- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-31
- Bylos Nr.
- 2A-834-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06966-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- UAB „Einheliukas“
- Ieškovas
- UAB „Einhell Balticum“
- Kategorijos
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Einheliukas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3574-432/2014 pagal ieškovo UAB „Einhell Balticum“ ieškinį atsakovui UAB „Einheliukas“ dėl skolos priteisimo bei atsakovo UAB „Einheliukas“ priešieškinį ieškovui UAB „Einhell Balticum“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Einhell Balticum“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Einheliukas“ 13 298,73 Lt skolos, 2 698,30 Lt automobilio nuomos mokesčio, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. sausio 2 d. su atsakovu sudarė distribucijos sutartį Nr. 2008/01-01, pagal kurios 2.22. punktą atsakovas už ieškovo pateiktas prekes privalėjo sumokėti per 30 dienų nuo prekių gavimo. Ieškinio teismui pateikimo dieną atsakovas už pagal sutartį pateiktas prekes yra skolingas ieškovui 14 647,88 Lt. Be to, 2009 m. birželio 4 d. ieškovas su atsakovu sudarė automobilių nuomos sutartį Nr. N-01/2009, pagal kurią atsakovas skolingas ieškovui 1 349,15 Lt nuompinigių.
Atsakovas UAB „Einheliukas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prekės jam buvo patiektos ne pagal ieškinyje nurodytą distribucijos sutartį, o pagal 2008 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 07/03/05-13, kurioje nustatytas mokėjimo už prekes terminas yra 90 dienų (sutarties 4.1. p.). Ieškinio pareiškimo dieną ieškovas dar neturėjo teisės reikalauti užmokesčio už visas ieškinyje nurodytas prekes. Dėl nuomos už automobilį atsakovas paaiškino, kad sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad mėnesinį nuomos mokestį nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui už kiekvieną mėnesį pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą iki kito mėnesio 10 dienos. Už rugsėjo mėn. suteiktas nuomos paslaugas ieškovas atsakovui sąskaitą išrašė 2010 m. spalio 4 d., vadinasi, už nuomos paslaugas atsakovas turėjo sumokėti iki 2010 m. lapkričio 10 d.
Atsakovas taip pat pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 7 038,37 Lt skolos už suteiktas paslaugas, grąžinti atsakovui jo ieškovui sumokėtus 4 512,40 Lt, priteisti iš ieškovo 268,43 Lt palūkanų, taip pat 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal šalių pasirašytą distribucijos sutartį atsakovas įsipareigojo pirkti iš ieškovo prekes ir jas parduoti galutiniam vartotojui ir kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių pardavimu susijusius darbus, nurodytus sutartyje. Distribucijos sutarties 3.6 punkte numatyta, kad tiekėjas įsipareigoja mokėti distributoriui atlyginimą už distributoriaus tiekiamas papildomas paslaugas. Atsakovas ieškovui teikė tarpininkavimo parduodant ieškovo prekes kitiems pirkėjams paslaugas. Pagal susitarimą kiekvieną mėnesį atsakovas apskaičiuodavo 2 procentų nuo parduotų prekių apyvartos paslaugų mokestį ir išrašydavo bei pateikdavo ieškovui PVM sąskaitas faktūras už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, kurias ieškovas, remiantis sutarties 3.6. punktu, turėjo pareigą apmokėti. Už suteiktas tarpininkavimo paslaugas ieškovas atsakovui yra skolingas iš viso 7 038,37 Lt. Tarp šalių pasirašytos Automobilių nuomos sutarties pagrindu ieškovas įsipareigojo duoti atsakovui lengvąjį automobilį Citroen C5 Exclusive, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytą mėnesinį nuomos mokestį. 2010 m. sausio 26 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovo automobilis. Už automobilio taisymą ieškovas sumokėjo 26 000 Lt, įskaitant ir PVM sumą. Draudimo bendrovė ieškovui atlygino 21 187,60 Lt patirtų nuostolių, o neatlygino 300 Lt, kurie buvo išskaičiuoti kaip frančizė, ir 4 512,40 Lt PVM. Ieškovas 2010 m. kovo 31 d. išrašė išlaidų kompensavimo sąskaitą Nr. 10-01 4 812,40 Lt sumai ir pareikalavo atsakovo sumokėti draudimo bendrovės nepadengtą 4 812,40 Lt nuostolių dalį. Atsakovas ieškovo reikalavimą įvykdė ir sumokėjo ieškovui 300 Lt išskaitytą frančizę ir 4 512,40 Lt PVM. Tačiau ieškovas, būdamas PVM mokėtojas, įtraukė 4 512,40 Lt PVM į PVM atskaitą, todėl šia suma sumažino valstybei mokėtiną PVM. Atsižvelgiant į šį faktą, konstatuotina, kad ieškovo nuostolių suma sumažėjo 4 512,40 Lt. Dėl to, atsakovo nuomone, ieškovui buvo atlyginta daugiau nuostolių, nei jis realiai patyrė, t. y. ieškovas nepagrįstai praturtėjo atsakovo sąskaitą sumokėta 4 512,40 Lt suma. Remiantis CK 6.237 straipsniu, ieškovas privalo grąžinti atsakovui be pagrindo įgytus 4 512,40 Lt, todėl ši suma priteistina iš ieškovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjant šią bylą 2014 m. gegužės 29 d. teismo posėdyje mokėjimo už prekes terminai yra suėję, tačiau atsakovas nėra įvykdęs visų iš sudarytų sutarčių kylančių prievolių. Teismas laikė, kad 2008 m. sausio 2 d. distribucijos sutartis Nr. 2008/01-01 ir 2008 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 07/03/05-13 viena kitą papildo, o ne paneigia. Distribucijos samprata (CK 6.796 str.) numato vienos šalis įsipareigojimą savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies prekes ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams. Tad sudarius distribucijos sutartį, gali būti sudaryta ir ją papildanti ar detalizuojanti pirkimo-pardavimo sutartis.
Teismas nurodė, kad šalių ginčas pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus vyksta dėl aplinkybės, kokiomis kainomis ir už kokią sumą atsakovas yra grąžinęs, o ieškovas priėmęs atgal neparduotas prekes. Ieškovas dublike teigė priėmęs grąžintų prekių už 76 428 Lt ir remiasi jo sudarytos komisijos pasirašytomis kreditinėmis sąskaitomis faktūromis. Atsakovas, remdamasis savo paties pasirašytomis debetinėmis sąskaitomis, atsiliepime į ieškinį tvirtina, jog yra grąžinęs prekių už 77 480,22 Lt. Šiam šalių ginčui išspręsti buvo paskirta buhalterinė ekspertizė. 2014 m. vasario 10 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos buhalterinės ekspertizės akte pateikta išvada, kad jeigu prekės buvo patiektos atsakovui, o vėliau grąžintos ieškovui pagal 2008 m. sausio 2 d. šalių sudarytą distribucijos sutartį Nr. 2008/01-01, tai ieškovas – UAB „Einhell Balticum“ – patiekė atsakovui – UAB „Einheliukas“ – prekių už 177 963,34 Lt, o atsakovas grąžino ieškovui prekių už 78 988,15 Lt, ieškovas priėmė grąžintų prekių už 76 428 Lt. Anot teismo, šiomis aplinkybėmis spręstina, kad patikimai nustatyta grąžintų prekių suma – 76 428 Lt. Abi šalys pripažino, kad atsakovas tokias prekes grąžino, o ieškovas sutiko atitinkamas prekes priimti, konstatuodamas, kad jų kainos tokios, kokios nurodytos ekspertizės akte. Šalių ginčo dėl grąžintų prekių kainų skirtumo 78 988,15 Lt – 76 428 Lt = 2 560,15 Lt neįmanoma išspręsti pagal byloje pateiktus įrodymus. Atsakovas, suinteresuotas, kad būtų nustatyta didesnė grąžintų ieškovui prekių suma, papildomų įrodymų šiai ginčo daliai išspręsti nepateikė (neįvykdė CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus). Todėl priimant sprendimą laikoma, kad abejonių nekelia atsakovo ieškovui grąžintų prekių suma – 76 428 Lt. Patiektų prekių kainų sumai esant 177 963,34 Lt, ieškovo vadovui 2014 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu pripažinus, kad ieškinyje nurodytas patiektas prekes jo vadovaujama įmonė gavo, grąžintų prekių kainų sumai esant 76 428 Lt, atsakovui kyla prievolė sumokėti ieškovui užmokestį už prekes – 101 535,34 Lt. Šalys nėra pateikusios tarpusavio atsiskaitymų įrodymų. Tačiau ieškovas nereikalauja iš atsakovo užmokesčio už visas ekspertizės akto išvadoje nurodytas patiektas prekes – 177 988,15 Lt (negrąžintų prekių kainos - 101 535,34 Lt), o reikalauja mažesnės sumos – 13 298,73 Lt. Teismas pabrėžė, kad ieškovo reikalaujamas užmokestis neviršija pagal šalių sudarytus sandorius ir patiektas bei negrąžintas prekes galimo reikalauti užmokesčio dydžio.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas nuomojosi iš ieškovo automobilį „Citroen C5 Exclusive“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Per nuomos laikotarpį ieškovas išrašė atsakovui 2010 m. spalio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą serija EFV Nr. 1001683, kurioje nurodytas 2010 m. 09 mėn. nuomos mokestis su PVM – 1 349,15 Lt, o 2010 m. lapkričio 3 d. – PVM sąskaitą faktūrą serija EFV Nr. 1001867, kurioje nurodytas 2010 m. 10 mėn. automobilio nuomos mokestis – 1 349,15 Lt. Atsakovas neįrodė, kad šį nuomos mokestį sumokėjo, ar kad tuo laikotarpiu nuomos sutartis nustojo galioti. Ieškovas apie automobilio nuomos sutarties nutraukimą pranešė atsakovui 2010 m. spalio 27 d., nurodydamas, kad sutartis nutraukiama nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Tad ieškovui iš atsakovo priteistinas automobilio nuomos mokestis – 2 698,30 Lt (CK 6.477, 6.487,6.522 str.).
Pasisakydamas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų, teismas pabrėžė, kad distribucijos sutarties 3.6. punkte numatytas distributoriaus atlyginimas yra ne už sutarties vykdymą, o už papildomas paslaugas. Konkretus apmokamų papildomų paslaugų turinys sutartyje neatskleistas, tad reikalauja papildomų šalių susitarimų (ad hoc pagal konkrečias aplinkybes). Vadinasi, atsakovas, suteikęs ieškovui papildomų su distribucijos sutartimi susijusių paslaugų, gali tikėtis atlyginimo tik tokiu atveju, jei ieškovas jas pripažins. Būtent taip, anot teismo, šią sutarties nuostatą suprastų analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad atsakovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kuriose jis įrašė, jo manymu, mokėtiną užmokestį, yra neinformatyvios. Jose nenurodyta, už kokią konkrečią atsakovo veiklą reikalaujama užmokesčio. Atsakovo pateikti jo kontrahentų patvirtinimai suteikia informaciją, kad atsakovas atliko tuos veiksmus, kurie aptarti distribucijos sutarties 1.1. punkte (parduodavo prekes, atlikdavo kitus su prekių perpardavimu susijusius darbus). Prekių atvežimas, užsakymų paruošimas, asortimento priežiūra, nekokybiškų prekių keitimas, akcijų organizavimas yra su prekių perpardavimu susiję darbai ir jie numatyti distribucijos sutarties 1.1. punkte. Taigi teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog sutarties Nr. 2008/01-01 galiojimo metu suteikė ieškovui šios sutarties 3.6 punkte nurodytų atlygintinų papildomų paslaugų. Teismo teigimu, ieškovas už nežinia kokias atsakovo paslaugas neprivalo mokėti jam užmokesčio.
Teismas nustatė, kad pagal šalių sudarytos automobilių nuomos sutarties Nr. N-01/2009 3.1 punkto nuostatas nuomininkas įsipareigojo dėl savo kaltės ar neatsargumo praradęs ar sugadinęs automobilį atlyginti ieškovui visą žalą, kurios neapmoka draudimo įstaiga. Ieškovas išrašė atsakovui 2010 m. kovo 31 d. išlaidų kompensavimo sąskaitą. Šioje sąskaitoje nurodyta mokėtina suma – 4 812,40 Lt, pagrindas – „išlaidų kompensavimas pagal automobilių nuomos sutarties Nr. N-01/2009 3.1 punktą“ Ieškovo išrašytoje sąskaitoje nėra parašyta, kad sąskaitoje nurodyta suma kompensuoja automobilio remonto išlaidų PVM. Anot teismo, automobilių nuomos sutarties Nr. N-01/2009 3.1 punkte įrašyta nuomininko (atsakovo) prievolė „atlyginti ieškovui visą žalą, kurios neapmoka draudimo įstaiga“ gali apimti įvairaus pobūdžio išmokas. Svarbu, kad šalys dėl tokių išmokų susitartų. Sąskaitos, kurioje nurodyta prievolė, pagrįsta automobilių nuomos sutarties Nr. N-01/2009 3.1 punkto nuostatomis, priėmimas (atsakovo vadovas šią sąskaitą pasirašė) ir jos apmokėjimas, teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad šalys susitarė, jog atsakovas, vykdydamas automobilių nuomos sutarties 3.1. punkto nuostatas, papildomai kompensuos ieškovui 4 812,40 Lt. Norėdamas išvengti šios prievolės ir susigrąžinti sumokėtas lėšas, atsakovas turėtų nuginčyti akivaizdų, konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str.) patvirtintą šalių susitarimą dėl papildomo (viršijančio draudimo išmoką) atlyginimo ieškovo nuostolių dėl atsakovui išnuomoto automobilio apgadinimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodė tokios kompensacijos pagrindą – automobilio prekinės vertės sumažėjimą dėl remonto. Atsakovas šalių susitarimo dėl kompensacijos pagal sutarties 3.1 punkto nuostatas sumokėjimo nenuginčijo. Tad lėšos – 4 812,40 Lt (kurių dalis – priešieškinyje nurodyta suma – 4 512,40 Lt) sumokėtos ne be pagrindo, o šalims sudarius susitarimą dėl kompensacijos už apgadintą automobilį. Atsakovas nėra pareiškęs reikalavimo pripažinti sandorį dėl kompensacijos už nuomos laikotarpiu apgadintą automobilį sumokėjimo negaliojančiu, todėl nėra pagrindo patenkinti atsakovo reikalavimą dėl 4 512,40 Lt grąžinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Einheliukas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, aiškiai pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pareigą sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą patikrinti, ar ieškinys apskritai galėjo būti nagrinėjamas teisme, nes ieškovas turėjo teisę pareikšti ieškinį tik dėl tų reikalavimų, kuriems įgyvendinti jau buvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Nagrinėjamu gi atveju iš esmės visų sąskaitų-faktūrų, išrašytų už pateiktas prekes, apmokėjimo terminai ieškinio pareiškimo dieną dar nebuvo suėję. Be to, teismas nevertino byloje atliktos ekspertizės išvados. Iš pastarosios seka, kad vien pagal ieškovo į civilinę bylą pateiktas sąskaitas faktūras teismas negalėjo priteisti iš atsakovo skolos, nes ne tik skiriasi atsakovo grąžintų ir ieškovo priimtų prekių kainos, bet ir ieškovas, pažeisdamas LR pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, nė vienu atveju nesurašė privalomo tiekėjo pranešimo, kuriame turėjo būti nurodomas parduodamų prekių pavadinimas, asortimentas, kiekybė, techninės charakteristikos, kainos ir kitos sąlygos, kas reiškia, kad ieškovas galimai tų sąskaitų faktūrų, pagal kurias teismas priteisė skolą, net nebuvo įtraukęs į savo buhalterinę sąskaitą. Šioje ieškovo inicijuotoje byloje ieškovo direktorius G. B. siekia neteisėtais būdais suvesti sąskaitas su atsakovu, iš anksto išgalvotais ir inscenizuotais veiksmais bei dokumentais siekdamas pasipelnyti ir finansiškai. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą nuostatą visapusiškai ir objektyviai įvertinti visus bylos įrodymus, be kita ko, visų teisme apklaustų liudytojų paaiškinimus. Ieškovas nepateikė teismui nei UAB „Einhell Balticum“ ginčo prekių įsigijimą nuosavybėn patvirtinančių sąskaitų-faktūrų, nei krovinio važtaraščių ar kitų dokumentų, tačiau teismas visiškai nepagrįstai ir tendencingai rėmėsi ieškovo argumentais. Skundžiamą sprendimą teismas grindė spėjimais ir prielaidomis. Teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad atsakovas neįrodė paslaugų teikimo ieškovui fakto, pažeidė CPK 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą, įpareigojantį teismą tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, taip pat nepagrįstai nepripažino leistinais įrodymais atsakovo atstovo paaiškinimų. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl 4 512,40 Lt sumos grąžinimo, be to, pažeidė CPK 299 straipsnyje įtvirtintą pareigą. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad ieškovas nurodytą 4 512,40 Lt sumą priešpriešinių reikalavimų pagrindu įsiskaitė sau visiškai nepagrįstai ir neteisėtai, CK 6.237 straipsnyje nurodytu būdu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatas bei CPK 178 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Einhell Balticum“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde atsakovas tiesiog dėsto savo samprotavimus ir abstrakcijas, jų niekaip nepagrįsdamas, taip pat nenurodo jokių svarbių sprendimo panaikinimo motyvų, sprendimą vertina tendencingai ir vienpusiškai, visiškai nesiremdamas byloje esančiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Byloje nustatyta, kad šalis siejo distribucijos ir automobilio nuomos teisiniai santykiai. Ieškovas (prekių tiekėjas ir automobilio nuomotojas) prašė priteisti iš atsakovo (distributoriaus ir automobilio nuomininko) įsiskolinimą už patiektas prekes ir automobilio nuomos mokestį, o atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo atlyginimą už papildomas tarpininkavimo paslaugas bei įpareigoti ieškovą grąžinti be pagrindo sumokėtas pinigines lėšas. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai, o priešieškinį atmetė. Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti priešingą sprendimą, apeliacinį skundą grįsdamas netinkamu procesinės teisės normų taikymu bei įrodymų ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, priimdamas, apelianto teigimu, ieškinio pareiškimo dieną reikalavimo teisės neturinčio ieškovo ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas vertina tik procesinio pobūdžio aplinkybes, t. y. ar egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos bei tinkamo jos įgyvendinimo sąlygos, o materialiųjų teisinių klausimų, tokių kaip reikalavimo teisės turėjimas, nesprendžia. Materialieji teisiniai ieškinio aspektai teismo yra įvertinami tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo teisme metu visi atsiskaitymo su ieškovu terminai jau buvo suėję, atitinkamai, teismui priimant skundžiamą sprendimą, ieškovas turėjo teisę į ieškinio patenkinimą.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kaip ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas, įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas civiliniame procese turi savo specifiką, t. y. teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2014). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ekspertizę byloje atlikusi ekspertė pateikė teismui išvadą, grindžiamą prielaida, kad prekės buvo pateiktos apeliantui, o vėliau grąžintos ieškovui. Nustatyti nurodytų aplinkybių (prekių perdavimo bei grąžinimo) ekspertė nurodė neturėjusi galimybių dėl medžiagos trūkumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino pateiktą eksperto išvadą kartu su abiejų šalių paaiškinimais (be kita ko, abiejų šalių pripažintomis aplinkybėmis) bei sprendė, kad abejonių nekelia apelianto ieškovui grąžintų prekių suma – 76 428 Lt. Remiantis teismų praktika, vien tai, kad teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ar, kaip nurodo apeliantas, sprendimą grindė prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teismui nagrinėjant apelianto priešieškinio reikalavimus. Pirma, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl laiko neįrodytu papildomų tarpininkavimo paslaugų teikimo ieškovui fakto, skundžiamame sprendime pateikdamas išsamią apelianto įrodymų analizę. Antra, jokių konkrečių argumentų, kvestionuojančių teismo padarytos išvados dėl 4 512,40 Lt sumos grąžinimo pagrįstumą, apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.