- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-16
- Bylos Nr.
- e2A-412-459/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
- Atsakovas
- V. L.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „4finance“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. L. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovei V. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,4finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės V. L. 2 953,78 Eur negrąžintos paskolos, 985,78 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimą kildino iš 2014-12-30 Vartojimo kredito sutarties. Nurodė, kad atsakovė po pagrindinės kredito sutarties sudarymo papildomai pasiskolino dar 6 kartus, kredito sumos atsakovė neginčija. Atsakovė yra atlikusi 16 įmokų, iš jų 15 įmokų buvo atlikta pagal grafiką, o paskutinę 15 Eur įmoką atliko 2016-01-22 ir daugiau nemokėjo. Visos įmokos buvo įskaičiuotos padengti palūkanoms, kaip numatyta sutarties 3.6 p. ir CK 6.54 str., todėl liko nesumokėta kredito dalis. 2016-01-22 atsakovė sumokėjo 15 Eur, kurie padengė dalį palūkanų ir dalį vėlavimo palūkanų, o kredito skola liko nepakitusi. Atsakovė nuo 2016-01-22 daugiau įmokų nemokėjo, todėl pažeidė sutartį. Skolos suma nuo 2016 m. nepasikeitė. Su atsakove buvo susisiekta, derinta paskolos grąžinimo tvarka, tačiau susitarti nepavyko. Nors atsakovė teigia, kad imdama kreditus buvo nemoki, tačiau tokių duomenų nėra. Prašo priteisti skolą ir išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė V. L. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji su kredito davėja 2014-08-31 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios suma 1 500 Lt. Sutinka, kad kredito davėja su papildymais iš viso suteikė 3 262,11 Eur vartojimo kreditą. Kredito davėja kas mėnesį SMS žinute informuodavo apie grąžintiną vartojimo kreditą su palūkanomis. Atsakovė kredito davėjai kas mėnesį sumokėdavo reikalaujamą pinigų sumą (banko pavedimais arba MAXIMA LT, UAB, kasoje). 2014-08-31–2016-01-22 laikotarpiu ji ieškovei su palūkanomis sumokėjo 2 019,52 Eur, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų dėl atsakovės sumokėtų piniginių lėšų 2014–2016 metų laikotarpiu, o tik pateikė pagal grafikus priskaičiuotinus mokėjimus. Todėl lieka neaišku, kuo remdamasi ieškovė priskaičiavo nesumokėtas 2 953,78 Eur paskolos ir 985,78 Eur palūkanų sumas. Mano, kad nuo 2014-08-31 iki 2016-01-01 kredito davėjai su priskaičiuotomis įmokomis ir palūkanomis yra visiškai atsiskaičiusi. Įvertinant atsakovės pateiktus mokėjimus, 2016-01-22 nesumokėta vartojimo kredito suma sudarytų 1 242,59 Eur, tačiau ieškovė vartojimo kredito reikalauja sumokėti daugiau kaip 1 711,19 Eur (2 953,78 – 1 242,59).
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovės UAB „4finance“ ieškinys tenkintas, iš atsakovės priteista 2 953,78 Eur negrąžintos paskolos, 985,78 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 3 939,56 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 89,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei. Teismo motyvai:
3.1. Nurodė, kad tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovės V. L. sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė tinkamai vykdė savo pareigą – pagal sutartį suteikė atsakovei vartojimo kreditą. Atsakovė už naudojimąsi kreditu privalėjo mokėti fiksuotas palūkanas, nustatytas sutarties specialiojoje dalyje. Nė vienos kredito sutarties sąlygų atsakovė neginčijo, dėl jų pakeitimų į ieškovę nesikreipė, jokių pretenzijų ieškovei nereiškė, todėl sutartis turi būti vykdoma tokia tvarka, kokia nustatyta sutartyje.
3.2. Nurodė, kad atsakovė vienašališkai atsisakė vykdyti prievolę, paskutinę 15 Eur įmoką sumokėdama 2016-01-22 ir toliau nebevykdydama prievolių pagal abipusiu susitarimu prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau, kaip jau buvo minėta, ir ši įmoka buvo sumokėta nesilaikant nustatyto termino – jį praleidus 25 dienomis, be to, sumokėta daug mažesnė įmoka, nei nustatyta mokėjimo grafike – vietoj 201,35 Eur sumokėta tik 15,00 Eur. Atsižvelgiant į sutarties 3.6 punkte nustatytą mokėjimų įskaitymo eiliškumą, paskutinė atsakovės V. L. 2016-01-22 atlikta įmoka buvo paskirstyta taip: 13,67 Eur – mokamos palūkanos, 1,33 Eur – vėlavimo palūkanos. Kadangi atsakovė savo įsipareigojimų nebevykdė ir nustatyta tvarka bei terminais nebemokėjo įmokų pagal Vartojimo kredito sutartį, ieškovė 2016-03-20 nutraukė sutartį. Ieškovė, vadovaudamasi sutarties 4.4 punktu bei įstatymų nuostatomis, turėjo teisę iš atsakovės reikalauti sumokėti sutartines palūkanas, iki bus grąžintas kreditas, tačiau ieškovė nesumokėtas sutartines palūkanas apskaičiavo tik už keturių mėnesių laikotarpį – nuo 2015 m. gruodžio mėn., kai atsakovė pradėjo netinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, iki sutarties nutraukimo (2015-12-28 – 160,60 Eur, 2016-01-28 – 174,68 Eur, 2016-02-28 – 170,98 Eur, 2016-03-28 – 169,19 Eur). Todėl pagrindo konstatuoti, kad pelno palūkanos apskaičiuotos neteisingai ar nepagrįstai, nėra.
3.3. Nurodė, kad kompensuojamosios palūkanos atsakovei skaičiuotos nuo 2015-02-04 iki 2016-05-07, kada atsakovė pradelsdavo įmokų pagal nustatytą grafiką mokėjimo terminus, tačiau pagrindinė kompensacinių palūkanų suma susidarė nuo 2016-01-23, kai atsakovė visiškai nutraukė įmokų pagal kredito sutartį mokėjimą. Nuo 2016-01-23 iki sutarties nutraukimo atsakovei buvo skaičiuojamos kompensacinės palūkanos tik nuo pradelstos įmokos sumos, taikant sutartyje numatytą bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – 99,00 procentus, 2016-03-20 nutraukus sutartį, kompensacinės palūkanos apskaičiuotos nuo visos mokėtinos sumos.
3.4. Nurodė, kad ieškovė UAB „4finance“ teismui pateikė tiek pagrindinės skolos, tiek ir pelno bei kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimus, kurie yra pagrįsti tarp šalių sudarytos sutarties nuostatomis ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Nors atsakovė teigė, jog nesuprato sutarties sąlygų, tačiau pati pripažino, jog tai ne pirma jos kredito sutartis, kol leido finansinės galimybės, ji įsipareigojimus vykdė tinkamai ir tik mirus sutuoktiniui dėl sunkios finansinės padėties nutraukė mokėjimus. Be to, atsakovė į ieškovę dėl įsipareigojimų vykdymo sąlygų suderinimo pablogėjus finansinei padėčiai nesikreipė, teismo posėdyje taip pat atsisakė ieškovės pasiūlymo dėl nuolaidų palūkanoms ir mokėjimų išdėstymo, teigdama, kad tai jai nėra naudinga. Taigi toks atsakovės pasyvus elgesys, atsisakymas bendradarbiauti su ieškove, ieškoti abiem šalims priimtinų, jų interesus atitinkančių įsipareigojimų vykdymo būdų vertintinas kaip nesąžiningas atsakovės siekis išvengti prievolių įvykdymo ir, net vertinant, kad atsakovė yra vartotoja, nepaneigia jos pareigos vykdyti laisva valia prisiimtas prievoles.
3.5. Nurodė, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, todėl, nustačius, kad paskolos grąžinimo prievolė ieškovei neįvykdyta, iš atsakovės priteistina 3 939,56 Eur skola, kurią sudaro 2 953,78 Eur negrąžintos paskolos suma ir 985,78 Eur palūkanos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Atsakovė V. L. (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
4.1. Nurodo, kad ieškovė savavališkai savo nuožiūra paskirstė atsakovės sumokėtas 2 124,85 Eur įmokas. Ieškovė nurodė, kad iš viso atsakovei suteikta 3 262,11 Eur paskola, o skolą sudaro 2 953,78 (nesumokėta kredito suma), 673,45 Eur (nesumokėta sutartinių palūkanų suma), 312,33 Eur (nesumokėta kompensuojamųjų palūkanų suma), tačiau, atsakovės apskaičiavimais, vartojimo kredito skolos likutis yra 1 137,26 Eur (3 262,11 Eur suteiktas kreditas – 2 124,85 (gražintas kreditas) ir 148,93 Eur (1137,26 Eur x 0,05% x 180 d.) kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos. Pažymėjo, kad prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir procesinės palūkanos.
4.2. Apeliantė kvestionuoja kredito sutarties sąlygų ribojimą, kurį argumentuoja negalėjimu derėtis dėl sutarties sąlygų, dėl to vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas.
4.3. Nurodo, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos.
4.4. Nurodo, kad duomenis dėl atsakovės mokumo vertinimo kreditų teikimo laikotarpiu turėjo pateikti ieškovė, tačiau tokių duomenų nepateikė ir pirmosios instancijos teismas nereikalavo.
4.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 5 dalį, LR CK 6.37 str., 6.210 str., 6.261 str., Vartojimo kredito sutarčių nuostatas, kitus teisės aktus reglamentuojančias materialinės teisės normas. Teismas netinkamai nustatė bylos faktines ir teisines aplinkybes, nepagrįstai savo iniciatyva nagrinėjamoje byloje nevertino vartojimo sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo reikalavimams, kurie įtvirtinti tiek Europos Sąjungos teisės aktuose, tiek juos perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose, nesivadovavo nagrinėjamoje srityje formuojama Teisingumo Teismo praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Atsiliepimas
5. Ieškovė UAB „4finance“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
5.1. Nurodo, kad atsakovė neprivalėjo sudaryti sandorio su ieškove, jei jos netenkino tam tikros sutarties sąlygos, o atsakovei tinkamai vykdant sutartį, t. y. laiku grąžinus visą paskolą, jokių pasekmių jai nebūtų kilę.
5.2. Nurodo, kad visos įmokos paskirstytos vadovaujantis LR CK 6.54 str. ir pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 3.6 punktą.
5.3. Nurodo, kad atsakovės prašymas taikyti 0,05 proc. dydžio delspinigius kaip netesybų formą yra nepagrįstas. Šalių sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nėra nustatytos netesybos, todėl iš atsakovės yra priteistini nuostoliai.
5.4. Nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovės atstovas posėdžio metu paaiškino apie skolos sumos atsiradimą, tačiau atsakovė net nesigilindama į detalius paaiškinimus dėl palūkanų, tiek rašytinius, tiek žodinius, nuolat kartojo, kad nieko nesupranta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl apeliacinio skundo dalyko
9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014-08-31 tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovės V. L. pagal Vivus.lt bendrąsias paskolos sąlygas buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė paskolino atsakovei 434,43 Eur sumą 24 mėnesių terminui su 78,82% dydžio metine palūkanų norma. Vadovaudamasi sutarties 2.10 punktu, 2014-10-01 atsakovė pateikė prašymą dėl papildomos 289,62 Eur kredito sumos 24 mėnesių terminui su 77,40 proc. dydžio metine palūkanų norma. 2014-12-30 dieną pasipildė 333,06 Eur suma su 71,98 proc. dydžio metine palūkanų norma, 2015-03-03 dieną pasipildė 1 000,00 Eur suma su 70,87 proc. dydžio metine palūkanų norma, 2015-04-08 dieną pasipildė 1 025,00 Eur suma su 70,53 proc. dydžio metine palūkanų norma, 2015-06-01 dieną pasipildė 55,00 Eur suma su 70,82 proc. dydžio metine palūkanų norma, 2015-11-04 dieną pasipildė 125,00 Eur suma su 70,80 proc. dydžio metine palūkanų norma. Paskolos sutarties terminas – 36 mėnesiai, atsakovė paskolą turėjo grąžinti iki 2018-10-28.
10. Ieškovės 2018-08-10 rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad atsakovė iš viso yra sumokėjusi 2 124,85 Eur ir ši suma paskirstyta taip: 308,33 Eur – pagrindinė kredito suma, 1 811,37 Eur – mokamos palūkanos, 5,14 Eur – vėlavimo palūkanos. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose matyti, kad atsakovė V. L. 201,35 Eur įmoką, kurią turėjo sumokėti iki 2015-12-28, sumokėjo tik iš dalies (sumokėta 15,00 Eur) ir vėluodama, t. y. ją sumokėjo 2016-01-22. Kadangi atsakovė toliau savo įsipareigojimų nebevykdė ir nustatytu terminu kredito įmokų ir palūkanų nebemokėjo, ieškovė 2016-03-20 nutraukė sutartį. Ieškovės apskaičiavimu, atsakovė liko skolinga ieškovei 2 953,78 Eur nesumokėto kredito, 673,45 Eur nesumokėtų sutartinių palūkanų ir 312,33 Eur nesumokėtų kompensacinių palūkanų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė 2 953,78 Eur negrąžintos paskolos, 985,78 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 939,56 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 89,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei.
11. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantė pateikė apeliacinį skundą. Apeliantė nurodo, kad ieškovė savavališkai savo nuožiūra paskirstė atsakovės sumokėtas 2 124,85 Eur įmokas. Ieškovė nurodė, kad iš viso atsakovei suteikta 3 262,11 Eur paskola, o skolą sudaro 2 953,78 Eur (nesumokėta kredito suma), 673,45 Eur (nesumokėta sutartinių palūkanų suma), 312,33 Eur (nesumokėta kompensacinių palūkanų suma), tačiau, atsakovės apskaičiavimais, vartojimo kredito skolos likutis yra 1 137,26 Eur (3 262,11 Eur suteiktas kreditas – 2 124,85 Eur (gražintas kreditas) ir 148,93 Eur (1 137,26 Eur x 0,05% x 180 d.) kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos. Pažymėjo, kad prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir procesinės palūkanos.
12. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, įvertinus šalių pasirašytos kredito sutarties turinį ir ieškovės pateiktus paaiškinimus dėl atsakovės kredito įmokų paskirstymo, nustatyta, jog visos įmokos paskirstytos vadovaujantis LR CK 6.54 str. ir pagal Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 3.6 punktą: visi kredito gavėjo mokėjimai yra įskaitomi tokiu eiliškumu: (i) pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos, (ii) palūkanos, (iii) kredito suma. Priverstinio skolos išieškojimo atveju pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos yra įskaitomos po to, kai yra visiškai grąžintos palūkanos ir kredito suma. Šios įmokų paskirstymo sąlygos yra aiškios, teisingos ir nedviprasmiškos, todėl apeliantė pasirašydama kredito sutartį turėjo aiškiai žinoti ir suprasti įmokų paskirstymo tvarką.
13. Apeliantė taip pat kvestionuoja kredito sutarties sąlygų ribojimą, kurį argumentuoja negalėjimu derėtis dėl sutarties sąlygų, dėl to vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas.
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vartojimo kredito sutartis su apeliante buvo sudaryta prisijungimo būdu, kaip tai numato LR CK 6.160 straipsnio 2 dalis, o tai reiškia, kad visas sutarties sąlygas ruošia paslaugas teikiantis subjektas, o vartotojas, norintis tomis paslaugomis naudotis, šią sutartį sudaro atskirai nederindamas kiekvienos sutarties sąlygos. Tokią sutarties rūšį yra numatęs įstatymo leidėjas, todėl prisijungimo būdu sudarytos sutarties negalima vertinti kaip savaime ribojančios ar nesąžiningos. Savo valią ir norą būti saistomam sutarties vartotojas laisva valia išreiškia tas sutarties sąlygas priimdamas, prie jų prisijungdamas. Pažymėtina, jog sudarydama Vartojimo kredito sutartį, be kitos informacijos, apeliantė kaip kredito gavėja taip pat patvirtino, jog įdėmiai ir atidžiai perskaitė svetainėje (duomenys neskelbtini) paskelbtą standartinę informaciją apie vartojimo kreditą iki sutarties sudarymo momento, jog sutinka ir leidžia kredito davėjui sutarties Bendrųjų sąlygų 9 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis tvarkyti asmens duomenis, įdėmiai ir atidžiai perskaitė sutarties sąlygas, jas suprato, o atlikdama sutartyje nurodytus veiksmus aiškiai pareiškė, jog su sutarties sąlygomis sutiko laisva valia, suprato savo pareigas ir įsipareigojo jas vykdyti, jog šie patvirtinimai yra tikslūs, teisingi ir išsamūs. Tai buvo esminės sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygos (Sutarties 1, 2, 3, 4, 5 punktai).
15. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šioje teisės normoje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, darytina išvada, kad sutarties šalies negalėjimas keisti sutarties standartinių sąlygų savaime teisiškai nėra ribotas / nesąžiningas sutarties sudarymo būdas, o vartotojas nėra verčiamas priimti jam siūlomas standartines sutarties sąlygas.
16. Pažymėtina, kad apeliantė iš viso sudarė septynias vartojimo kredito sutartis su ieškove. Taigi, apeliantė neatsitiktinai sudarė vartojimo kredito sutartis, bet jas suprato ir įsipareigojo jas vykdyti. Apeliantė neprivalėjo sudaryti sandorio su ieškove, jei jos netenkino tam tikros sutarties sąlygos, tačiau, sudarius sutartį, jos turi būti laikomasi. Kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str.). Jei apeliantė būtų tinkamai vykdžiusi sutartį ir laiku grąžinusi paskolą, jokių pasekmių jai nebūtų kilę, todėl ir apeliantės argumentai, kad Vartojimo kredito sutartis sudaryta prisijungimo būdu, todėl jau pati savaime laikytina nesąžininga, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini nepagrįstais.
17. Apeliantė nurodo, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos.
18. Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (LR CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (LR CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).
19. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių pasirašytos Vartojimo kredito sutarties sąlygas, negali pritarti apeliantės argumentams, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos tik netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kadangi, šalys sudarydamos vartojimo kredito sutartį, Bendrųjų sąlygų 7.1 punkte susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo praleidus kredito ar palūkanų mokėjimo terminą, o ne dėl delspinigių mokėjimo, todėl apeliantės reikalavimas taikyti 0,05 proc. dydžio delspinigius kaip netesybų formą yra nepagrįstas.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra plačiai išnagrinėjęs palūkanų ir netesybų santykį. Palūkanų ir netesybų institutai turi bendrų bruožų. Pavyzdžiui, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Praktikoje kompensuojamoji palūkanų ir netesybų paskirtis pasireiškia tuo, kad, kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas, ir palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją. Kita vertus, palūkanų institutą nuo netesybų skiria tai, kad netesybos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos. Kreditorius, siekiantis gauti pelną už pinigų perleidimą naudoti skolininkui, turėtų sutartyje nustatyti skolininko pareigą mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas, nes netesybos kompensuoja tik dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
22. Spręsdama dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kad kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio. Smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptarta mokėjimo, kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų skaičiavimo tvarka ir pagrįstai ieškovei priteisė ne tik 2 953,78 Eur negrąžintą paskolą, bet ir 985,78 Eur palūkanų.
23. Apeliantė taip pat nurodo, kad duomenis dėl atsakovės mokumo vertinimo kreditų teikimo laikotarpiu turėjo pateikti ieškovė, tačiau tokių duomenų nepateikė ir pirmosios instancijos teismas tokių duomenų nereikalavo.
24. Pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
25. Apeliantė siekė įrodyti, jog laikotarpiu, kai jai buvo suteikta vartojimo paskola, ji buvo nemoki, tačiau ieškovė tai neigė. Apeliantė siekdama įrodyti savo teiginius apie nemokumą galėjo remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis), tačiau nepagrįstai stengėsi įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei, nors apeliantė pati turi įrodyti savo atsikirtimų pagrindą. Todėl apeliantės argumentai, kad duomenis dėl apeliantės mokumo vertinimo kreditų teikimo laikotarpiu turėjo pateikti ieškovė, laikytini nepagrįstais.
26. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos. Ieškovė nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.