Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auga Grūduva“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Motyvuojamoji dalis

3. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas koeficientas 10 pareiškėjai netaikytinas, nes ji neturėjo jokio tikslo nuslėpti išgauto vandens kiekio ir išvengti mokestinės prievolės. Įstatyme reglamentuotos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka taikyti 1 karto didesnį mokesčio tarifą.

Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, jog pasikeitęs įstatymų leidėjo požiūris į požeminio vandens naudojimą be leidimo ir gręžinių įteisinimą leidžia teigti, kad pareiškėjos atliktas pažeidimas nėra sunkus. Teisės aktai pareiškėjai leidžia be leidimo galima išgauti iki 100 m³ vandens per dieną, nes nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančio Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Be to, Aplinkos ministerija parengė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą ir Lietuvos Respublikos neregistruotų gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektą. Projektai parengti įvertinus neregistruotų gręžinių problemos mastą bei bendruomenių ir kitų fizinių ar juridinių asmenų skundus dėl neproporcingai didelių baudų. Aplinkos ministerija siūlo mokesčio koeficientą už požeminį vandenį nuo 10 sumažinti iki 2.

II

1. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, mano, jog yra pagrindas administracinę bylą sustabdyti.

Atsakovas su šiais argumentais nesutinka ir nurodo, jog pareiškėja vykdė ūkinę komercinę veiklą, gaudama pajamas iš augalininkystės ir gyvulininkystės veiklos, todėl privalėjo vadovautis Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimu ir gauti Lietuvos geologijos tarnybos leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (toliau – ir Taisyklės), 13 punkte nurodyta, kad leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas, jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai. Remiantis vandens apskaitos skaitiklių parodymais, Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) pateiktomis deklaracijomis, yra įrodyta, kad pareiškėja, 2017–2019 m. laikotarpiu, išgavo daugiau kaip 10 m³ požeminio vandens per parą. Be to, šį vandenį naudojo savo ūkinėje komercinėje veikloje, todėl išgaudama valstybinius gamtos išteklius ji turėjo prievolę jų išgavimui turėti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių naudojimo sutartį. O ir pati pareiškėja savo skunde teismui šią prievolę netiesiogiai pripažįsta.

4. Pareiškėja taip pat mini pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Tačiau pareiškėjos aptariama Žemės gelmių įstatymo nauja redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., tuo tarpu Bendrovės patikrinimas atliktas už 2017–2019 metus ir jam taikomi tuo laikotarpiu galiojusios šio įstatymo redakcijos reikalavimai ir nuostatos. Be to, preliminariai paskaičiavus, pareiškėjos išgauto požeminio vandens sunaudojimo metiniai vidurkiai visą minėtą laikotarpį buvo daugiau nei 100 m³ per parą. Todėl tiek 2017–2019 m. laikotarpiu, tiek nuo 2020 m. liepos 1 d. vadovaujantis nauja Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo redakcija ir planuojant ūkinėje veikloje sunaudoti panašų kiekį požeminio vandens, pareiškėjai leidimas naudoti žemės gelmių išteklius buvo ir yra reikalingas.

konstatuoja:

III

1. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. liepos 16 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu nustatyta, jog Bendrovė turi du požeminius vandens gręžinius adresu (duomenys neskelbtini) iš kurių vienas naudojamas, o kitas – rezervinis (nenaudojamas). Išgautas požeminis vanduo buvo apskaitomas kiekvieną mėnesį pagal vandens skaitiklių parodymus. Įmonė pateikė gręžinių skaitiklių parodymus, kurių pagrindu informacija užfiksuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklių apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. 21. Bendrovė taip pat pateikė fotonuotraukas, kuriose užfiksuoti skaitiklių parodymai nesuteikė pagrindo abejoti pateikta informacija dėl sunaudoto požeminio vandens kiekio. Bendrovė 2017–2019 m. I–IV ketv. iš viso išgavo 129 719 m³ požeminio vandens ir VMI laiku teikė deklaracijas. Patikrinimo akte atkreipiamas dėmesys, jog Bendrovė išgavo požeminį vandenį neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir LGT) leidimo ir sutarties, kuri suteikia teisę išgauti požeminio vandens išteklius. Už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį mokesčiui apskaičiuoti taikomas didesnio mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas nustatytą Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priede nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento 10.

Patikrinimo akte konstatuota, jog Bendrovė 2017–2019 m. I–IV ketv. mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas VMI teikė laiku ir deklaravo 13 853 Eur mokestį. Tačiau Bendrovė minėtu laikotarpiu išgavo 129 719 m³ požeminio vandens kiekį neturėdama teisės aktų tvarka nustatyto leidimo, kurį išduoda LGT. Tuo pareiškėja pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, apskaičiuotas mokėtinas mokestis, taikant didesnį mokesčio tarifą, yra 138 544 Eur.

3. 2020 m. rugsėjo 11 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta patvirtinti 2020 m. liepos 16 d. patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendime konstatuota, jog Bendrovė, išgaudama požeminį vandenį be leidimo, pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 13 ir 18 punktus, Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsakovas Sprendime taip pat konstatavo, jog pareiškėjos prieštaravimai dėl patikrinimo akto yra nepagrįsti, kadangi Bendrovė vykdė ūkinę komercinę veiklą, gaudama pajamas iš augalininkystės ir gyvulininkystės veiklos. Tik tais atvejais, kai iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas. Bendrovė išgavo požeminio vandens daugiau kaip 10 m³ per parą ir naudojo jį savo ūkinėje komercinėje veikloje. Todėl ji turėjo prievolę išgavimui turėti LGT išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių naudojimo sutartį.

IV

2. Paminėtina, jog nagrinėjamoje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra – pareiškėja, iš esmės pripažįsta pažeidimą (nurodydama, jog jis, jos teigimu, yra itin formalaus pobūdžio, todėl paskirtas mokestis mažintinas), nėra ginčo ir dėl to, jog pareiškėja 2017–2019 m. (patikrinimo laikotarpiu) užsiėmė gyvulininkystės veikla, išgavo 129 719 m³ požeminio vandens, neturėdama LGT leidimo ir sutarties, vandenį naudojo savo ūkinėje-komercinėje veikloje. Nors pareiškėja prašo pakeisti skundžiamą Sprendimą, tačiau, siekiant tinkamo bylos išnagrinėjimo, privaloma pasisakyti dėl Sprendimo teisėtumo iš esmės.

4. Taisyklių (ginčui aktualios redakcijos) 13 punkte įtvirtinta, jog leidimas naudoti klinčių, dolomito, kreidos mergelio, opokos, gipso, anhidrito, akmens druskos, molio, smėlio, žvyro, sapropelio, durpių, požeminio vandens išteklius ir žemės gelmių šiluminę energiją išduodamas be konkurso. Jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 m³ požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog bendrovė laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m. (1 095 paros) išgavo 129 719 m³ vandens, o tai yra vidutiniškai 118,46 m³ vandens per parą. Tokie duomenys patvirtina, kad pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos Taisyklių 13 punkto nuostatos.

6. Pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (bylai aktuali redakcija) 5 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose (MVGIĮ 6 straipsnio 1 dalis), o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MGVIĮ 4 straipsnis). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (MVGIĮ 7 straipsnio 2 dalis). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Taip pat pažymėtina, kad tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi LGT išduoto leidimo, todėl šiuo atveju jai pagrįstas pritaikytas minėta nuostata.

7. Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Žemės gelmių įstatymo redakcija (pagal kurios 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto formuluotę gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, neturi gauti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, išduodamo LGT), o ir Aplinkos ministerija parengė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą ir Lietuvos Respublikos neregistruotų gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo projektą, t. y. po patikrinimo akto įsigalioję (įsigaliojantys) įstatymai pagerinantys pareiškėjos padėtį.

7.1. Teismas pabrėžia, jog principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią – lex benignior retro agit. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (iš lot. k. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Kadangi Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymas (ir kiti pareiškėjos paminėti įstatymai, kai kurie – įstatymų projektai) įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., teismas daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjai už 2017–2019 m. be leidimo išgautą vandenį paskaičiavo mokestį didesniu tarifu pagal ginčo teisinio santykio metu galiojusius aukščiau minėtus teisės aktus. LVAT yra pažymėjęs, kad principu lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią), pagal kurį asmens padėtį švelninantys įstatymai gali būti taikomi atgal, gali būti vadovaujamasi tik išimtiniais atvejais. LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (administracinėse bylose Nr. A438-203/2009, Nr. A-220-552/2015). Dėl nurodytų argumentų daroma išvada, kad šiuo atveju teisiniams santykiams, susijusiems su pareiškėjai priskaičiuotu mokesčiu padidintu tarifu už 2017–2019 m. be leidimo išgautą vandenį, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma. Žymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr. pvz. 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1512-662/2021). Be to, paminėtina, jog nors ir pareiškėjas nurodė naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą, tačiau iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog ji išgaudavo 118,46 m³ vandens per parą (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 4 punktą).

7.2. Paminėtina, jog įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius ir tai atlikti įstatymuose nustatytu terminu, todėl pareiškėjos viltys, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. vandens išgavimui nebereikės (nebereikėjo) gauti leidimo, negali būti vertinamos, kaip teisėtas lūkestis, pateisinantis vandens išgavimą neturint leidimo ir, juolab, nelemia Sprendimo neteisėtumo. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.

8. Iš skunde pareiškėjos nurodomų aplinkybių bei argumentų matyti, jog pareiškėja kelia klausimą ir dėl proporcingumo principo pažeidimo skiriant neadekvataus dydžio baudą. Taigi, pareiškėja siekia ginčijamu sprendimu paskirtos baudos sumažinimo. Teismo vertinimu, pareiškėjos aukščiau nurodytos aplinkybės gali būti vertinamos sprendžiant jai paskirtos sankcijos sumažinimo klausimą. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja verčiasi žemės ūkio veikla – augalininkyste ir gyvulininkystę, o išgautą vandenį naudoja savo ūkinėms reikmėms – gyvulių girdymui, įrangos plovimui. Byloje duomenų, kad Bendrovė būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš patikrinimo akto turinio matyti, kad Departamento pareigūnai, atlikę patikrinimą, nustatė, kad Bendrovėje vedama paimto vandens apskaita, apskaitoje pateikti požeminio vandens duomenys sutampa su deklaracijų kiekių duomenimis, pareiškėja siekia gauti LGT leidimą, Departamento pareigūnai nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių.

8.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mąstą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimus). Pažymėtina tai, jog teisingumo principas įpareigoja, kad padarius priešingą teisei veiką, nebūtų išvengta atsakomybės, tačiau skiriama bausmė turi būti proporcinga padarytam pažeidimui. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra nurodęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

8.2. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju paskirta 138 544 Eur bauda nėra proporcinga padarytiems pažeidimams, o įstatymo numatytoms ekonominio poveikio priemonėms tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakankama mažesnio dydžio. Nustatydamas skiriamos ekonominės sankcijos dydį, teismas sprendžia, kad bauda turi būti svari ir daryti atgrasantį bei užkardomąjį poveikį tiek pažeidimą padariusiai pareiškėjai, tiek ir kitiems juridiniams asmenims. Įstatyme numatytai ekonominio poveikio priemonei tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pakanka minėtą mokestį už be leidimo išgautą vandenį padidinti 1,5 karto. Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 138 544 Eur, keistinas, mokestį už be leidimo išgautą vandenį atitinkamai sumažinant iki 20 781,60 Eur (138 544 Eur / 10 x 1,5). Žymėtina, jog tokios praktikos laikosi iš LVAT analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1512-662/2021.

9. Papildomai pažymėtina, jog atsakovas prašė sustabdyti administracinę bylą, kol LVAT išnagrinės administracinę bylą Nr. eA-3603-556/2020. Administracinės bylos sustabdymo pagrindai išdėstyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnyje. Aptariamo straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog byla sustabdoma, jeigu jos negalima kai negalima nagrinėti, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl objektyvių aplinkybių, trukdančių ją išspręsti. Pažymėtina, kad administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr. LVAT 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-440/2013; 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-591/2013; 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-765/2014 ir kt.). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami, tačiau vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybių pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (pvz., LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011). Teismas netenkina atsakovo prašymą sustabdyti šią administracinę bylą, kadangi nenustatė, kad LVAT procesinis sprendimas byloje Nr. eA-3603-556/2020 turės įtakos nagrinėjamai bylai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auga Grūduva“ skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokesčio už be leidimo išgautą vandenį pakeisti, sumažinant jį nuo 138 544 Eur (šimto trisdešimt aštuonių tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt keturių eurų) iki 20 781,60 Eur (dvidešimties tūkstančių septynių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro ir 60 euro centų).

Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.