Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-519-923/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-22
Bylos Nr.: 1A-519-923/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-18471-2022-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Valdas Vitunskas
Nuteistasis: E. R.
Nukentėjusysis: E. V.
Advokatai: Rasa Vaičekauskytė, Albertas Trumpulis, Gintautas Danišauskas, Rasa Vaičekauskytėir

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-519-923/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18471-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.2.4.5.1; 1.2.4.6.1; 2.1.15.1; 2.1.15.2; 2.1.14; 2.4.6.4.4; 2.4.6.4.3; 2.4.7 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Vingilės ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui,nuteistajam E. R., jo gynėjui advokatui Albertui Trumpuliui,nukentėjusiosios E. V. atstovui advokatui Gintautui Danišauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Viktoro Kazlausko (toliau – prokuroras) ir nuteistojo E. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti, netekus darbo per vieną mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

E. R. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

E. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. R. priteista 1 000 Eur neturtinei bei 61,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš E. R. priteista nukentėjusiai E. V. 7 611,50 Eur procesinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. R. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. gegužės 23 d. apie 13.25 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patalpose, E. R. kabinete, E. V. gulint ant žemės, neleisdamas jai atsistoti, koja stipriai prispaudė E. V. blauzdą, sukeldamas jai fizinį skausmą.

2. E. R. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką – 2022 m. gegužės 23 d. apie 13.25 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) patalpose dėl mažareikšmės dingsties, žodinio konflikto metu dėl (duomenys neskelbtini) priklausančio nešiojamo kompiuterio HP, E. V. nuo stalo paėmus nešiojamą kompiuterį HP ir skubiai besišalinančiai iš E. R. kabineto, jis, ketindamas E. V. sustabdyti, stipriai sugriebė už kairės rankos žasto, padarydamas jai kraujosruvą kairio žasto srityje, t. y. sužalojimą sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, šiai po šio žasto suėmimo toliau bandant pasišalinti iš kabineto rankose laikant kompiuterį, pastaroji nukrito ant grindų dėl ko patyrė dešinio stipinkaulio galvutės-kaklo lūžimą kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo nesunkiai sutrikdė E. V. sveikatą dėl neatsargumo.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendį dalyje, kurioje E. R. išteisintas pagal BK 139 straipsnio l dalį, bei dėl šios nusikaltimo padarymo pripažinti jį kaltu priimant naują apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros. Paskirtąsias bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 139 straipsnio l dalyje, subendrinti apėmimo būdu, paskiriant galutinę 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti, netekus darbo per vieną mėnesį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1. Skunde prokuroras nurodo, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi E. R. parodymais ta apimtimi, jog E. V. puolė bėgti pro duris ir, galimai užkliuvusi už kėdės, nugriuvo ant žemės, dėl ko patyrė nustatytus sužalojimus. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokolas ir fotolentelė tai paneigia, be to ir nukentėjusioji teismo posėdžio metu parodė, kad priešingai nei nurodė teismas ir kaltinamasis, jos nugriuvimo priežastimi buvo ne netvarkingai stovinti kėdė, o būtent kaltinamojo veiksmai: sugriebimas už žasto, kuris išmušė nukentėjusiąją iš pusiausvyros, dėl ko ji nugriuvo ant grindų. Nesant tokių kaltinamojo veiksmų, nukentėjusioji iš kabineto būtų pasišalinusi be nugriuvimo.

3.2. Skunde teigiama, jog E. R. pateiktas garso įrašas tik patvirtina įvykio mechanizmo pradžią, tačiau ne tolimesnę E. R. pateiktą įvykių eigą. Teismas, išteisindamas E. R. dėl kaltinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, akcentuoja agresyvų nukentėjusiosios elgesį, siekiant paimti nešiojamą kompiuterį, tačiau priešingos pozicijos laikosi pateisindamas E. R. veiksmus. Nukentėjusiosios veiksmai buvo nukreipti tik į kompiuterį, t. y. jokių smurtinių veiksmų E. R. atžvilgiu ji neatliko, tačiau būtent E. R. smurtu – žasto sugriebimu, sureagavo į nukentėjusiosios poelgį.

3.3. Skunde pažymima, jog teismo medicinos ekspertė parodė, kad kraujosruva žasto srityje galėjo atsirasti tik arba nuo kompiuterio, arba dėl sugriebimo už žasto. Atsakydama į E. R. užduotą klausimą, ekspertė nurodė, kad nugriuvus ant grindų, galėjo lūžti dešinysis stipinkaulis, galvutė, kaklelis, tačiau ekspertė, priešingai nei teigia teismas, nenurodė, kad kraujosruva galėjo atsirasti dėl nugriuvimo. Nukentėjusioji parodė, kad kompiuterį ji laikė abiem rankomis priekyje, o ne po pažastimi, todėl remiantis tiek pastarosios, tiek ekspertės bei liudytojos R. Y. parodymais, atmetama galimybė, jog kraujosruva galėjo atsirasti dėl kompiuterio. Teismas, remdamasis įvykio vietos nuotraukomis, padarė išvadą, jog kabinete stovėjusi kėdė galėjo sukliudyti nukentėjusiajai pasišalinti iš kabineto, t. y. buvo jos nugriuvimo priežastimi, tačiau tokiu būdu teismas praleido svarbią aplinkybę, jog vien tik nuo nugriuvimo kraujosruva negalėjo atsirasti.

3.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog E. R. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino viso proceso metu, aplinkybes nurodė vis kitaip, todėl kaltinamojo parodymai vertintini kritiškai, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvados duomenys, liudytojos, teismo medicinos ekspertės parodymai yra tarpusavyje logiškai susiję, vieni kitiems neprieštarauja, vieni kilus papildo bei sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę.

4. Apeliaciniame skunde E. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. birželio 20 d. nuosprendį dalyje, kurioje E. R. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – E. R. išteisinti, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, arba pritaikius BK 37 straipsnį, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.1. Skunde E. R. nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai nurodė, kad konfliktinę situaciją sukėlė pati E. V., griebdama kompiuterį nuo jo darbo stalo ir bėgdama iš kabineto pargriuvo, jai pargriuvus, jis bandė kompiuterį iš E. V. atimti suėmęs už kompiuterio krašto, tačiau E. V. kompiuterio nepaleido, nagais apdraskė jo abiejų rankų nykščius, kuriais buvo suėmęs kompiuterį. Jam paleidus kompiuterį, E. V. ranka sudavė jam į dešinę koją virš kelio, kuri buvo operuota 2022 m. gegužės 16 d., sukeldama fizinį skausmą bei dešine ranka suėmė jam už lytinių organų. E. V. kojos jis nebuvo prispaudęs, todėl negalėjo sukelti jai fizinio skausmo. E. V. parkritus ant žemės, ir jam bandant paimti kompiuterį ji šaukė „gelbėkit”, “paleisk koją”, nors kojos jis nelaikė. Jai galėjo pasirodyti, kad jis laiko jos koją, nes jos koja buvo įstrigusi tarp kabinete buvusio stalo ir kėdžių.

4.2. Skunde teigiama, kad teismas rėmėsi nepatikimais liudytojos R. Y. parodymais, psichiškai nesveiko, todėl nepatikimo liudytojo Š. A. parodymais, kurių parodymai prieštarauja objektyviems faktams ir aplinkybėms. Iš R. Y. parodymų seka, kad į įvykio vietą ji atskubėjo po Š. A., tuo metu Š. A. rankomis laikė E. R. iš priekio, prirėmęs ties pečių juosta prie sienos. Akivaizdu, kad jį prispaudus prie sienos, jis niekaip negalėjo prispausti savo koja E. V. kojos, nes jo veiksmai buvo apriboti, buvo prispaustas prie sienos, tarp jo ir E. V. buvo liudytojas Š. A.. Abu liudytojai, išgirdę E. V. pagalbos šauksmą matė tik baigiamąjį konflikto momentą. Tokiu būdu E. V. savo korpusu buvo uždengusi tikrą vaizdą, girdėdami jos žodžius „paleisk koją“, galėjo patikėti jos žodžiais nematydami kojos prispaudimo fakto arba jiems galėjo susidaryti vaizdas, jog jis prispaudęs jos koją. Tačiau taip nebuvo ir negalėjo būti, jo dešinė koja buvo operuota 2022 m. gegužės 16 d., o E. V. teigia, kad ant jos kojos aš stovėjau užlipęs būtent dešine koja.

4.3. Skunde pažymima, jog liudytojo Š. A. parodymai nepatikimi, šis liudininkas, turi (duomenys neskelbtini) ligos kodą ir periodiškai kelis kartus per metus dėl paūmėjusios (duomenys neskelbtini)s yra gydomas (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Liudininkė R. Y. yra E. V. draugė, jų kabinetai šalia, be to, ji į įvykio vietą atskubėjo tuo metu, kai Š. A. buvo jį prispaudęs prie sienos, todėl R. Y. nebegalėjo matyti, jog jis laiko prispaudęs E. V. koją.

4.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog E. V. neteisėtai bandant išsinešti kompiuterį jis bandė ją sulaikyti, tikslo sukelti E. V. fizinį skausmą ar sužaloti neturėjo. Teismas nepagrįstai mane pripažino kaltu ir nuteisė už veiką, kurios jis nepadarė. Medikai, nei medicinos ekspertai jokių smurto žymių ant E. V. blauzdos nekonstatavo. Pati E. V. 2022 m. gegužės 24 d. protokole-pareiškime policijai nurodo, „pargiuvus aš pajutau skausmą dešinėje rankoje, su savo koja prispaudė mano blauzdą“ „dėl šio įvykio patyriau fizinį skausmą, buvo sužalota dešinė ranka“. Iš pareiškimo seka, kad skausmą patyrė dėl dešinės rankos sužalojimo. Pažymėtina, kad apie patirtą skausmą dėl blauzdos prispaudimo E. V. prabilo tik 2022 m. spalio 7 d. skunde vyriausiajai prokurorei, pateikdama E. V. blauzdos nuotrauką, neva darytą 2022 m. gegužės 23 d. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tirta, ar pateikta telefoninė nuotrauka padaryta nurodytu laiku, kieno kojos nupaveiksluotos, ar ant pateiktos nuotraukos yra batų pėdsakas.

4.5. Skundo autorius teigia, jog teismui patikėjus, jog savo teisėtais, netyčiniais veiksmais jis sukėlė fizinį skausmą E. V. buvo pagrindas jo atžvilgiu pritaikyti BK 37 straipsnį ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Įvertinus tai, kad jokių elementariausių sužalojimų, hematomų, nubrozdinimų nukentėjusioji nepatyrė, nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, todėl teismas turėjo pagrindo svarstyti ir taikyti BK 37 straipsnį.

4.6. Skundo autorius nurodo, jog konfliktinę situacija sukėlė pati nukentėjusioji, dėl jo veiksmų sužalojimų nenustatyta, todėl priteista neturtinė žala nepagrįstai didelė, kuri turėtų būti sumažinta iki minimumo arba atmesta. Nukentėjusiajai 2022 m. gegužės 27 d. buvo išrašyti vaistai: Deksketoprofenas, Zolpidemo tartratas, Ezomeprazolas. Visi trys vaistai yra nereceptiniai preparatai ir skirti ne konkretiems, o apskritai bendro pobūdžio negalavimams gydyti. Minėti vaistai pirkti 2022 m. gegužės 27 d. ir už juos sumokėta 22,84 Eur. Kiti E. V. pirkti įvairūs papildai nebuvo išrašyti, todėl laikytina, kad juos pirko ne dėl galimai patirtų sužalojimų, o savo nuožiūra, todėl išlaidos jų įsigijimui priteistos nepagrįstai.

4.7. Skundo autorius pažymi, jog teismas nukentėjusiajai E. V. priteisė 7 611,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Teisinę pagalbą E. V. teikė advokato padėjėja Rasa Vaičekauskytė ir advokatas Gintautas Danišauskas. Priteistos teisinės pagalbos išlaidos nepagrįstai didelės. Sąskaitas 1633,50 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga ir teisinę analizę pateikė tiek advokato padėjėja Rasa Vaičekauskytė, tiek advokatas Gintautas Danišauskas – 1500 Eur, abu teisininkai iš tos pačios kontoros. E. V. pakeitus atstovą, teismas neturėjo pagrindo priteisti susipažinimo su bylos medžiaga išlaidas advokato padėjėjai, kuri nedalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime. Teismas nepagrįstai už tą patį darbą, tos pačios kontoros teisininkams priteisė du kartus, todėl priteistos procesinės išlaidos mažintinos 1633,50 Eur, t. y. suma sumokėta teisininkei neatstovavusiai nukentėjusiosios teisme. E. V. ikiteisminio tyrimo metu atstovavo advokato padėjėja Rasa Vaičekauskytė. Jai už teisinę pagalbą buvo sumokėta 4011,50 Eur. Advokato padėjėjos pateiktose sąskaitose nenurodyta, jog ji užmokestį mažino 20 procentų, kaip yra nurodyta rekomendacijose dėl advokato padėjėjo darbo užmokesčio. Priešingai už susipažinimą su bylos medžiaga paėmė didesnį (1633,50 Eur) užmokestį nei advokatas – (1500 Eur). Teismas į Rekomendacijas neatsižvelgė, todėl už advokato padėjėjos paslaugas sumokėtas užmokestis mažintinas 20 procentų. Jis buvo teisiamas pagal du baudžiamojo kodekso straipsnius, tris nusikalstamos veikos epizodus. Yra nuteistas tik pagal BK 140 straipsnio l dalį. Esant tokiam teismo nuosprendžiui, visiems kaltinimams nepasitvirtinus, teismas turėjo atitinkamai mažinti ir nukentėjusiajai priteistinas procesines išlaidas. Kaltinimams pasitvirtinus trečdaliu, tik trečdalis išlaidų teisinei pagalbai galėjo būti priteista E. V. naudai.

5. Atsiliepimu į prokuroro skundą nukentėjusiosios E. V. atstovas advokatas Gintautas Danišauskas prašė prokuroro skundą tenkinti ir pritarė prokuroro apeliacinio skundo motyvams ir jo argumentams.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į prokuroro skundą nuteistasis E. R. prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti nurodydamas motyvus ir argumentus identiškus nurodytiems E. R. apeliaciniame skunde.

Žemesnės instancijos teismas

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo E. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad apeliaciniuose skunduose išreikštos abejonės dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos – prieštarauja bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui.

9. Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus, tai yra, tiek E. R. kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus (kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir paaiškinimą, kitus rašytinius įrodymus), juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia E. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, o kokie duomenys paneigia jo kaltę dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje padarymo, argumentuotai aptarė ir nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, ir kaltinamojo gynybos versiją. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kaip ir dėl jo nepadarytos inkriminuojamos nusikalstamos veikos numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada ir pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad prokurorui ir nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl E. R. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

10. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra, poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Šis nusikaltimas yra tyčinis, tai yra, asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

11. Šioje byloje E. R. kaltinimas pagal 140 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas dėl to, kad jis, ketindamas E. V. sustabdyti, stipriai sugriebė už kairės rankos žasto, padarydamas jai kraujosruvą kairio žasto srityje, tai yra, sužalojimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą bei koja prispausdamas E. V. blauzdą, sukėlė jai fizinį skausmą. Nors nuteistasis savo kaltės nepripažįsta ir teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o prokuroras nesutinka su E. R. išteisinimu dėl nežymaus E. V. sveikatos sutrikdymo, padarant poodinę kraujosruvą kairio žasto srityje, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir, skirdamas E. R. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. R. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo E. V., rėmėsi nukentėjusiosios E. V., liudytojų Š. A., R. Y., S. S. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, teismo medicinos ekspertės paaiškinimais, įvykio vietos apžiūros protokolu, vaizdo ir garso įrašų turiniu. Vertindamas tuos pačius duomenis ir papildomai E. R. parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog E. R., ketindamas E. V. sustabdyti, stipriai sugriebė už kairio žasto, padarydamas jai kraujosruvą kairio žasto srityje. Su tokia išvada sutinka ir teisėjų kolegija. Pažymėtina, kad nukentėjusioji E. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad E. R. savo koja stipriai prispaudė jos koją (blauzdą), tačiau nukentėjusioji nebuvo nuosekli dėl sužalojimo kairio žasto srityje.

13. Nukentėjusioji pirmos instancijos teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog pasiėmusi kompiuterį pasisuko eiti į savo kabinetą, E. R. iš nugaros sugriebė ją už rankos, už kaklo ir ji nugriuvo, pajuto skausmą dešinėje rankoje. Jos abejose rankose buvo kompiuteris, norėjo greičiau išeiti į koridorių, nugriuvo spėjusi atidaryti duris, gulėjo ištiesusi rankas ir laikė kompiuterį, šaukėsi pagalbos, o kaltinamasis laikė koja primynęs jos blauzdą, ji rėkė, kad paleistų koją ir jautė fizinį skausmą (2 t., b. l. 143). 2022 m. gegužės 24 d. Protokole-pareiškime nukentėjusioji nurodė, jog bedarant kabineto duris E. R. puolė ją, pargriovė ant grindų, jai pargriuvus jis savo koja prispaudė jos blauzdą, prievarta bandė įtraukti į savo kabinetą, norėjo atimti nešiojamąjį kompiuterį. Dėl šio įvykio ji patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 83–84). Tą pačią dieną liudytojos apklausos metu nukentėjusioji E. V. parodė, jog bedarant kabineto duris E. R. puolė ją, pargriovė ant grindų, jai pargriuvus ji pajuto skausmą dešinėje rankoje, E. R. savo koja prispaudė jos blauzdą, prievarta bandė įtraukti į savo kabinetą, norėjo atimti nešiojamąjį kompiuterį. Ji šaukėsi pagalbos, atbėgo savanoris Š. A., kol šis bandė sutvardyti agresyviai nusiteikusį E. R., pastarasis ir toliau laikė prispaudęs jos koją, ji jam sakė ,,paleisk koją“, bet jis nereagavo (1 t., b. l. 96–97). Papildomai apklausta 2022 m. liepos 8 d. nukentėjusioji E. V. parodė, kad paėmusi kompiuterį nuo stalo ji skubiu žingsniu stengėsi išeiti iš kabineto, bet tik pasisukus ir žengus žingsnį link išėjimo durų, ją iš nugaros pusės rankomis sugriebė E. R., tai yra, jis stipriai sugriebė už kairės rankos žasto. Ar jis sugriebė už abiejų rankų, ji neatsimena, bet gerai atsimena, kad sugriebė už kairės rankos žasto, nes šioje vietoje liko mėlynė ir sugriebęs tikriausiai norėjo neišleisti jos pabėgti, bet tuo momentu, galimai iš inercijos, ar tai užkliuvusi už jo kojos, ji krito ant žemės. Krito ant pilvo beveik ištiestomis rankomis, nes abejomis rankomis laikė kompiuterį ir bekrisdama stipriai susitrenkė dešinę ranką ties alkūne, iš karto pajuto stiprų skausmą. Jai nukritus, E. R. savo koja stipriai primynė jos dešinę blauzdą. Ji rėkė ,,gelbėkit“, atbėgo savanoris Š. A., kuris stūmė E. R. nuo jos. Dar atbėgo kolegė R. Y., kuri E. R. šaukė ,,paleisk koją“ (1 t., b. l. 100–101). Liudytoja R. Y. pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė mačiusi, kad E. V. iškišusi galvą guli ant grindų, jos veidas buvo išgąstingas, likusi kūno dalis buvo kabinete. Puolė žiūrėti kas atsitiko. Ją pralenkė Š. A.. Matė, kad E. V. guli ant grindų, ant dešinio šono ir E. R. jai buvo koja prispaudęs blauzdą, rankose ji laikė kompiuterį. E. V. šaukė „paleisk“. Tuo metu Š. A. laikė E. R. prispaudęs prie sienos, o E. R. kojos pėda buvo ant E. V. blauzdos (2 t., b. l. 168). Garso įraše, kuris buvo pateiktas paties E. R. girdėti jo ir E. V. pokalbis dėl projekto pateikimo ir finansinių ataskaitų, po to E. V. kelis kartus prašo leisti jai prisėsti prie kompiuterio, E. R. sako, kad sukurs paskyrą prisijungimui, pasigirsta triukšmas, po to pasigirsta E. V. balsas „paleisk, gelbėkit, nulipk nuo kojos“ (3 t., b. l. 14). Apžiūros protokole užfiksuotas garso įrašas, pateiktas nukentėjusiosios E. V., garso įraše girdimas vyro balsas, kuris klausia „...kaip čia yra, kad vakar rėkėt, jog koją skauda, o šiandien su ranka sugipsuota...“ (1 t., b. l. 148–149). Tokie duomenys patvirtina nukentėjusiosios E. V. parodymus, kad E. R. savo koja prispaudė jos koją (blauzdą) ir neabejojama, kad tokiais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors E. R. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog E. V. ilgą laiką iki skundo vyriausiajai prokurorei neminėjo, jog jai įvykio metu skaudėjo koją, tačiau ankščiau aptarti duomenys tokius skundo teiginius paneigia ir matoma, jog E. V. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai minėjo, jog E. R. koja stipriai prispaudė jos koją, o apklausiama teisme nukentėjusioji aiškiai pasakė, kad dėl to ji jautė skausmą. Be to, ir iš pateikto garso įrašo girdima, jog pats E. R. pripažįsta, jog E. V. jam minėjo, kad jai skaudėjo koją.

14. Taigi, apeliacinės instancijos teismas atmeta gynybos versiją apie tai, jog užkliuvusi už kėdės E. V. galėjo pamanyti, jog E. R. jai užlipęs ant kojos ir ją prispaudęs laiko, nes ankščiau aptarti įrodymai patvirtina faktą, jog E. R. siekdamas neleisti E. V. pasišalinti iš jo kabineto su kompiuteriu ir jai nugriuvus, užmynė jai ant blauzdos taip ją prispausdamas. Šiais argumentais taip pat paneigiama ir nuteistojo skundo versija, jog jis neturėjo tyčios sužaloti ar sukelti fizinio skausmo E. V.. Pažymėtina, jog E. R. tyčia prispaudė nukentėjusiosios koją (blauzdą), kad ši negalėtų su jam priskirtu kompiuteriu pasišalinti iš jo kabineto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusioji jautė fizinį skausmą nuo E. R. atlikto veiksmo – šiam koja prispaudus nukentėjusiosios blauzdą. Į bylą yra pateikta fotonuotrauka, kurioje ant kojos matyti bato atspaudas (1 t., b. l. 39) ir, nors E. R. nurodo, jog ši fotonuotrauka negali būti laikoma įrodymu, nes nėra aišku, kada ji padaryta, tačiau vertinant kitų byloje esančių įrodymų kontekste galima teigti, jog ši nuotrauka patvirtina nukentėjusiosios teiginius apie tyčinį E. R. veiksmą – jos kojos (blauzdos) prispaudimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog nukentėjusioji dėl suaugusio vyro E. R. atlikto veiksmo – jos kojos (blauzdos) prispaudimo ir laikymo – jautė ne tik fizinį kontaktą, bet ir fizinį skausmą. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog E. R. savo koja tyčia prispausdamas E. V. koją (blauzdą) sukėlė jai fizinį skausmą, todėl yra pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo E. R. apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl E. R. išteisinimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį

15. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Ilgalaike liga laikomi tie atvejai, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nukentėjęs asmuo serga ilgiau nei 10 dienų.

16. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

17. Šioje byloje E. R. kaltinimas buvo pareikštas ir dėl to, kad jis netyčia sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą E. V. (BK 139 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis savo kaltės nepripažino ir teigė, kad nukentėjusioji be jo pagalbos, užkliuvusi už kabinete buvusių kėdžių krito ant žemės ir taip susižalojo. Nukentėjusioji parodė, jog nuteistasis ją griebė už žasto ir taip pargriovė dėl ko jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino E. R. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

18. Pažymėtina, kad aplinkybių, kuriomis E. V. nugriuvo ir jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos kairio žasto srityje bei nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio stipinkaulio galvutės-kaklo lūžimo, niekas nematė, išskyrus pačius konflikto dalyvius – E. R. ir E. V., kurių santykiai, kaip minėta anksčiau yra konfliktiški. Nukentėjusiosios E. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra aptarti šios nutarties 13 punkte ir jau minėta, kad jos parodymai dėl poodinės kraujosruvos kairio žasto srityje nebuvo nuoseklūs. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, jog ji pasiėmė kompiuterį ir ėjo į savo kabinetą. Spėjo nueiti iki durų, dešine ranka jas atidarė ir tuomet kaltinamasis iš nugaros sugriebė ją už žasto ir už kaklo, patraukė atgal, tuo sukeldamas skausmą ir padarydamas mėlynę, ir ji, praradusi pusiausvyrą, griuvo ant pilvo, pajuto skausmą dešinėje rankoje. Abejomis rankomis laikė kompiuterį, kad kaltinamasis neatimtų (2 t., b. l. 143). E. R. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nukentėjusioji griebė kompiuterį, kuriame buvo jo privatūs duomenys, „flešiukas“, išrovė kompiuterio laidą ir puolė bėgti durų link. Kadangi dirbo su kompiuteriu, natūraliai bandė dar jį paimti, o ji, bėgdama užkliuvo už kėdės ir galimai visu ūgiu krito ant pilvo, daugiau dešinio šono, su kompiuteriu ant grindų. Kol jis apibėgo stalą ir pribėgo prie jos, ji pradėjo keltis, ropoti keturiomis, o jis, priėjęs iš dešinės pusės, neliesdamas jos, paėmė kompiuterį už krašto, tuomet ji pradėjo šaukti (3 t., b. l. 14–15). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš įvykio vietos nuotraukų matyti, kad E. R. kabinetas yra nedidelis, jame matyti stovinčios kėdės, nukentėjusios judėjimo kelyje nuo stalo link durų taip pat matyti netvarkingai stovinti kėdė, kas patvirtina E. R. parodymus, kad kėdė galėjo sukliudyti nukentėjusiajai pasišalinti iš kabineto (1 t., b. l. 124–136). Kaip jau ankščiau minėta aplinkybių, kuriomis E. V. nugriuvo ir jai buvo padaryti sužalojimai, niekas kitas nematė, išskyrus kaltinamąjį ir nukentėjusiąją, o jų parodymai yra prieštaringi. Pažymėtina, jog E. R. parodymai, jog nukentėjusioji paėmusi kompiuterį bandė staigiai pasišalinti iš jo kabineto, bet užkliuvo už kėdės ir griuvo, nėra paneigti jokiais kitais byloje esančiai įrodymais, o to negali paneigti ir liudytojai, nes jie konflikto pradžios nematė. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju aplinkybės, kad E. R. griebė už rankos (kairio žasto srityje) nukentėjusiąją ir ji dėl to prarado pusiausvyrą bei griūdama susižalojo ranką (dešinio stipinkaulio galvutės-kaklo lūžimas), nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Tuo tarpu E. R. versija, jog nukentėjusioji skubėdama pasišalinti iš jo kabineto su kompiuteriu rankose, užkliuvo už kėdės ir griuvo, taip pat liko nepaneigta.

19. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino teismo medicinos ekspertės Z. M. paaiškinimus dėl kraujosruvos kairio žasto srityje. Pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 28 d. teisiamajame posėdyje teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G 959/2022 (02) ir papildomą specialisto išvadą Nr. pG2409/2022(02) (1 t., b. l. 114–115, 120–121) davusi teismo medicinos ekspertė Z. M. paaiškino, kad kraujosruva kairio žasto srityje galėjo atsirasti ir nuo kompiuterio, ir sugriebus už žasto. Toks sužalojimas buvo padarytas kietu buku daiktu, kas galėjo būti ir ranka, ir kompiuteris. Nukentėjusiajai kraujosruva buvo konstatuota žasto vidinėje pusėje ir buvo didelė 4 cm x 5 cm. Koks buvo tokio sužalojimo atsiradimo mechanizmas – ar prispaudus žastą kompiuteriu, ar sugriebus žastą pirštais, nėra galimybės atsakyti tiksliai. Suėmus žastą pirštais, kraujosruva būtų mažesnė. Esant tokiems teismo medicinos ekspertės paaiškinimams, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju E. V. žasto vidiniame paviršiuje nustatytos poodinės kraujosruvos dydis 4 cm. x 5 cm. kelia abejonių, ar vienkartinis sugriebimas pirštais galėtų palikti tokią žymę ant nukentėjusiosios kūno. Teismo medicinos ekspertė šiuo klausimu taip pat nedavė kategoriškos išvados, paaiškindama pirmosios instancijos teismui, kad suėmus žastą pirštais, kraujosruva būtų mažesnė. Taigi, kompleksiškai vertinant teismo medicinos specialisto išvadas Nr. G 959/2022 (02) ir Nr. pG2409/2022(02), teismo medicinos ekspertės paaiškinimus ir kitus įrodymus, aptartus šios nutarties 18 punkte, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė in dubio pro reo principą, kurio esmė yra ta, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kadangi nukentėjusiosios E. V. parodymų, jog ji nugriuvo dėl to, kad prarado pusiausvyrą, kai E. R. sugriebė ją už žasto ir už kaklo bei patraukė atgal, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, nėra pagrindo išvadai, jog E. R. sugriebdamas už kairės rankos žasto padarė E. V. poodinę kraujosruvą kairiame žaste, o taip pat ir tai, kad būtent dėl E. R. veiksmų nukentėjusioji E. V. nugriuvo ant grindų, kas sąlygojo dešinio stipinkaulio galvutės-kaklo lūžimą, sukėlusį nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, visiškai pritartina pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, jog E. R. išteisintinas dėl veikos numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje padarymo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

20. BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.). Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021).

21. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio manytina, kad esmine aplinkybe, teikiančia pagrindą taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, jis laiko tai, kad jokių realių pasekmių nukentėjusiajai jo veiksmai nesukėlė. Tačiau būtina pažymėti, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis, tai yra, asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Taigi, pripažinus E. R. kaltu, kartu buvo konstatuota, kad jis tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai. Pažymėtina, jog liekamųjų reiškinių ar padarinių nebuvimas savaime nėra aplinkybė, įgalinanti taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, nes nusikalstamos veikos dėl kurios ir nuteistas E. R. padariniai ir yra fizinio skausmo sukėlimas be jokių kitų padarinių, nes jiems esant jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal kitą BK straipsnį. Be to, kaip jau nurodyta pirmiau, BK 37 straipsnio taikymas yra siejamas ne tik su padarytos žalos dydžio, bet ir nusikaltimo dalyko, kitų nusikaltimo požymių ypatumais, kurių visuma leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog veikos pavojingumas nėra toks didelis, kad būtų pateisinamas baudžiamosios atsakomybės taikymas.

22. Aplinkybę, kad konfliktinė situacija (duomenys neskelbtini) brendo dėl darbovietėje vykstančių darbinių santykių pažeidimų, nurodė E. R. savo apeliaciniame skunde. Kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę konfliktiniai santykiai teisme patvirtino abu konflikto dalyviai. Tai reiškia, kad nuteistojo E. R. veiksmai, kuomet jis koja prispaudė nukentėjusiosios E. V. koją (blauzdą) ir tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą, nebuvo spontaniškas ir netyčinis veiksmas. Tokių padarinių (sukelti fizinį skausmą E. V.) nuteistasis ir siekė, pamatęs, kad E. V., paėmusi kompiuterį HP nuo jo darbo stalo, stengiasi pasišalinti iš jo kabineto. Tai, kad nukentėjusiosios E. V. sveikatai sukelti neigiami padariniai (sukeltas fizinis skausmas) buvo trumpalaikiai, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Šioje situacijoje būtina atsižvelgti ir į tai, kad nusikalstamus veiksmus E. R. atliko darbo vietoje, savo kolegės atžvilgiu, jo veiksmus matė ir kiti darbuotojai (liudytojai Š. A., R. Y.), kas taip pat parodo jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Įvertinusi visas šias aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo E. R. padaryta nusikalstama veika negali būti pripažinta mažareikšme ir tuo pagrindu E. R. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl turtinės žalos priteisimo

23. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Šiuo atveju nukentėjusioji E. V. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 361,06 Eur dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmos instancijos teismas konstatavo, jog ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, priteisiant išlaidas už vaistus ir maisto papildus 61,06 Eur, o kitoje dalyje civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Teismas pažymėjo, kad išteisinus E. R. dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje padarymo, likusi turtinės žalos suma yra susijusi su rankos sužalojimais, todėl nepriteistina. Su šiais argumentais visiškai sutinka ir apygardos teismas. Atkreiptinas dėmesys, jog konstatuota, kad dėl E. R. veiksmų, kuomet jis koja prispaudė nukentėjusiosios koją (blauzdą), pastaroji jautė fizinį skausmą, o dėl patirto skausmo, streso bei nerimo jai teko vartoti vaistus, taip pat teko kreiptis į gydytojus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, priežastinis ryšys tarp neteisėtų E. R. veiksmų ir E. V. patirtų neigiamų išgyvenimų, lėmusių sveikatos pablogėjimą, yra nustatytas, todėl apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai patirtos turtinės žalos atlyginimo priteisė 61,06 Eur, kurie buvo susiję su išlaidomis patirtomis dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, o kitoje dalyje pirmos instancijos teismas teisingai civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė, nes visos kitos nukentėjusios patirtos išlaidos yra susijusios su sužalotos rankos gydymu, o dėl šios veikos E. R. buvo išteisintas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo E. R. apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

24. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai.

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas E. V. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į tai, kad tyčiniais E. R. veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas, išgąstis, ji jautė pažeminimą ir turėjo nepatogumų kasdieniniame gyvenime, o nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais ir teismų praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas 1 000 eurų neturtinės žalos dydis neatitinka bendrųjų teisingumo, proporcingumo, sąžiningumo principų, teismų praktikos panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose, todėl E. V. priteistos neturinės žalos dydis mažintinas. Akivaizdu, kad dėl nusikalstamų E. R. veiksmų, kuomet jis koja prispaudė nukentėjusiosios koją (blauzdą), E. V. patyrė fizinį skausmą, neabejojama ir tuo, kad byloje aptariama situacija jai sukėlė išgąstį ir nukentėjusioji patyrė pažeminimą bei turėjo nepatogumų kasdieniniame gyvenime dėl patirto fizinio skausmo. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015, 2K-316-222/2016, 2K-393-489/2017 ir kt.). Jau minėta, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Nagrinėjamoje byloje E. R. nusikalstami veiksmai, sukėlę nukentėjusiajai fizinį skausmą, sunkių ir ilgalaikių pasekmių nukentėjusiosios sveikatai nepadarė, todėl jai priteistos neturinės žalos dydis mažintinas iki 400 Eur. Atsižvelgiant į tai, E. R. apeliacinio skundas tenkintinas iš dalies ir vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. E. R. apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su nukentėjusiajai E. V. priteista 7 611,50 Eur suma už jos patirtas išlaidas advokato ir advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje esančius duomenis, susijusius su nukentėjusiosios atstovavimu bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apelianto prašymas sumažinti nukentėjusiosios patirtas atstovavimo išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir dalyje dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.

28. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-489/2019).

29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo numatyta, kad atlygintinų išlaidų dydis teismo nustatomas atsižvelgiant į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (4 punktas).

30. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai buvo priteistos visos jos prašomos priteisti advokato ir advokato padėjėjos pagalbai apmokėti skirtos išlaidos – 7 611,50 Eur nenurodydamas jokių, tokios sumos priteisimo argumentų išskyrus, tai, kad jos buvo pagrįstos pinigų priėmimo kvitais (2 t., b. l. 109–110, 111–116, 133–138, 162–165; 3 t., b. l. 6–9). Visgi, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nukentėjusiojo nurodytas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visą nurodomą sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamoji byla, nebuvo itin sudėtinga ar didelės apimties, ją sudaro tik 3 tomai, iš kurių didžioji dalis teismo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesiniai dokumentai, be to, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta surengus 6 posėdžius, kurių bendra trukmė sudaro 6 val. 34 min. Be to, svarbu atkreipti dėmesį, jog E. R. buvo nuteistas tik dėl vienos iš dviejų nusikalstamų veikų nukentėjusiosios atžvilgiu padarymo, o dėl kitos buvo išteisintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu priteista 7 611,50 Eur nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, todėl mažintina per pusę iki 3 805,75 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent nurodyto dydžio suma yra protinga, adekvati, atitinkanti bylos sudėtingumą, nusikalstamų veikų, dėl kurių padarymo E. R. buvo pripažintas kaltu skaičių, bei nukentėjusiajai suteiktų teisinių paslaugų pobūdžiui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Viktoro Kazlausko apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų priteisimo pakeisti:

iš E. R. nukentėjusiajai E. V. priteistas 7 611,50 Eur (septynių tūkstančių šešių šimtų vienuolikos eurų ir 50 centų) jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti sumažinti iki 3 805,75 Eur (trijų tūkstančių aštuonių šimtų penkių eurų 75 centų) ir

nukentėjusiajai E. V. iš E. R. priteistos 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinės žalos dydį sumažinti iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Lina LesinskienėAušra VingilėValdas Vitunskas