniu smurtu, emociškai artimo santykio su juo nebuvimu bei tėvo dėmesio ir priežiūros stoka ankstyvoje vaikystėje. Teismo manymu, jų santykis stokoja emocinio artumo, prisirišimo ir psichologiniu požiūriu vertinamas kaip nutolęs. D. A., bendraudamas su tėvu, jaučia įtampą, nerimą, gėdą. Pokalbiai apie galimybę grįžti gyventi su tėvu iššaukia vaiko įtampos, nerimo jausmus, jis šiuo metu tokios galimybės dar nesvarsto.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą (tiek byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, tiek pateiktus teismui rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus), negali padaryti išvados, kad atsakovas V. A. vengia atlikti savo pareigas auklėti vaiką, tyčia piktnaudžiauja tėvo valdžia, tyčia žiauriai elgiasi, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais. Tačiau, teismo vertinimu, jis dėl objektyvių priežasčių šiuo metu negali tinkamai pasirūpinti savo nepilnamečiu sūnumi. Objektyviomis aplinkybėmis pripažintinas nepilnamečio vaiko susvetimėjimas su tėvu, ryšio su juo praradimas, o šiuo atveju, gal ir tokio ryšio nebuvimas, kurį iš dalies lemia motinos mirtis ir galimas psichologinis smurtas vaiko atžvilgiu. V. A. veiksmai nelaikyti kaltais, o nulemti objektyvių priežasčių, tai yra įtakoti jo amžiaus, įsitikinimų, psichologinės būsenos, socialinės ir tėvystės įgūdžių trūkumų, kas kartu įtakojo nenorą bendradarbiauti su specialistais, nesuprasti pagalbos naudos, dėl to jis negali tinkamai įgyvendinti tėvo valdžios ir pasirūpinti savo vaiku bei jį prižiūrėti, sudaryti tinkamas sąlygas jam augti. Nesant tėvo ir vaiko ryšio, jų abiejų gyvenimas kartu yra negalimas, kol emocinis ryšis nebus atkurtas. Reikia užtikrinti, kad vaikas nebūtų traumuojamas, todėl būtina atsižvelgti į vaiko išsakomus prieštaravimus siūlymui grįžti gyventi su tėvu, jam pasireiškiančius neigiamus fiziologinius ir psichologinius požymius, tokius kaip nuotaikos pablogėjimus, pykinimas, pyktis ir pan., kurie kenkia vaikui.

Nagrinėjamu atveju nėra objektyvios galimybės, nepažeidžiant geriausių vaiko interesų, jo emocinės būklės, dabartinio gyvenimo saugumo ir stabilumo, perduoti vaiką atsakovui, nes vaikas tam kategoriškai priešinasi, o atsakovas negeba atliepti vaiko poreikių, auklėti vaiką, kuris nenori gyventi jo namuose ir jo sukurtoje buityje, tinkamai rūpintis kasdieniais vaiko poreikiais. Dėl nurodyto konstatuotina, kad yra visos sąlygos atskirti vaiką D. A., gim. (duomenys neskelbtini), nuo tėvo V. A..

Taip pat pažymėtina, kad CK 3.181 straipsnio 1 dalis nustato, jog vaiko atskyrimas nuo tėvų (tėvo ar motinos) panaikinamas išnykus aplinkybėms, dėl kurių vaikas nuo tėvų atskirtas.

Dėl gyvenamosios vietos nustatymo

Vadovaujantis CPK 496¹ straipsniu, priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią teismas savo iniciatyva privalo pradėti bylos dėl vaiko nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo, vaiko globėjo ar rūpintojo paskyrimo nagrinėjimą. Priimdamas sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo (CK 3.183 straipsnio 4 dalis, CPK 407 straipsnis). CK 3.257 straipsnio 63 punkte nustatyta, kad vaikui nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. A. nuo 2021 m. kovo mėn. (duomenys neskelbtini). Pats D. A. ne kartą paaiškino, kad jam patinka gyventi jos šeimynoje, jis jaučiasi gerai, jam yra sudarytos geros gyvenimo ir mokymosi sąlygos, turi draugų, užsiėmimų, jis sužinojo kokie gali būti santykiai. 2022 m. kovo 3 d. globojamojo (rūpinamo) vaiko aplankymo akte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (rūpintoja E. V.) tinkamai vykdo savo pareigas, užtikrina vaikui saugią aplinką.

Teismas pripažįsta, jog (duomenys neskelbtini) vaikui yra užtikrintas fizinis ir emocinis saugumas, yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir ugdytis, fizinės ir psichinės sveikatos priežiūra ir apsauga, yra sąlygos laisvalaikiui, poilsiui ir miegui, yra sudarytos tinkamos sąlygos augti, geros buities gyvenimo sąlygos, jis yra tinkamai prižiūrėtas, tinkamai rūpinamasi jo sveikata ir ugdymu, tenkinami būtiniausi vaiko poreikiai.

Įvertinus byloje pateiktus duomenis, teismas laiko, kad iki teismo sprendimo dėl globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo, tikslinga D. A. gyvenamąją vietą palikti(duomenys neskelbtini), jos buveinės vietoje.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga. Įstatyme įtvirtinta galimybė tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194 straipsnio 2 dalis, 3.196 straipsnis).

D. A. yra V. A. sūnus. Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnametį vaiką apribojus tėvų valdžią išlieka (CK 3.195 straipsnis). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad išlaikymą vaikui teikia (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo priteistinas išlaikymas nepilnamečiam vaikui.

Nustatant priteistino išlaikymo dydį atsižvelgiama į šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas bei kitas aplinkybes, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio klausimą, turi būti laikomasi ir vieno iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo, kurio esmė yra ta, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, pirmiausia privalo atsižvelgti į vaiko interesus; abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis atsakovas V. A. gauna 369,99 Eur dydžio senatvės pensiją. Atsakovo galimybės gauti pajamų dėl senyvo amžiaus yra objektyviai ribotos, todėl iš atsakovo priteistinas išlaikymas nepilnamečiam sūnui D. A. periodinėmis išmokomis po 100 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Išlaikymą priteisus periodinėmis išmokomis, išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.208 straipsnis).

D. A. išlaikymo lėšų administratoriumi skirtina (duomenys neskelbtini).

Sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo vykdytina skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Šalims išaiškintina, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jei po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas šioje byloje atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, turi būti išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (toliau – VGTP) Šiaulių skyriaus 2022-06-03 sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsakovui byloje buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, jis visiškai atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų su bylos nagrinėjimu susijusių bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, todėl bylinėjimosi išlaidos byloje iš atsakovo nepriteistinos, bylinėjimosi išlaidos paliktinos valstybės sąskaita.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CKP 259 straipsnis, 263 – 265 straipsniai, 268 straipsnis, 270 straipsnis,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Atskirti D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuo tėvo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš tėvo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaikymą sūnui D. A., gim. 2005 m. spalio 17 d., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko nuolatinės rūpybos nustatymo įsiteisėjimo nustatyti kartu su laikinuoju rūpintoju (E. V.), adresu (duomenys neskelbtini).

D. A. išlaikymo lėšų administratoriumi paskirti (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas( duomenys neskelbtini).

Sprendimą dalyje dėl periodinio išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

Bylinėjimosi išlaidas palikti valstybės sąskaita.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmus.