Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-29 · Administracinė byla Nr. I-925-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-03-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-02-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-29
Bylos Nr.
I-925-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03852-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-925-189/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03852-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 10 000 Eur neturtinės žalos už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (b. l. 1–5).

Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. Nurodo, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui tenkantis plotas, todėl taip buvo pažeistos jo, kaip kalinčio asmens, teisės. Pareiškėjo teigimu, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Be to, nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl jį, besinaudojantį tualetu sanitariniame mazge, bet kada galėjo pamatyti budėtojas, taigi, naudodamasis tualetu, jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų. Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos. Pareiškėjo teigimu, jis serga odos liga – psoriaze ir dėl naudojamų vaistinių tepalų pageidauja galimybės bent du kartus per savaitę nusiprausti visą kūną po karštu vandeniu. Dėl šių pažeidimų jis jautė pažeminimą, nesiskaitymą su ligotu žmogumi, baudimą ir kankinimą (b. l. 1–5).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas remdamasis atsiliepimo argumentais su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–26).

Lukiškių TI-K paaiškina, kad kartais kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, todėl esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nurodo, kad tokie argumentai yra nepagrįsti, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1230-502/2016), todėl pareiškėjo skunde nurodomi pažeidimai dėl ploto trūkumo šiuo atveju negali būti nustatyti.

Pažymi, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose pakabinamos užuolaidos, o 2017 m. Lukiškių TI-K buvo pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Nurodo, kad išimčių nusiprausti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę Lietuvos higienos normos, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymas „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ ar kiti teisės aktai nenustato. Išimtis gali būti taikoma tik esant aiškiomis medicininėms, tačiau ne higieninėms indikacijoms, kai kitu būdu negalima pasiekti (išvalyti) reikiamo rezultato. Gyvenamosiose kamerose nuolat tiekiamas šaltas vanduo, todėl galima apsiprausti šaltu vandeniu arba jį pasišildžius kameroje.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalos dydį nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu bei traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Atsiliepimas

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atstovės atsiliepime išdėstytais argumentai, teismui pateikė paaiškinimus, kurie iš esmės analogiški skunde išdėstytiems argumentams (b. l. 146–150).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. (b. l. 1–5).

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. imtinai (b. l. 12, 20–21, 27–29).

Pažymėtina, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).

Dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Byloje nėra ginčo dėl atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais (b. l. 13–14). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m) vienam asmeniui (atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m) 112 d. (2017-01-25–2017-02-08, 2017-03-29–2017-07-03). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, todėl šiuo atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti.

Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl būnantį sanitariniame mazge bet kada galėjo pamatyti budėtojas. Pareiškėjo teigimu, naudodamasis tualetu jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3171-189/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriame, be kita ko, vertino ir šiame pareiškėjo skunde keliamą klausimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo tinkamumo ir privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d. Minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs ir šiuo metu byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Atsižvelgiant į tai, bylos dalis, kurioje reikalaujama priteisti neturtinę žalą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., paliekama nenagrinėta (ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas).

Pažymėtina, kad teismas šioje bylos dalyje dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo juo naudojantis nagrinėja ginčą, buvusį laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d.

Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ji turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne nei 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), besinaudodamas tualetu, nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti.

Dėl naudojimosi dušu tvarkos

Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos, nes jis serga odos liga (psoriaze) ir dėl naudojamų vaistinių tepalų pageidauja, kad būtų sudaryta galimybė bent du kartus per savaitę nusiprausti visą kūną po karštu vandeniu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovės atstovės teigimu, pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymo „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas sutinka, kad kalinimo vietoje yra sudaryta galimybė nusiprausti po dušu 15 min. vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose pažeidimų nenustatyta.

Iš byloje esančios medicininės kortelės nustatyta, kad pareiškėjas serga odos liga – psoriaze (žvyneline), nuolat yra konsultuojamas gydytojo dermatologo, jam skirtas gydymas tepalu „Dermovate“ (b. l. 44–84). Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 21 d., 2017 m. rugsėjo 7 d. raštu ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakė, kad teisės aktai nenustato galimybės naudotis dušu dažniau nei 15 min. vieną kartą per savaitę. Esant būtinybei nusiprausti dar kartą per savaitę, asmuo tai gali padaryti pasišildęs vandens kameroje ar šaltu vandeniu, kuris tiekiamas į kameroje esančią prausyklą (b. l. 7–8, 10–11, 30). Pažymėtina, kad pareiškėjas šių raštų neskundė.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam dėl to, kad serga odos liga, turėtų būti suteikta išimtinė galimybė naudotis dušu kasdien arba bent jau 2 kartus per savaitę, pažymėtina, kad teisės aktai nenustato išimčių nusiprausti duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Teismas sutinka su atsakovės atstovo pozicija, kad išimtis gali būti taikoma tik esant aiškioms medicininėms, tačiau ne higieninėms priežastims, kai kitu būdu negalima pasiekti reikiamo rezultato. Pareiškėjas skunde nurodo higienines priežastis, bet ne mediciniškai pagrįstus gydytojo nurodymus. Kadangi iš medicininių dokumentų nenustatyta, jog pareiškėjo liga yra paūmėjusi (atsiradę nauji ligos židiniai, stipresnis odos niežėjimas ir kt.), t. y. gydytojas, vertindamas medicinines indikacijas, ligos paūmėjimo nenurodo, darytina išvada, kad, esant būtinybei nusiprausti dar kartą per savaitę, asmuo tai gali padaryti pasišildęs vandens kameroje ar šaltu vandeniu, kuris tiekiamas į kameroje esančią prausyklą. Be to, pareiškėjas gali naudotis įvairias sausas ar drėgnas servetėles tepalo pertekliui nuo odos pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui turėtų būti sudaryta išimtis nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę dėl medicininių priežasčių, nesant nustatytų aiškių gydytojo nurodytų pagrįstų medicininių priežasčių dėl pareiškėjo ligos, Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose pažeidimų nenustatyta.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visas, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptinas dėmesys, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau įvertinus tai, kad konstatuotinas jo privatumo pažeidimas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., taip pat konstatuotas kalinimo ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., tai galimai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala.

Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d., tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete ir plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 000 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. bei kalinimo plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Bylos dalį pagal pareiškėjo R. M. reikalavimą priteisti atlyginti neturtinę žalą, kuri kildinamas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir privatumo neužtikrinimo, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. kovo 26 d., palikti nenagrinėtą.

Likusią pareiškėjo R. M. skundo dalį patenkinti iš dalies.

Priteisti R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška