- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-21
- Bylos Nr.
- 2A-2266-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13590-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė (pirm.), Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- Lindorff Oy
- Ieškovas
- K. J.
- Trečiasis asmuo
- V. M.
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Varanauskaitės, kolegijos teisėjų Nataljos Cikoto ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį (patikslintą ieškinį) atsakovui Lindorff Oy, veikiančiam per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, trečiasis asmuo V. M., dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas K. J. (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą (toliau - Atsakovas) 5 000 Lt neturtinės žalos, įpareigoti Atsakovą neatskleisti informacijos tretiesiems asmenims be asmenų, kurių informaciją norima atskleisti informavimo ir sutikimo, vadovautis įstatymais, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad vieną Ieškovo turėtą ir vieną turimą skolą administruoja Atsakovas. 2011 m., be Ieškovo žinios, į Atsakovą kreipėsi Ieškovo draugė, trečiasis asmuo V. M. (toliau – trečiasis asmuo), norėdama sužinoti informaciją apie Ieškovo turimus finansinius įsipareigojimus. Trečiasis asmuo pradėjo domėtis Ieškovo asmeniniais reikalais, siekdama padėti sutvarkyti jo finansinius įsipareigojimus, todėl paskambino Atsakovui informaciniu telefonu ir gavo informaciją apie Ieškovo turimą 1 146, 60 Lt dydžio įsiskolinimą UAB „MCB Finance“. Šią skolą trečiasis asmuo sumokėjo. Atskleisdamas trečiajam asmeniui informaciją apie Ieškovo turimą įsiskolinimą, jo dydį, kreditorių, Atsakovas pažeidė Ieškovo teisę į privatumą. Be to, dengiant Ieškovo įsiskolinimą, trečiasis asmuo iš Atsakovo telefonu sužinojo ir apie kitą Ieškovo turimą 3 118, 96 Lt skolą UAB „Omnitel“. Trečiasis asmuo pasirašė Atsakovui neprotestuotiną vekselį, kad galėtų mokėti Ieškovo antrąjį finansinį įsipareigojimą. Tokiu būdu Atsakovas, atskleidęs trečiajam asmeniui jo asmeninius duomenis - asmens kodą, įsiskolinimo dydį, kreditorių, pažeidė Ieškovo teisę į privatumą. Atlikęs tokius veiksmus, Atsakovas sukėlė Ieškovui ne tik galvos skausmus, bet ir pažemino Ieškovą prieš trečiąją asmenį, pasunkino bendravimą su ja, privertė jaustis nepatogiai, be to, sukėlė ir trečiajam asmeniui nepatogumų, finansinių sunkumų, o Ieškovui ir nervinę įtampą (skausmą), kraujospūdžio padidėjimą, miego sutrikimus, Ieškovo kojų raumenų įtampą (skausmą). Kadangi Atsakovas paviešino Ieškovo asmeninius duomenis apie turimus finansinius įsipareigojimus, kreditorius, nors tai ir atitinka tikrovę, tačiau Ieškovas priverstas ginti savo pažeistas teises.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Ieškovas prašo priteisti neturtinę žalą, nurodydamas, jog tai yra medicininio sutrikimo pobūdžio žala bei psichologinio pobūdžio veiksniai, tačiau šių neturtinių žalų Ieškovas neįrodinėja CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, jis nėra pateikęs jokių sveikatos sutrikimus patvirtinančių dokumentų. Be to, Atsakovo nuomone, nėra jokių neteisėtų jo veiksmų dėl Ieškovo nurodomų aplinkybių. Įgyvendinus teisėto asmens duomenų teikimo sąlygas, nuo 2012 m. kovo 10 d. duomenys apie Ieškovo įsiskolinimą yra perduoti jungtinių skolininkų duomenų rinkmenų tvarkytojui UAB „Creditinfo Lietuva“ ir teikiami finansų ir kt. bendrovėms, todėl spręsti, kad jie sudaro informaciją apie asmens privatumą, nėra pagrindo. Net ir laikant, kad Ieškovo minima informacija yra privati, teisė į privatumą nėra absoliuti. Neteisėtų Atsakovo veiksmų negali būti ir dėl to, jog Ieškovo nurodomas jo asmens duomenų atskleidimas įvyko trečiajam asmeniui pagal CK 6.50 straipsnio 1 dalį Ieškovo prievolę Atsakovui apmokant vekseliu (CK 6.36 straipsnio 2 dalis). Piniginę prievolę už skolininką apmokančiam trečiajam asmeniui yra būtina identifikuoti prievolę, už kurią yra mokama. Šiuo tikslu 2012 m. kovo 5 d. vekselyje ir yra nurodytas Ieškovo vardas, pavardė, asmens kodas, kuriuos vekselio davėja pati nurodė Atsakovui identifikuodama prievolę. Atsakovas sutiko priimti prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens, kadangi Atsakovas neturėjo susitarimo su Ieškovu, jog prievolė bus vykdoma asmeniškai. Be to, Ieškovas, sužinojęs apie prievolių įvykdymą kito asmens, turėjo teisę pareikšti prieštaravimus, tačiau to neatliko, kas suponuoja, kad tokiam prievolių vykdymui Ieškovas neprieštarauja. Dėl paties Ieškovo nerūpestingumo nesinaudojant jam priklausančiomis teisėmis negali kilti Atsakovo kaltė.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad su Ieškovu yra draugai. Jai pasikreipus į Atsakovą, jo darbuotojai pasakė Ieškovo turimo įsiskolinimo dydį ir buvo sutarta, jog ji nurodytą įsiskolinimą padengs daliniais mokėjimais. Atlikusi įmoką, ji paskambindavo Atsakovui ir informuodavo apie tai. Trečio skambučio metu Atsakovo darbuotojai informavo ją apie dar vieną Ieškovo turimą skolą ir pasiūlė pasirašyti vekselį. Ji Atsakovo darbuotojams Ieškovo asmens kodo nesakė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas, ar teisėtai Atsakovas trečiajam asmeniui atskleidė Ieškovo turimų įsiskolinimų faktą, dydį, kreditorius bei asmens kodą. Ieškovas nurodo, jog Atsakovas, atskleisdamas be jo sutikimo trečiajam asmeniui jo asmens duomenis, pažeidė CK 2.23 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytą Ieškovo teisę į privatumą, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau - ADTAĮ) 24 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį. Sistemiškai išanalizavęs ADTAĮ, teismas padarė išvadą, kad Atsakovas galėjo atskleisti Ieškovo asmens duomenis trečiajam asmeniui tik informavęs prieš tai Ieškovą ir gavęs Ieškovo sutikimą arba jei trečiasis asmuo turėjo teisėtą Ieškovo asmens duomenų naudojimo tikslą, numatytą įstatymuose. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Atsakovas trečiajam asmeniui neteisėtai atskleidė tokius Ieškovo asmens duomenis, kaip turimų įsiskolinimų dydį, kreditorius bei asmens kodą. Ieškovo teiginiai, jog Atsakovas trečiajam asmeniui atskleidė ir jo vardą bei pavardę atmestini, kadangi, kaip nurodė trečiasis asmuo, ji pati telefoninio pokalbio metu šiuos duomenis Atsakovo darbuotojui pasakė. Teismas nurodė, kad civilinės atsakomybės Atsakovo atžvilgiu taikymui, Ieškovas turi įrodyti šios atsakomybės sąlygas. Teismo vertinimu, Ieškovo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą asmens duomenų apsaugą pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant Ieškovui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nors Ieškovas ieškinyje ir nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo, tačiau tokį reikalavimą pareiškė teismo posėdžio metu. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, teismas priėjo išvados, kad Ieškovo teisės į teisės normomis garantuotą asmens duomenų apsaugą pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais Ieškovui priteistas nebuvo. Pasisakydamas dėl Atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Atsakovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo mažas darbo ir laiko sąnaudas, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau - Rekomendacijos), į bylos sudėtingumą ir apimtį, nagrinėjimo trukmę, ginčo esmę, į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, pripažįstant Atsakovą atskleidus Ieškovo asmens duomenis trečiajam asmeniui neteisėtai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje Atsakovui gali būti priteista ne didesnė kaip 400 Lt suma advokato išlaidoms atlyginti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Atsakovas prašo panaikinti 2013 m. sausio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą – atmesti Ieškovo patikslintą ieškinį, priteisti iš Ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, saistomas ieškinio reikalavimų ir ribų. Nurodė, kad Ieškovas pareiškė ieškinį Atsakovui dėl civilinės atsakomybės, atlyginant neturtinę Ieškovo patirtą žalą, kas pats savaime yra civilinės Ieškovo teisės gynimo būdas. Tačiau priimdamas sprendimą, teismas bylą išsprendė pripažindamas Atsakovo padarytą Ieškovo teisės į teisės normomis garantuotą asmens duomenų apsaugą pažeidimą, taigi apgindamas Ieškovo civilinę teisę kitu būdu. Ieškovas nepakeitė pradinio ieškinio dalyko CPK numatyta tvarka. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė kitaip, nei Ieškovas pareiškė reikalavimą, kas pažeidžia CPK 265 straipsnio 2 dalyje nurodytą draudimą teismui peržengti byloje pareikštus reikalavimus. Anot Atsakovo, pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, kad nesama pagrindo tenkinti Ieškovo suformuluotą ieškinio reikalavimą apginti jo tariamai pažeistą civilinę teisę Ieškovo prašomu būdu, tačiau pažeisdamas minėtą CPK 265 straipsnio 2 dalyje neteisingai išsprendė bylą ir nutarė pritaikyti kitą civilinės teisės gynimo būdą. Atsakovas taip pat mano, kad teismas, spręsdamas apie neteisėtus veiksmus, kaip Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygą, netinkamai aiškino atitinkamas teisės normas. Atsakovas rėmėsi ADTAĮ 6 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią asmens duomenys trečiajam asmeniui remiantis pastarosios prašymu, galėjo būti teisėtai teikiami, o kad toks prašymas buvo pateiktas Atsakovui ir jo pagrindu susitarta dėl Ieškovo skolų apmokėjimo vekseliu, nustatyta bylą nagrinėjant iš esmės. Nurodė, kad teikiamų duomenų teisinis pagrindas – CK 6.50 straipsnio 1 dalis. Tačiau pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens išduotą vekselį kvalifikavo kaip neteisėtą Ieškovo asmens duomenų teikimą – įsiskolinimo dydžio, kreditoriaus bei asmens kodo teikimą. Ieškovo įsiskolinimo dydis, duomenys apie kreditorių nėra asmens duomenys, nes iš jų nėra galimybės nustatyti Ieškovo tapatybės, o Ieškovo asmens kodą Atsakovas turi teisę naudoti be Ieškovo sutikimo remiantis ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto pagrindu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Ieškovo asmens kodo nurodymas vekselyje yra reikalingas siekiant identifikuoti prievolę, kuriai apmokėti trečiasis asmuo išdavė vekselį, tai nėra ir negali būti privalomas vekselio rekvizitas, kaip ginčo sprendime nurodė teismas. Taip pat Ieškovo asmens kodą teikti teisėtą interesą turinčiam trečiajam asmeniui su tikslu valdyti įsiskolinimą leidžia ADTAĮ 21 straipsnio 1 dalis. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad 400 Lt, vietoje 1 625 Lt, bylinėjimosi išlaidų jam priteisimas pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Ieškovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, ir pagrindo jo naikinimui nėra. Tarp trečiojo asmens ir Atsakovo pasirašytas vekselis negali būti laikomas prašymu dėl asmens duomenų teikimo sutartimi. Atkreipė dėmesį, kad 400 Lt priteista Atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidų suma yra reali ir teisinga.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal Atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, savo apeliacinį skundą grindžia ieškinio ribų peržengimu, pirmosios instancijos teismui nusprendus dėl Ieškovo teisės į teisės normomis garantuotą asmens duomenų apsaugą pažeidimo, kurią sukėlė neteisėti Atsakovo veiksmai suteikus trečiajam asmeniui informaciją apie Ieškovo įsiskolinimo dydį, kreditorių ir asmens kodą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką nustato pačios ginčo šalys. Tai paaiškinama rungimosi ir dispozityvumo civiliniame procese principų taikymu (CPK 12 straipsnis, 13 straipsnis). Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškininio pareiškime ieškovo suformuluotą materialinį teisinį reikalavimą atsakovui, nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas). Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus (CPK 141 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje situacijoje teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 141 straipsnio 1 dalį. Ši norma numato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Pažymėtina, kad teisė spręsti dėl vėlesnio ieškinio patikslinimo priėmimo yra išimtinė teismo prerogatyva, o spręsdamas šį klausimą teismas visada kartu privalo spręsti ir klausimą, ar tai iš esmės neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Byloje nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 26 d. parengiamojo teismo posėdžio metu Ieškovas pareiškė atsisakantis nuo reikalavimo įpareigoti Atsakovą neatskleisti informacijos tretiesiems asmenims be asmenų, kurių informaciją norima atskleisti informavimo ir sutikimo, vadovautis įstatymais. Teismas 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi Ieškovo atsisakymą priėmė, ir šioje dalyje bylą nutraukė. 2013 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu Ieškovas pareiškė reikalavimą dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo. Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendimu pripažino, kad Atsakovas pažeidė Ieškovo teises į teisės normomis garantuotą asmens duomenų apsaugą, t. y. šį Ieškovo reikalavimą priėmė ir jį tenkino. Lyginant pirminį Ieškovo pateiktą reikalavimą, išdėstytą patikslintame ieškinyje, ir pareikštą teismo posėdžio metu, matyti, kad pastarasis reikalavimas nėra visiškai naujas, be to, jie tarpusavyje susiję - nenustačius neteisėtų Atsakovo veiksmų, negalima būtų įpareigoti Atsakovą neatskleisti informacijos tretiesiems asmenims be asmenų, kurių informaciją norima atskleisti informavimo ir sutikimo. Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį detaliai išdėstė savo poziciją dėl neteisėtų veiksmų egzistavimo, todėl bylą nagrinėjant teisme nebuvo būtinumo Atsakovui papildomai pasisakyti dėl teismo posėdžio metu pareikšto reikalavimo. Taigi, ieškinio dalyko pakeitimas šioje stadijoje niekaip neįtakojo proceso operatyvumo, neužvilkino bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai manytina, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai teismo posėdžio metu priėmus ieškinio dalyko pakeitimą negali būti vertinami kaip CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimas. Aplinkybė, kad nebuvo teikiamas rašytinis pareiškimas dėl ieškinio dalyko keitimo, nesudaro pagrindo naikinti visą teismo sprendimą, ypač kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus Atsakovo nesutikimo su ieškiniu argumentus bei įvertino juos patvirtinančius įrodymus (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Remiantis išdėstytu nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pasisakęs dėl Ieškovo pažeistų teisių, peržengė ieškinio ribas.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija duomenų suteikimo fakto trečiajam asmeniui, tačiau teigia, kad tai jis darė teisėtai, nepažeisdamas teisinio reglamentavimo.
Santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis, reguliuoja ADTAĮ. Šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Remiantis šiuo apibrėžimu, visus asmens duomenis, kurių apsauga turi būti užtikrinta, galima suskirstyti į informaciją, susijusią su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė yra žinoma, informacija, susijusią su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė gali būti tiesiogiai nustatoma ir informacija, susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė gali būti netiesiogiai nustatoma. Kadangi nagrinėjamu atveju yra žinomas konkretus subjektas, apie kurį skleidžiami duomenis (Ieškovas), tai asmens duomenimis pripažintina įvairaus pobūdžio informacija apie šį asmenį, netaikant jai tapatybės atpažinimo kriterijaus. Todėl Atsakovo nurodytas argumentas, kad Ieškovo įsiskolinimo dydis ir informacija apie jo kreditorius nėra asmens duomenys, atmestinas kaip nepagrįstas.
Anot Atsakovo, Ieškovo asmens kodą jis turi teisę naudoti be jo sutikimo, ir tokią galimybę jam suteikia ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, CK 6.50 straipsnio 1 dalis.
ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad naudoti asmens kodą, kai tvarkomi asmens duomenys, galima tik gavus duomenų subjekto sutikimą, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, kai asmens kodą naudoti draudžiama. ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalies 4 punktas nustato, kad be duomenų subjekto sutikimo asmens kodą galima naudoti tik juridiniams asmenims, kurių veikla susijusi su paskolų teikimu ir skolų išieškojimu, draudimu ar lizingo (finansinės nuomos) verslu, taip pat sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo bei kitų socialinę paramą teikiančių ir administruojančių institucijų ir švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veikloje. Šiame punkte nurodyti juridiniai asmenys asmens kodą gali naudoti tik tuo tikslu, kuriuo jis buvo gautas, ir tik tais atvejais, kai tai yra būtina teisėtam ir apibrėžtam asmens duomenų tvarkymo tikslui pasiekti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Atsakovas užsiima skolų administravimu, kas suteikia jam teisę pasinaudoti ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalies 4 punktu, tačiau šią teisę jis gali realizuoti tik šios veiklos ribose. Pagal ADTAĮ 21 straipsnio 1 dalį duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti ir teikti teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims laiku ir tinkamai finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų jam neįvykdžiusių duomenų subjektų (toliau – skolininkai) duomenis, taip pat ir asmens kodus, kad būtų galima įvertinti asmens mokumą ir valdyti įsiskolinimą, jeigu tinkamai įgyvendinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti duomenų apsaugos reikalavimai. CK 6.50 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai.
Siekiant išsiaiškinti Atsakovo teisę atskleisti Ieškovo asmens kodą trečiajam asmeniui, reikia nustatyti, ar trečiasis asmuo įeina į asmenų ratą, kuriems tokie duomenys gali būti teikiami. Bylos medžiaga patvirtina, kad trečiasis asmuo pasikreipė į Atsakovą norėdamas sužinoti apie Ieškovo esamus kreditorius ir įsiskolinimus. Po informacijos gavimo trečiasis asmuo 2012 m. kovo 5 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 3 118, 96 Lt sumai įsipareigodamas vekselio turėtojui (Atsakovui) už Ieškovą sumokėti jo neįvykdytus įsipareigojimus (b. l. 6). Atsakovo įsitikinimu, aplinkybė, kad trečiasis asmuo įsipareigojo padengti Ieškovo įsiskolinimą, leido jam pateikti trečiajam asmeniui Ieškovo asmens kodą. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nesutinka su Atsakovu ir palaiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad trečiasis asmuo nagrinėjamoje situacijoje negali būti laikomas teisėtą interesą turinčiu asmeniu byloje kaip jis apibrėžiamas ADTAĮ 21 straipsnio 1 dalyje, kadangi tokiems asmenims duomenis apie skolininkus teikiami asmens mokumo įvertinimui ir įsiskolinimo valdymui. Trečiasis asmuo tokio tikslo neturėjo. Be to, įstatymų leidėjo vartojama sąvoka „teisėtas interesas“ reiškia tam tikrų ekonominių santykių tarp trečiojo asmens ir skolininko (Ieškovo) egzistavimą, kuomet skolininko asmens duomenys reikalingi trečiajam asmeniui siekiant įvertinti šių santykių stabilumą. Nagrinėjamoje byloje nepripažintina, kad trečiasis asmuo turėjo teisėtą interesą. Ginčo sprendime taip pat teisingai pažymėta, kad CK 6.50 straipsnyje nenumatyta galimybė atskleisti trečiajam asmeniui skolininko asmens duomenis be skolininko sutikimo. Šio straipsnio nuostata leidžia trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką, tačiau nereglamentuoja skolininko asmens duomenų teikimo naujajam kreditoriui.
Atkreiptinas dėmesys, kad asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju) (ADTAĮ 6 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad 6 straipsnis pats savaime nėra teisėtas duomenų teikimo pagrindas, t.y. prieš teikdamas duomenis duomenų valdytojas turi nustatyti teisėtą duomenų teikimo pagrindą, numatytą ADTAĮ. Nagrinėjamoje byloje nenustačius tokio pagrindo, konstatuotina, kad Atsakovas negalėjo trečiajam asmeniui atskleisti informacijos apie Ieškovo įsiskolinimų dydį, kreditorius ir asmens kodą.
Apeliaciniu skundu taip pat ginčijamas Atsakovui priteistas 400 Lt atstovavimo pirmojoje instancijoje išlaidų dydis. Iš bylos duomenų matyti, kad Atsakovo atstovas atliko šiuos procesinius veiksmus pirmosios instancijos teisme: teikė atsiliepimą, dalyvavo parengiamajame teismo posėdyje bei teismo posėdyje. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) matyti, jog jos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalų dydį (1 punktas). Rekomendacijų 2 punktas numato, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: 2.1. bylos sudėtingumą; 2.2. teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 2.3. ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 2.4. būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 2.5. turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); 2.6. teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 2.7. sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 2.8. kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 8 punkto nuostatas už šias advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai yra: už atsiliepimą į ieškinį – 3 MMA, už vieną atstovavimo valandą teisme – 0.15 MMA. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA) (7 punktas). Teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.) (11 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Atsakovo atstovas dalyvavo dvejuose posėdžiuose, kurių bendra trukmė yra viena valanda, už ką gali būti priteistina 127, 50 Lt. Teismas taip pat atsižvelgė į Atsakovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, mažas laiko ir darbo sąnaudas, į bylos sudėtingumą ir apimtį, nagrinėjimo trukmę, ginčo esmę, į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nusprendė, jog Atsakovui gali būti priteista ne didesnė kaip 400 Lt suma advokato išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Atsakovo atstovo atliktus procesinius veiksmus, bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, ieškinio patenkinimą iš dalies, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 400 Lt suma yra pagrįstas ir teisingas atlygis už Atsakovui suteiktas paslaugas, ir didinti šios sumos nėra pagrindo.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, o Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių išvadų teisingumo.
Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (CPK 326 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.