- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-31
- Bylos Nr.
- eI3-2483-281/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00672-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- Pakruojo rajono Žvirblonių žemės ūkio bendrovė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Pakruojo rajono Žvirblonių žemės ūkio bendrovės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Pakruojo rajono Žvirblonių žemės ūkio bendrovė teismui pateikė skundą, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) 2021-02-09 sprendimo Nr. AS-45 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas 79 117 Eur mokestis didesniu tarifu už išgautus ir nedeklaruotus požeminio vandens išteklius, sumažinant apskaičiuotą mokestį iki 15 823 Eur, į šią sumą įskaitant pareiškėjos jau sumokėtą mokestį, apskaičiuotą įprastu tarifu (t. y. 7 912 Eur).
Paaiškina, kad pareiškėja vykdo veiklą žemės ūkio srityje. Savo veikloje naudoja gamtos išteklius – požeminį vandenį, kurį išgauna iš 4 nuosavų vandens gręžinių: Gikonių vandenvietė, Tarvydų vandenvietė, Čelkių vandenvietė, Žvirblonių vandenvietė. Gręžiniuose įrengti skaitikliai, išgaunamo vandens apskaita vykdoma kompiuteriu, pildomos ir Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – Geologijos tarnyba) pateikiamos požeminio vandens gavybos metinės ataskaitos. Pareiškėja taip pat teikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas. Valstybės institucijos pažeidimų dėl vandens apskaitos nebuvo nustačiusios. Ekonominės ar kitokio pobūdžio sankcijos dėl netinkamo išgauto požeminio vandens deklaravimo, mokesčių nesumokėjimo pareiškėjai anksčiau nebuvo taikytos. Pareiškėja pripažįsta, kad Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas pateikė pavėluotai, t. y. po to, kai Departamentas pradėjo patikrinimą. Tačiau pareiškėja manė, kad požeminio vandens apskaitos vedimas ir ataskaitų apie požeminio vandens išgavimą teikimas Geologijos tarnybai buvo pakankamas ir teisės nuostatų nepažeidė. Departamentas dėl nurodytų pažeidimų ginčijamu sprendimu apskaičiavo mokestį dešimt kartų didesniu tarifu, kuris sudaro 79 117 Eur.
Pareiškėja neturėjo tikslo tyčia nuslėpti, neteisingai deklaruoti išgaunamo požeminio vandens kiekį ar nemokėti už jį mokesčių. Pareiškėjos atstovai bendradarbiavo su Departamentu – operatyviai teikė paaiškinimus ir duomenis apie sunaudotą vandenį, taip pat ėmėsi priemonių, kad šiais metais būtų aprobuoti vandenviečių požeminio vandens ištekliai. Pareiškėja sutinka su Departamento patikrinimo akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl jų gailisi ir ėmėsi priemonių ištaisyti padarytą pažeidimą. Tačiau pareiškėja nesutinka su paskirta ekonomine sankcija.
Pareiškėja jau keletą dešimtmečių vykdo žemės ūkio veiklą, moka mokesčius valstybei, yra įdarbinusi beveik šimtą žmonių, laiku moka konkurencingus atlyginimus ir neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondui. Dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos pareiškėja patiria praradimus ir pagrįstai nerimauja dėl tolesnės ekonominės padėties. Pareiškėjai teko kreiptis į valstybę prašant paramos, kuri jai buvo suteikta. Dėl šių aplinkybių pareiškėja dirbo nuostolingai, patyrė neigiamas finansines pasekmes, todėl paskirta ekonominė sankcija pareiškėjai yra didelė ir reikšminga.
Paskirta sankcija yra neproporcinga ir neteisinga priemonė vertinant pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais turėtų būti sumažinta. Nagrinėdami analogiško pobūdžio bylas teismai taip pat priima sprendimus sumažinti Departamento sprendimais skirtas ekonomines sankcijas. Be to, pareiškėja į valstybės biudžetą yra sumokėjusi mokestį už išgautus vandens išteklius. Todėl prašo teismo pakeisti ginčijamą Departamento sprendimą ir už nedeklaruotus požeminio vandens išteklius taikyti ne dešimt, o du kartus padidinto mokesčio tarifą.
Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad atlikus planinį teminį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017–2019 metus, buvo nustatyta, kad pareiškėja per 2017–2019 metų laikotarpį išgavo 74 158 m3 požeminio vandens išteklių neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravo gamtos išteklių kiekio, todėl už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjai buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 79 117 Eur. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą, 2021-02-09 sprendime Nr. AS-45 patvirtino 2020-12-17 patikrinimo aktą Nr. PA80-122-2020 ir pareiškėjos atžvilgiu apskaičiavo mokestį padidintu tarifu.
Pareiškėja neginčija aplinkybės, jog išgavo požeminį vandenį neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir laiku nedeklaravo išgauto vandens kiekio, laiku nemokėjo mokesčių, neginčija išgauto vandens kiekio, pripažįsta padarytą pažeidimą. Todėl buvo teisinis pagrindas taikyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę didelės apimties ūkinę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas. Įstatymuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga išteklius išgauti tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, pildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas teikti valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėja privalėjo domėtis, ar yra priimti teisės aktai nustatantys požeminio vandens naudojimą be leidimo, o, nesant priimtų, vadovautis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir siekti gauti leidimą.
Skunde minimas Departamento Šiaulių valdybos Pakruojo aplinkos apsaugos inspekcijos 2019-08-14 patikrinimas (Patikrinimo akto Nr. 387) nebuvo susijęs su mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimu. Minėto patikrinimo vienas iš tikslų – dėl gėlo vandens gręžinio eksploatavimo, šio patikrinimo metu gręžinių eksploatavimo reikalavimų pažeidimų nenustatyta, o mokestinė prievolė netikrinta, kadangi mokestinius patikrinimus atlieka Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento pareigūnai. Be to, pareiškėja vykdydama savo ūkinę veiklą nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijos (-ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimą.
Nors pareiškėja skunde teigia, kad tik sužinojusi apie laiku neįvykdytą prievolę nedelsiant pateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas ir sumokėjo mokesčius, tačiau Vandens deklaracijos už 2017, 2018 ir 2019 m. ketvirčių mokestinius laikotarpius buvo pateiktos 2020-11-13 – t. y. jau po vykdyto mokestinio patikrinimo pradžios (pradžia – 2020-11-12).
Šalies argumentai
Pareiškėjos nurodomi argumentai dėl sankcijos mažinimo yra subjektyvaus pobūdžio, siekiant išvengti jos atžvilgiu taikomos sankcijos bei bandant pateisinti savo nederamą veiklą, ir negali būti priskiriami prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Mokesčio tarifas nepriklauso nei nuo asmens, nedeklaravusio požeminio vandens išteklių kaltės formos, nei tyčios ar neatsargumo.
Pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, kad ji jau keletą dešimtmečių vykdo žemės ūkio veiklą, moka mokesčius valstybei, yra įdarbinusi beveik šimtą žmonių, laiku moka konkurencingus atlyginimus ir neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondui rodo, kad pareiškėja yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį ir privalo tai padaryti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. pagrindu.
Atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021-02-09 sprendimo Nr. AS-45, kuriuo patvirtintas 2020-12-17 patikrinimo aktas Nr. PA80-122-2020, kuriuo nustatytas mokėtinas mokestis padidintu tarifu už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens išteklių kiekį už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius 79 117 Eur. Teismas nagrinėjamoje byloje vertins, ar egzistuoja teisinės prielaidos sumažinti pareiškėjos atžvilgiu apskaičiuotą mokestį.
Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad Departamento pareigūnas 2020-12-17 atliko planinį, teminį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius patikrinimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėja per 2017–2019 m. mokestinį laikotarpį Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų nėra pateikusi. Bendras mokėtinas mokestis padidintu tarifu už išgautą, bet nedeklaruotą požeminio vandens išteklių kiekį už šį laikotarpį sudaro 79 117 Eur.
Departamentas 2021-02-09 sprendimu Nr. AS-45 patvirtino patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą 79 117 Eur sumą. Departamentas ginčijamame sprendime nustatė, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kuris buvo privalomas; vandens deklaracijų už 2017–2019 m. mokestinius laikotarpius iki patikrinimo pabaigos nebuvo pateikusi. Tuo pagrindu padarė išvadą, kad tokiais savo veiksmais pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MUVGI įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, nors turėjo prievolę deklaruoti išgauto požeminio vandens kiekį bei mokėti mokestį, vadovaujantis MUVGI įstatymo 7 straipsnio 1,2 ir 4 dalių nuostatomis.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; pagal 7 straipsnio 2 dalį Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį; 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Nedeklaravus ar deklaravus mažesnį išgautų gamtos išteklių kiekį ir (ar) už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, atsiranda teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, ir už išgauto, bet nedeklaruoto ir už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10.
Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja savo veikloje naudoja gamtos išteklius – požeminį vandenį, kurį išgauna iš nuosavų požeminių vandens gręžinių. Neginčijama aplinkybė, kad pareiškėja turėjo prievolę turėti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius bei deklaruoti išgaunamo požeminio vandens kiekį ir mokėti mokestį. Nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjos išgaunamas vanduo buvo apskaitomas, vandens apskaitos skaitiklių metrologinės patikros atliktos ir galiojančios.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, jog nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir tai yra imperatyvus reikalavimas (LVAT 2016-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016). Taigi vien dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius neturėjimo, pareiškėjai taikomas didesnis mokesčio tarifas. Be kita ko įstatymas, būtent mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.
Pareiškėja skunde be kita ko nurodo, kad jau deklaravo ir sumokėjo mokesčius už išgautą požeminio vandens kiekį. Prasidėjus patikrinimui operatyviai teikė departamentui paaiškinimus ir duomenis apie sunaudotą vandenį, ėmėsi priemonių, kad būtų aprobuoti vandenviečių požeminio gėlo vandens ištekliai.
LVAT praktikoje didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (LVAT 2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008-09-17 nutarimas).
LVAT yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (LVAT 2016-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertindamas pareiškėjai paskirtos ekonominės sankcijos dydį, atsižvelgia, kad pareiškėjai ekonominė sankcija dėl gamtos išteklių nedeklaravimo ir vandens išteklių išgavimo be leidimo taikoma pirmą kartą, pripažįsta, kad yra padariusi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies nuostatų pažeidimus, ėmėsi veiksmų pažeidimams pašalinti, teisės aktų pažeidimo bylos metu bendradarbiavo su aplinkos apsaugos pareigūnais. Teismas nenustatė, kad dėl pareiškėjos padarytų teisės pažeidimų būtų kilusių žalingų padarinių aplinkai ir žmonėms. Be to, iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėja apskaitė išgautus gamtos išteklių kiekius, taigi matyti, kad tyčinių veiksmų, siekiant nuslėpti išgaunamus išteklius nebuvo.
Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą ir tai, kad pareiškėja teigia jog dėl nežinojimo be leidimo išgavo gamtos išteklius ir laiku nedeklaravo mokesčio už naudingąsias iškasenas, darytina išvada, kad pareiškėja nebuvo pakankami aktyvi ir atidi įgyvendindama prievolę teisingai deklaruoti mokesčius už valstybinius gamtos išteklius už 2017-2019 m. Tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus būtų padariusi turėdama tikslą nuslėpti išgautą gamtos išteklių kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismas įvertino duomenis, kad pareiškėja dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos patiria praradimus, susiduria su sunkumais ir dėl to jai buvo suteikta valstybės parama, o skiriamos sankcijos dydis reikšmingai paveiktų jos finansinę padėtį.
Todėl teismas, vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir Įstatymu numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį už 2017-2019 m. laikotarpį padidinti iki 15 823 Eur. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021-02-09 sprendimu Nr. AS-45 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 79 117 Eur mokestis už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį ar išteklių kiekį, išgautą neturint leidimo, mažintinas iki 15 823 Eur. Taigi pareiškėjos skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 dalimi , 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos Pakruojo rajono Žvirblionių žemės ūkio bendrovės skundą patenkinti.
Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021-02-09 sprendimo Nr. AS-45 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas 79 117 Eur mokestis didesniu tarifu už išgautus ir nedeklaruotus požeminio vandens išteklius, sumažinant apskaičiuotą mokestį iki 15 823 Eur (penkiolika tūkstančių aštuoni šimtai dvidešimt trys eurai), į šią sumą įskaitant pareiškėjos jau sumokėtą mokestį, apskaičiuotą įprastu tarifu (t. y. 7 912 Eur).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.