Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-09-09 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1447-339/2015 pagal ieškovo kredito unijos „Germanto lobis“ ieškinį atsakovams R. K. K., O. K., A. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kredito unija „Germanto lobis“ prašė priteisti iš atsakovų R. K. K., O. K., A. J. solidariai skolą 12596,23 Eur, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2008-07-17 tarp ieškovo ir atsakovo R. K. K. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 08-00262, kuria suteikta 56000 Lt paskola būsto remontui su kintama metine palūkanų norma – 11,60 proc., nustatant galutinį paskolos grąžinimo terminą 2015-07-25. Šios paskolos grąžinimą iki visiško paskolos įvykdymo laidavimu užtikrino atsakovės O. K., A. J.. Atsakovas R. K. K. paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, mokėjimų grafike nustatytais terminais priklausančių mokėti sumų nemokėjo, vis vėluodavo mokėti nustatyto dydžio įmokas, todėl ne kartą buvo ragintas atsiskaityti, o laiduotojoms A. J., O. K. siųsti pranešimai dėl paskolos gavėjo įsipareigojimų nevykdymo. 2011-11-05 paskolos sutartis nutraukta. 2011-11-25 ieškovas su atsakovu R. K. K. sudarė paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštį 50142,27 Lt sumai. Šios sumos grąžinimo užtikrinimui ieškovas su atsakovėmis O. K., A. J. 2011-11-07 sudarė laidavimo sutartis. 2012-11-25 ieškovas su atsakovu R. K. K. sudarė paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštį 48192,27 Lt sumai. 2013-11-25 ieškovas su atsakovu R. K. K. sudarė paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštį 45722,27 Lt sumai. Paskutinę 200 Lt įmoką pagal paskolos mokėjimo tvarkaraštį atsakovas R. K. K. ieškovui sumokėjo 2014-10-30. Pagal paskolos sutartį ieškovui liko negrąžinta 12596,23 Eur suma.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – iš R. K. K., O. K. ir A. J. priteisė kredito unijai „Germanto lobis“ solidariai skolą 12596,23 Eur, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-06-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis žyminį mokestį 283 Eur; iš R. K. K., O. K. ir A. J. priteisė lygiomis dalimis valstybei 4,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas vertino, jog 2008-07-17 atsakovas R. K. K. tapo jam perduotų pinigų savininku ir nuo daikto (pinigų) perdavimo momento paskolos gavėjui, jis prisiėmė sau pinigų praradimo (netinkamo investavimo) riziką.

Teismas vertino, kad atsakovas R. K. K. pinigus panaudojo ne pagal paskolos paskirtį, kadangi juos pervedė į IĮ „Rešota“ sąskaitą. Atsakovas R. K. K. paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl liko skolingas ieškovui 43492,27 Lt. Atsakovės A. J. ir O. K. laidavo už atsakovo R. K. K., todėl skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojos atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė O. K. prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

1.Teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Byloje nustatyta, kad paskolos sutartyje nurodytas paskolos naudojimo tikslas – būsto remontui, tačiau byloje taip pat nustatyta, kad 50550 Lt paskolos dalis buvo panaudota IĮ „Rešota“ veiklai vykdyti. Apeliantės teigimu, akivaizdu, kad tiek ieškovui, tiek atsakovui buvo žinoma ir suprantama, kad atsakovas R. K. K., pasirašęs paskolos sutartį ir pagal ją gavęs paskolą, tuoj pat pinigus panaudos jo vardu registruotos įmonės veiklai. Tikrieji paskolos gavėjo ketinimai buvo būtent paskolos panaudojimas IĮ „Rešota“ veiklos vykdymui. Ieškovas apie IĮ „Rešota“ iškeltą bankroto bylą žinojo, tačiau jokio reikalavimo nereiškė ir pretenzijų neturėjo. Ieškovas pareiškė ieškinį bankrutavusiam asmeniui.

2.Teismas nurodė, kad iš 2008-11-12 paskolos panaudojimo patikros akto matyti, jog ieškovo sudaryta komisija patikrino tikslinį paskolos panaudojimą ir nustatė, kad paskola panaudota atsakovams R. K. K. ir O. K. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontui. Tačiau teismas nevertino fakto, kad nors minėtame akte yra neva apeliantės sutuoktinio parašas, tačiau realiai jokia komisija nebuvo sudaryta. Minėtas aktas negali būti laikomas įrodymu, nes jis yra suklastotas.

3.Teismas nevertino aplinkybių, kad IĮ „Rešota“ bankroto byla iškelta 2011-10-10. CK 6.88 str. 1 d. numatyta, jog laiduojant tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievole, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per 3 mėn. nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio, todėl ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojų A. J. ir O. K..

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas kredito unija „Germanto lobis“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2015-09-09 sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais motyvais:

1.Atsakovo R. K. K. pasirašytas prašymas paskolai gauti patvirtino atsakovo R. K. K. norą gauti piniginę paskolą savo, o ne kito fizinio ar juridinio asmens vardu. Paskola buvo pervesta į atsakovo R. K. K. asmeninę sąskaitą, o atlikdamas pavedimą iš savo asmeninės sąskaitos į IĮ „Rešota“ sąskaitą, atsakovas panaudojo pinigus ne pagal paskolos paskirtį.

2.Paskolos sutarties šalys aiškiai suprato prisiimtas pagal paskolos sutartį pareigas ir teises ir su tuo sutiko. Iš prašymo Vartojimo paskolai gauti matyti, kad atsakovė O. K., kaip atsakovo R. K. K. sutuoktinė, pareiškė, kad buvo supažindinta su visomis iš paskolos sutarties kilsiančiomis teisėmis ir pareigomis ir sutiko su jomis, neprieštaravo, kad jos sutuoktinis prisiimtų įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Sudarant sutartį atsakovų valia buvo tokia pat – gauti kreditą, už kurį jie kaip sutuoktiniai galėtų susitvarkyti šeimos reikalus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.

Byloje sprendžiama, ar sprendimas, kuriuo priteista skola ir palūkanos iš skolininko ir laiduotojų, yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Sutiktina su apeliante, jog byloje nustatyta, kad paskolos sutartyje nurodytas paskolos naudojimo tikslas – būsto remontui, o 50550 Lt paskolos dalis buvo panaudota IĮ „Rešota“ veiklai vykdyti. Tačiau nesutiktina, kad tiek ieškovui, tiek atsakovui buvo žinoma ir suprantama, kad atsakovas R. K. K., pasirašęs paskolos sutartį ir pagal ją gavęs paskolą, tuoj pat pinigus panaudos jo vardu registruotos įmonės veiklai.

Byloje nustatyta, kad 2008-07-17 ieškovas kredito unija „Germanto lobis“ su atsakovu R. K. K. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 56000 Lt paskolą būsto remontui su kintama 11,60 proc. metine palūkanų norma terminui iki 2018-07-25. Prašyme vartojimo paskolai gauti atsakovas nurodė, kad paskolos paskirtis – būsto remontas, o paskolos prašytojas – R. K. K.. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie duomenys patvirtina R. K. K. norą gauti piniginę paskolą savo, o ne juridinio asmens vardu. Akivaizdu ir tai, kad ieškovas kredito unija „Germanto lobis“ paskolą teikė fiziniam asmeniui būsto remontui. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas žinojo ir suprato, jog atsakovas paskolą gali panaudoti ne būsto remontui, o IĮ „Rešota“ veiklai vykdyti. Pažymėtina, kad paskolą ieškovas pervedė į atsakovo asmeninę sąskaitą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas iš šios sąskaitos pervedęs dalį gautos paskolos į IĮ „Rešota“ sąskaitą, panaudojo pinigus ne pagal paskolos paskirtį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįstais vertintini ir apeliantės teiginiai, kad ieškovas apie IĮ „Rešota“ iškeltą bankroto bylą žinojo, tačiau jokio reikalavimo nereiškė ir pretenzijų neturėjo. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog ieškovas paskolą suteikė fiziniam asmeniui – R. K. K., o paskolos paskirtis – būsto remontui, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo ir tikslo reikšti pretenzijas ar reikalavimą IĮ „Rešota“ bankroto byloje.

Įvertinus bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas R. K. K. paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl liko skolingas ieškovui 12596,23 Eur.

Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.).

Iš bylos duomenų matyti, kad Atsakovės A. J., O. K. 2008-07-17, 2011-11-07 laidavimo sutartimis užtikrino R. K. K. suteiktos paskolos grąžinimą. Atsakovės A. J., O. K., kaip laiduotojos, buvo įspėtos apie R. K. K. netinkamą paskolos sutarties vykdymą, pareikalauta padengti įsiskolinimą, tačiau prievolė nėra įvykdyta. Iš atsakovių A. J. ir O. K. pasirašytų laidavimo sutarčių matyti, kad atsakovės įsipareigoja atsakyti solidariai visu savo turtu, jei paskolos gavėjas neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles kredito unijai „Germanto lobis“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįvykdė prievolės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paskolos gavėjui – atsakovui R. K. K. - neįvykdžius prievolės pagal paskolos sutartį, pareiga atsakyti kyla ne tik jam, bet ir laiduotojoms – atsakovėms A. J., O. K., kaip solidariąją prievolę turintiems bendraskoliams.

Pastebėtina, kad ieškovo reikalavimas, pareikštas šioje byloje nėra susijęs su IĮ „Rešota“ ir jai iškelta bankroto byla, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliantės argumentų apie ieškovo reikalavimų nukreipimą į IĮ „Rešota“ bankroto bylą.

Dėl 2008-11-12 paskolos panaudojimo patikros akto

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad nors minėtame akte yra neva apeliantės sutuoktinio parašas, tačiau realiai jokia komisija nebuvo sudaryta. Minėtas aktas negali būti laikomas įrodymu, nes jis yra suklastotas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008-10-12 paskolos panaudojimo patikros aktas nėra nuginčytas, atsakovai byloje neprašė skirti ekspertizę, kad nustatyti, ar aktas yra suklastotas, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo šį aktą vertinti kaip įrodymą. Taip pat pažymėtina, jog minėtas aktas neturi ypatingos reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi ieškovas paskolą suteikė fiziniam asmeniui – R. K. K., o paskolos paskirtis buvo – būsto remontui, aplinkybė, kur realiai atsakovas R. K. K. panaudojo paskolos pinigus, neatleidžia atsakovo nuo prievolės grąžinti gautą paskolą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiJurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Lina MuchtarovienėVilija Valantienė