Kauno apylinkės teismo sprendimas

2018-03-20 · Civilinė byla Nr. e2-1907-924/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-20
Bylos Nr.
e2-1907-924/2018
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-18733-2017-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Edvardas Paliokas
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Singlis“, uždarajai akcinei bendrovei „Bauwerk Boen“
Advokatai
Vytautas Mikalajūnas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1907-924/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18733-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1; 3.2.6.1; 3.1.7.4 (S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 20 d.Kaunas
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjas Edvardas Paliokas,sekretoriaujant Samantai Vicbelytei,

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „GKF“ atstovui advokato padėjėjui Vytautui Mikalajūnui,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Singlis“, uždarajai akcinei bendrovei „Bauwerk Boen“ dėl trišalio skolų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 17/31/10 negaliojančiu sandoriu ir taikyti restituciją, t. y. priteisti iš atsakovės UAB „Singlis“ 3 174,70 Eur sumą ieškovės BUAB „GKF“ naudai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2903-260/2016 iškėlė bankroto bylą UAB „GKF“. Įmonės administratoriumi paskirta bankroto administratorė Raminta Valiulienė, kuriai perėmus ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus, tapo žinoma, jog ieškovė 2016 m. spalio 31 d. sudarė trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 17/31/10 su UAB „Singlis“ bei UAB „Bauwerk Boen“ (buvęs pavadinimas UAB „BOEN Lietuva), kurio pagrindu UAB „Bauwerk Boen“ įsipareigojo sumokėti UAB „Singlis“ 3 174,70 Eur, taip sumažindama ieškovės įsiskolinimą UAB „Singlis“ ir tuo pačiu sumažindama savo įsiskolinimą ieškovei. Ieškovės atstovas nurodo, kad priešpriešinių reikalavimų įskaitymas su kreditoriais nebuvo įprasta įmonės praktika, tą pačią dieną taip pat buvo atlikti keliolika analogiškų trišalių įskaitymų, įmonės direktorius pasirinktinai nurodė kreditorius (tiekėjus), kuriems turi sumokėti ieškovo debitoriai. Kaip nurodoma buvusio vadovo G. K. teismui pateiktame 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškime dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, 2016 m. spalio 31 d. pradelsti ieškovo įsiskolinimai sudarė 3 604 896,81 Eur. Atsakovei UAB „Bauwerk Boen“ atsiskaičius teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. piniginėmis lėšomis, jos būtų nukreiptos visų kreditorių reikalavimams dengti. Atsižvelgiant į tai, kad esant sudėtingai ieškovės finansiniai situacijai, atsakovei UAB „Singlis“ buvo suteikta pirmenybės teisė, aplenkiant kitus kreditorius, padengti ieškovės turėtą įsiskolinimą, taip buvo pažeistos visų likusių kreditorių teisės tenkinti savo reikalavimus teisės aktų nustatyta tvarka. Sudarytas skolų užskaitymo aktas pažeidžia ieškovės kreditorių interesus, todėl jis naikintinas remiantis CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, kurio paskirtis - ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimų patenkinimą. Ginčijamo skolų užskaitymo akto sudarymo metu (2016 m. spalio 31 d.) ieškovė turėjo net 97 327,08 Eur įsiskolinimą darbuotojams, kuris, pagal CK 6.930¹ str. 1 d. turėjo būti tenkinamas anksčiau, kaip į ankstesnę atsiskaitymų eilę patenkantis įsiskolinimas. Praėjus mėnesiui, ieškovės įskolinimas darbuotojams dar labiau padidėjo, o tam turėjo įtakos ir sudaromi ginčijami trišaliai skolų užskaitymo aktai. Ieškovas turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui, kurie pagal CK 6.930¹ str. 1 d. turėjo būti tenkinami anksčiau, kaip į ankstesnę atsiskaitymų eilę patenkantys įsiskolinimai, todėl ginčijami aktai taip pat pripažintini niekiniais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).

Atsakovė UAB „Singlis“ su ieškiniu nesutinka, mano, kad jis nepagrįstas bei prašo jį atmesti. Nurodė, kad atsakovės nuomone CK 6.930¹ str. norma negali būti taikoma šioje byloje, nes sprendimus (ne)mokėti priima ieškovė, o ne atsakovės, todėl akivaizdu, jog ieškovė pasirinko netinkamus asmenis iš kurių reikalauja atsakomybės. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas jame nurodytų sąlygų visetas. Atsakovės UAB „Singlis“ nuomone ieškovė šių sąlygų viseto neįrodė. Atsakovė UAB „Singlis“ į ieškovę turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ir šie faktai nėra nuginčyti, ieškovės administratoriaus ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių, ieškovės administratorius nepateikė duomenų, jog skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Pastebėtina, jog skolininkas norėdamas tęsti veiklą ir gauti paslaugų/prekių savo veiklai vykdyti iš kurios vykdė savo įsipareigojimus, priėmė pagrįstą sprendimą, kadangi tokiu veiksmu užsitikrino tolimesnį paslaugų tiekimą iš UAB „Singlis“, ir tai neabejotinai buvo naudinga ieškovei ir jos kreditoriams. UAB „Singlis“ neturi duomenų, jog ieškovės administratoriaus ginčijamas sandoris pažeis kreditorių teises, priešingai, ginčo sandoriu buvo pratęstas šalių bendradarbiavimas, kas priešingai nei teigia ieškovės administratorius, yra naudinga visiems ieškovės kreditoriams, nes per veiklos tęstinumą, užtikrinamas pajamų gavimas, kuris naudojamas skolininko įsipareigojimams vykdyti. UAB „Singlis“ yra sąžininga, ir visą laikotarpį tiek prieš sandorį tiek ir po jo elgėsi sąžiningai. Pastebėtina, jog UAB „Singlis“ jokio pranašumo prieš ieškovę niekada neturėjo. Be to, UAB „Singlis“ nežinojo ir negalėjo žinoti, kokių veiksmų imsis ieškovės valdymo organai po sandorio sudarymo, kadangi UAB „Singlis“ nėra ieškovės dalyvis ar valdymo organų narys. Iš viešai prieinamų duomenų, susidaryti nuomonės, jog ieškovė sandorio dienai galėjo būti nemoki, tokių duomenų UAB „Singlis“ neturėjo, o kitokiais, nei viešai prieinami duomenys nedisponavo ir negalėjo disponuoti. Pagrįstai kyla klausimas dėl UAB „Singlis“ tiesioginės atsakomybės prieš ieškovą, kadangi UAB „Singlis“ niekada nebuvo skolinga ieškovei, priešingai ieškovė pastoviai buvo skolinga UAB „Singlis“. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, jog ieškovė pasirinko ne tą asmenį, kuris turi atsakyti ieškovei. Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai darytina išvada, jog ieškovės ieškinys UAB „Singlis“ yra nepagrįstas ir atmestinas.

Atsakovės UAB „Singlis“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas nagrinėti bylą jo atstovui nedalyvaujant.

Atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ paruošiamųjų dokumentų nepateikė, nagrinėjant bylą nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės 2016 m. spalio 31 d. sudaryto trišalio skolų užskaitymo akto Nr. 17/31/10 pripažinimo negaliojančiu (CK 1.80 str. ir CK 6.66 str. numatytais pagrindais).

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė 2016 m. spalio 31 d. sudarė trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 17/31/10 su UAB „Singlis“ bei UAB „Bauwerk Boen“, kurio pagrindu UAB „Bauwerk Boen“ įsipareigojo sumokėti UAB „Singlis“ 3 174,70 Eur, taip sumažindama ieškovės įsiskolinimą UAB „Singlis“ ir tuo pačiu sumažindama savo įsiskolinimą ieškovei.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. spalio 31 d. ieškovė turėjo 252 401,84 Eur įsiskolinimą pagal vykdomuosius dokumentus ir pradelstus 3 604 896,81 Eur įsiskolinimus pagal sutartis bei finansinius dokumentus. Ginčijamo skolų užskaitymo akto sudarymo metu (2016 m. spalio 31 d.) ieškovė turėjo 97 327,08 Eur įsiskolinimą darbuotojams. 2016 m. lapkričio 25 d. ieškovės direktorius G. K. Kauno apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1421-260/2017 (buvęs c. b. Nr. eB2-2903-260/2016) UAB „GKF“ iškelta bankroto byla. Įmonės administratoriumi paskirta bankroto administratorė Raminta Valiulienė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2012 gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga.

Dėl atsiskaitymų eiliškumo (CK 6.930¹ str.)

Ieškovės atstovas nurodė, kad ieškovės finansinei situacijai esant nepalankiai, UAB „Singlis“ buvo suteikta pirmenybės teisė, aplenkiant kitus kreditorius, kad būtų padengtas ieškovės susidaręs įsiskolinimas.

CK 6.930¹ straipsnio 1 d. numatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorine eiliškumo tvarka.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

Kasacinis teismas aiškindamas teisės normos imperatyvųjį pobūdį nurodė, kad CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta asmens atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi, nes CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodoma, kokia eilės tvarka asmuo turi atlikti atsiskaitymus reikalavimus jam pareiškusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017). Teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad ieškovė (skolininkė) pasirašė trišalį skolų užskaitymo aktą pažeisdama CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. byloje nustatyta, kad buvo pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su atsakove (kreditore), kuriai atliktas mokėjimas pagal ginčijamą skolų užskaitymo aktą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. spalio 31 d., t. y. ginčijamo skolų užskaitymo akto pasirašymo metu, ieškovė turėjo 252 401,84 Eur įsiskolinimą pagal vykdomuosius dokumentus, 97 327,08 Eur įsiskolinimą darbuotojams, o pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti neturėjo. 2016 m. spalio 31 d. ieškovė BUAB „GKF“ buvo nemoki. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. eB2-1421-260/2017 dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo nustatė, kad 2016 m. spalio 31 d. UAB „GKF“ balanse apskaitomas turtas 7 343 595 Eur sumai, kurį sudaro ilgalaikis turtas 2 902 574 Eur (nematerialusis turtas 17 882 Eur ir materialusis turtas 2 884 692 Eur), trumpalaikis turtas 4 400 286 Eur (atsargos 3 161 934 Eur, per vienerius metus gautinos sumos 1 072 253 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai 166 099 Eur), ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos 40 735 Eur. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai 11 157 167 Eur sumai, kurias sudaro po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai 6 478 045 Eur ir per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai 4 679 122 Eur. Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad įmonė 2016 m. spalio 31 d. turėjo 3 604 896,81 Eur pradelstų kreditorinių įsiskolinimų.

Esant nurodytoms aplinkybėms, atliktas įskaitymas pagal ginčijamą 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 17/31/10 pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 6.930¹ str. 1 d. 4 p., 5 p., 2 d.). Ieškovė, atlikdama įskaitymą, suteikė pirmenybę žemesnės eilės kreditorei (atsakovei UAB „Singlis“) gauti skolos apmokėjimą, kai tuo metu ieškovė turėjo įstatyminę pareigą atsiskaityti pirma pagal esančius vykdomuosius dokumentus. Be to, akivaizdžiai nesilaikyta pradelstų reikalavimų apmokėjimo kalendorinio eiliškumo tvarkos, nes iki įsiskolinimų atsiradimo atsakovei UAB „Singlis“, ieškovė turėjo ankstesnių neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi, teismas sprendžia, kad atliktas ginčijamas trišalis skolų užskaitymo aktas yra niekinis ir negalioja, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d., CK 6.930¹ str.).

Dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje dėl actio Pauliana instituto taikymo išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas šiuo pagrindu pareikštus ieškinius, turi nustatyti būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas:

1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d.. nutartis civilinėje byloje 3K-3-3-695/2017). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo visa eilė kreditorių, kurių reikalavimai turėjo būti vykdomi, tačiau liko neapmokėti, t. y. ieškovės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

Atsakovė UAB „Singlis“ nurodo, kad ieškovė neįrodė CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų ir teismų praktikoje išskiriamų viseto actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl actio Pauliana institutas netaikytinas. Tačiau šie atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu be kreditoriaus, kurio atžvilgiu ir naudai yra atliktas tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti nepriklausomai nuo to, jog įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ir reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės arba interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 204/2012). Pažymėtina, kad ieškovės atlikta ginčijama užskaita neteko pajamų, iš kurių bent iš dalies galėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Tokie veiksmai pažeidžia ieškovės kreditorių interesus bei įstatymo nuostatas, įpareigojančias įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas elgtis sąžiningai, laikantis protingumo ir teisingumo principų, draudžiančias piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai varžyti kitų asmenų teises bei saugomus interesus (CK 1.137 str. 2 d. ir 3 d.).

Ginčijamas skolų užskaitymo aktas pažeidė kreditorių teises, kadangi, jį sudarant (atliekant 3 174,70 Eur užskaitymą) ieškovė buvo faktiškai nemoki ir turėjo didelių įsiskolinimų kreditoriams (vien pradelstų įsipareigojimų 2016 m. spalio 31 d. buvo 3 604 896,81 Eur). Toks ginčijamo trišalio skolų užskaitymo akto pasirašymas, kurio pagrindu buvo patenkinti atsakovės UAB „Singlis“ finansiniai reikalavimai, neabejotinai sumažino galimybę kreditoriams bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus ir suteikė pirmenybę atsakovei UAB „Singlis“ patenkinti savo reikalavimus. Kai actio Pauliana yra nuginčijamas skolininko sudarytas sandoris, tačiau skolininko mokumas lieka neatkurtas dėl per mažos, palyginti su skolininko įsiskolinimų dydžiu, nuginčytu sandoriu skolininko susigrąžinto turto vertės, kreditorių teisės ir interesai yra taip pat apginami, nes kreditoriai pagal savo turimų reikalavimų eiliškumą turi realią galimybę gauti dalinį reikalavimų patenkinimą proporcingai pagal visų kreditorių turimų reikalavimų dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Taip pat teismas sprendžia, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti trišalio skolų užskaitymo akto. Ši sąlyga paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Įmonės nemokumo situacijoje skolininkas privalo vykdyti įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, dėl skolų padengimo eiliškumo, atsiskaitymo tvarkos), o atsiskaitant su vienu kreditoriumi turi paisyti kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, tai net ir esant susidėjusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-47/2013). Byloje nėra duomenų, jog ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą trišalį skolų užskaitymo aktą, ji visų pirma turėjo įstatyminę pareigą (CK 6.930¹ str.) pirma atsiskaityti su pirmesnės eilės kreditoriais. Kaip jau minėta šiame sprendime, užskaita buvo atlikta tuo metu, kai ieškovės finansinė būklė buvo sunki, ieškovė turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Ieškovės finansinė padėtis nagrinėjamu atveju ribojo visišką jos ūkinės veiklos laisvę bei diskrecijos teisę pasirinkti, kuriuos įsipareigojimus vykdyti, o kurių nevykdyti.

Dėl sandorio šalių (ne)sąžiningumo.

Teismas, atsižvelgęs į faktinius bylos duomenis bei suformuotą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad ieškovė ir atsakovės buvo nesąžiningos, nes neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčijamas aktas pažeis kitų kreditorių teises.

Ieškovės nesąžiningumą patvirtina tai, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas žinant, jog įmonė faktiškai nemoki, iš jos vykdomi išieškojimai priverstine tvarka, tuo labiau, kad jos vadovas G. K., pasirašęs ginčijamą aktą, pats netrukus po ginčijamo sandorio sudarymo kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, jog, įmonės nemokumui konstatuoti, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti. Kai skolininkas nemokus, visiškas atsiskaitymas su vienu ar keletu kreditorių, taip išskiriant juos iš kitų, neatitinka sąžiningo elgesio standartų, todėl sandorio šalių, žinojusių apie nurodytą situaciją, sudarymas sandorio, kaip pagrindo atsiskaityti tik su pasirinktu kreditoriumi, reiškia jų nesąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Atsakovės UAB „Bauwerk Boen“ nesąžiningumą (žinojimą ar turėjimą žinoti, jog ginčijamas sandoris pažeis ieškovės kreditorių teises) patvirtina tai, kad ji, būdama skolinga ieškovei, pakeitė atsiskaitymo su ieškove tvarką, t. y. užuot atsiskaičiusi su ieškove tiesiogiai jai, turimą įsiskolinimą sumokėjo UAB „Singlis“. Priešpriešinių reikalavimų įskaitymas su kreditoriais nebuvo įprasta šių įmonių praktika. Papildomai pažymėtina, kad atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ piniginių lėšų pervedimą atsakovei UAB „Singlis“ pagal 2016-10-31 pasirašytą ginčijamą trišalį skolų užskaitymo aktą atliko 2016-11-24, kada ieškovės atstovas 2016-11-25 kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl atsakovės UAB „Singlis“ nesąžiningumo. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad šalis siejo nusistovėjusi ilgametė atsiskaitymo pagal esamus susitarimus praktika (mokėjimus atliekant tiesiogiai kreditoriui), taip pat šalių 2016-10-31 sudaryto trišalio skolų užskaitymo akto turinį, kuriame nurodoma, kad šis aktas sudaromas siekiant „pagreitinti atsiskaitymus“, ginčijamame akte net nesusitarus dėl atsiskaitymo terminų (t. y. iki kada UAB „Bauwerk Boen“ privalėjo pervesti pinigines lėšas kitiems kreditoriams), tuo labiau, kad pagal byloje esančių įrodymų visetą akivaizdu, kad faktiškai tuo buvo siekiama atsiskaityti tik su ieškovės pasirinktais kreditoriais, taip pat atsakovėms, kaip verslo subjektams, sutartiniuose santykiuose keliamus atidumo ir rūpestingumo reikalavimus, teismas sutinka su ieškovės atstovo argumentais, kad atsakovės UAB „Singlis“ negalėjo nesuprasti, kad ieškovė UAB „GKF“ yra susidūrusi su mokumo problemomis. Įrodymų, kad esant konkrečioms aplinkybėms ėmėsi aktyvių veiksmų ir domėjosi ieškovės padėtimi, atsakovės nepateikė (pvz. byloje jokių įrodymų, kad apie ieškovės finansinę padėtį klausė pačios ieškovės, nėra; nėra ieškovės patvirtinimo, kad šie sandoriai nepažeis kitų kreditorių teisių). Teismo vertinimu, vien tai, kad viešai prieinamose duomenų bazėse nebuvo duomenų apie ieškovės nemokumą/mokumo problemas, nepaneigia kitų byloje nustatytų aplinkybių, iš kurių atsakovės galėjo ir turėjo suprasti, kad ieškovė yra faktiškai nemoki.

Teismas sprendžia, jog ieškovės ir atsakovių sudarytas 2016 m. spalio 31 d. trišalis skolų užskaitymo aktas Nr. 17/31/10 pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento, kadangi egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorius negaliojančiais tiek kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d., CK 6.930¹ str.), tiek actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.) taikoma restitucija (CK 6.145 str.). Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Kadangi UAB ,,GKF“ iškelta bankroto byla, todėl teisinių pasekmių ir padarinių klausimas sprendžiamas tokiu būdu: skolininko (ieškovės) nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis, CK 6.145 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Bauwerk Boen“ pagal 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 17/31/10 sumokėjo atsakovei UAB „Singlis“ 3 174,70 Eur, iš atsakovės UAB „Singlis“ ieškovei priteistina 3 174,70 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus visiškai, sprendimas priimtas ieškovės naudai, todėl ieškovei iš atsakovių priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovės UAB „Singlis“ prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas.

Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovių valstybei, remiantis CPK 80 straipsnio 7 dalimi, lygiomis dalimis priteistinas už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis: t. y. iš kiekvienos po 35,50 Eur žyminio mokesčio (3 174,70 Eur x 3 proc. x 75 proc.), nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista ir paduodama ieškinį nesumokėjo (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje yra 11,78 Eur, todėl ieškinį patenkinus, lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovių (CPK 92 str.).

Atsakovėms išaiškintina, kad valstybei priteistos sumos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalimi, civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalimi, 92, 93, 263–271, 284, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 17/31/10, sudarytą tarp ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ ir atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Singlis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Bauwerk Boen“, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Singlis“ ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „GKF“ 3 174,70 Eur (trijų tūkstančių vieno šimto septyniasdešimt keturių eurų 70 ct) sumą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Singlis“ valstybei – 35,50 Eur (trisdešimt penkių eurų 50 ct) žyminį mokestį, 5,89 Eur (penkių eurų 89 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bauwerk Boen“ valstybei – 35,50 Eur Eur (trisdešimt penkių eurų 50 ct) žyminį mokestį, 5,89 Eur (penkių eurų 89 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Edvardas Paliokas