Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio ir Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytą nusikaltimą ir nuteistas penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas K. S. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. Š. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. S. nuteistas už tai, kad jis ir T. Š., veikdami kartu, kankindami itin žiauriai nužudė A. Š., o būtent: 2013 m. spalio 31 d., nuo 21.00 val. iki 23.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje asmeninio konflikto, kilusio tarp A. Š., T. Š. ir K. S., metu T. Š. kumščiais sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius A. Š. į veidą, o jam nuo smūgių nukritus ant žemės, kojos keliu prispaudė A. Š. krūtinę prie žemės, kad šis negalėtų priešintis ir kumščiais sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvą. A. Š. bandant pasipriešinti ir kojomis nustumti nuo savęs T. Š., K. S. gulinčiam ant žemės A. Š. užlaužė rankas už nugaros ir, kol jis laikė A. Š. rankas, kojas ir galvą, T. Š. surišo nukentėjusiojo rankas ir kojas, apvyniodamas sidabrinės spalvos izoliacine juosta, ir ta pačia izoliacine juosta apvyniojo A. Š. galvą, užklijuodamas burną, kad nukentėjusysis negalėtų apsiginti, šauktis pagalbos ar pabėgti. K. S. ir T. Š. toliau tęsė smurtinius veiksmus prieš A. Š. taip: T. Š. ant žemės gulinčiam A. Š. kumščiais sudavė ne mažiau kaip 9 smūgius į veidą, K. S. tuo pat metu koja sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių nukentėjusiajam į krūtinę ir kairįjį kūno šoną, paskui T. Š., laikydamas A. Š. už ausų, ne mažiau kaip 5 kartus daužė nukentėjusiojo galvą į žemę, paskui pasitempė A. Š. kambario durų link ir vėl laikydamas nukentėjusįjį už ausų ne mažiau kaip 5 kartus daužė nukentėjusiojo galvą į durų slenkstį. Vėliau kartu nutempę A. Š. į kambario vidurį, K. S. ir T. Š., mušdami kartu, kojomis kiekvienas sudavė ne mažiau kaip po 20 smūgių A. Š. į pilvą, krūtinę ir galvą. T. Š. medine kėde sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių A. Š. į galvą ir krūtinę, kol nuo smūgių medinė kėdė lūžo. Paskui K. S. kumščiu sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius A. Š. į galvą ir ne mažiau kaip 3 smūgius koja į kairįjį šoną, rankomis laikė prispaustą prie žemės A. Š. galvą, o T. Š. tuo metu nulaužta kėdės koja sudavė daugybinius smūgius A. Š. į įvairias kūno vietas, tada ta pačia medinės kėdės kojos smailia nuolauža ne mažiau kaip 3 kartus smeigė A. Š. į krūtinę ir visa savo kūno jėga rankomis spaudė stengdamasis kuo giliau įsmeigti nuolaužą A. Š. į krūtinę, paskui K. S. rankomis laikė į A. Š. krūtinę įsmeigtą medinę kėdės nuolaužą, o T. Š. ne mažiau kaip 4 kartus smogė koja į medinės nuolaužos viršų, taip nuolaužą įsmeigdamas kuo giliau A. Š. į krūtinę. Toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, T. Š. A. Š. kūną suspaudė tarp kojų ir rankomis ne mažiau kaip 4 kartus nukentėjusiojo galvą jėga suko į dešinę ir kairę puses, taip siekdamas ją nusukti. Taip K. S. ir T. Š. bendrais smurtiniais veiksmais sukėlė A. Š. dideles fizines ir dvasines kančias bei padarė muštinę-plėštinę žaizdą nosies šaknyje, muštinę-plėštinę žaizdą dešinio antakio išoriniame gale, siekiančią kaulų paviršius, muštinę-plėštinę žaizdą nosies nugarėlės dešinėje pusėje, siekiančią skruostikaulį, muštinę-plėštinę žaizdą dešiniajame skruoste, atsiveriančią į burnos ertmę, muštinę-plėštinę žaizdą viršutinės lūpos dešinėje pusėje, muštinę-plėštinę žaizdą smakro dešinėje pusėje, dešiniajame žande ir pažandėje tris muštines-plėštines žaizdas su dugne esančiais 6 medienos intarpais, muštinę-plėštinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, muštinę-plėštinę žaizdą apatinės lūpos kairėje pusėje su įstrigusiu medžio intarpu, durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje, ir tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat bendrais veiksmais padarė durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės dešinėje pusėje su II dešinio šonkaulio kremzlinės dalies pažeidimu, dešinės krūtinplėvės kiauryminiu pažeidimu ir širdiplėvės sužalojimu dešinio širdies skilvelio projekcijoje, ir tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to po krūtinės ląstos dešinės pusės durtinio-pjautinio kiauryminio sužalojimo įvykus ūminiam masyviam nukraujavimui A. Š. mirė. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, K. S. ir T. Š., turėdami tikslą sunaikinti nusikaltimo pėdsakus, užveržė diržu A. Š. kojas bei kartu nutempė A. Š. prie Nemuno upės, esančios ties gyvenamuoju namu, kurio adresas: Vytauto g. 21, Veliuonos miestelis, Jurbarko r., kur T. Š. A. Š. kūną panardino po upės vandeniu, palaikė prispaudęs koja ir paliko upėje, o asmeninius A. Š. daiktus ir pastarajam nužudyti naudotos medinės kėdės nuolaužas K. S. ir T. Š. kartu sudegino namo, kurio adresas: (duomenys neskelbtini), virtuvėje įrengtoje krosnyje. Taip K. S. ir T. Š. bendrais veiksmais kankindami ir itin žiauriai nužudė A. Š..

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo K. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6.1. Minėta aplinkybė paprastai pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai nustatoma, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394-699/2015). BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme psichinė prievarta – tai grasinimai naudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ir pan. Fizinė prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei.

6.2. K. S. teigia, kad jam inkriminuotus veiksmus jis atliko, vykdydamas T. Š. nurodymus, nes bijojo, kad ir jam taip nutiks. Apelianto teigimu, prieš nukentėjusįjį smurtinius veiksmus daugiausia naudojo T. Š., jis tik darė tai, ką jam liepė T. Š. (t. 9, b. l. 58–63). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis K. S. mažiau naudojo smurto prieš nukentėjusįjį ir kad jam T. Š. nurodė, kokius veiksmus jis turi atlikti, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaip matyti iš K. S. parodymų, T. Š., pasakydamas jam, ką jis turi atlikti nukentėjusiajam, prievartos prieš jį nenaudojo. K. S. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį vykdė laisva valia. Be to, K. S. nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė T. Š. psichinė ar fizinė prievarta. Apklausų metu nuteistasis K. S. nenurodė, kad jam buvo grasinama jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo ar jo artimųjų sveikatą. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad T. Š. būtų naudojęs prieš K. S. fizinį smurtą. Taigi, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dėl nuteistųjų laisva valia bendrai padarytų sužalojimų A. Š. mirė, tai yra kad T. Š. ir K. S., veikdami bendrai, nužudė A. Š.. Abu nuteistieji be jokios psichinės ar fizinės prievartos kartu atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, o supratę, kad nukentėjusysis jau yra miręs, abu kartu nunešė nukentėjusiojo kūną prie Nemuno, vėliau kartu sutvarkė namus ir sunaikino visus įkalčius. Įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog K. S. ir T. Š. nusikaltimą padarė bendrais veiksmais veikdami bendrininkų grupe, veikdami tiesiogine tyčia. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, K. S. parodymus, kad jis savo valia nesmurtavo, paneigė liudytoja R. P., kuri teigė, kad pas ją atėjęs K. S. papasakojo, kad jis kartu su T. Š. užmušė pas juos buvusį A. Š.. Kodėl K. S. taip padarė, jai negalėjo paaiškinti, tiesiog pasakė, kad jam užėjo kažkoks nepaaiškinamas žiaurumo, agresijos priepuolis, kad jam taip anksčiau nėra buvę (t. 2, b. l. 164–166; t. 9, b. l. 120–122). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti nuteistojo K. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte, ir šiuo pagrindu sušvelninti nuteistajam K. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Dėl K. S. paskirtos bausmės

7. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendžio dalimi dėl nuteistajam paskirtos penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmės, teigiant, kad tokia bausmė atsižvelgiant į jo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką ir jo asmenybę yra aiškiai per griežta. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, nes yra nepagrįsti.

7.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. S., įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Apygardos teismas, K. S. parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis, veikdamas bendrininkų grupe, padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomų padarinių – nukentėjusiojo mirtį, į menkavertį nusikalstamos veikos padarymo motyvą – kerštą dėl to, kad nukentėjusysis nepasakė, jog paskelbta jo paieška, į nusikaltimo padarymo aplinkybes – nusikaltimas padarytas panaudojant įrankius, priemones kūnui žaloti. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina didelį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Tinkamai laikydamasis bausmės individualizavimo principo, skirdamas bausmę nuteistajam K. S., teismas atsižvelgė į nuteistąjį K. S. charakterizuojančius duomenis: jauno amžiaus (t. 8, b. l. 67), anksčiau neteistas (t. 8, b. l. 73–74), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 8, b. l. 75–78). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas bausmės dydį nuteistajam K. S., taip pat įvertino ir tai, kad T. Š. buvo aktyvesnis nusikaltimo padarymo vykdytojas, tai yra kad jis prieš nukentėjusįjį naudojo daugiau fizinio smurto, buvo įniršęs, įsijautęs į daromus smurto veiksmus, nurodinėjo savo bendrininkui, kokius smurtinius veiksmus jam reikia atlikti. Pirmosios instancijos teismas K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia – kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai, išsamiai ir detaliai išdėstė bei įvertino kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, neliko neįvertintos nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas K. S. už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, padarymą paskyrė penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra nežymiai didesnę bausmę nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmei skirti reikšmingas bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, motyvus bei kilusius padarinius, konstatuoja, kad tokia K. S. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra teisinga, paskirta nepažeidžiant normų, kuriomis reglamentuojamas bausmės skyrimas, todėl jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl suėmimo laiko įskaitymo

8. Nuteistasis K. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad į jam paskirtos bausmės laiką turėtų būti įskaitytas laikas, kai jis dėl šios nusikalstamos veikos įvykdymo buvo sulaikytas ir laikomas užsienio valstybėje. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

8.1. Pagal baudžiamųjų įstatymų nuostatas ir teismų suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2006, Nr. 2K-408/2012) teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo į bausmę įskaityti šio asmens toje baudžiamojoje byloje paskirto kardomojo kalinimo (suėmimo) ir laikino sulaikymo laiką (BK 66 straipsnio 1 dalis, BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šios nuostatos turi būti taikomos ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo Lietuvos Respublikai buvo suimtas (sulaikytas) užsienio valstybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-681/2006, Nr. 2K-317-303/2016).

8.2. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje K. S. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro 2015 m. spalio 14 d. nutarimu buvo pripažintas įtariamuoju, buvo paskelbta jo paieška (t. 7, b. l. 160–161, 162–163). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi K. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t. 7, b. l. 170–172). Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2015 m. spalio 22 d. dėl K. S. išdavė Europos arešto orderį (t. 7, b. l. 174–179). Jungtinėje Karalystėje K. S. buvo sulaikytas 2015 m. lapkričio 2 d. pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį (t. 7, b. l. 181). 2016 m. balandžio 5 d. K. S. buvo perduotas Lietuvai ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi K. S. buvo palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir nustatytas dviejų mėnesių suėmimo terminas, terminą skaičiuojant nuo 2016 m. balandžio 5 d. (t. 7, b. l. 197–199). Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad į K. S. paskirtos penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos, tai yra laikotarpis, kai K. S. buvo sulaikytas ir suimtas Lietuvos Respublikoje, tačiau neįskaitytas laikotarpis, kai K. S. pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgiant į tai, kad K. S. Jungtinėje Karalystėje laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. buvo suimtas pagal nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį, nurodytas suėmimo laikotarpis turi būti įskaitytas į K. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes neįskaičius į bausmės laiką viso privalomo įskaityti suėmimo laikotarpio, netinkamai taikytos BK bendrosios dalies normos (BPK 328 straipsnio 1 punktas, BK 66 straipsnis).

9. Nuosprendis dėl T. Š. nėra apskųstas, tačiau vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei pagrindais, taikomais kitam nuteistajam, teismo nuosprendis dėl T. Š. suėmimo pagal Europos arešto orderį Lenkijos Respublikoje laiko įskaitymo į bausmės laiką keičiamas ir nuteistajam T. Š..

9.1. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu dėl T. Š. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra taip pat buvo išdavusi Europos arešto orderį (t. 7, b. l. 13–18). Iš apeliacinės instancijos teisme pateiktų papildomų dokumentų matyti, kad T. Š. Lenkijos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 12 d (t. 10, b. l. 105–107). Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad T. Š. į paskirtos dešimties metų laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. vasario 12 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos, tai yra laikotarpis, kai T. Š. buvo sulaikytas ir suimtas Lietuvos Respublikoje, tačiau neįskaitytas laikotarpis, kai T. Š. pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad T. Š. Lenkijos Respublikoje laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 12 d. buvo sulaikytas pagal nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį, nurodytas suėmimo laikotarpis turi būti įskaitytas į T. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir dėl T. Š. pakeičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes neįskaičius į bausmės laiką viso privalomo įskaityti suėmimo laikotarpio, netinkamai taikytos BK bendrosios dalies normos (BPK 328 straipsnio 1 punktas, BK 66 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, nuteistajam K. S. į paskirtą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti ir jo laikino sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką – nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. balandžio 5 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, nuteistajam T. Š. į paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti ir jo laikino sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką – nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. vasario 12 d.

Kitą Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.