Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Č., D. K. ir S. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, R. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – išieškoti iš jo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 19 500 Lt.

D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtos bausmės ir bausmė, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu, subendrintos jas apimant ir D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. K. išteisintas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. K. priteista Panevėžio teritorinei ligonių kasai 191,18 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat kaltomis pripažintos ir nuteistos G. B. ir S. K., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Č. nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku), subūrė organizuotą grupę, kurios nariais buvo jis, S. A., D. K. ir kiti tyrimo metu nenustatyti asmenys, kurie, siekdami bendro nusikaltimo rezultato - turtinės naudos sau ir nusikalstamos veikos bendrininkams, sutarė daryti labai sunkų nusikaltimą - neteisėtai įgyti, laikyti bei platinti psichotropines medžiagas metamfetaminą. Grupės nariams R. Č. davė nurodymus dėl šių medžiagų platinimo ir paskirstė vaidmenis, t. y. R. Č. rūpinsis neteisėtu psichotropinių medžiagų įgijimo šaltinių paieška, neteisėtu atsiskaitymu už psichotropines medžiagas, o S. A. psichotropinių medžiagų įgijimu, gabenimu, laikymu ir platinimu, o kartu su D. K. ir kitų asmenų, sutinkančių neteisėtai platinti psichotropines medžiagas paieška, kurias jiems tieks bei surinks už neteisėtai išplatintas psichotropines medžiagas gautus pinigus.

Laikotarpyje nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. vasario 6 d., R. Č. organizavo ir vadovavo šios organizuotos grupės nusikalstamai veiklai, koordinavo neteisėtą psichotropinių medžiagų įgijimą, platinimą ir pardavimą – surado asmenis (nenustatytus tyrimo metu), iš kurių jo nurodymu S. A. įgijo labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų - ne mažiau 145,493 gramų metamfetamino, ir nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. vasario 6 d., R. Č. iš S. A. per daug kartų priėmė pinigų dalį - ne mažiau kaip 19 500 Lt už neteisėtai realizuotas psichotropines medžiagas, o būtent:

2010 m. rugsėjo mėnesį (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku), R. Č. surado asmenis (nenustatytus tyrimo metu), iš kurių S. A. turėjo įgyti psichotropines medžiagas. Susitikimo bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), su S. A. metu, R. Č. šiam nurodė, kad S. A. telefonu paskambins asmuo, kuris išaiškins sąlygas dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo, po ko, S. A. realizavus psichotropines medžiagas, privalės atsiskaityti su R. Č. už neteisėtai išplatintas psichotropines medžiagas.

S. A. vykdant minėtus R. Č. nurodymus, 2010 m. rugsėjo mėn. (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku) S. A. paskambino R. Č. minėtas (tyrimo metu nenustatytas) asmuo, kuris žodžiu instruktavo S. A., kad kitą dieną apie 21 val., S. A. atvyktų į Kauno m., Šilainių mikrorajoną, dėl psichotropinių medžiagų įgijimo. Todėl 2010 m. rugsėjo mėnesį (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku), apie 21 val., Šilainių mikrorajono miškelyje, šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, Kauno mieste, iš tyrimo metu nenustatyto asmens S. A. įgijo ne mažiau kaip 4,01 gramų psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Po ko, šią psichotropinę medžiagą iš įsigijimo vietos Kauno mieste, S. A. automobiliu neteisėtai atgabeno į namus, esančius Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kuriuose atsivežtas psichotropines medžiagas jis pasvėrė ir supakavo, o sekančią dieną visas supakuotas psichotropines medžiagas paslėpė ir laikė ūkiniame pastate, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini).

Tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir vykdydamas minėtą R. Č. nurodymą (platinti psichotropines medžiagas ir ieškoti asmenų sutinkančių neteisėtai jas platinti, jas jiems tiekti bei surinkti pinigus, gautus už neteisėtai išplatintas psichotropines medžiagas), nuo 2010 metų spalio mėnesio iki 2011 m. vasario 6 d., S. A., veikdamas kartu su D. K., minėtas įgytas psichotropines medžiagas - ne mažiau kaip 4,01 gramų metamfetamino, platino patys bei davė sutinkantiems jas neteisėtai platinti asmenims, t. y.:

2010 m. spalio 20 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje Panevėžio m., R. Š. davė ne mažiau kaip 3,521 gramų metamfetamino, kuris dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis teismo pripažintas kaltu (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendis);

2010 m. lapkričio mėnesio pabaigoje (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku) S. K. bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), D. K. S. K. pasiūlė neteisėtai Panevėžio mieste platinti psichotropines medžiagas, ir jai sutikus jas platinti, S. K. iš S. A. ir D. K. įgijo psichotropinę medžiagą - ne mažiau kaip 0,370 gramų metamfetamino. S. A. jai nurodė, kad nuo vieno gramo parduotos psichotropinės medžiagos, S. K. jiems turi grąžinti po 25 Lt. Po ko nuo 2010 m. gruodžio mėnesio pradžios iki 2011 m. sausio 7 d., D. K. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) skambino S. K. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir pokalbio metu teiravosi, kiek S.K. turi surinkusi pinigų už parduotas psichotropines medžiagas, ar jai jų dar netrūksta, po ko, jis šią informaciją perdavė S. A.. Taip pat, nuo 2011 m. sausio 2 d. iki 2011 m. vasario 6 d., S. A. telefonu skambino S. K. ir pokalbių metu teiravosi, kiek S.K. turi surinkusi pinigų už parduotas psichotropines medžiagas, ar jai jų dar netrūksta, po ko 2011 m. sausio mėnesio pradžioje (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku) bute, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), S. A. S. K. neteisėtai perdavė psichotropines medžiagas - ne mažiau kaip 0,119 gramų metamfetamino.

Vykdant minėtą R. Č. nurodymą (gautas lėšas už realizuotas psichotropines medžiagas perduoti R.Č.), nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2011 m. vasario 6 d., gautas pinigines lėšas - ne mažiau kaip 16 000 Lt už neteisėtai realizuotas psichotropines medžiagas S. A. per kelis kartus perdavė R. Č..

Tęsiant nusikalstamą sumanymą, 2011 m. vasario mėnesio pradžioje (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku) R. Č. surado asmenis (nenustatytus tyrimo metu), iš kurių S. A. turėjo dar įgyti psichotropinių medžiagų, ir minėtu metu bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. R. Č. davė nurodymą S. A. laukti tyrimo metu nenustatyto asmens, pravarde „M (duomenys pakeisti)“ telefoninio skambučio, kuris išaiškins sąlygas dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo.

R. Č. kontroliuodamas S. A. neteisėtą psichotropinių medžiagų įsigijimą, t. y. 2011 m. vasario 6 d., 12.01 val., 16.08 val., 21.12 val., iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) skambino S. A. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir laikydamasis konspiracijos - klausdamas „ar dar neatvežė jam jokių rūbų“ teiravosi, ar S. A. jau susitiko su minėtu asmeniu ir, ar dar neįsigijo psichotropinių medžiagų.

Neužilgo 2011 m. vasario 6 d., 21.50 val., asmuo, pravarde (duomenys neskelbtini), iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino S. A. į mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), ir, laikydamasis konspiracijos, užmaskuotai nurodė ateiti į iš anksto sutartą vietą automobilių stovėjimo aikštelę šalia parduotuvės „IKI“, esančios Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). S. A. vykdant šį (duomenys neskelbtini) nurodymą, minėtoje aikštelėje jis susitiko su dviem asmenimis (tyrimo metu nenustatytais), su jais nuvyko į Nepriklausomybės aikštę Panevėžio m., ir vieno iš minėtų asmenų nurodytoje vietoje prie medžio, S. A. rado ir įgijo paketą su labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų - 141,483 gramų metamfetamino. Iš karto po to, šį rastą didelį kiekį psichotropinių medžiagų S. A. automobiliu Honda Accord (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pargabeno į namus, esančius Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kuriuose šias psichotropines medžiagas pasvėrė ir supakavo į atskirus mažesnius paketus.

R. Č. toliau kontroliavo S. A. neteisėtą psichotropinių medžiagų įsigijimą t. y.: 2011 m. vasario 7 d., 10.15 val., R. Č. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), skambino S. A. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir, laikydamasis konspiracijos, klausdamas, „ar (duomenys neskelbtini) padavė rūbus“, teiravosi, ar S. A. jau įsigijo psichotropines medžiagas.

Tęsiant nusikalstamą sumanymą, 2011 m. vasario 7 d. (tyrimo metu tiksliau nenustatytą valandą), S. A. iš buto, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), automobiliu Honda Accord (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai nugabeno G. B. į (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų - 139,136 gramus metamfetamino, o G. B., žinodama, kad S. A. neteisėtai disponuoja (įgijo, laiko ir platina narkotines ir psichotropines medžiagas), 2011 m. vasario 7 d. (tyrimo metu tiksliau nenustatytą valandą) patenkino S. A. prašymą (duoti indelį sudėti atvežtoms minėtoms psichotropinėms medžiagoms, bei duoti namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, rūsyje esančio V. B. sandėliuko raktus, kuriuo naudojosi G. B., ir leisti šiame sandėliuke neteisėtai laikyti psichotropines medžiagas – amfetaminą), todėl G. B. S. A. davė indelį ir raktus nuo minėto sandėliuko, ir šias psichotropines medžiagas jie abu kartu nunešė į V. B. sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, ir jas jame laikė iki 2011 m. vasario 18 d., 16 val. 15 min., kuomet kratos metu šį labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų - 139,136 gramų metamfetamino rado ir paėmė Panevėžio AVPK policijos pareigūnai.

Vykdydamas auščiau nurodytą R. Č. nurodymą, nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2011 m. vasario 18 d., S. A. gautas pinigines lėšas - ne mažiau kaip 3 500 Lt už realizuotas psichotropines medžiagas, per kelis kartus nuvežė ir perdavė R. Č..

Vykdydamas R. Č. nurodymą, nuo 2011 m. vasario 6 d. iki 2011 m. vasario 18 d., S. A., iš laikymo vietos paimdamas dalį psichotropinių medžiagų - 0,859 gramų metamfetamino, jas davė psichotropines medžiagas neteisėtai platinančiai S. K., o kitą dalį - 1,488 gramų metamfetamino S. A. iki 2011 m. vasario 18 d., 13 val. 05 min., laikė prie savęs, kuomet ši psichotropinė medžiaga policijos pareigūnų buvo rasta ir paimta Panevėžio AVPK patalpose darant jo asmens kratą.

D. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 24 d., apie 20 val. 30 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, Panevėžio mieste, tyčia, įžūliu elgesiu susijusiu su smūgių sudavimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: S. T. rankomis sudavė ne mažiau kaip 2 smūgius.

D. K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. vasarą, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sodų bendrijoje „Š (duomenys pakeisti)“, Panevėžio m., nusiskynęs kanapių lapus, juos susidžiovinęs įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos - 1,948 g kanapių ir jų dalių, kurias iki 2011 m. vasario 22 d., 9 val. 30 min., laikė namuose, esančiuose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kuomet šią narkotinę medžiagą kratos metu rado ir paėmė Panevėžio AVPK pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Č. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo kategoriškai nesutinkantis su skundžiamu nuosprendžiu, kuris paremtas prielaidomis ir abejonėmis, nesant jokių jo kaltės įrodymų. Nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, yra nepagrįstai apšmeižtas.

Pirmiausia aptaria tęstinės nusikalstamos veikos veiksmus su asmeniu, pravarde (duomenys neskelbtini). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi 2011 m. vasario 6 d. telefoniniais pokalbiais, nors nebuvo paimti nei jo, nei N. P. ((duomenys neskelbtini)) balso pavyzdžiai, neištirta, ar šie pokalbiai yra autentiški, neiškraipyti, nesumontuoti, ar jie vyko būtent nurodytu laiku ir pan. Apeliantas akcentuoja, kad tų pokalbių metu buvo kalbama iš tiesų apie rūbus. Nuo rastų maišelių bei dėžučių nepaimti DNR mėginiai, pavyzdžiai nepaimti ir iš S. A. automobilio. Pažymi, kad jo niekas netikrino, ar jis vartoja narkotines ir psichotropines medžiagas, taip pat niekas nesiaiškino, ar S. A. namuose ((duomenys neskelbtini), Panevėžyje) buvo laikomi dideli narkotinių medžiagų kiekiai.

Apelianto įsitikinimu, apkaltinamasis nuosprendis jam priimtas, perrašius kaltinamąjį aktą. Toliau aptaria šio procesinio dokumento trūkumus (neįtraukti N. P., A. N., dalis itin reikšmingų J. B. parodymų (t. 5, b. l. 150-15, 154-156).

Nenustatyta, kada konkrečiai N. P. (duomenys neskelbtini) mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas į S. A. telefono užrašų knygelę. Aptaręs N. P. parodymus, prokuroro nutarimą nutraukti jam ikiteisminį tyrimą, pažymi, jog S. A. sąmoningai melavo narkotines medžiagas gavęs iš (duomenys neskelbtini), t. y. N. P., tačiau paleistas į laisvę, jis staiga pradėjo tvirtinti pastarojo neatsimenantis. Teisme S. A. pripažino su N. P. bendravęs dažnai - tiek telefonu, tiek ir susitikdavę, vienas kitą gerai pažinojo (t. 17, b. l. 164), tačiau, anot apelianto, šie duomenys iš bylos dingo, neišsaugoti ir pastarųjų telefoniniai pokalbiai iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2011 m. balandžio 1 d. Nurodo, kad S. A. ir N. P. 2011 m. vasario 6 d., apie 22 val., tikrai buvo susitikę prie S. A. namų. Apeliantas N. P. pardavimui buvo davęs įvairių rūbų, cigarečių (už 1600 Lt), degtinės, o šis pinigus už prekes turėjo grąžinti iki 2011 m. vasario 1 d., tačiau vis delsė. Taip pat buvo sutarta, kad neparduotas prekes N. P. perduos S. A., dėl ko šie 2011 m. vasario 6 d. ir susitiko. Apžiūrėjus S. A. automobilį, jame išties buvo rasti du maišai rūbų, batai, degtinė. Teisme J. B. parodė, kad policijai, grąžinus S. A. automobilį, jame buvo sudėti minėti daiktai, kuriuos ji iškart grąžino apeliantui. Nuteistasis iš pradžių nedavė parodymų apie „M“ dėl izoliatoriuje patiriamo spaudimo neišduoti kitų asmenų, tačiau, supratęs padėties rimtumą, viską papasakojo teismui. Kategoriškai nesutinka su nuosprendžio teiginiu, jog asmuo, pravarde (duomenys neskelbtini), yra ne N. P..

Dėl 2011 m. vasario 7 d. telefoninio skambučio (tarp R. Č. ir S. A.) nurodo, kad šio pokalbio turinys išties buvo apie rūbus. Tą pačią dieną jie susitiko degalinėje, kurioje S. A. atidavė už parduotas prekes gautus pinigus, o neparduotus daiktus toliau pasiliko automobilyje. Tai, kad apeliantas parūpindavo įvairių prekių, teisme patvirtino ir J. B., parodžiusi, kad iš R. Č. ne kartą ėmė didelius kiekius cigarečių bei kategoriškai paneigė girdėjusi, kad S. A. ir R. Č. būtų kalbėję apie narkotinių medžiagų pardavimą.

Toliau nurodo, jog teismas nevertino S. A. parodymų, kurių metu šis pripažino įvairias narkotines ir psichotropines medžiagas gaudavęs iš V. Ž., pravarde „G (duomenys pakeisti)“ (t. 2, b. l. 29-30), abu ruošiesi įsigyti 1 kg metamfetamino (byloje yra užfiksuotas didelis kiekis jų pokalbių). Prašo įvertinti minėtas aplinkybes, išsiaiškinti, iš kur S. A. gaudavo narkotines medžiagas, pabrėžia, jog V. Ž. net nebuvo apklaustas. Be to, S. A. neleistinų medžiagų nuo 2010 m. iki 2011 m. vasario mėn. gaudavo ir iš V. V. (t. 2, b. l. 54-61), kuris taip pat net nebuvo apklaustas. Apeliantui neaišku, kodėl šie S. A. nurodyti asmenys nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, įvardinant juos nusikaltimo bendrininkais. Nesiaiškinta, iš kokių dar asmenų S. A. dideliais kiekiais įsigydavo narkotines medžiagas, kam jas realizuodavo. Nėra jokių objektyvių tiesioginių įrodymų, kad jis (R. Č.) ir N. P. prisidėjo prie S. A. veiklos.

Nurodo nuo 2000 m. iki 2013 m. nebuvęs Kaune, ten neturi draugų, pažįstamų ar giminių (tą patvirtina ir policijos pažyma). Teismas rėmėsi R. Š. parodymais. Pastarasis 4 kartus apklausiamas paneigė jį (R. Č.) prisidėjus prie nusikaltimo, o penktą kartą pasirašė po prokuroro S. Daunoravičiaus surašytu 2011 m. gruodžio 2 d. protokolu, kuriame užfiksuoti apeliantą kaltinantys parodymai. Teisme R. Š. parodė, kad protokolą pasirašė jo net neperskaitęs (neturėjo akinių) bei paneigė R. Č. bent kažką žinojus apie nusikalstamą veiką, tačiau teismas nepagrįstai šių parodymų nevertino. Skunde nuteistasis neigia bendravęs su R. Š., kurį įvardina kaip policijos informatorių, o viskas, kas vyksta automobiliu etapuojant suimtuosius, yra filmuojama. Mano, jog teismas buvo neobjektyvus ir pirmenybę teikė kaltinantiems parodymams.

Pažymi, jog S. A. negalėjo nurodyti, kokiu automobiliu iš Kauno veždavo narkotikus, be to, niekas nepatvirtino pastarąjį bent kada matęs Kaune, nė vienas asmuo nenurodė, jog S. A. būtų minėjęs, jog gabena narkotines medžiagas. Teisme S. A. parodė, jog su R. Č. nebuvo nė vieno pokalbio apie narkotikus, nė karto pas apeliantą namuose nematė šių medžiagų. Taip pat nenustatytas nė vienas liudytojas, kuris būtų matęs R. Č. įgijus, gabenus, užsakinėjus ar kažkam perdavus narkotines medžiagas. Pabrėžia niekuomet neturėjęs jokių sąsajų su narkotinių medžiagų disponavimu.

Teigia nepažįstantis D. K., S. K., G. B., Ž. Š. bei kitų S. A. bendrininkų. Niekada iš S. A. negavo jokių pinigų už narkotines medžiagas. Teigia, jog teismas buvo priešiškas ir šališkas jam, remdamasis jokiais įrodymais nepagrįstais S. A. parodymais, nusprendė išieškoti iš jo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (19 500 Lt). Apeliantas nesutinka su tokiu sprendimu ir mano, jog jis yra neteisingas, pagrįstas tik prielaidomis. Niekas nepatvirtino S. A. parodymų, pastarasis, apkaltindamas apeliantą, tik siekė sušvelninti savo vaidmenį ir sulaukti kuo mažesnės bausmės. Kategoriškai neigia kalbėjęs su S. A. narkotinių medžiagų klausimais, kūręs organizuotą grupę, parūpinęs automobilius, išieškojęs skolas už narkotikus ir pan. Neužfiksuotas nė vienas telefoninis pokalbis, kurio metu jis su S. A. būtų kalbėjęs apie narkotines medžiagas. Prašo atkreipti dėmesį į tikrosios nusikaltimo bendrininkės J. B. (t. 5, b. l. 150-151; t. 1, b. l. 192-193) parodymus, kurių metu ji (taip pat ir G. B.) tiksliai nurodo, kad S. A. paskutinę didelę narkotinių medžiagų partiją atsinešė į namus, po to nuvežė G. B., pirko Kėdainiuose ir Panevėžyje. Toliau aptaria S. A. ir J. B. telefoninių pokalbių turinį (t. 1, b. l. 196-197; t. 2, b. l. 31-33, 49-53, 79-82), kuriame aiškiai užfiksuota, kaip pastarieji derina įvairius klausimus, susijusius su narkotinių medžiagų disponavimu. Pažymi, jog būdamas suimtas S. A. skambino savo bendrininkams, tą apklausiama patvirtino tiek G. B., tiek tą rodo faktas, jog S. A. kameroje buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, kuris nežinia dėl kokių priežasčių nebuvo pridėtas prie bylos medžiagos. Byloje apklausti A. N., R. V., A. D. (t. 6, b. l.40, 19-20, 32-34) parodė, jog S. A. telefonu iš kameros skambindavo savo bendrininkams, tačiau teismas šiuos parodymus nepagrįstai vertino kritiškai. Tuo tarpu nenuosekliais ir suinteresuotais J. B. parodymais buvo patikėta, nors ji patvirtino savo vyrui S. A. naudingas aplinkybes. Toliau skunde vėl aptariami telefoniniai pokalbiai tarp S. A. ir G. B. (t. 1, b. l. 170-171), iš kurių matyti, jog pastarieji dar 2010 m. gruodžio mėn. disponavo labai dideliais narkotinių medžiagų kiekiais, vyko intensyvi prekyba; taip pat S. A. ir D. K. (t. 2, b. l. 118-119), S. A. ir V. Ž. (t. 2, b. l. 29-30) telefoniniai pokalbiai.

Nurodo, jog jį (R. Č.) ir S. A. siejo bendras biznis nuo 2008 m. iki 2011 m. kovo mėn. Jie abu klojo trinkeles, 2008 m. apeliantas nupirko reikiamą techniką ir jie užsiėmė namų statyba, remontais, betonavo pamatus, dengė stogus, nuo 2010 m. rugsėjo pradėjo verslą ir Vokietijoje, t. y. jų tarpusavio veikla tęsėsi iki tol, kol 2011 m. kovo mėn. buvo uždarytas S. A.. Be to, jiedu iki tol nuolat prekiavo kontrabandinėmis cigaretėmis, namų gamybos degtine, už ką jam S. A. ir veždavo pinigus (taip pat ir už įvairius statybinius darbus). Skunde nurodomos įvairios sumos, kurias, kaip teigia apeliantas, S. A. bei jo sutuoktinė J. B. jam liko skolingi. Apeliantas mano, kad pastarieji, nenorėdami grąžinti ženklios sumos, turėjo aiškų motyvą jį apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti. Toliau aptaria S. A. elgesį po to, kai jis buvo suimtas (du mėnesius neigė akivaizdžią kaltę, neprisipažino, jog kratos metu rasti narkotikai yra jo, teigė, jog G. B. jį nepagrįstai apkalba, dėl to, kad jis išėjo pas kitą moterį, palikdamas ją vieną su trimis vaikais). Apelianto įsitikinimu, S. A. kaltei įrodyti pilnai užteko akivaizdžių įrodymų ir be jo 2011 m. balandžio 18 d. pateikto nuoširdaus prisipažinimo (kratų metu rastos narkotinės medžiagos, svarstyklės, G. B., brolio P. P., S. K., D. K., J. J., Ž. Š., J. B. parodymai, telefoniniai pokalbiai). Pažymi, jog prokuroras davė leidimą dėl pasimatymo S. A. ir J. B., leido susipažinti su byla, taip pat S. A. kameroje turėjo mobiliojo ryšio telefoną, t. y. šios aplinkybės, anot apelianto, rodo, kad pastarasis, žinodamas realią situaciją ir matydamas esant surinkta daugybę jo kaltę patvirtinančių įrodymų, nusprendė neva nuoširdžiai prisipažinti, duodamas parodymus, kaltinančius tariamą organizuotą grupę. Apelianto teigimu, tą organizuotą grupę sudarė paties S. A. vaikai, padėję platinti narkotines medžiagas, sugyventinė J. B., vaikų motina G. B., draugas D. K.. Pažymi, jog S. A. nedavė jokių parodymų apie tai, iš kur gaudavo narkotines medžiagas (V. Ž. ir V. V. nurodė tik priremtas telefoninių pokalbių). Jis nebuvo nuoširdus, o tik siekė būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, prokuroras teisme taip pat prašė pastarajam taikyti BK 39¹ straipsnį. Dar kartą akcentuodamas, jog teismas apelianto atžvilgiu buvo šališkas, pažymi, jog nuosprendyje jo teistumams skirtas didelis dėmesys, tuo tarpu apie tai, kad S. A. daugybę kartų teistas, be to, baustas už administracinės teisės pažeidimus, nuosprendyje išvis neužsimenama.

Mano esąs nuteistas tik remiantis melagingais S. A. parodymais ir pareigūnų suinteresuotumu. Iš pradžių jam įtarimai pateikti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, remiantis 2010 m. gruodžio mėn. pokalbiais, kuriuos vėliau, susipainiojęs savo melaginguose parodymuose, paneigė pats S. A.. Nepasiteisinus pirminiam ketinimui apkaltinti apeliantą, 2011 m. spalio 18 d. buvo įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą, remiantis jau visai kitais pokalbiais. Kategoriškai neigia savo kaltę ir tikina buvęs nepagrįstai apkaltintas. Aptaria tarptautinę teisminę praktiką, draudžiančią nuteisti asmenį, remiantis tik bendrininko parodymais, kuriuos būtina vertinti kritiškai.

Tolesnėje skunde dalyje aptariami nuteistojo D. K. parodymai (22-23 skundo lapai, t. 19, b. l. 71-72), akcentuojant, jog iš tų parodymų aiškiai matyti, kad prekyba ir atsiskaitymai vyko dėl cigarečių ir degtinės. Pabrėžia, jog tiek D. K., tiek J. B. parodymai nėra tiesioginiai, pastarieji perpasakoja aplinkybes, kurias jiems minėjo S. A.. Apeliantas neturi galimybės paneigti pastarojo parodymų, kurie yra paprasčiausiai išgalvoti, nekonkretūs, juose nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, daugelio reikšmingų aplinkybių sąmoningai neatsimenama. Remiantis tokiais tikrovės neatitinkančiais S. A. parodymais, apeliantas buvo nuteistas laisvės atėmimo 13 metų bausme, kurios, būdamas tokios sveikatos, galimai neatliks. Jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, tačiau šališkas ir neobjektyvus teismas paskyrė jam tokią ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, Lietuvos Respublikos Konstituciją, BPK. Prašo atsižvelgti į jo paskutinį žodį, teisiamųjų posėdžių protokolus.

Toliau aptaria A. D. (t. 18, b. l. 68-69), R. Š. (t. 18, b. l. 70; t. 5, b. l. 170-171), A. N. (t. 18, b. l. 71), parodymus, akcentuodamas tai, kad šiuose parodymuose yra užfiksuota, jog S. A. jį (apeliantą) apkalbėjo, sąmoningai bandydamas jam suversti kaltę dėl veiksmų, kurių jis nepadarė. Taip pat dėstomi N. P. (t. 18, b. l. 73-74), liudytojos E. Č. (t. 18, b. l. 74), R. V. (t. 18, b. l. 83-84) parodymai, J. B. bei S. A. atsakymai į jo teisiamajame posėdyje užduotus klausimus (t. 18, b. l. 81, 96-97, 133), S. A. ir G. B. atsakymai į prokuroro klausimus (t. 18, b. l. 119) ir kitus teisiamojo posėdžio metu užfiksuotus parodymus (30-31 skundo lapai, t. 19, b. l. 79-80). Tad apeliantas prašo įvertinti visas jo nurodytas aplinkybes, atsižvelgti į tai, kad nuosprendyje nėra išdėstyti pagrindinio liudytojo N. P. parodymai, atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teisme apklausti jį dėl tų aplinkybių, apie kurias nebuvo davęs parodymų, bei priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį.

Nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl bausmės paskyrimo pagal BK 260 str. 3 dalį.

Nurodo kaltę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pripažįstantis iš dalies. Kategoriškai nesutinka dalyvavęs organizuotoje grupėje. R. Č. nepažįsta, jokių jo nurodymų nevykdė, pastarąjį yra matęs tik vieną kartą, jokių narkotikų iš jo negavo, taip pat pats niekam jų nepardavinėjo ir jokių pinigų už narkotines medžiagas niekada nėra gavęs.

Teigia, jog S. A. ieškojo žmonių, norinčių ir galinčių parduoti narkotikus, todėl jį apeliantas supažindino su S. K.. Pastarieji abu tarėsi dėl pardavimų. Tuo tarpu jis, būdamas naivus, pasielgė neapgalvotai ir porą kartų nuvežė narkotines medžiagas S. K. bei perdavė iš pastarosios gautus pinigus S. A.. Vėliau S. A. ir S. K. bendravo tiesiogiai. Pažymi, kad teisme S. A. patvirtino pats susiskambindavęs su S. K., važiuodavęs pas ją ir pats nuveždavęs narkotikus, o jo (apelianto) prašydavo tik paskambinti S. K. ir paklausti, ar ji turinti pinigų. S. A. teismui parodė, kad apeliantas iš to jokios naudos neturėjo, jam nebuvo mokami pinigai. Taip pat patvirtino ir tą aplinkybę, kad R. Č. jo (D. K.) nepažinojo. Skunde akcentuoja, kad ir nuteistoji J. B. bei nuteistasis R. Č. parodė jo nepažinoję. Taip pat trumpai aptaria liudytojų A. O. (policijos pareigūno), T. G., Ž. Š. (teisme atpažino tik S. A.) parodymus. Antai, A. O. parodė, jog kratos metu pas jį nerastos jokios narkotinės medžiagos, išskyrus asmeniniam vartojimui turėtas kanapes, o jo vaidmuo apibūdintas tik tuo, kad jis keletą kartų pristatė S. K. narkotines medžiagas (kol S. A. nerado tiesioginio kontakto su ja). Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai nepatikėjo jo, kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymais, atmesdamas juos, kaip prieštaraujančius faktinėms aplinkybėms.

Mano, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik keliais abejotinai nustatytais faktais. Valstybės kaltintojas teisiamajame posėdyje neįrodė, kad jis padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje padarytą nusikalstamą veiką ir taip pažeidė BPK l straipsnio l dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas. Byloje nesurinkti neginčytini įrodymai, patvirtinantys, kad jis dalyvavo R. Č. organizuotos grupės veikloje, buvo šios grupės narys ir gavo turtinę naudą (19 500 Lt).

Toliau aptaria BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Akcentuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą konstatavos, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Apelianto teigimu, jo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą pagrįsta tik suinteresuotų liudytojų (pareigūnų) parodymais. Neigia kada nors užsiėmęs narkotinių medžiagų gaminimu, įsigijimu, platinimu, gabenimu ar jų laikymu. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad jis žinojo esąs organizuotos grupės narys, taip pat nenustatyta, jog jam buvo žinoma, kokiais kiekiais prekiavo S. A. bei kur buvo laikomi narkotikai. Jis teismui parodė tik tai, kad draugams davė S. K. ir S. A. telefono numerius bei prisipažino porą kartų nuvykęs pas S. K. paimti pinigų. Byloje nenustatyta, kad jis gavo 19 500 Lt, kuriuos neva perdavė R. Č.. Mano, kad tai neįrodo jo kaltės, juo labiau, kad jis logiškai ir nuoširdžiai tai paaiškino teismui.

Skunde aptaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo“ pateiktus išaiškinimus, apibrėžiančius narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą ir pardavimą. Kelia retorinius klausimus, ar konkrečiai jis įgijo (nurodo nepirkęs ir nepardavęs), gamino (kratos metu nerastos jokios narkotinės medžiagos, išskyrus kanapes), pardavė (tik keletą kartų nuvežė S. K. nuteistojo S. A. perduotas narkotikus) narkotines medžiagas.

Pažymi, kad BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei kaltininko tyčiai. Tuo tarpu jis nesuvokė ir nežinojo, nei kokiais narkotinių medžiagų kiekiais prekiavo nuteistasis S. A., nei turėjo tikslą pats pardavinėti narkotines ar psichotropines medžiagas.

Mano, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 328 straipsnį, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir netinkamai paskirta bausmė.

Pažymi esąs vedęs, turi du vaikus (teismas nuosprendyje neteisingai nurodo jo šeiminę padėtį, t. y. įvardina, kad jis nevedęs).

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. A. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Pirmiausia apeliantas akcentuoja tai, kad būtent jo nuoseklių parodymų dėka buvo atskleista ir išaiškinta byloje nagrinėjama nusikalstama veika bei nustatytas tikrasis nusikaltimo organizatorius, t. y. R. Č.. Nesant apelianto parodymų, nebūtų buvę pagrindo nuteisti R. Č., kadangi kiti asmenys tik atpasakojo iš jo (S. A.) girdėtas aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu nusikaltimu.

Teigia negalėjęs atsisakyti platinti narkotines medžiagas, kadangi R. Č. buvo skolingas. Priešingu atveju, būtų turėjęs didelių nemalonumų. Byloje yra duomenų apie tai, kad buvo ne kartą sumuštas. Tuo atveju, jei iš R. Č. negaudavo narkotinių medžiagų (visąlaik žinojo, kad pastarasis tokias medžiagas pateiks vėliau), tai jas imdavo iš kitų, kadangi nenorėjo nutraukti ryšių su tais asmenimis, kurie iš jo paties imdavo narkotines medžiagas. Jam būdavo duodamas terminas, per kurį jis privalėjo parduoti narkotikus ir atitinkamai atiduoti pinigus, neatsižvelgiant į tai, ar narkotines medžiagas spėjo parduoti (nepardavimo atveju pinigus, kuriuos turėdavo atiduoti, pasiskolindavo).

Nurodo, jog R. Č. naudai liudijo įkalinimo įstaigose esantys asmenys, kadangi tarp jų pastarasis turi autoritetą. Nuteistieji parodė neva girdėję jo (S. A.) telefoninį pokalbį, kurio metu jam buvo pažadėta už R. Č. kaltinančių parodymų davimą panaikinti visus kaltinimus. Apeliantas neigia tokią aplinkybę, dar kartą pabrėždamas, jog, bijodami R. Č. autoriteto, kaliniai davė jam palankius parodymus. Antai, R. Š. iš pradžių teisingai parodė, kad R. Č. nuteikinėja nuteistuosius prieš apeliantą, tačiau vėliau jam buvo pagrasinta ir šis pakeitė parodymus.

Toliau trumpai aptaria savo pirmuosius teistumus, pažymėdamas, jog su R. Č. susipažino pataisos namuose, atlikdamas paskirtą bausmę. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos, toliau gyveno su šeima, dirbo iki tol, kol į laisvę buvo išleistas R. Č.. Būtent pastarasis įtraukė į savo veiklą, nurodė užsiimti narkotinių medžiagų prekyba, kadangi apeliantas buvo skolingas didelę pinigų sumą.

Atkreipia dėmesį, kad prokuroras prašė neskirti jam laisvės atėmimo bausmės ir taikyti BK 39¹ straipsnį, kadangi jis nuoširdžiai bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, atskleidė bylai reikšmingas aplinkybes. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009 m. gruodžio 1 d. gavus informaciją apie tai, kad S. K. prekiauja narkotinėmis medžiagomis. Vykdant telefoninių pokalbių kontrolę, nustatyta, kad su šia neteisėta veikla yra susijęs apeliantas ir D. K.. Toliau skunde nurodo, kad jis dar 2009 m. spalio – lapkričio mėn. sutiko pažįstamą policijos pareigūną, kurį informavo apie tai, kad jis R. Č. paliepimu platina narkotines medžiagas, parodė turėtus kelis amfetamino pakelius. Jis pareigūnui papasakojo visą informaciją, kadangi žinojo, kad už tokią veiklą jam gresia baudžiamoji atsakomybė. Pareigūnui pažadėjus susisiekti, po kelių dienų paskambino Kriminalinės policijos viršininkas R. S., jiedu susitiko, tačiau pastarasis nenurodė nieko konkretaus ir nesiėmė jokių veiksmų. Gruodžio mėn. jis pats skambino R. S., tačiau nepavyko susisiekti (telefoninių pokalbių išklotinėse turi būti užfiksuotas jo skambutis). 2010 m. sausio mėn. vėlgi apelianto iniciatyva įvyko susitikimas su R. S., jis informavo pastarąjį, kad greitu metu gaus didelį narkotinių medžiagų kiekį, klausė, kaip jam elgtis. Iš jo buvo paprašyta sužinoti, iš kur R. Č. gauna narkotines medžiagas, tačiau apeliantui tokia informacija nebuvo žinoma, kadangi jis buvo tik tarpininkas. Vėliau jis (apeliantas) buvo sulaikytas, jam pateikti kaltinimai dėl narkotinių medžiagų platinimo. Ikiteisminio tyrimo metu jis kėlė klausimą, kodėl nebuvo imtasi jokių veiksmų dėl jo nurodytų faktų. Nagrinėjant bylą teisme jis nenurodė savo iniciatyva ėmęsis veiksmų bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, atskleidžiant nusikalstamą veiką, tačiau po to, kai skundžiamu nuosprendžiu sulaukė ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, nebegali nutylėti tokių faktų.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistieji R. Č., D. K., S. A. ir jų gynėjai prašė patenkinti apeliacinius skundus, o prokurorė prašė visų trijų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo R. Č. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistųjų D. K. ir S. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl R. Č. ir D. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį

R. Č. ir D. K. apeliaciniuose skunduose teigia, kad jie nepagrįstai nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. R. Č. ir D. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už dalyvavimą organizuota grupe neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kiekvienam iš jų atliekant skirtingą vaidmenį šioje bendrininkavimo formoje.

R. Č. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nepadarė inkriminuoto nusikaltimo, tačiau tokį jo teiginį paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

S. A. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu detaliai nurodė nusikaltimo, kurį jis padarė kartu su R. Č. ir kitais organizuotos grupės nariais, aplinkybes. S. A., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad R. Č. 2010 m. pasiūlė jam prekiauti psichotropine medžiaga – metamfetaminu. Šioje apklausoje S. A. davė pakankamai detalius parodymus dėl aplinkybių, kurioms esant jis 2010 m. rugsėjo mėnesį neteisėtai įgijo šią psichotropinę medžiagą ir neteisėtai platino ją pats ar per kitus asmenis. S. A. taip pat paaiškino, kaip jis 2011 m. vasario mėnesio pradžioje neteisėtai dar kartą įgijo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą. S. A. vienareikšmiškai nurodė, kad minėtu laiku draudžiama medžiaga buvo gaunama su R. Č. žinia, t. y. S. A. susitikdavo su R. Č. surastais asmenimis, kurie nurodydavo psichotropinės medžiagos buvimo vietą, ir neteisėtai įgydavo draudžiamą medžiagą, skirtą prekybai. Po to S. A. užsiimdavo metamfetamino platinimu ir veždavo R. Č. pinigus, gautus už parduotą šią psichotropinę medžiagą (t. 8, b.l. 119-122). Pažymėtina, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali turėti įrodomosios reikšmės kaip ir tokių asmenų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kuriais teismas gali grįsti savo išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-502/2013). S. A. davė iš esmės tokius pačius parodymus ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 18, b.l. 93-95), be to, minėti šio nuteistojo parodymai atitinka jo parodymus, duotus tyrėjai (t. 8, b.l. 110-116, 135-136). Ikiteisminiame tyrime S. A. patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 8, b.l. 145-154, 155-159). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių S. A. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti R. Č., jo parodymai, duoti baudžiamajame procese, buvo iš esmės nuoseklūs, todėl laikytini patikimais. Ta aplinkybė, kad S. A. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs inkriminuotą nusikaltimą (t. 8, b.l. 105-106), nėra pakankama vertinti vėlesnius jo duotus parodymus kaip neobjektyvius. Niekuo nepagrįstas R. Č. apeliacinio skundo teiginys, kad S. A., nepripažindamas kaltės dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, G. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad G. B. nepagrįstai jį apkalba, jog sandėliuke rasti narkotikai yra S. A., nes jis išėjo pas kitą moterį, palikdamas ją vieną su trimis vaikais. Tokia aplinkybė nėra užfiksuota G. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole (t. 8, b.l. 81-82). G. B. ir S. A. nenurodė aptariamos aplinkybės ir vėlesnėse savo apklausose baudžiamojo proceso metu. Be to, kiekvienas įtariamasis turi teisę neprisipažinti padarius nusikalstamą veiką, o vėliau pakeisti savo poziciją, tačiau šio proceso dalyvio parodymai, kurie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, išlieka reikšmingais nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. R. Č. teigimu, S. A. kaltei įrodyti užteko akivaizdžių byloje surinktų įrodymų, o jo 2011 m. balandžio 18 d. prisipažinimas buvo nereikalingas. Pabrėžtina, kad R. Č. apeliaciniame skunde minimi įrodymai patvirtina tą aplinkybę, kad S. A. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tačiau jo prisipažinimas ir duoti parodymai baudžiamojo proceso metu leido nustatyti šio nusikaltimo organizatorių, metamfetamino neteisėto įgijimo aplinkybes ir kitas šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Priešingai nei nurodo R. Č. apeliaciniame skunde, S. A. nedavė R. Č. kaltinančių parodymų po to, kai J. B. buvo duotas leidimas pasimatyti su suimtu S. A.. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminį tyrimą organizuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras davė leidimą pasimatyti J. B. su suimtu S. A., kai šis dar nebuvo prisipažinęs dėl padaryto inkriminuoto nusikaltimo (t. 6, b.l. 59, 63). S. A. prokuroro leidimu buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi manant, kad toks leidimas nepakenks ikiteisminio tyrimo sėkmei (t. 7, b.l. 141). S. A., kaip įtariamasis, ikiteisminiame tyrime turėjo baudžiamojo proceso įstatymu numatytą tokią teisę (BPK 21 straipsnio 4 dalis). Pastebėtina, kad S. A. buvo duotas leidimas susipažinti tik su ta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri yra susijusi su jo teise dalyvauti atliekant procesinius veiksmus, taip pat ekspertizės ir specialistų išvadomis, t. y. su konkrečiais duomenimis. S. A. nebuvo leista susipažinti su liudytojų ar kitų įtariamųjų, apklaustų pas tyrėją ar prokurorą, apklausų protokolais, kitais procesinių veiksmų, kuriuose S. A. tiesiogiai neturėjo teisės dalyvauti, protokolais bei kita ikiteisminio tyrimo medžiaga. Taigi, jis, prieš prisipažindamas padaręs inkriminuotą nusikaltimą, nebuvo susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pastebėtina, kad analogiškas prokuroro leidimas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi buvo duotas ir R. Č. (t. 6, b.l. 69). Todėl R. Č. apeliacinio skundo argumentas, kad S. A., žinodamas, jog ikiteisminiame tyrime yra surinkta daug jo kaltę patvirtinančių įrodymų, nusprendė neva nuoširdžiai prisipažinti, duodamas parodymus apie išgalvotą R. Č. suburtą organizuotą grupę, atmetamas kaip nepagrįstas.

Vertinant S. A. parodymus ir jų reikšmę, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad byloje yra šio asmens vardu surašyti 2013 m. balandžio 18 d. ir 2012 m. balandžio 18 d. prisipažinimai, kuriuose teigiama, jog S. A. davė melagingus parodymus apie R. Č. dalyvavimą darant nusikaltimą (t. 19, b.l. 92-93, 94-95). S. A. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis parašė prisipažinimą, jog žmonės atstotų nuo jo (t. 18, b.l. 95). Aiškinantis 2013 m. balandžio 18 d. prisipažinimo surašymo aplinkybes, S. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad asmuo, prisistatęs esantis nuo R. Č., liepė S. A. surašyti prisipažinimą, kurio tekstas buvo padiktuotas. Prisipažinimas, datuotas 2012 m. balandžio 18 d., buvo atspausdintas to paties asmens, kuriam S. A. ranka surašė prisipažinimą. Be to, S. A. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad jis neatsisako savo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, S. A. pripažino, kad 2013 m. balandžio 18 d. ir 2012 m. balandžio 18 d. prisipažinimai nebuvo surašyti išreiškiant jo tikrąją valią. Atkreiptinas dėmesys, kad pats R. Č., o ne S. A. pridėjo aptariamus S. A. prisipažinimus prie apeliacinio skundo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka R. Č. nurodė, kad jis gavo 2013 m. balandžio 18 d. ir 2012 m. balandžio 18 d. prisipažinimus iš savo advokato. Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad buvo siekiama, jog S. A. pakeistų savo poziciją dėl R. Č. dalyvavimo bendrame nusikaltime, o byloje esantys S. A. prisipažinimai, kuriuose teigiama, kad jis apkalbėjo R. Č., nelaikytini įrodymais, paneigiančiais S. A. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu.

R. Č. deklaratyviai teigia, kad pagal teisminę praktiką kaltinamasis negali būti nuteistas remiantis kito kaltinamojo (nusikalstamos veikos bendrininko) parodymais. BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, kokiomis įrodymų rūšimis negali būti pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas nepriskiria kito kaltinamojo, dalyvavusio kaip bendrininko darant nusikalstamą veiką, parodymų įrodymams, kuriais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, minėtus S. A. parodymus patvirtina byloje surinkti netiesioginiai įrodymai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, kad įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais gali būti grindžiamos teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-589/2006, 2K-618/20102, 2K-455/2013). Įrodymais gali būti pripažįstami ne tik dalyvavusių nagrinėjamuose įvykiuose ar tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai. Klausimą, ar asmens (liudytojo, kito kaltinamojo) parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334/2012). Liudytoja J. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad S. A. sakė jai, jog R. Č. pasiūlė užsidirbti platinant narkotikus. Iš S. A. kalbos J. B. suprato, kad S. A. gauna narkotikus per R. Č., t. y. pastarasis parūpindavo draudžiamų medžiagų, o S. A. toliau platindavo jas. S. A. sakydavo, jog jis veža pinigus R. Č. už narkotikus. Po S. A. sulaikymo liudytojai teko bendrauti su R. Č.. Ji suprato, jog R. Č. nori, kad S. A. prisiimtų kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Sulaikius R. Č., pas J. B. buvo atvažiavusi R. Č. žmona ir sakė, kad R. Č. norės, jog ji paliudytų, kad tik S. A. neteisėtai disponavo narkotikais (t. 18, b.l. 79). Tokie jos parodymai atitinka parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime (t. 5, b.l. 143-145, 150-151, 154-156). Liudytojas A. O. bylą nagrinėjant teisme parodė, jog vykdant telefoninių pokalbių kontrolę, buvo nustatyta, kad S. A. vadovauja R. Č., kadangi jis organizavo psichotropinių medžiagų įgijimą, o S. A. kiekvieną vakarą veždavo jam pinigus. Narkotikai buvo įvardijami užslėptai, kaip trinkelės, rūbai (t. 18, b.l. 65-67). Byloje esantys garso įrašai bei prie 2011 m. kovo 14 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo pridėta S. A. mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo suvestinė patvirtina, kad S. A. intensyviai bendraudavo su R. Č. (t. 2, b.l. 1-34). Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino byloje esančius garso įrašus, kuriuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje. S. A. baudžiamojo proceso metu duotus parodymus atitinka nuteistojo D. K. ir liudytojo R. Š. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai, kuriais remiantis nustatyta, jog D. K. ir R. Š. buvo žinoma, kad S. A. gaudavo metamfetaminą per R. Č. (t. 5, b.l. 170-171, t. 7, b.l. 174-176, 179-180). Nuteistojo D. K. ir liudytojo R. Š. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, buvo pagarsinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą bei specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-179/2010, 2K-451/2013). Nors nuteistojo D. K. ir liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nelaikytini įrodymais, tačiau jie yra reikšmingi vertinant S. A. parodymų, duotų baudžiamajame procese, patikimumą. D. K. teisiamajame posėdyje nenurodė, kad jam buvo žinoma, jog S. A. gaudavo metamfetaminą per R. Č., kita vertus, tokia nuteistojo pozicija vertintina kaip jo kaltės sumenkinimas padarius inkriminuotą nusikaltimą, nes šis neigia dalyvavęs organizuota grupe neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu metamfetamino. Be to, D. K. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jo parodymai, užfiksuoti atliekant apklausą ikiteisminiame tyrime, neatitinka tikrovės. Kita vertus, D. K. patvirtino, kad S. A. minėjo, jog šis vežė pinigus R. Č. (t. 18, b.l. 90), kas iš dalies atitinka S. A. parodymus dėl pinigų, gautų už metamfetaminą, pristatymo R. Č.. R. Š. teisiamajame posėdyje teigė, kad jo parodymai, duoti 2011 m. gruodžio 5 d. apklausos metu, neatitinka tikrovės, jie klaidingai surašyti protokole. R. Š. nemato be akinių ir apklausiamas minėtą dieną neturėjo jų, todėl liudytojas negalėjo perskaityti surašyto protokolo (t. 18, b.l. 70). 2011 m. gruodžio 5 d. liudytojo R. Š. papildomos apklausos protokole užfiksuota, kad jis pasirašytinai patvirtino, jog jo duoti parodymai buvo surašyti teisingai. Akivaizdu, kad asmuo, kuris dėl objektyvių priežasčių negalėtų perskaityti protokolo, nerašytų tokio teiginio. R. Š. taip pat nenurodė apklausos protokole kokių nors pastabų dėl jo surašytų parodymų. Byloje nenustatyta, kad 2011 m. gruodžio 5 d. atliekant R. Š. papildomą apklausą, jam buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis. Tokios aplinkybės nenurodė ir liudytojas, apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, nenustatyta pagrindų, dėl kurių nebūtų galima remtis R. Š. 2011 m. gruodžio 5 d. duotais parodymais tikrinant S. A. parodymų patikimumą. Ikiteisminiame tyrime 2011 m. liepos 20 d. apklausiamas R. Š. nurodė, kad jis nežino, ar R. Č. užsiėmė narkotikų prekyba (t. 5, b.l. 165-167). Liudytojas patvirtino tokius parodymus ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. apklausoje (t. 5, 168-169). Tačiau šie R. Š. parodymai neleidžia atmesti jo parodymų, duotų 2011 m. gruodžio 5 d. apklausoje, nes pastarieji parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą. Priešingos išvados taip pat neleidžia daryti R. Č. apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis neigia bendravęs su R. Š. dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

R. Č. teigimu, S. A., duodamas parodymus, nebuvo nuoširdus, nes jis tik siekė būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, be to, prokuroras teisme prašė pastarajam taikyti BK 39¹ straipsnį. Įtariamasis (kaltinamasis) gali pakeisti savo poziciją dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo esant įvairioms priežastims, tačiau svarbu įvertinti šio proceso dalyvio duodamų parodymų patikimumą, atitikimą kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nagrinėjamu atveju S. A. parodymai laikytini įrodymu, kuriais galima remtis nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. BK 39¹ straipsnis numato atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Pabrėžtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo ir kitais pagrindais priklauso ne nuo įtariamojo (kaltinamojo) ar prokuroro valios, o nuo teismo diskrecijos. Vien ta aplinkybė, kad S. A. davė R. Č. kaltinančius parodymus, savaime nepatvirtina, jog S. A. taikytinos BK 39¹ straipsnio nuostatos, kas šiuo atveju ir nebuvo padaryta. Kita vertus, pastebėtina, kad S. A. apeliaciniame skunde neprašo jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir neatsisako savo duotų parodymų baudžiamajame procese. Tai neleidžia vienareikšmiškai tvirtinti, jog S. A. davė parodymus dėl R. Č. apeliaciniame skunde nurodytos priežasties – būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės.

R. Č., apeliaciniame skunde darydamas išvadą, kad S. A. ir J. B. parodymai neatitinka tikrovės, nurodo, jog S. A. ir J. B. liko skolingi R. Č., todėl jie, nenorėdami grąžinti skolų, turėjo aiškų motyvą apkalbėti apeliantą ir nepagrįstai apkaltinti jį. Visų pirma pasakytina, kad S. A. per visą baudžiamąjį procesą neneigė, jog jis skolinosi pinigų iš R. Č. žmonos ir liko skolingas (t. 8, b.l. 121, t. 18, b.l. 93). Be to, S. A. ir jo sugyventinės J. B. turimos skolos R. Č. ar jo žmonai nėra pakankama aplinkybė, patvirtinanti, kad jie davė tikrovės neatitinkančius parodymus. R. Č. ar jo žmona turi teisę išsiieškoti jiems priklausančius pinigus ar kitus daiktus iš S. A. ar J. B. įstatymų nustatyta tvarka, o pastarųjų parodymai šioje byloje nepanaikins turimų turtinių įsipareigojimų R. Č. šeimai. Tokios išvados nepaneigia byloje esanti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo už akių kopija, kad iš S. A. priteista 18 400 Lt skola E. Č., taip pat palūkanos (t. 17, b.l. 195).

R. Č., teigdamas, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, remiasi liudytojų A. D., R. Š., A. N., R. V. ir E. Č. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Liudytojas A. D. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jam, 2011 m. pavasarį ar vasaros pradžioje būnant areštinėje, Panevėžyje, S. A. papasakojo, jog jį sulaikė už didelį kiekį narkotikų, kuriuos rado pas G. B., laikymą. Be jų kameroje buvo ir daugiau žmonių, su kuriais įsikalbėjus paaiškėjo, jog jie ne kartą iš S. A. pirko narkotikų. A. D. suprato, jog S. A. užsiima narkotikų prekyba. Pastarasis sakė, kad jį kvietėsi kriminalistai ir liepė duoti parodymus prieš R. Č., tada bus paleistas į laisvę. Liudytojas mano, kad dėl šios priežasties S. A. davė parodymus prieš R. Č.. S. A. turėjo savo mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo kalbėdavo su moterimi, atrodo, vardu J. ir kuriai nurodydavo, ką reikės sakyti tyrėjams. Be to, A. D. paaiškino, kad R. Č. labai padėjo jam pataisos įstaigoje, nes jis galėjo būti „nuskriaustas“. A. D. parašė laišką R. Č. įspėdamas, kad S. A. apkalba jį (t. 18, b.l. 68-69). Kita vertus, liudytojas A. D., apklausiamas ikiteisminiame tyrime, nurodė, kad pats S. A. pasakė A. D., jog jis pardavinėjo narkotikus, gaudavo metamfetaminą iš Kauno. Šis liudytojas ikiteisminiame tyrime neminėjo, jog jam bendraujant su S. A., toje pačioje kameroje buvo ir kitų asmenų, iš kurių A. D. sužinojo, kad jie buvo įsigiję narkotikų iš S. A.. Jis taip pat nenurodė, jog S. A. turėjo nuosavą mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo bendravo su kitais asmenimis (t. 6, b.l. 32-34). Taigi, A. D. parodymai, duoti baudžiamajame procese, nėra nuoseklūs. Be to, šis liudytojas teisiamajame posėdyje pripažino, jog R. Č. yra padėjęs jam atliekant bausmę pataisos įstaigoje, kas patvirtina, jog A. D. yra linkęs duoti R. Č. palankius parodymus dėl subjektyvių priežasčių. Liudytojas R. Š. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, jog S. A., versle nenorėdamas dalintis pelno kartu su R. Č., siekė atsikratyti R. Č.. Jis sakė R. Š., kad pastarasis būtų atsargus platindamas narkotikus, nes S. A. nenorėjo, jog R. Č. sužinotų apie tokią veiklą. S. A. grasino R. Š., kad jei šis duos parodymus prieš S. A., nukentės R. Š. šeima (t. 18, b.l. 70). R. Š. ikiteisminiame tyrime apskritai neminėjo tokių aplinkybių (t. 5, b.l. 165-167, 168-169, 170-171). Be to, 2011 m. gruodžio 5 d. apklausoje R. Š. tvirtino priešingai, kad R. Č. per kitus asmenis siekė, jog R. Š. duotų R. Č. palankius parodymus ir liudytų prieš S. A. (t. 5, b.l. 171). Liudytojas A. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, bendravo su S. A., kalbėdavo ir apie R. Č., tačiau nebuvo jokios kalbos, kad R. Č. užsiimtų narkotinių medžiagų prekyba. S. A. klausė patarimo, kaip jam elgtis, kokius duoti parodymus, kad jis išeitų į laisvę. A. N. suprato, kad S. A. nori suversti visą kaltę R. Č. (t. 18, b.l. 71-72). Taigi, A. N. patvirtino, kad jis nekalbėjo su S. A. apie narkotines ar psichotropines medžiagas, be to, šis liudytojas nenurodė, jog S. A. tiesiogiai sakė, kad jis duos R. Č. nepalankius parodymus siekdamas išeiti į laisvę, o A. N. tik susiformavo tokią savo subjektyvią nuomonę. Liudytojas R. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje buvo mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo naudodavosi R. V. ir kiti suimtieji. S. A. skambindavo savo žmonai ir liepdavo duoti parodymus prieš „Rolką“. Kaip vėliau suprato liudytojas, S. A. norėjo suversti kaltę dėl narkotikų R. Č. (t. 18, b.l. 83). Kita vertus, liudytojas R. V., apklausiamas ikiteisminiame tyrime, tik paaiškino, jog S. A. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kuris buvo kameroje, ir skambindavo žmonai, tačiau neteigė girdėjęs, jog S. A. liepė duoti savo žmonai parodymus prieš R. Č.. Šis liudytojas taip pat parodė, kad jis girdėjo, jog S. A., sužinojęs, kad jo žmona sulaikyta, pasakė, jog duos parodymus prieš R. Č. (t. 6, b.l. 19-20), nors jis nenurodė šios aplinkybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tai patvirtina, kad R. V. parodymai baudžiamojo proceso metu nėra nuoseklūs. Be to, neįtikinami R. V. parodymai, kad jis įsiminė S. A. telefoninio pokalbio detales ar jo konkretų turinį, nors šis pokalbis nebuvo susijęs su pačiu liudytoju. Liudytoja E. Č. teisiamajame posėdyje tik nurodė aplinkybes, susijusias su S. A. turimais skoliniais įsipareigojimais E. Č. (t. 18, b.l. 74-75), kurios, kaip minėta, nėra reikšmingos vertinant S. A. parodymų ir kitų įrodymų patikimumą. Dėl anksčiau išvardintų priežasčių nėra pagrindo remtis aptartais liudytojų A. D., R. Š., A. N., R. V. ir E. Č. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

R. Č. apeliaciniame skunde pabrėžia, kad S. A., būdamas suimtas, turėjo mobiliojo ryšio telefoną ir skambino savo bendrininkams. S. A. teisiamajame posėdyje iš tikrųjų patvirtino, kad jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną Šiaulių tardymo izoliatoriuje (t. 18, b.l. 94), tačiau ši aplinkybė savaime neįrodo, jog S. A. derino su kitais asmenimis, kokius byloje duoti parodymus. S. A. ir J. B. paneigė, kad jie telefoninių pokalbių metu kalbėjo apie bylai reikšmingas aplinkybes (t. 18, b.l. 80, 96). R. Č. apeliaciniame skunde nurodyti asmenų, kurie neva girdėjo tokius S. A. telefoninius pokalbius, parodymai dėl anksčiau aptartų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti. Be to, kaip minėta, liudytojas R. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje buvo mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo naudojosi ne tik S. A., bet ir kiti suimtieji. Lietuvos apeliaciniam teismui užklausus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, ar iš S. A. 2011 m. buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas (t. 20, b.l. 33), buvo gautas neigiamas atsakymas, pažymint, kad 2011 m. kovo 12 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 9 buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas su SIM kortele, tačiau tyrimo metu negauta duomenų apie tai, kam priklauso šis telefonas ir kokiu būdu jis pateko į įstaigą (t. 20, b.l. 39). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas pagrįstai netenkino R. Č. prašymo išreikalauti aptariamą mobiliojo ryšio telefoną ir pridėti jį prie bylos.

Pasak R. Č., jį ir S. A. nuo 2008 m. iki 2011 m. kovo mėn. siejo bendras verslas, jie abu klojo trinkeles, užsiėmė namų statyba ir remontais, tačiau R. Č. vykdyta bendra veikla su S. A. neįrodo, jog apeliantas nebuvo subūręs organizuotą grupę, kuri užsiėmė neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos. S. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 m. pradėjo blogai sektis su statybomis, o pinigus reikėjo dalinti tarp dviejų asmenų. Tuo metu R. Č. paklausė S. A., kuri draudžiama medžiaga yra paklausesnė – kanapės ar metamfetaminas. S. A. sužinojus tokią informaciją, R. Č. nurodymu jis nuvyko į Kauną ir iš nepažįstamo asmens įgijo metamfetaminą (t. 18, b.l. 93). Tokie S. A. parodymai patvirtina, kad užsiėmimas bendru verslu netrukdė R. Č. organizuoti inkriminuoto nusikaltimo padarymą. Pastarasis apeliaciniame skunde pažymi, kad jis nuo 2000 m. iki 2013 m. nėra buvęs Kaune, ten neturi draugų, pažįstamų ar giminių. 2012 m. sausio 27 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu taikant procesines prievartos priemones ir atliekant kitus procesinius veiksmus, nebuvo gauta duomenų apie R. Č. galimus ryšius Kauno mieste ir jo buvimą šiame mieste (t. 11, b.l. 124), kita vertus, pabrėžtina, kad remiantis S. A. parodymais, jis 2010 m. rugsėjo mėnesį neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą per R. Č. surastus asmenis, kurie nenustatyti ikiteisminiame tyrime. Tokiu būdu R. Č. ėmėsi priemonių, kad S. A. per trečiuosius asmenis neteisėtai įgytų metamfetaminą Kauno mieste. R. Č. atlikti tokius veiksmus nebuvo būtina vykti į Kauną ar turėti šiame mieste draugų, pažįstamų arba giminių. Apelianto teigimu, S. A. apklausų metu negalėjo nurodyti, kokiu automobiliu jis vežė narkotikus iš Kauno, be to, nė vienas iš asmenų nepatvirtino matę S. A. Kaune ir nenurodė, kad pastarasis minėjo, jog gabeno narkotikus iš šio miesto, tačiau šios aplinkybės neleidžia pripažinti S. A. parodymų kaip nepatikimų ir neobjektyvių. Kaip minėta, S. A. ikiteisminiame tyrime patvirtino savo duotus parodymus atliekant parodymų patikrinimo veiksmą (parodymų patikrinimą vietoje) nurodydamas važiavimo maršrutą ir vietą, esančią Kauno miesto teritorijoje, kurioje jis 2010 m. rugsėjo mėnesį neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą iš nepažįstamo asmens (t. 8, b.l. 155-159). S. A. nuoseklūs parodymai baudžiamojo proceso metu neleidžia abejoti tuo, kad jis yra buvęs Kauno mieste ir neteisėtai įgijo metamfetaminą nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.

R. Č. apeliaciniame skunde didelį dėmesį skiria 2011 m. vasario 6 d. įvykiams, kurių metu, kaip nustatė apygardos teismas, S. A., mobiliojo ryšio telefonu bendraudamas su R. Č. nurodytu asmeniu pravarde (duomenys neskelbtini), nuosprendyje nurodytoje vietoje neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 141,483 gramų metamfetamino. Pasak apelianto, asmuo pravarde (duomenys neskelbtini) yra N. P.. Visų pirma pasakytina, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje N. P. nėra kaltinamas padaręs kokią nors nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamajame įstatyme. Teisėjų kolegija neturi teisėto pagrindo vertinti, ar N. P. yra skundžiamame nuosprendyje įvardintas asmuo pravarde (duomenys neskelbtini), nes priešingu atveju būtų pasisakoma dėl N. P. veiksmų teisėtumo baudžiamajam įstatymui. Byloje yra Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje dėl N. P., nes nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b.l. 27-28). Šis nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl pripažintinas kaip teisėtas ir pagrįstas. R. Č. apeliaciniame skunde mini Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarimą, kuriuo buvo atmestas įtariamojo N. P. gynėjo prašymas nutraukti ikiteisminį dėl jo ginamojo, nes prokuroras nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys faktiniai duomenys leidžia manyti, jog N. P. dalyvavo padarydamas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (t. 6, b.l. 67). Pažymėtina, kad dėl ikiteisminio tyrimo metu atliekamų procesinių veiksmų ir jų pagrindu gaunamų duomenų manymas, ar įtariamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, gali kisti. Nagrinėjamu atveju prokuroro pozicija ikiteisminiame tyrime dėl duomenų, susijusių su N. P. galimai padaryta nusikalstama veika, pakankamumo pasikeitė, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl N. P. yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, visi R. Č. apeliacinio skundo argumentai, kuriais remiantis N. P. siejamas su asmeniu pravarde (duomenys neskelbtini), atmetami kaip nesusiję su apeliacinio skundo dalyku. Atkreiptinas dėmesys, kad pats R. Č. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus dėl jo iškeltos aptariamos versijos, nes ikiteisminiame tyrime apeliantas nurodė, kad jis nepažįsta N. P., o žino, jog „M“ Panevėžio mieste vadinamas tik G. P. (t. 9, b.l. 86-87). Tuo tarpu R. Č. pradėjo teigti, kad asmuo pravarde (duomenys neskelbtini) yra būtent N. P., tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminiame tyrime atliekant asmens parodymą atpažinti, S. A. neatpažino N. P., kaip asmens, apie kurį nuteistasis davė parodymus (t. 8, b.l. 160-162). Tarp S. A. ir N. P. buvo atlikta akistata, kurios metu S. A. nepatvirtino, kad N. P. yra asmuo pravarde (duomenys neskelbtini) (t. 8, b.l. 163-164). Priešingai nei tvirtina R. Č. apeliaciniame skunde, tai, kad S. A. neatpažino N. P., kaip asmens pravarde (duomenys neskelbtini), savaime neįrodo, jog nuteistasis davė melagingus parodymus, kad jis po bendravimo su ikiteisminiame tyrime nenustatytu asmeniu pravarde (duomenys neskelbtini) neteisėtai įgijo labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos.

Byloje nustatyta, kad asmuo pravarde (duomenys neskelbtini) skambino 2011 m. vasario 6 d. S. A. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) ryšių suvestinė ir 2011 m. rugpjūčio 9 d. tarnybinis pranešimas dėl telefonų analizės patvirtina, kad šis abonentinis numeris laikotarpyje nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 10 d. kontaktavo tik 2011 m. vasario 6 d. penkis kartus su abonentiniu numeriu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi S. A. (t. 5, b.l. 52-53). Sprendžiant R. Č. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nėra reikšminga aplinkybė, kada mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įrašytas į S. A. mobiliojo ryšio telefono kontaktų knygelę, nes R. Č. inkriminuoti tik 2011 m. vasario 6 d. asmens pravarde (duomenys neskelbtini) veiksmai. Analizuojant S. A. 2011 m. vasario 6 d. telefoninių pokalbių su asmeniu pravarde (duomenys neskelbtini) ir R. Č. turinį, akivaizdu, kad visi telefoniniai pokalbiai yra tarpusavyje susiję (t. 2, b.l. 108-112). 2011 m. vasario 6 d., 12:01:21 ir 16:08:31, telefoninių pokalbių metu S. A. pasakė R. Č., kad laukia medžiagų (t. 2, b.l. 109-110). Teisiamajame posėdyje perklausius šiuos telefoninių pokalbių garso įrašus, S. A. paaiškino, kad jo įvardintas žodis „medžiagos“ reiškia metamfetaminą, t. y. jis aptariamą dieną turėjo gauti šią psichotropinę medžiagą. Be to, jis patikslino, kad statybomis nebūdavo užsiimama vasario mėnesį (t. 18, b.l. 137-138). Asmuo pravarde (duomenys neskelbtini) 2011 m. vasario 6 d., 17:03:45, parašė SMS žinutę S. A., kad „Sake 19.30 pasuks“, o tos pačios dienos, 21:12:43, S. A. paskambino šiam ikiteisminiame tyrime nenustatytam asmeniui klausdamas dėl esančios situacijos (t. 2, b.l. 111). S. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis laukė metamfetamino, asmuo pravarde (duomenys neskelbtini) taip pat laukė, nes pastarasis turėjo šią psichotropinę medžiagą iš kažkur gauti (t. 18, b.l. 138). S. A. netrukus po minėto pokalbio paskambino R. Č. ir pranešė, kad draugas dar neatvežė jam rūbų (t. 2, b.l. 111). S. A., aiškindamas šio telefoninio pokalbio turinį, nurodė, kad jie kalbėjosi apie metamfetaminą, nes S. A. nelaukdavo rūbų naktį. Kažkoks asmuo turėjo paskambinti jam, po ko jie turėjo susitikti prie parduotuvės „IKI“ (t. 18, b.l. 138). Pastebėtina, kad S. A. tą pačią dieną, 21:20:50, paskambino S. K. ir pasakė, kad laukia medžiagų, jos „turėjo dieną išvažiuot“ (t. 2, b.l. 67-68). Byloje nustatyta, kad S. A. bendraudavo telefonu su S. K. tik dėl vieno tikslo, t. y. aptarti neteisėto psichotropinės medžiagos platinimo aplinkybes. Dėl 2011 m. vasario 6 d., 21:50:31, telefoninio pokalbio su asmeniu pravarde (duomenys neskelbtini) metu S. A. paaiškino, kad šis pokalbis buvo kaip signalinis, jog jis (S. A.) turi ateiti prie parduotuvės „IKI“, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 18, b.l. 138). Byloje taip pat nustatyta, kad S. A. 2011 m. vasario 7 d., 10:15:50, paskambino R. Č., kuris paklausė, ar (duomenys neskelbtini) padavė tau rūbų?“. S. A. atsakė teigiamai (t. 2, b.l. 112). Pastarasis teisiamojo posėdžio metu vėl vienareikšmiškai patvirtino, kad minimas žodis „rūbai“ reiškia metamfetaminą (t. 18, b.l. 139). Taigi, S. A. savo duotais parodymais paneigė, kad telefoniniuose pokalbiuose minimas žodis „rūbai“ buvo vartojamas pagal savo tiesioginę prasmę. Analizuojant šio nuteistojo per visą baudžiamąjį procesą duotus parodymus, taip pat telefoninių pokalbių turinį, darytina išvada, kad S. A. ir R. Č. tarpusavyje bendraujant, žodžiai „rūbai“ ir „medžiagos“ buvo vartojami siekiant užslėptai įvardinti psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, nors byloje yra kiti kai kurie šių asmenų telefoniniai pokalbiai iš tikrųjų apie rūbus ar statybines medžiagas.

R. Č. apeliaciniame skunde teigia, kad S. A. 2011 m. vasario 6 d. buvo susitikęs su N. P., kuris perdavė S. A. drabužius ir pinigus, priklausančius R. Č.. Apeliantas iškėlė tokią versiją tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Analizuojant N. P. parodymus, duotus baudžiamajame procese, nėra pagrindo jais remtis nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. N. P. teisiamajame posėdyje parodė, jog jis gaudavo iš R. Č. pigesnių prekių savo vaikui, dėl ko ir būdavo bendraujama su apeliantu (t. 18, b.l. 73-74), tuo tarpu liudytojas ikiteisminiame tyrime nurodė šią aplinkybę tik tuo metu, kai atliekant apklausą jam buvo duoti perklausyti byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai (t. 6, b.l. 6-7). Be to, N. P. teisiamajame posėdyje parodė, jog buvo tokia situacija, kai jis neatsiskaitė su R. Č. už paimtas prekes. R. Č. paskambino ir priminė, kad reikia atiduoti skolą. N. P. susitiko su S. A. prie parduotuvės „Iki“, esančios (duomenys neskelbtini), atidavė jam 1 500 Lt ir du krepšius, kuriuose buvo vaikiški rūbai, batai ir du degtinės buteliai. S. A. turėjo perduoti minėtus daiktus R. Č. ar asmeniui, iš kurio liudytojas paėmė daiktus. Ten jie buvo susitikę apie 3-4 kartus. Ikiteisminiame tyrime tiek atliekant apklausas, tiek akistatą su S. A. N. P. apskritai nenurodė kokių nors susitikimų su S. A., kurių metu buvo perduoti minėti daiktai ar pinigai (t. 5, b.l. 198-199, t. 6, b.l. 4-5, t. 8, b.l. 163-164). S. A. bylą nagrinėjant teisme parodė, kad jis neatsimena, jog N. P. apklausinėjamas sakė, kad jis padavė S. A. krepšį su rūbais ir pinigus (t. 18, b.l. 96). Nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių N. P. neva turėjo perduoti krepšius su rūbais ir pinigus S. A., o ne tiesiogiai R. Č.. Be to, kaip minėta, N. P. veiksmų teisėtumo klausimas buvo vertinamas šioje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą ir neatmetama, jog N. P. pripažinus, jog jis, veikdamas organizuota grupe, galimai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, būtų priimtas kitokio pobūdžio sprendimas užbaigiant ikiteisminį tyrimą dėl šio asmens, o ne nutraukti jį nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių N. P. kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą. R. Č. teigimu, po N. P. duotų parodymų teisiamajame posėdyje, S. A. neturėjo liudytojui jokių klausimų, tačiau pastaroji aplinkybė neleidžia remtis N. P. parodymais nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes, nes kaltinamasis turi teisę, o ne pareigą užduoti klausimus liudytojui. 2011 m. vasario 24 d. apžiūrint S. A. automobilį „Honda Accord“, buvo rastas vieno litro degtinės butelis „Jelcin“, maišeliai, kuriuose buvo vaikiški rūbai ir batai (t. 3, b.l. 144-145). Šie daiktai buvo rasti praėjus daugiau nei dviem savaitėms po 2011 m. vasario 6 d. įvykio, kai S. A. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį metamfetamino, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad S. A. priklausančioje transporto priemonėje rasti daiktai buvo laikomi būtent nuo 2011 m. vasario 6 d., tuo labiau, kad byloje nustatyta, jog S. A. beveik kiekvieną dieną nuvažiuodavo į R. Č. namus su pastaruoju susitikti. Be to, pats S. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jo automobilyje rasti daiktai nebuvo gauti iš asmens pravarde (duomenys neskelbtini) (t. 18, b.l. 139). Tokios išvados nepaneigia liudytojos J. B. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, jog suėmus S. A., J. B. atidavė automobilyje rastus drabužius R. Č. (t. 18, b.l. 81). Priešingai nei tvirtina apeliantas, ši liudytoja nenurodė, jog R. Č. sakė jai, kad asmuo pravarde (duomenys neskelbtini) perdavė daiktus S. A..

Pasak R. Č., 2011 m. vasario 7 d. telefoninis pokalbis (tarp R. Č. ir S. A.) buvo iš tiesų apie rūbus, nes tą pačią dieną jie susitiko degalinėje, kurioje S. A. atidavė jam už parduotas prekes gautus pinigus, o neparduotus daiktus toliau pasiliko automobilyje. Paneigus apelianto versiją, kad 2011 m. vasario mėn. 6 d. S. A. buvo perduoti rūbai ir pinigai, R. Č. apeliacinio skundo teiginys, susijęs su 2011 m. vasario 7 d. susitikimu degalinėje, atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, S. A. baudžiamajame procese nepatvirtino tokio susitikimo, o apeliantas, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme ar atsakydamas į klausimus perklausius 2011 m. vasario 7 d. garso įrašą, taip pat neminėjo, jog jis šią dieną buvo susitikęs su S. A. degalinėje (t. 18, b.l. 88-89, 138-139). R. Č. teigimu, jis parūpindavo įvairių prekių, skirtų parduoti kitiems asmenims, ką teisme patvirtino ir J. B., parodžiusi, kad ji ne kartą iš R. Č. ėmė didelius kiekius cigarečių. Šiame kontekste pasakytina, kad apelianto neoficiali veikla, susijusi su prekių pardavimu, nepaneigia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog R. Č. subūrė organizuotą grupę, skirtą neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos. R. Č. apeliaciniame skunde taip pat cituoja D. K. parodymus, iš kurių matyti, kad prekyba ir atsiskaitymai vyko dėl cigarečių ir degtinės, tačiau šio nuteistojo parodymais, duotais bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad S. A. taip pat neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga – metamfetaminu (t. 18, b.l. 89). Todėl teigti, kad S. A. užsiėmė tik cigarečių ir degtinės, gautų iš R. Č., prekyba, nėra pagrindo, nors byloje yra kiti kai kurie šių asmenų telefoniniai pokalbiai iš tikrųjų apie degtinę, cigaretes.

R. Č. apeliaciniame skunde pabrėžia, kad S. A. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog su R. Č. nebuvo nė vieno pokalbio apie narkotikus ir nė karto apelianto namuose nematė šių medžiagų. S. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis, būdamas R. Č. namuose, šnekėjo su pastaruoju apie tai, kaip reikia vadinti narkotikus. S. A. suprasdavo, kai buvo sakoma, jog reikia atsiskaityti už trinkeles ar cementą, tai reikšdavo atvežti pinigus už narkotikus (t. 18, b.l. 95). Byloje esančiuose garso įrašuose su šių nuteistųjų telefoniniais pokalbiais iš tikrųjų nėra minimos kokios nors narkotinės ar psichotropinės medžiagos, tačiau akivaizdu, kad jie, tiesiogiai kalbėdami apie draudžiamas medžiagas, elgtųsi neatsargiai ir neapdairiai. S. A. parodymų, kad jis telefoninių pokalbių metu užmaskuotai kalbėdavo su R. Č. apie metamfetaminą, nepaneigia J. B. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad ji negirdėjo, jog minėti asmenys kalbėtų apie narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą (t. 18, b.l. 79). Remiantis šio nuteistojo parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais, nustatyta, kad R. Č. pats asmeniškai neteisėtai nedisponavo metamfetaminu ir neperdavė jo S. A., o jis organizavo, jog S. A. per kitus asmenis neteisėtai įgytų šią psichotropinę medžiagą, tačiau tokie R. Č. veiksmai nepaneigia jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą, nes abu nuteistieji veikė bendrai, turėdami tą patį nusikalstamą tikslą. Tokiai išvadai daryti taip pat neturi reikšmės, kad byloje nenustatytas nė vienas liudytojas, kuris būtų matęs R. Č. įgijus, gabenus, užsakinėjus ar kažkam perdavus draudžiamas medžiagas.

Byloje esantys garso įrašai, kuriuose užfiksuoti S. A. ir R. Č. telefoniniai pokalbiai, patvirtina, kad nuteistieji beveik kiekvieną dieną susiskambindavo. Perklausius garso įrašus pirmosios instancijos teisme, S. A. nurodė, kad jis kalbėjo su R. Č. apie metamfetaminą ne tik 2011 m. vasario 6-7 d., bet ir kitomis dienomis. Pavyzdžiui, dėl 2010 m. gruodžio 19 d. telefoninio pokalbio turinio S. A. paaiškino, kad R. Č. sakė jam elgtis atsargiai prekiaujant metamfetaminu (t. 18, b.l. 126), 2011 m. sausio 19 d. telefoninio pokalbio metu jis kalbėjosi su R. Č. dėl asmens, kuris turėjo paimti iš S. A. šią psichotropinę medžiagą (t. 18, b.l. 133), 2011 m. vasario 8 d. S. A. taip pat kalbėjosi su R. Č. apie metamfetaminą, nes jis buvo gavęs naują šios psichotropinės medžiagos partiją, dėl ko prasidėjo prekyba (t. 18, b.l. 139). Tai patvirtina, kad S. A. ir R. Č. 2011 m. vasario 6-7 d. telefoniniai pokalbiai dėl neteisėto disponavimo metamfetaminu nebuvo atsitiktiniai, nes nuteistieji tarpusavyje kalbėdavo šiuo klausimu tiek iki minėtos dienos telefoninių pokalbių, tiek ir po to. S. A. taip pat teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad jis turėjo vežti pinigus už rūbus kiekvieną sekmadienį, o jei R. Č. skambindavo paprastą dieną, tai S. A. žinojo, už ką jis turi vežti pinigus. Pinigai už skolą R. Č. buvo pristatomi kiekvieno mėnesio šešioliktą dieną (t. 18, b.l. 95). Taigi, S. A. veždavo pinigus, gautus už rūbus, ar kaip skolą R. Č. tik atitinkamomis dienomis, o, pasak S. A., jis beveik kiekvieną dieną veždavo pinigus R. Č. už parduotą psichotropinę medžiagą (t. 18, b.l. 93-94). Tai įrodo, kad S. A. nuolat duodavo R. Č. pinigus, gautus už neteisėtą disponavimą metemfetaminu, ir paneigia pastarojo apeliacinio skundo teiginį, kad jis niekada negavo pinigų už narkotines ar psichotropines medžiagas.

R. Č. teigimu, apygardos teismas nevertino S. A. parodymų, kad jis gaudavo metamfetaminą iš V. Ž. ir V. V., nors šie asmenys nebuvo apklausti bylą nagrinėjant teisme ir nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pabrėžtina, kad šioje byloje V. Ž. ir V. V. nebuvo pareikštas kaltinimas priklausius R. Č. suburtai organizuotai grupei, dėl jų byla nebuvo perduota nagrinėti į teisiamąjį posėdį, todėl spręsti klausimą dėl minėtų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn nėra teisinio pagrindo. Ta aplinkybė, kad S. A. galimai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, gautomis ir iš kitų asmenų, nesusijusių su R. Č. suburta organizuota grupe, šiuo atveju nėra reikšminga vertinant apelianto kaltę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes byloje vienareikšmiškai įrodyta, kad S. A. neteisėtai įgydavo metamfetaminą nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis iš su R. Č. susijusių trečiųjų asmenų. Todėl papildomai aiškintis, iš kokių dar asmenų S. A. gaudavo draudžiamas medžiagas, nėra būtinybės. Pastebėtina, kad pagal išrašą apie asmenį, gautą iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, V. V. 2011 m. gruodžio 6 d. mirė (t. 19, b.l. 195), todėl jis pirmosios instancijos teisme negalėjo būti apklaustas dėl objektyvios priežasties. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija apklausė liudytoją V. Ž., kuris paneigė pažįstantis S. A. ir kalbėjęs su juo apie narkotinių medžiagų prekybą. Taigi, V. Ž. nenurodė jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių. Todėl darytina išvada, kad neatlikta V. Ž. apklausa bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesutrukdė apygardos teismui įvertinti R. Č. kaltės klausimą dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

R. Č. apeliaciniame skunde cituojami J. B. ir G. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teigiant, kad jos tiksliai nurodo, jog S. A. paskutinę didelę narkotinių medžiagų partiją atsinešė į namus, po to nuvežė G. B., narkotinę medžiagą pirko Kėdainiuose ir Panevėžyje. J. B., apklausiama pas tyrėją, nurodė, kad ji matė, kaip 2011 m. sausio mėn. pradžioje, neatsimena tikslios datos, S. A. atsinešė į namus, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, plastikiniame maiše supakuotą baltos spalvos medžiagą. J. B. suprato, kad tai yra narkotikai – „amfa“. Jie buvo laikomi statomo namo garaže. Iš S. A. pasakojimo žino, kad jis dar laikė narkotikus A. gatvėje esančiame bendrabučio, kuriame jis anksčiau gyveno su G. B., rūsio sandėliuke, priklausančiame V. B.. Be to, J. B. iš S. A. taip pat suprato, jog nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. pradžios, R. Č. negali gauti narkotikų, todėl S. A. surado kitus šaltinius, iš kurių gaudavo šių medžiagų. J. B. taip pat žinoma, kad jis gaudavo pigiau narkotikus iš Kėdainių ir Panevėžio. (t. 5, b.l. 150-151). Iš šių J. B. parodymų, negalima vienareikšmiškai teigti, kad S. A. atsineštas metamfetaminas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir laikytas bendrabučio, esančio A. gatvėje, Panevėžyje, rūsio sandėliuke, yra ta pati psichotropinė medžiaga ir ji buvo neteisėtai įgyta tuo pačiu metu. J. B. šioje apklausoje nurodė, kad S. A. neteisėtai įgydavo metamfetaminą iš Kėdainių ir Panevėžio tuo metu, kai S. A. negalėdavo to padaryti per R. Č. surastus asmenis. Tokie jos parodymai nepatvirtina, kad S. A. nebuvo neteisėtai įgijęs šios psichotropinės medžiagos per R. Č.. G. B. 2011 m. vasario 19 d. apklausoje pas tyrėją nurodė, kad S. A. maždaug prieš mėnesį ar pusę mėnesio atėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir atsinešė dėžutę, kurioje buvo maišeliai su milteliais, šis vėliau padėjo ją rūsio sandėliuke (t. 8, b.l. 76). Taigi, G. B. nurodė laikotarpį, t. y. 2011 m. sausio mėn. vidurys – vasario mėn. pradžia, kada S. A. pradėjo neteisėtai laikyti metamfetaminą bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, rūsio sandėliuke. Tokie G. B. parodymai neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, kad S. A. 2011 m. vasario 6 d. per R. Č. surastus asmenis neteisėtai įgijo metamfetaminą, o kitą dieną jis nugabeno šią psichotropinę medžiagą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir vėliau paliko ją rūsio sandėliuke. G. B., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė konkretesnį laikotarpį, kada S. A. atsinešė metamfetaminą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, t. y. 2011 m. sausio mėn. pabaigoje (t. 8, b.l. 81-82). Nors šis laikotarpis tiksliai neatitinka byloje surinktais įrodymais nustatyto nusikaltimo padarymo laiko, tačiau toks netikslumas neleidžia apskritai atmesti G. B. parodymus kaip nepatikimus ir daryti kitas išvadas dėl bylai reikšmingai aplinkybių. Be to, šios apklausos metu G. B. nurodė patvirtinanti savo parodymus, duotus 2011 m. vasario 19 d. tyrėjui (t. 8, b.l. 82). Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad bendrabučio, esančio A. gatvėje, Panevėžyje, rūsio sandėliuke neteisėtai laikytas labai didelis kiekis metamfetamino buvo S. A. neteisėtai įgytas 2011 m. vasario 6 d., pastarajam susitikus su R. Č. surastais asmenimis, kurie perdavė šią psichotropinę medžiagą.

R. Č. apeliaciniame skunde cituoja S. A. pokalbius su J. B. (t. 1, b.l. 192-193, 196-197, t. 2, b. l. 31-33, 49-53, 79-82) ir V. Ž. (t. 2, b.l. 29-30) teigdamas, kad pokalbių metu jie derino įvairius klausimus, susijusius su neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu. Dar kartą pabrėžtina, kad šioje byloje J. B. ir V. Ž. turi liudytojų statusą, jie nebuvo kaltinami dalyvavę R. Č. suburtoje organizuotoje grupėje neteisėtai disponuojant labai dideliu kiekiu metamfetamino ar padarę kokias nors kitas baudžiamajame įstatyme numatytas nusikalstamas veikas. R. Č. minimi S. A. telefoniniai pokalbiai su J. B. ir V. Ž. nėra susiję su R. Č. pareikštu kaltinimu ir nepaneigia apygardos teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad šie telefoniniai pokalbiai įrodo R. Č. nekaltumą, atmetamas kaip nepagrįstas. R. Č. apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad analizuojant S. A. ir G. B. telefoninius pokalbius (t. 1, b.l. 170-171), matyti, jog dar 2010 m. gruodžio mėnesį buvo laikomi dideli kiekiai narkotinių medžiagų ir jomis buvo prekiaujama. Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių nuteistojo apeliaciniame skunde padarytą išvadą. Priešingai, G. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad šie telefoniniai pokalbiai vyko apie cigaretes, paliktas G. B. namuose (t. 18, b.l. 113). Vertinant R. Č. apeliaciniame skunde minimą 2011 m. vasario 12 d., 21:47:09, telefoninį pokalbį tarp S. A. ir D. K. (t. 2, b.l. 118-119), akivaizdu, kad S. A. pranešė D. K., jog jis (S. A.) aptariamo pokalbio metu su savimi neturėjo metamfetamino, o ne kad apskritai nedisponavo šia psichotropine medžiaga. Be to, S. A. nurodė D. K., kad S. K. turi D. K. prašomos prekės, o byloje nustatyta, jog šiuo laikotarpiu S. A. tiekdavo S. K. metamfetaminą, skirtą neteisėtai platinti. Todėl R. Č. apeliacinio skundo argumentas, kad S. A. 2011 m. vasario 12 d. dar neturėjo metamfetamino, atmetamas kaip neatitinkantis byloje surinktų įrodymų.

Nuteistasis taip pat sieja savo nekaltumą su jam įteiktais skirtingo turinio pranešimais apie įtarimą, t. y. iš pradžių jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, remiantis 2010 m. gruodžio mėn. pokalbiais (t. 9, b.l. 80-81), o vėliau jis buvo įtariamas jau pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, įtarimą grindžiant kitais telefoniniais pokalbiais (t. 9, b.l. 97-99, 102-104). Ikiteisminio tyrimo metu atliekant procesinius veiksmus ir renkant duomenis, gali paaiškėti naujų galimai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, o kai kurios aplinkybės gali nepasitvirtinti, todėl atitinkamai turi būti keičiamas ir pranešimo apie įtarimą turinys. Kita vertus, tai savaime nereiškia, kad ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys, kuriais grindžiamas naujas pranešimas apie įtarimą, yra neobjektyvūs. Atsižvelgiant į tai, R. Č. pranešimo apie įtarimą turinio ir apimties pakeitimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog S. A. parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai, kuriais apygardos teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertintini kaip nepatikimi.

R. Č. apeliaciniame skunde cituoja iš konteksto paimtus atskirus savo parodymus, J. B. bei S. A. atsakymus į apelianto teisiamajame posėdyje užduotus klausimus, S. A. ir G. B. atsakymus į prokuroro klausimus ir kitus teisiamojo posėdžio metu užfiksuotus parodymus (apeliacinio skundo 29-31 lapai, t. 19, b.l. 78-80). Apeliantas, deklaratyviai cituodamas savo ir minėtų asmenų parodymus, nenurodo jokių motyvų, kuriais jis grindžia savo apeliacinį skundą šioje dalyje, nors pagal BPK 313 straipsnio 1 dalį vienas iš apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų yra nuosprendžio apskundimo motyvų nurodymas. Be to, baudžiamajame procese asmenų parodymai, kaip ir kiti įrodymai, vertinami tiek atskirai, tiek ir kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. R. Č. iš teisiamojo posėdžio protokolo perrašyti atskiri apelianto, S. A., J. B. ir G. B. teiginiai, įvertinus juos su anksčiau išdėstytais argumentais, nepatvirtina, kad apygardos teismas padarė neteisingas išvadas dėl R. Č. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Be to, R. Č. šioje apeliacinio skundo dalyje iš esmės kartoja teiginius, išdėstytus ankstesnėse procesinio dokumento dalyse, dėl kurių teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau tai nereiškia, kad turi būti detaliai atsakyta į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Tokio išaiškinimo laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-596/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog R. Č. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Apelianto teigimu, apygardos teismas, remdamasis jokiais įrodymais nepagrįstais S. A. parodymais, nusprendė išieškoti iš jo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (19 500 Lt). BPK nereglamentuoja, kokiais įrodymais turi būti pagrįsta aplinkybė, kad kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turtinę naudą (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gavo pinigus) bei jos dydį, todėl pripažintina, kad tokia aplinkybė turi būti nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–531/2012). S. A., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vienareikšmiškai nurodė, kad jis už 2010 m. rugsėjo mėn. Kaune neteisėtai įgytą ir vėliau parduotą metamfetaminą perdavė R. Č. surinktą pinigų sumą – 16 000 Lt, o už 2011 m. vasario mėn. Panevėžyje neteisėtai įgytą metamfetaminą ir vėliau parduotą šios psichotropinės medžiagos dalį jis atidavė apeliantui 3 500 Lt. S. A. veždavo R. Č. pinigus už metamfetaminą beveik kiekvieną dieną (t. 8, b.l. 119-122). S. A. davė analogiškus parodymus apklausoje pas tyrėją (t. 8, b.l. 110-116). Pastarasis teisiamajame posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 18, b.l. 93). Dėl anksčiau išdėstytų argumentų S. A. parodymai vertintini kaip objektyvūs ir patikimi. Tai, kad S. A. vežė pinigus R. Č. už parduotą psichotropinę medžiagą, patvirtina liudytojos J. B. parodymai, duoti baudžiamojo proceso metu. Todėl konstatuotina, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. A. perdavė R. Č. iš viso 19 500 Lt už parduotą metamfetaminą. Kadangi R. Č. gavo pinigus iš nusikalstamos veikos, todėl šis turtas pripažintinas kaip nusikalstamos veikos rezultatas BK 72 straipsnio 2 dalies prasme, kuris apygardos teismo konfiskuotas nepažeidžiant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų.

D. K. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį. Šiuose straipsniuose nurodyti nusikaltimai atskiriami pagal nusikaltimo dalyką, t. y. neteisėtai disponuotos narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį. Šie nusikaltimai padaromi tiesiogine tyčia, t. y. juos darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį ir nori taip veikti. Pagal teismų praktiką asmuo už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. Tam, kad galima būtų inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72/2007, 2K-33/2009, 2K-593/2009, 2K-587/2012, 2K-7-107/2013). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, duomenys apie tai, kad kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės medžiagos, jam buvo žinoma turimų narkotinių medžiagų kaina narkotinių medžiagų prekyboje, paruoštų dozių skaičius, jų pakuotė (dydis, svoris) ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-60/2014).

S. A., D. K. ir S. K. baudžiamajame procese duotais parodymais nustatyta, kad D. K. supažindino S. A. su S. K., sutikusią prekiauti metamfetaminu (t. 7, b.l. 174-175, t. 8, b.l. 10-11, 114, t. 18, b.l. 62, 89-90, 94-95). S. K. nuosekliai nurodė, kad D. K. buvo atvežęs jai šią psichotropinę medžiagą. Be to, visi nuteistieji patvirtino, kad buvo atvejų, kai D. K. paimdavo iš S. K. pinigus, gautus už parduotą psichotropinę medžiagą, ir perduodavo S. A.. Pastebėtina, kad D. K. apeliaciniame skunde neneigia, jog jis porą kartų nuvežė psichotropines medžiagas S. K. bei perdavė iš pastarosios gautus pinigus S. A.. D. K., siekdamas sumenkinti savo kaltę padarytame nusikaltime, tvirtina, kad S. A. ir S. K. tarėsi dėl metamfetamino pardavimo. 2011 m. sausio 5 d. ir 2011 m. spalio 14 d. tarnybiniuose pranešimuose dėl informacijos analizės užfiksuota, kad D. K. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. sausio mėn. pradžios intensyviai bendravo su S. K., t. y. iš viso 195 kartus (t. 1, b.l. 66-69, t. 4, b.l. 181-183). Byloje esantys garso įrašai, kuriuose užfiksuoti D. K. telefoniniai pokalbiai su S. K. ir S. A., bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai patvirtina, kad D. K., vykdydamas S. A. nurodymą, beveik kiekvieną dieną nuo S. K. sutikimo prekiauti metamfetaminu iki 2011 m. sausio mėn. pradžios skambindavo jai klausdamas, kiek S. K. turi pinigų už parduotą metamfetaminą, ar jai netrūksta šios psichotropinės medžiagos. Po to D. K. pranešdavo informaciją S. A.. Be to, D. K. ir S. A. kartu važiuodavo paimti pinigų iš S. K. (pavyzdžiui, 2010 m. gruodžio 14 d. telefoniniai pokalbiai tarp D. K. ir S. K.), apeliantas duodavo ikiteisminiame tyrime nenustatytiems asmenims S. K. mobiliojo ryšio telefono numerį (pavyzdžiui, 2010 m. gruodžio 15 d. telefoniniai pokalbiai), D. K. su S. K. aptardavo klausimą dėl klientų nusiskundimų, jog parduodamos psichotropinės medžiagos kiekis yra per mažas (pavyzdžiui, 2011 m. sausio 1 d. telefoninis pokalbis) (t. 1, b.l. 75-77, 119-121, 150). Įvertinus byloje esančius įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad anksčiau aptarti D. K. veiksmai nebuvo atsitiktiniai, o apelianto elgesys, jei juo nebuvo siekiama bendro nusikalstamo tikslo – neteisėtai platinti psichotropinę medžiagą, yra nelogiškas. D. K. apeliaciniame skunde akcentuoja S. A. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, jog jis prašydavo D. K. tik paskambinti S. K. ir paklausti, ar ji turi pinigų, o D. K. neturėjo iš to jokios naudos, jam nebuvo mokami pinigai (t. 18, b.l. 95). Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad D. K. veiksmai buvo aktyvesni nei nurodė S. A., todėl teigti, kad apeliantas tik skambindavo S. K. norėdamas sužinoti, kiek ji turi pinigų už parduotą metamfetaminą, nėra pagrindo. D. K. veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės ta aplinkybė, ar apeliantas gaudavo kokį nors atlygį už aptartų veiksmų atlikimą, ar ne, nes baudžiamajai atsakomybei pagal BK 260 straipsnį atsirasti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas, turėjo kokios nors naudos. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje nekonstatuota, jog apeliantas gavo 19 500 Lt darydamas nusikaltimą ar perdavė juos R. Č.. Apygardos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad „R. Č. iš S. A. per daug kartų priėmė pinigų dalį – ne mažiau kaip 19 500 Lt už neteisėtai realizuotas psichotropines medžiagas“. Ši pinigų suma minima aprašant D. K. padaryto nusikaltimo aplinkybes dėl objektyvios priežasties, nes visi asmenys buvo organizuotos grupės nariai. D. K. apeliaciniame skunde neigia kada nors užsiėmęs narkotinių medžiagų gaminimu, įsigijimu, pardavimu ar kitokiu platinimu, gabenimu arba jų laikymu. Visų pirma pasakytina, kad apeliantas nebuvo kaltinamas gaminęs narkotines ar psichotropines medžiagas arba pardavęs jas. Kaip minėta, D. K. neneigia kelis kartus vežęs S. K. metamfetaminą, ką patvirtino ir pati S. K., be to, jis, perduodamas metamfetaminą, neteisėtai platino tokią medžiagą S. K.. Aptarti D. K. veiksmai kriminalizuoti BK 260 straipsnyje. Priešingai nei tvirtina D. K. apeliaciniame skunde, apygardos teismas tinkamai įvertino liudytojų T. G., Ž. Š. parodymus. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojo T. G. parodymai, kad jis nėra matęs, jog D. K. turėjo narkotines medžiagas, ir pastarasis nesiūlė įsigyti jų liudytojui (t. 18, b.l. 74), ir liudytojos Ž. Š. parodymai, kad ji nepažįsta D. K. (t. 18, b.l. 76-77), neįrodo, jog apeliantas nepadarė anksčiau aptartų veiksmų.

Apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad R. Č. ir D. K. dalyvavo organizuotoje grupėje turint tikslą disponuoti psichotropine medžiaga – metamfetaminu. BK 25 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) įtvirtinta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu. Nustatant organizuotos grupės buvimą atsižvelgtina į rengto ar padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70/2014). Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad organizuota grupė buvo suburta R. Č. iniciatyva. Kiekvienas iš organizuotos grupės narių atliko skirtingą vaidmenį. R. Č. ieškojo psichotropinės medžiagos įgijimo šaltinių, neteisėtai atsiskaitė už ją su kitais asmenimis. S. A. atliko pagrindinio metamfetamino platintojo vaidmenį, t. y. jis rūpinosi psichotropinės medžiagos pardavimu ir pinigų, kuriuos vėliau atiduodavo R. Č., gavimu. S. A. taip pat ieškojo asmenų, kurie galėtų pardavinėti metamfetaminą. Prie šio tikslo įgyvendinimo prisidėjo D. K., kuris surado S. K. ir supažindino S. A. su ja. Kaip minėta, D. K. neneigė šios aplinkybės viso baudžiamojo proceso metu. Taip pat byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad D. K. pakankamai ilgą laiką kontaktavo su S. K., jis buvo atvežęs psichotropinę medžiagą S. K. ir paėmęs pinigus iš pastarosios už parduotą draudžiamą medžiagą. R. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepažįsta D. K., S. K., G. B. ir Ž. Š.. D. K. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jis nepažįsta R. Č. ir J. B.. Visų pirma pabrėžtina, kad organizuotai grupei konstatuoti nereikia nustatyti, jog kiekvienas iš jos narių asmeniškai pažinojo vienas kitą ir tarpusavyje bendravo, o būtina įrodyti, jog jie suprato, kad priklauso tokiai grupei. Nusikalstami veiksmai truko nemažą laiko tarpą, jie buvo nevienkartinio pobūdžio. D. K. su S. A. siejo pastovūs nusikalstami ryšiai, kaip ir R. Č. su S. A.. Atsižvelgiant į neteisėto metamfetamino platinimo trukmę, D. K. veiksmų pobūdį, darytina išvada, kad jis suprato, jog jis dalyvauja kartu su kitais asmenimis darant nusikaltimą. Be to, D. K. nebuvo nuoseklus teigdamas, ar jis žinojo, jog S. A. neteisėtai įgydavo metamfetaminą per R. Č., nes ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtino tokią aplinkybę (t. 7, b.l. 174-176, 179-180), o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. K. jau neigė, jog jis žinojo, iš kur S. A. neteisėtai įgydavo psichotropinę medžiagą (t. 18, b.l. 89-90). Teisėjų kolegija jau nurodė argumentus, dėl kurių D. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti. S. A., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, jog apeliantas buvo pasakęs R. Č., kad jis prekiauja narkotikais per tarpininkus. R. Č. įspėjo S. A. būti atsargiam, ypač kalbant telefonu (t. 8, b.l. 121). Tokie S. A. parodymai patvirtina, kad R. Č. buvo žinoma, jog neteisėtu psichotropinės medžiagos platinimu užsiima ne tik S. A., bet ir kiti asmenys. Taigi, nors D. K. ir R. Č. nėra tiesiogiai pažįstami, D. K. tiesiogiai nevykdė R. Č. nurodymų ir negavo iš pastarojo psichotropinės medžiagos, tačiau jiems buvo žinoma, jog nusikaltimas buvo daromas ne tik kartu su S. A., bet ir kitais asmenimis siekiant bendro nusikalstamo tikslo. Šiuo atveju taip pat nėra svarbu, kad nuteistieji nepažinojo kitų jų apeliaciniuose skunduose minimų asmenų, nes šie nepriklausė organizuotai grupei. R. Č. apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad organizuotą grupę sudarė paties S. A. vaikai, padėję neteisėtai platinti narkotines medžiagas, sugyventinė J. B., vaikų motina G. B.. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Šiame kontekste pasakytina ir tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymius, aprašytus BK 24 straipsnio 6 dalyje, tačiau konstatavus organizuotą grupę, jie prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsako kaip nusikaltimo vykdytojai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2009, 2K-140/2014). D. K. savo veiksmais, kai jis surado S. K., sutikusią neteisėtai platinti metamfetaminą, skambindavo jai siekdamas sužinoti, kiek S. K. turi pinigų už parduotą psichotropinę medžiagą ir ar jai netrūksta šios medžiagos, tiesiogiai nepadarė BK 260 straipsnio numatytų nusikalstamų veikų, tačiau akivaizdu, kad jo veiksmai buvo reikšmingi įgyvendinant vieningą bendrininkų nusikalstamą tikslą – neteisėtai platinti metamfetaminą ir už tai gauti pinigus. Taigi, apygardos teismas pagrįstai nustatė bendrininkavimo formą (organizuotą grupę), kurioje dalyvavo R. Č., D. K. ir S. A..

Kita vertus, teisėjų kolegija nepritaria apygardos teismui, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. K., veikdamas organizuota grupe kartu su R. Č., S. A. ir kitais asmenimis, žinojo, jog organizuota grupė neteisėtai disponuoja labai dideliu psichotropinės medžiagos – metamfetamino kiekiu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų 76 punkte numatyta, kad metamfetaminas, kurio masė yra daugiau kaip 100 g, yra labai didelio kiekio. Skundžiamame nuosprendyje kvalifikuodamas D. K. veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, apygardos teismas išdėstė įrodymus ir deklaratyviai konstatavo, jog nurodyti apygardos teismo ištirti ir išanalizuoti įrodymai patvirtina, kad D. K. neteisėtai platino psichotropines medžiagas kaltinime nurodytu laiku ir kiekiais bei davė sutinkantiems jas neteisėtai platinti asmenims (t. 19, b.l. 22-23). Apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konkrečiai nenurodė, kokius psichotropinių medžiagų kiekius D. K. neteisėtai platino. Analizuojant apygardos teismo nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes, visų pirma pastebėtina, kad šio nusikaltimo laikotarpis yra nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. vasario 21 d. Skundžiamame nuosprendyje nekonstatuota, kad D. K. iki 2010 m. spalio mėn. padarė kokius nors nusikalstamus veiksmus. S. A. baudžiamajame procese nenurodė, kad D. K. yra susijęs su 2010 m. rugsėjo mėn. Kauno mieste psichotropinės medžiagos neteisėtu įgijimu per R. Č. surastus asmenis. Tokių įrodymų byloje nėra surinkta. Apygardos teismas nustatė, kad „tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir vykdydamas minėtą R.Č. nurodymą, laikotarpyje nuo 2010 metų spalio mėnesio iki 2011 m. vasario 6 d., S. A., veikdamas kartu su D. K., minėtas įgytas psichotropines medžiagas - ne mažiau kaip 4,01 gramų metamfetamino platino patys bei davė sutinkantiems jas neteisėtai platinti asmenims“ t. y. R. Š. ir S. K.. R. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą, skirtą ją platinti, iš S. A., bei nenurodė pažįstantis D. K. (t. 18, b.l. 70). R. Š. davė analogiškus parodymus ikiteisminiame tyrime (t. 5, b.l. 165-167, 168-169, 170-171). Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad D. K. žinojo, jog S. A. davė R. Š. neteisėtai platinti metamfetaminą. Toliau pagal apygardos teismo nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes „2010 m. lapkričio mėnesio pabaigoje (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku) S. K. bute (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., D. K. S. K. pasiūlė neteisėtai Panevėžio mieste platinti psichotropines medžiagas, ir jai sutikus jas platinti, S. K. iš S. A. ir D. K. įgijo psichotropinę medžiagą – ne mažiau 0,370 gramų metamfetamino. <...> laikotarpyje nuo 2010 m. gruodžio mėnesio pradžios iki 2011 m. sausio 7 d., D. K. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) skambino S.K. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir pokalbio metu teiravosi kiek S.K. turi surinkusi pinigų už parduotas psichotropines medžiagas, ar jai jų dar netrūksta, po ko, jis šią informaciją perdavė S. A.. <...> Nuo 2011 m. sausio 2 d. iki 2011 m. vasario 6 d., S. A. telefonu skambino S.K. ir pokalbių metu teiravosi kiek S.K. turi surinkusi pinigų už parduotas psichotropines medžiagas, ar jai jų dar netrūksta“. Minėtos aplinkybės įrodytos byloje surinktais ir anksčiau aptartais įrodymais. Taigi, darytina išvada, kad D. K. aktyvūs veiksmai organizuotoje grupėje prasidėjo 2010 m. lapkričio mėn. pabaigoje ir baigėsi 2011 m. sausio 7 d. S. A. baudžiamojo proceso metu nenurodė, kad jis būtų sakęs D. K., kokiu metamfetamino kiekiu neteisėtai disponuoja. D. K. apeliaciniame skunde nurodyta versija, kad jam nebuvo žinoma, kokiais psichotropinės medžiagos kiekiais prekiavo S. A., byloje surinktais įrodymais nėra paneigta. S. A., apklausiamas ikiteisminiame tyrime, nurodė, kad S. K. sutikus prekiauti metamfetaminu, nuteistasis perduodavo jai maišelius su metamfetaminu, kurių svoris buvo nuo 5 iki 10 g. S. A. nedetalizavo, kiek kartų psichotropinė medžiaga buvo pristatyta S. K. (t. 8, b.l. 114). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, S. A., atsakydamas į gynėjo klausimą, paaiškino, kad neatsimena, kiek kartų jis asmeniškai davė S. K. metamfetaminą parduoti, „bet po mažai, gal 5-6 kartus, bet mažais kiekiais“ (t. 18, b.l. 94). S. K. baudžiamojo proceso metu patvirtino, kad ji kelis kartus neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą iš D. K.. S. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad D. K. atvežė „kelis maišelius, gal tris“, taip pat negalėjo detalizuoti, ar maišeliai buvo visiškai užpildyti metamfetaminu, ar tik po pusę maišelio (t. 18, b.l. 62). Taigi, S. K. negalėjo tiksliai įvardinti, kiek maišelių su psichotropine medžiaga padavė D. K. ir koks jos buvo kiekis maišeliuose. Atliekant ikiteisminį tyrimą, S. K. nurodė, kad sutikus prekiauti metamfetaminu, S. A. padavė jai penkis užspaudžiamus maišelius pasakydamas, kad tai yra penki gramai psichotropinės medžiagos. D. K. visada jai duodavo po penkis gramus metamfetamino (t. 8, b.l. 10-11). Pažymėtina, kad kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal atitinkamą BK 260 straipsnio dalį, esminė aplinkybė yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos grynasis kiekis. Byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių, koks konkretus metamfetamino kiekis (koncentracija) buvo kiekviename maišelyje, kuriuos D. K. ar S. A. perduodavo S. K.. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011 m. birželio 20 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1160)-IS1-3736 nustatyta, kad maišeliuose, kurie buvo rasti atlikus kratą S. K. gyvenamojoje vietoje ar S. A. asmens kratą, metamfetamino kiekis yra nevienodas, t. y. dviejuose maišeliuose buvo 0,118 g metamfetamino, trijuose maišeliuose buvo 0,486 g šios psichotropinės medžiagos, o viename maišelyje – 0,225 g šios psichotropinės medžiagos. Be to, pateiktuose tirti maišeliuose miltelių, kuriuose buvo įmaišytas metamfetaminas, masė yra skirtinga (t. 3, b.l. 157-159). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo remtis S. K. parodymais, jog jai duotuose penkiuose maišeliuose iš tikrųjų buvo penki gramai metamfetamino. Byloje nustatytais metamfetamino kiekiais maišeliuose negalima apskaičiuoti, koks tikslus kiekis psichotropinės medžiagos buvo perduotas neteisėtai platinti S. K. per laikotarpį, kuriuo D. K. atliko aktyvius veiksmus, nes nėra pašalintos abejonės, jog skirtingu laiku perduodant S. K. maišelius su metamfetaminu, juose galėjo būti ir mažesnė šios psichotropinės medžiagos koncentracija. Tokia pati išvada darytina ir vertinant Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2010 m. gruodžio 17 d. specialisto išvadą Nr. 140-(8968)-IS1-9121 dėl metamfetamino koncentracijos dviejuose maišeliuose (t. 1, b.l. 39-40), kuriuos iš S. K. įsigijo nusikalstamos veikos imitacijos dalyvis 2010 m. gruodžio 1 d., apie 21.15 val. (t. 1, b.l. 33-34). Kaip minėta, byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad D. K., vykdydamas S. A. nurodymą, intensyviai bendravo su S. K. dėl psichotropinės medžiagos prekybos. Kita vertus, nustatytas pakankamai nemažas bendravimo laikotarpis ir didelis telefoninių pokalbių skaičius tarp šių asmenų savaime nepatvirtina, kad D. K. žinojo, jog S. A. neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu metamfetamino. Pastebėtina, kad dalis D. K. ir S. K. telefoninių pokalbių buvo susiję su tuo, kad S. K. nesiseka parduoti psichotropinę medžiagą, pavyzdžiui, 2010 m. gruodžio 17-18 telefoniniai pokalbiai, 2010 m. gruodžio 21 d. telefoninis pokalbis (t. 1, b.l. 86-87, 94). Nuo 2011 m. sausio mėn. pradžios S. A. pradėjus asmeniškai skambinti S. K. dėl vykstančios metamfetamino prekybos, D. K. nebeatliko tokios funkcijos. Byloje nustatyta, kad nuo šio momento iki 2011 m. vasario 5 d. D. K. yra skambinęs S. K. 10 kartų (t. 4, b.l. 182-183), tačiau byloje nėra duomenų, kad šie telefoniniai pokalbiai buvo susiję su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, nes jie neužfiksuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei garso įrašuose (t. 1, b.l. 97-101, 105-110). Liudytojas A. O., t. y. pareigūnas, kuris atliko dalį procesinių veiksmų ikiteisminiame tyrime, teisiamajame posėdyje nurodė, kad ikiteisminiame tyrime buvo nustatyta, jog D. K., kuris palaikė ryšius su S. A., iš pradžių atveždavo narkotines medžiagas S. K., po to jis nebeturėjo tokios pareigos (t. 18, b.l. 65). Tokie A. O. parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, kad D. K. dalyvavimas organizuotoje grupėje buvo epizodinis. Šis liudytojas nenurodė apie kokius nors vėlesnius apelianto neteisėtus veiksmus. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad „2011 m. vasario mėnesio pradžioje (tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku) R. Č. surado asmenis (nenustatytus tyrimo metu), iš kurių S. A. turėjo dar įgyti psichotropinių medžiagų, ir minėtu metu bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. R. Č. davė nurodymą S. A. laukti tyrimo metu nenustatyto asmens, pravarde (duomenys neskelbtini) telefoninio skambučio, kuris išaiškins sąlygas dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo“. Remiantis byloje surinktais įrodymais, S. A. 2011 m. vasario 6 d. per R. Č. surastus asmenis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 141,483 gramų metamfetamino, kuriuo vėliau neteisėtai disponavo. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog D. K. kokiais nors neteisėtais veiksmais buvo prisidėjęs prie minėto labai didelio kiekio metamfetamino neteisėto įgijimo ar vėlesnio jo disponavimo. Prie 2011 m. balandžio 26 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo pridėtoje laikmenoje bei suvestinėje užfiksuotas tik vienas 2011 m. vasario mėn. telefoninis pokalbis, t. y. 2011 m. vasario 12 d., 21:47:09, tarp D. K. ir S. A., kuris, ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuomone, turi reikšmės bylai (t. 2, b.l. 118-119), tačiau analizuojant šio telefoninio pokalbio turinį, negalima daryti išvados, kad D. K. buvo žinoma, jog S. A. neteisėtai disponavo labai dideliu metamfetamino kiekiu. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas epizodiškai dalyvavo organizuotoje grupėje, savaime nepatvirtina, jog D. K. suprato, kad kiti organizuotos grupės nariai daro BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Šiame kontekste taip pat pasakytina, kad D. K. neteisėti veiksmai yra susiję iš esmės su S. K. neteisėtais veiksmais jai prekiaujant metamfetaminu. Apeliantas nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu metamfetamino, tuo tarpu S. K. nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą šia psichotropine medžiaga turint tikslą ją platinti. Įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus, šiuo atveju skirtingas abiejų asmenų neteisėtų veiksmų teisinis vertinimas yra nelogiškas. Apygardos teismas, grįsdamas D. K. kaltę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, mini D. K. parodymus, kad jis vieną kartą buvo paėmęs pinigus iš Ž. Š. už psichotropines medžiagas, tačiau Ž. Š. šioje byloje nebuvo kaltinama veikusi organizuota grupe kartu su D. K. ir kitais asmenimis, todėl tokie apelianto parodymai taip pat nepatvirtina jo kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

Taigi, dėl anksčiau nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog D. K., dalyvaudamas organizuotoje grupėje, suvokė, jog šios grupės nariai neteisėtai disponuoja labai dideliu kiekiu metamfetamino, todėl jo veiksmai perkvalifikuotini iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį. Taip pat keičiamos skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybės dėl laikotarpio, kada S. A. nusikalstamai veikė kartu su D. K. bei kam pastarasis davė metamfetaminą neteisėtai platinti.

Perkvalifikavus D. K. padarytą nusikaltimą į švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, spręstinas klausimas dėl apeliantui skirtinos bausmės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. D. K. padarė baigtą nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu psichotropinės medžiagos disponavimu, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Sunkus nusikaltimas padarytas apeliantui veikiant tiesiogine tyčia. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad D. K. gavo neteisėtos turtinės naudos iš padaryto nusikaltimo. Nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis padarė nusikaltimą veikdamas organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). D. K. neteisėti veiksmai organizuotoje grupėje truko pakankamai ilgą laiko tarpą, jie buvo tęstinio pobūdžio ir aktyvūs, t. y. apeliantas S. A. prašymu surado S. K., kuri neteisėtai platintų metamfetaminą, kelis kartus jai neteisėtai perdavė šią psichotropinę medžiagą ir paėmė pinigus, kuriuos D. K. atidavė S. A.. Apeliantas taip pat intensyviai kontaktavo su S. K. metamfetamino prekybos klausimais. D. K. praeityje ne kartą teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas (t. 14, b.l. 171-173). Iš įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį matyti, jog D. K. nepraėjus pusei metų po paleidimo atlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę pradėjo daryti aptariamą nusikaltimą (t. 14, b.l. 173). Be to, jis šioje byloje nuteistas už dar vieno nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Apeliantas praeityje baustas administracine tvarka, nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (t. 15, b.l. 15-17). Visa tai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad D. K. padarė nusikaltimą ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Byloje taip pat yra duomenų, kad D. K., darydamas nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, dirbo (t. 15, b.l. 7), dabartiniu metu jis yra vedęs ir turi du mažamečius vaikus (t. 17, b.l. 68-70). Kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). D. K. apeliaciniame skunde akcentuojama jo šeiminė padėtis nėra esminė aplinkybė, nuneigianti kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, pastebėtina, kad D. K., darydamas BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, turėjo mažametį vaiką, kas rodo, jog šeiminė padėtis nebuvo ta aplinkybė, kuri sulaikytų apeliantą nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Remiantis tuo, kas nustatyta, D. K. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, šiek tiek didesnė už vidurkį. Be to, apeliantui iš naujo skirtina galutinė subendrinta bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis.

Dėl R. Č. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje padarytais procesiniais pažeidimais

Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra perrašytas iš kaltinamojo akto. Priešingai, apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą bei padarė atitinkamas išvadas dėl R. Č. pareikšto kaltinimo. Pasak nuteistojo, kaltinamajame akte nėra išdėstyti liudytojų A. P. ir A. N. parodymai, dalis kaltinamosios J. B. parodymų. BPK 219 straipsnis reglamentuoja kaltinamojo akto turinį. Šio straipsnio 4 punkte aiškiai nurodyta, kad kaltinamajame akte nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kaltinamajame akte išdėstyti visus duomenis, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu. Baudžiamajame procese kaltinimo funkciją atlieka prokuroras, t. y. jis sprendžia, kokius kaltinamajame akte nurodyti duomenis, kuriais bus grindžiamas kaltinimas siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio metu R. Č. nurodė, jog jis supranta, kuo yra kaltinamas byloje (t. 18, b.l. 58). Asmenys, kurių parodymai ar jų dalis, pasak R. Č., nebuvo nurodyti kaltinamajame akte, apklausti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o apeliantui suteikta teisė užduoti jiems klausimus. Be to, byloje užbaigus ikiteisminį tyrimą, R. Č. buvo leista susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 11, b.l. 97-106, 145). Atsižvelgiant į tai, dalies ikiteisminiame tyrime surinktų duomenų nenurodymas kaltinamajame akte nelaikytinas esminiu procesiniu pažeidimu, dėl kurio būtų neužtikrinta apelianto teisė į gynybą.

Skundžiamame nuosprendyje iš tikrųjų neišdėstyti N. P. parodymai, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad priimtas procesinis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tuo labiau kad teisėjų kolegija argumentavo, dėl kokių priežasčių šio liudytojo parodymais negalima remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, liudytojų A. N. ir J. B. parodymai skundžiamame nuosprendyje išdėstyti pakankamai išsamiai. Baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad nuosprendyje proceso dalyvio parodymai būtų aprašyti pažodžiui, kaip užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole. To nepaneigia R. Č. akcentuojama aplinkybė, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyti J. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nes jie remiantis BPK 20 straipsnio nuostatomis nėra laikytini įrodymais. Taigi, skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka baudžiamojo proceso įstatyme numatytus reikalavimus.

R. Č. apeliaciniame skunde pabrėžia, kad šioje byloje nebuvo atlikta įvairių procesinių veiksmų siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina jo nekaltumą. Pasak apelianto, DNR mėginiai nebuvo paimti ant ikiteisminiame tyrime rastų maišelių ir dėžučių, taip pat N. P., R. Č. ir S. A. automobiliuose nebuvo ieškota metamfetamino pėdsakų. Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje. Taigi, būtent prokuroras sprendžia, kokios ikiteisminiam tyrimui reikšmingos aplinkybės turi būti išsiaiškintos, kokie procesiniai veiksmai turi būti atliekami. Todėl ta aplinkybė, kad tam tikri procesiniai veiksmai nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu, savaime nepatvirtina, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas buvo neišsamus. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo paskirtas kompleksinis daktiloskopinis-cheminis objektų tyrimas siekiant išsiaiškinti, ar ant ikiteisminiam tyrimui reikšmingų daiktų – polietileninių maišelių, indo ir svarstyklių – yra rankų pirštų pėdsakų, tinkamų identifikuoti asmenį (t. 3, b.l. 117-118). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011 m. liepos 20 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(1163)-IS1-4317 nustatyta, kad ant pateiktų tyrimui objektų rankų pėdsakai yra netinkami identifikuoti asmenį (t. 3, b.l. 130-131). Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta S. A. priklausančio automobilio „Honda Accord“ apžiūra, tačiau transporto priemonėje nerasta narkotinių ar psichotropinių medžiagų (t. 4, b.l. 144-145). Byloje nustatyta, jog R. Č. tiesiogiai neteisėtai nedisponuodavo metamfetaminu, o N. P. šioje byloje nėra kaltinamas bendrininkavęs kartu su R. Č., todėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų specialių tyrimų neatlikimas ieškant jų automobiliuose metamfetamino pėdsakų nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių. Apeliantas taip pat teigia, kad byloje nebuvo aiškintasi, ar jis vartoja narkotines ir psichotropines medžiagas, tačiau ši aplinkybė neturi jokios įtakos vertinant apelianto kaltės klausimą dėl padaryto nusikaltimo. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo kreiptasi į Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyrių siekiant išsiaiškinti, ar R. Č. Panevėžio mieste yra įrašytas į narkologinio ir psichoneurologinio skyrių (t. 11, b.l. 34), kas patvirtina, kad buvo renkami tam tikri duomenys, ar apeliantas turi priklausomybę nuo draudžiamų medžiagų. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo padaryta krata S. A. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, tačiau nerasta jokių daiktų, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui (t. t. 3, b.l. 141-142). Tai paneigia R. Č. teiginį, kad byloje nebuvo aiškintasi, ar S. A. gyvenamojoje buvo laikomi dideli narkotinių medžiagų kiekiai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-585/2013). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad atlikus R. Č. apeliaciniame skunde nurodytus procesinius veiksmus, galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

Apygardos teismui, kuris priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi 2011 m. vasario 6 d. telefoniniais pokalbiais, pagrįstai nekilo abejonių dėl byloje esančių garso įrašų, kuriuose užfiksuoti minėtos dienos telefoniniai pokalbiai, autentiškumo ir jų vientisumo. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2011 m. sausio 13 d. nutartimi leido du mėnesius nuo 2011 m. sausio 16 d. iki 2011 m. kovo 16 d. klausytis S. A. telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, kontroliuoti ir fiksuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją bei ją kaupti (t. 1, b.l. 51). Taigi, S. A. 2011 m. vasario 6 d. telefoniniai pokalbiai su kitais asmenimis buvo užfiksuoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, todėl nėra pagrindo abejoti, kad šie telefoniniai pokalbiai vyko būtent minėtą dieną. R. Č. apeliaciniame skunde pateikia tik savo subjektyvią, prielaidomis paremtą nuomonę, kad aptariami telefoniniai pokalbiai galėjo vykti ne 2011 m. vasario 6 d., o kitą dieną. Bylos nagrinėjimo teisme metu S. A., duodamas parodymus, nurodė, kad 2011 m. vasario 6 d. telefoniniai pokalbiai su R. Č. ir asmeniu pravarde (duomenys neskelbtini) yra susiję, nes buvo kalbama dėl psichotropinės medžiagos – metamfetamino gavimo (t. 18, b.l. 137-138). Teisiamajame posėdyje perklausius 2011 m. vasario 6 d. garso įrašus, R. Č. paaiškino perklausytų telefoninių pokalbių turinį, t. y. jis nurodė, apie ką kalbėjo su S. A. (t. 18, b.l. 137-138). Tai patvirtina, kad apeliantas pripažino, jog garso įrašuose, kuriuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, girdimas jo balsas. Priešingu atveju, R. Č. negalėtų paaiškinti perklausytų telefoninių pokalbių turinio. Pažymėtina, kad ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį, teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. Nr. 2K-299/2009, 2K-494/2012, 2K-682/2012, 2K-83/2013). Įvertinus minėtas aplinkybes, apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo skirti byloje fonoskopinę ekspertizę. Pastebėtina, kad apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neprašė paskirti specialių žinių reikalaujančio tyrimo dėl minėtos dienos telefoninių pokalbių.

R. Č. apeliaciniame skunde abejoja apygardos teismo šališkumu. Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti apygardos teismo nešališkumu. Nagrinėjant bylą apygardos teisme, R. Č. nepasinaudojo nušalinimo teise argumentuodamas konkrečiu BPK 58 straipsnyje numatytu teismo šališkumo požymiu. Apeliaciniame skunde tokios abejonės motyvuojamos tuo, kad, R. Č. nuomone, apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tai, kad apygardos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokio pobūdžio baigiamąjį aktą nei tikėjosi R. Č., savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, o apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tokios išvados nepaneigia ir tas apeliacinio skundo teiginys, kad S. A. daug kartų teistas, tačiau skundžiamame nuosprendyje iš viso neužsimenama apie tai. Atkreiptinas dėmesys, kad S. A. teistumas yra išnykęs, todėl pagal BK 97 straipsnio 6 dalį jis laikomas neteistu. Taigi, apygardos teismas neturėjo pareigos nurodyti skundžiamame nuosprendyje ankstesnius S. A. patraukimus baudžiamojon atsakomybėn. Tuo tarpu R. Č. padarė inkriminuotą nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą, o skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje išdėstyti ankstesni nuosprendžiai, priimti dėl apelianto padarytų nusikalstamų veikų, savaime neįrodo, jog šiai aplinkybei buvo skiriamas didelis dėmesys. Ši aplinkybė taip pat nepatvirtina apygardos teismo šališkumo. Be to, parinkdamas S. A. skirtinos bausmės rūšį ir jos dydį, apygardos teismas nurodė, kad atsižvelgiama į tai, jog nuteistasis anksčiau buvo baustas administracine tvarka. R. Č. taip pat apeliaciniame skunde įžvelgia teismo šališkumą, nes jam yra paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Šiuo aspektu pasakytina, kad apygardos teismas, paskirdamas apeliantui bausmę, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl teigti, kad jam bausmė buvo paskirta nesilaikant baudžiamojo įstatymo nuostatų, t. y. šališkai, nėra teisinio pagrindo. Priešingai nei teigia R. Č., apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl jo, nepažeidė apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojamų BPK, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų.

Taigi, teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje buvo padaryta esminių procesinių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl S. A. paskirtos bausmės

S. A. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo paskirta jam bausme už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą prašydamas paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Minėto straipsnio sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Apygardos teismas paskyrė S. A. minimalią – dešimties metų – laisvės atėmimo bausmę. Baudžiamasis įstatymas įtvirtina galimybę skirti kaltininkui straipsnio sankcijoje nenumatytą švelnesnę bausmės rūšį remiantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Byloje nenustatyta, kad yra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, leidžiančios S. A. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

S. A. padarė baigtą nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos disponavimu (BK 260 straipsnio 3 dalis), kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas padarytas nuteistajam veikiant tiesiogine tyčia organizuota grupe. Darant BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, S. A. vaidmuo buvo aktyvus, jis veikė kaip vykdytojas. Per R. Č. S. A. neteisėtai įgydavo psichotropinę medžiagą, kuri vėliau buvo neteisėtai platinama per kitus asmenis ar jam asmeniškai siekiant gauti neteisėtų pajamų. Kita vertus, remiantis S. A. parodymais, jis neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu metamfetamino organizuota grupe kartu su R. Č. ir kitais asmenimis dėl R. Č. turėtos skolos. S. A. neturėjo jokio pelno iš nusikalstamos veikos, nes jis atiduodavo visus pinigus R. Č. (t. 8, b.l. 119-122, t. 18, b.l. 93, 95). Be to, byloje nustatyta, kad S. A. pradėjo daryti nusikaltimą ne savo iniciatyva, o pasiūlius R. Č.. S. A., siekdamas perduoti R. Č. reikalaujamus pinigus, įsigydavo narkotinių ar psichotropinių medžiagų iš kitų asmenų. Tokiam nuteistojo elgesiui turėjo įtakos R. Č. asmenybė, nes jis praeityje ne kartą teistas ir turi didelį autoritetą nusikalstamame pasaulyje. Darytina išvada, kad viena iš priežasčių, dėl kurių S. A. darė tęstinę nusikalstamą veiką, yra baimė nepaklusti R. Č. ir galimos neigiamos pasekmės. Apygardos teismas nustatė S. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė organizuota grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Svarstant klausimą dėl S. A. parinktos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumo, pabrėžtina nuteistojo parodymų svarba nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. S. A. parodymai yra vienas iš esminių įrodymų, kuriais remiantis buvo nustatytas labai sunkaus nusikaltimo organizatorius, šio nusikaltimo padarymo laikotarpis ir kitos svarbios aplinkybės. Byloje yra S. A. vardu parašyti prisipažinimai, kuriais neva apeliantas atsisako savo parodymų, duotų byloje, taip bandant suklaidinti bylą nagrinėjusį teismą. S. A. apeliacinės instancijos teisme kategoriškai patvirtino, kad prisipažinimuose nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, o apeliantas pasirašė prisipažinimus pareikalavus R. Č. pažįstamam. Taigi, buvo siekiama, jog S. A. atsisakytų savo parodymų R. Č. naudai, kas taip pat rodo apelianto parodymų reikšmę byloje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras, sakydamas baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme, akcentavo S. A. duotus parodymus nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes, dėl ko buvo siūlyta apygardos teismui taikyti BK 39¹ straipsnį ir atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės (t. 18, b.l. 170-171). S. A. padarė nusikaltimą turėdamas išnykusį teistumą, jis praeityje nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (t. 9, b.l. 1-5). Apeliantas ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau dauguma administracinių teisės pažeidimų yra susiję su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu (t. 9, b.l. 61-76). S. A. charakterizuojamas patenkinamai (t. 9, b.l. 60), nors jis yra nevedęs, tačiau G. B. patvirtino, kad nuteistasis yra jos trijų dukrų tėvas, kuris dažnai atvažiuodavo aplankyti jas (t. 8, b.l. 82). Įvertinus visas aplinkybes, pripažintina, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas S. A. už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl apeliantui, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali šios rūšies bausmė. S. A., apeliaciniame skunde prašydamas skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, iš esmės akcentuoja tik savo parodymų reikšmę byloje, tačiau vien šios aplinkybės, įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nepakanka manyti, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam nepaskyrus laisvės atėmimo bausmės. Vien S. A. nesutikimas su jam parinkta bausmės rūšimi savaime nelaikytina, kad šiuo atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1-3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį:

perkvalifikuoti D. K. padarytą nusikaltimą iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalies į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, D. K. laisvės atėmimo bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį, subendrinti su laisvės atėmimo bausmėmis, paskirtomis Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei D. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo D. K. panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į D. K. paskirtos bausmės laiką įskaityti jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. kovo 4 d., nuo 2011 m. balandžio 24 d. iki 2011 m. balandžio 26 d., nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. spalio 17 d. bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu atliktą bausmės dalį.

S. A., pripažintam kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, S. A. į paskirtos bausmės laiką įskaityti jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. gegužės 19 d.

Taip pat pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas aplinkybes dėl laikotarpio, kada D. K. nusikalstamai veikė kartu su S. A., ir kam D. K. perdavė metamfetaminą neteisėtai platinti, t. y.:

1) patikslinti, kad „tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir vykdydamas minėtą R. Č. nurodymą (platinti psichotropines medžiagas ir ieškoti asmenų sutinkančių neteisėtai jas platinti, jas jiems tiekti bei surinkti pinigus, gautus už neteisėtai išplatintas psichotropines medžiagas)“, tik nuo 2010 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2011 m. sausio 7 d. S. A., veikdamas kartu su D. K., davė neteisėtai platinti ne mažiau kaip 0,370 gramų psichotropinės medžiagos – metamfetamino S. K. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis;

2) nustatyti, kad tik S. A. davė neteisėtai platinti ne mažiau kaip 3,521 gramų psichotropinės medžiagos – metamfetamino R. Š. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pašalinant, jog šiuos veiksmus S. A. atliko veikdamas kartu su D. K..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.