Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auga Grūduva“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme 2021 m. rugsėjo 2 d. gautas pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Auga Grūduva“ patikslintas skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą, įformintą 2021 m. liepos 22 d. raštu Nr. RM-33271, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2021 m. liepos 8 d. prašymą (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti VMI iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur); 3) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja teigia, jog laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pateikė atsakovei VMI 12 mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų, (formos kodas KIT708), bendrai 13 852 Eur sumai ir apmokėjo jose deklaruotas sumas už išgautą požeminį vandenį. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. liepos 16 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-20. Aktu už išgautą požeminį vandenį nurodyta sumokėti 138 544 Eur mokesčio, apskaičiuoto pritaikius didesnį mokesčio tarifą, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėja iš vandenvietės išgavo 129 719 m³ požeminio vandens neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) leidimo ir sutarties. Pareiškėjos teigimu, Departamentas patikrinimo metu netyrė ir nenustatinėjo faktų, kiek ir ar pareiškėja sumokėjo deklaracijose nurodytas sumas už vandenį, t. y. apskaičiuodamas mokestį už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas neatsižvelgė į paprastu tarifu jau sumokėtas sumas.

Pareiškėja su sprendimu nesutiko ir apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1020-541/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03322-2020-7) (toliau – ir VAAT Sprendimas) pareiškėjos skundą iš dalies tenkino – Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 patvirtintą padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį už be leidimo išgautą vandenį sumažino nuo 138 544 Eur iki 20 781,60 Eur. 2021 m. gegužės 31 d. atsakovė šią sumą įvedė į Mokesčių apskaitos informacinę sistemą (toliau – ir sistema) kaip pareiškėjos prievolę valstybei. 2021 m. liepos 7 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovę su prašymu paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur). Atsakovė 2021 m. liepos 22 d. raštu Nr. RM-33271 šį prašymą tenkinti atsisakė. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovės sprendimu, teikia šį skundą dėl sprendimo panaikinimo ir prašo įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur).

Paaiškina, jog iš esmės sutinka, kad paprastu tarifu sumokėtos sumos turi „susidengti“. Ginčijamame sprendime nepagrįstai teigia, kad tai turi būti atliekama pareiškėjai teikiant nulines mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (formos kodas KIT708), o atsiradusią mokesčio permoką įskaitant į padidintu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą. Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. gegužės 28 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 8 dalimi mokesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys. MAĮ 73 straipsnyje įtvirtinta deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumo prezumpcija. Pildant deklaraciją nėra galimybės pasirinkti už išgautus gamtos išteklius mokėti padidintu tarifu, taigi atsakovė faktiškai rekomenduoja pareiškėjai teikti neteisingą informaciją, nes pateikti nulines deklaracijas yra tik vienas būdas – deklaracijoje pažymėti, jog suvartoto vandens kiekis yra 0. Mano, kad atsakovė, gavusi sprendimą iš Departamento, turėjo ištirti ir nustatyti, ar pareiškėja mokėjo mokestį paprastu tarifu, ir jei mokėjo, tai sumažinti Departamento apskaičiuotą mokestį padidintu tarifu jau sumokėtomis sumomis pagal paprastą tarifą.

Byloje pateikti pareiškėjos papildomi paaiškinimai, kuriuose nurodo, kad atsakovė, netenkindama pareiškėjos 2021 m. liepos 8 d. prašymo paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur), negali remtis MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, kadangi pareiškėja neprašo apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Mokestis – 20 781,60 Eur – jau yra „apskaičiuotas“ įsiteisėjusiu VAAT Sprendimu. Šį sprendimą atsakovė privalo vykdyti, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-543-492/2020 pateiktus išaiškinimus, t. y. pareiškėjos jau sumokėta mokesčio dalimi sumažinti didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą. Pastebi, kad yra teismų praktikos, kai teismas, sumažinęs apskaičiuotą mokestį, į šią sumą įskaito jau sumokėtą mokestį, apskaičiuotą įprastu tarifu (žr. 2021 m. rugpjūčio 31 d. VAAT sprendimas byloje Nr. eI3-2483-281/2021).

Pareiškėja taip pat neprašo „įskaityti“ jos paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėtą sumą (13 852 Eur) į mokėtiną sumą pagal aukščiau minėtą teismo sprendimą (20 781,60 Eur), kaip teigia atsakovė, VMI neturi teisinio pagrindo už šiuos mokestinius laikotarpius sumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įskaityti padengiant dalį didesniu tarifu apskaičiuotos sumos. Įskaitomas gali būti tik mokesčių mokėtojui grąžintinas mokesčio skirtumas, tačiau tokio mokesčio skirtumo nagrinėjamoje byloje nėra. Atsakovė laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 13 852 Eur mokesčių už išgautą požeminį vandenį paprastu tarifu. Departamentas 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. liepos 16 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-20, kuriuo už išgautą požeminį vandenį nurodyta sumokėti 138 544 Eur mokesčio, apskaičiuoto pritaikius padidintą mokesčio tarifą. VAAT 138 544 Eur sumą sumažino iki 20 781,60 Eur. Taigi, viso šio proceso rezultate pareiškėjai atsirado papildoma 6 929,60 Eur (20 781,60 – 13 852) mokesčių nepriemoka. Pareiškėjai visiškai nėra aišku, kodėl ir kokiu pagrindu atsakovė į mokėtiną 20 781,60 Eur sumą neįskaičiuoja jau sumokėtų 13 852 Eur, kurie sumokėti už tą patį – išgautą požeminį vandenį. Atsakovė pareiškėjos sumokėtus 13 852 Eur turi traktuoti kaip dalinį 20 781,60 Eur prievolės apmokėjimą, o ne kaip pinigus, kurie sumokėti be jokio teisinio pagrindo.

Akcentuoja, jog tokia atsakovės pozicija ydinga. Kadangi skirtingi mokesčių mokėtojai atsiduria nelygiavertėje padėtyje: mokesčių už išgaunamą vandenį visai nemokėjęs subjektas tiesiog susimoka Departamento apskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, o paprastu tarifu mokesčius mokėjęs subjektas susimoka ne tik mokestį padidintu tarifu, bet ir praranda paprastu tarifu sumokėtus pinigus, jei neteikia „nulinių“ deklaracijų (praranda, net jei ir teikia „nulines“ deklaracijas, bet jau yra suėjęs senaties terminas). Tokia situacija nėra pateisinama ir toleruotina. Iš esmės ji kyla dėl to, kad yra palikta teisės spraga, nes teisės aktai nereglamentuoja, kaip atsakovė, gavusi sprendimą dėl mokesčio apskaičiavimo padidintu tarifu, turėtų traktuoti paprastu tarifu sumokėtus mokesčius. Pareiškėja mano, kad paprastu tarifu sumokėti mokesčiai turėtų dengti padidintu tarifu apskaičiuotą sumą ir mokesčių mokėtojas po Departamento sprendimo turėtų primokėti tik skirtumą tarp padidintu tarifu apskaičiuotų mokesčių ir paprastu tarifu sumokėtų mokesčių.

Atsakovė atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Departamentas 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame konstatuota, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. požeminio vandens išteklius (129 719 m³) išgavo neturėdama leidimo, kurį išduoda Tarnyba. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, pritaikant didesnį mokesčio tarifą, pareiškėjai buvo priskaičiuota 138 544 Eur mokėtina mokesčio suma.

Pažymi, jog patikrinimo akte taip pat konstatuota, jog pareiškėja išgauto požeminio vandens apskaitą vykdė bei 2017, 2018, 2019 m. I-IV ketvirčių mokestinių laikotarpių deklaracijas teikė laikydamasi įstatyme nustatytų terminų. Pateiktų deklaracijų pagrindu susiformavo 13 852 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma, kurią pareiškėja yra sumokėjusi. Pareiškėja su šiuo Departamento sprendimu nesutiko ir jį apskundė VAAT. VAAT, įvertinęs susiklosčiusias aplinkybes, pareiškėjos skundą iš dalies tenkino ir priėmė sprendimą, kuriuo didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą (138 544 Eur) sumažino iki 20 781,60 Eur. Inspekcijos vertinimu, tenkinti pareiškėjos prašymą nėra teisinio pagrindo, o tai pagrindžiantys argumentai išdėstyti VMI rašte, kurį pareiškėja prašo panaikinti.

Nurodo, kad MAĮ 68 straipsnyje įtvirtinta mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusią MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakciją, 2021 metais mokestį už valstybinius gamtos išteklius galima apskaičiuoti ir perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius (2021) ir trejus praėjusius (2020, 2019 ir 2018) kalendorinius metus. Tiek mokesčių mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus galimybė apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokestį nėra absoliuti, ją riboja MAĮ 68 straipsnis, apibrėžiantis mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį. VMI duomenimis, pareiškėja 2021 m. birželio 23 d. pateikė patikslintas 2017-2019 m. mokestinių laikotarpių deklaracijas, nurodydama nulines mokestines prievoles. Pareiškėjos teiktas 2018-2019 m. mokestinių laikotarpių patikslintas deklaracijas VMI priėmė. Jų pagrindu susidariusi 8 331 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius permoka buvo automatiškai įskaityta padengiant dalį didesniu tarifu priskaičiuotos mokesčio sumos.

Atkreipia dėmesį, kad už 2017 m. I-IV ketvirčių mokestinius laikotarpius pareiškėjos patikslintas deklaracijas VMI atmetė dėl suėjusio senaties termino. Atsisakymą priimti patikslintas 2017 m. mokestinių laikotarpių deklaracijas motyvuoja tuo, kad vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio nuostatomis, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas yra suėjęs. Todėl VMI neturi teisinio pagrindo priimti patikslintų deklaracijų už 2017 m. mokestinius laikotarpius, o taip pat už šiuos mokestinius laikotarpius sumokėto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įskaityti padengiant dalį didesniu tarifu apskaičiuotos mokesčio sumos.?

Pažymi, kad pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Atitinkamai, Įstatymo 7 straipsnis numato, jog išgautus požeminio vandens išteklius mokesčio mokėtojas teikia pats. Jeigu mokesčio mokėtojo vertinimu deklaracijoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės, jis turi teisę ją patikslinti, jei nėra suėjęs senaties terminas. Šios įstatyminės nuostatos pareiškėjai buvo akcentuotos VMI rašte. VMI daro prielaidą, kad pareiškėja buvo informuota apie tai, jog ji laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos, deklaracijas teikia (tikslina) savarankiškai.

Teigia nesutinkanti su teiginiu, jog teikti patikslintas nulines deklaracijas rekomendavo VMI. Paaiškinimus mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimo ir mokėjimo klausimais pagal MAĮ 16 straipsnio 1 dalį, teikia ne VMI, o Departamentas. Deklaracijas už 2017-2019 m. mokestinius laikotarpius, nurodydama nulines prievoles, 2021 m. birželio 23 d. pateikė pareiškėja. Apie šią aplinkybę VMI rašte buvo informuotas ir pareiškėjos atstovas. Kadangi patikslintas deklaracijas su nulinėmis prievolėmis pareiškėja teikė pati, pateiktas teiginys apie tai, kad tokių veiksmų atlikimą nulėmė VMI rekomendacijos, laikytinas nepagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VMI Rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja 2020 m. spalio 12 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti atsakovo Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 138 544 Eur mokestį sumažinant jį iki 13 854 Eur. VAAT Sprendimu nusprendė pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies, t. y. Departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. AS-103 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už be leidimo išgautą vandenį pakeisti, sumažinant jį nuo 138 544 Eur iki 20 781,60 Eur, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Minėtas VAAT Sprendimas įsiteisėjo 2021 m. gegužės 1 d.

Pagal byloje esančius rašytinius duomenis nustatyta, jog pareiškėja 2021 m. liepos 8 d. prašymu „Dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius“ (toliau – ir prašymas) kreipėsi į VMI. Pareiškėja prašė paprastu tarifu už išgautą požeminį vandenį sumokėtą sumą (13 852 Eur) sumažinti padidintu tarifu už išgautą požeminį vandenį apskaičiuotą sumą (20 781,60 Eur), kuri buvo nurodyta VAAT Sprendime.

Nustatyta, kad VMI Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad Departamentas patvirtino patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad pareiškėja 2017-2019 m. laikotarpiu išgavo požeminio vandens išteklius, neturėdama Tarnybos išduoto leidimo. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, pritaikant didesnį mokesčio tarifą, pareiškėjai buvo priskaičiuota 138 544 Eur mokėtina mokesčio suma. VAAT priėmė Sprendimą ir, įvertinęs susiklosčiusias aplinkybes, didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą sumažino iki 20 781,60 Eur. Pareiškėja minėtų mokestinių laikotarpių Deklaracijas teikė laikydamasi įstatyme nustatytų terminų ir jų pagrindu susiformavo 13 852 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma, kurią pareiškėja yra sumokėjusi. Pareiškėja prašė už išgautą požeminį vandenį sumokėta suma sumažinti padidintu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą.

Papildomai VMI Rašte paaiškino, jog mokesčių administratoriaus kompetencija administruojant mokestį už valstybinius gamtos išteklius ribota. Pagal MAĮ 16 straipsnio 1 dalį, paaiškinimus mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaravimo ir mokėjimo klausimais teikia Departamentas. Atitinkamai, mokesčių administratorius pagal mokesčio mokėtojų pateiktas deklaracijas bei Departamento tikrinimo dokumentus kontroliuoja, ar laiku sumokamas mokestis, išieško nesumokėtą mokestį ir su juo susijusias sumas. Pažymėjo, jog vadovaujantis Įstatymo 7 straipsniu, minėto mokesčio deklaracijas mokesčio mokėtojas teikia pats. Tuo atveju, jeigu mokesčio mokėtojo vertinimu deklaracijoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės ir nėra suėjęs senaties terminas, jis turi teisę ją tikslinti ir nurodyti teisingą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2021 m. birželio 23 d. pateikė patikslintas Deklaracijas už 2017 – 2019 m. laikotarpius, išskyrus 2018 m. IV ketvirtį, nurodydama nulines mokestines prievoles. Patikslintų 2018 ir 2019 m. mokestinių laikotarpių Deklaracijų pagrindu, pareiškėjai susidarė 8 331 Eur mokesčio permoka, kuri buvo automatiškai įskaityta padengiant dalį sprendimu didesniu tarifu priskaičiuotos mokesčio sumos. Vis dėlto pareiškėja nepatikslino 2018 m. IV ketvirčio deklaracijos. Deklaracijos patikslinimo atveju susidarytų 1 111 Eur mokesčio permoka, kuri taip pat gali būti įskaitoma padengiant dalį sprendimu priskaičiuotos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumos.

Rašte taip pat atkreipė dėmesį, jog galimybė apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokestį yra ribojama MAĮ 68 straipsniu. Minėtoje įstatymo normoje nustatytas senaties terminas – naikinamasis. Pažymėjo, kad vadovaujantis nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusia MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcija, 2021 m. galima tikslinti deklaracijas už einamuosius (2021) ir tris praėjusius (2020, 2019 ir 2018) kalendorinius metus. Paaiškino, jog pareiškėjos pateiktos patikslintos deklaracijos už 2017 m. I-IV ketvirčius buvo atmestos dėl suėjusio senaties termino.

Ginčo santykius reglamentuoja MAĮ ir Įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 29 d.) (toliau – ir VAĮ).

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formą, jos pildymo ir pateikimo tvarką nustato Aplinkos ministerija kartu su VMI (Įstatymo 7 straipsnio 5 dalis).

Pagal MAĮ 2 straipsnio 8 dalį, mokesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys. MAĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad MAĮ 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti ir deklaruoti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. MAĮ 16 straipsnio 2 dalis nustato, jog MAĮ 13 straipsnio 8 punkte nurodytą mokestį administruoja taip pat ir Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą. Žemės ūkio ministerija patikrina, ar mokestis už aplinkos teršimą iš žemės ūkio veiklai naudojamų ne keliais judančių mechanizmų apskaičiuotas ir sumokėtas teisingai. Konsultacijas mokesčio už aplinkos teršimą iš žemės ūkio veiklai naudojamų ne keliais judančių mechanizmų apskaičiavimo ir sumokėjimo klausimais teikia tik Žemės ūkio ministerijos įgaliota institucija. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo šio Įstatymo nuostatos netaikomos. Šioje dalyje nurodytus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai.

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šio Įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu (MAĮ 68 straipsnio 2 dalis). Jeigu mokesčių mokėtojas pateikia mokesčio deklaraciją arba patikslintą mokesčio deklaraciją likus mažiau kaip 90 dienų iki šio straipsnio 1 dalyje numatyto mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) termino pabaigos, mokesčių administratorius gali patikrinti šioje deklaracijoje deklaruoto mokesčio apskaičiavimo teisingumą ir jį perskaičiuoti neatsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu mokesčių administratorius patikrinimą pradeda ne vėliau kaip per 90 dienų nuo šios deklaracijos pateikimo dienos (MAĮ 68 straipsnio 3 dalis).

Pagal MAĮ 68 straipsnio 4 dalį, apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, bet ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, galima šiais atvejais: kai apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (išskyrus fizinio asmens mokamo pajamų mokesčio nuo pajamų iš individualios veiklos dalį) (1 punktas); kai mokesčių administratorius apskaičiuoja ar perskaičiuoja mokesčių mokėtojo, neatitinkančio minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, mokesčius (2 punktas);kai, remiantis šio Įstatymo 61¹ straipsniu, mokesčių administratorius mokesčius apskaičiuoja ar perskaičiuoja pagal automatinių informacijos mainų pagrindu gautą informaciją (3 punktas); kai mokestis apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, taip pat tikrinant Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 7 dalies ir 46¹ straipsnio taikymo pagrįstumą. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe (4 punktas); kai siekiama įrodyti skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti šias skolas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89¹ straipsnį, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnį, Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnį. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe (5 punktas); kai mokestis apskaičiuojamas ar perskaičiuojamas teismui pripažinus mokesčio mokėtojo bankrotą tyčiniu (6 punktas); kai pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo VIII skyriaus nuostatas daroma ilgalaikio turto, kuris nėra nekilnojamasis turtas, atskaita. Šiuo atveju apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu šio straipsnio 1 dalyje numatytas terminas galima tik tiek, kiek tai susiję su šiame punkte nurodytąja aplinkybe (7 punktas).

Pareiškėjos teigimu, atsakovė turėjo nustatyti, ar pareiškėja mokėjo mokestį paprastu tarifu ir, jeigu mokėjo, sumažinti Departamento apskaičiuotą mokestį padidintu tarifu jau sumokėtoms sumoms pagal paprastą tarifą. Pareiškėjos įsitikinimu, apskaičiuodamas mokestį už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas neatsižvelgė į paprastu tarifu sumokėtas sumas. Teigia, kad iš Rašto pareiškėjai nėra aišku, kodėl į 20 781,60 Eur sumą neįskaičiuojama jau sumokėta 13 852 Eur suma. Jos įsitikinimu, VMI turi traktuoti 13 852 Eur kaip dalinį 20 781,60 Eur prievolės įvykdymą.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą su šiuo pareiškėjos argumentu nesutinka. Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus, priklausančius mokėti mokesčius mokėtojas deklaruoja savarankiškai. Atitinkamai Įstatymo 7 straipsnis numato, jog išgautus požeminio vandens išteklius mokesčių mokėtojas teikia pats. Jeigu mokesčių mokėtojo vertinimu Deklaracijoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės jis turi teisę ją patikslinti, jei nėra suėjęs senaties terminas.

Beje, kaip matyti iš ginčijamo Rašto turinio, šios įstatyminės nuostatos pareiškėjai buvo išaiškintos VMI Rašte. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų pareiškėja 2021 m. birželio 23 d. pateikė patikslintas (2017-2019 m.) mokestinių laikotarpių deklaracijas nurodydama nulines mokestines prievoles. Mokestinių laikotarpių (2018-2019 m.) patikslintos deklaracijos VMI buvo priimtos. Be to, VMI minėtų deklaracijų pagrindu susidariusią 8 331 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius permoką automatiškai įskaitė, padengiant dalį didesniu tarifu priskaičiuotos sumos. Beje, pareiškėja neginčija aplinkybės, jog už 2018 m. IV ketvirtį patikslintos deklaracijos nepateikė, todėl mokesčio permoka nebuvo įskaityta.

Nors pareiškėja teigia, kad nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į paprastu tarifu pareiškėjos sumokėtas sumas, tačiau teismas su šiuo argumentu taip pat nesutinka. Paminėtina, jog pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Mokesčio permoka (skirtumas) mokesčių mokėtojui grąžinama tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas pagrindžia, kad mokesčio permoka (skirtumas) yra realiai susidariusi ir mokesčių mokėtojas neturi nepriemokų, kurioms padengti ši permoka pirmiausia turi būti panaudota. Mokesčių administratoriui suteikta teisė patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą. Bendroji pareiga pagrįsti permokos susidarymo realumą ir prašymo ją grąžinti pagrįstumą tenka mokesčių mokėtojui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permokos pagrįstumą tenka mokesčių mokėtojui, o jam šios pareigos neįvykdžius, jis, kaip taisyklė, praranda teisę į mokesčio permoką (LVAT 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-182-438/2016, 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1526-556/2020).

Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, jog VMI pagrįstai mokestį už valstybinius gamtos išteklius galėjo apskaičiuoti ir perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius, kaip tai nustato (MAĮ 68 straipsnio 1 dalis). Tai, kad pareiškėja už 2018 m. IV ketvirtį nepateikė patikslintos deklaracijos buvo jos pačios pasirinkimu neatliktas veiksmas, o už 2018-2019 m. patikslintos deklaracijos buvo priimtos – jų pagrindu susidariusi 8 331 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius permoka buvo automatiškai įskaityta padengiant dalį didesniu tarifu priskaičiuotos sumos. VMI dalyje dėl 2017 m. I-IV ketvirčio mokestinių laikotarpių pagrįstai pareiškėjos deklaracijas atmetė dėl suėjusio senaties termino. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ginčijamu Raštu pagrįstai buvo netenkintinas pareiškėjos prašymas.

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog VMI, priimdama ginčijamą Raštą, veikė savo kompetencijos ribose, Raštas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Teismas vertina, kad atsakovės Raštas yra išsamus, motyvuotas, jame aiškiai, suprantamai ištirtos, išdėstytos ir objektyviai įvertintos visos su ginčo situacija susijusios aplinkybės ir įrodymai, skundžiamas Raštas visiškai atitinka VAĮ keliamus sprendimų turiniui reikalavimus, Raštas priimtas vadovaujantis aktualiu ginčui galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl pagrindo jo naikinti nėra, atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Rašte įvertinos reikšmingos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas atitinka MAĮ nuostatas, taigi Raštas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais. Vien aplinkybė, kad pareiškėja su Raštu nesutinka, negali būti pagrindu pripažinti jo neteisėtu, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, netenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Pažymėtina ir tai, kad atmetus pagrindinį skundo reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straispniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auga Grūduva“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.