Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėja Irena Narbutienė

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobastionas“ atstovams vadovui A. G., advokatui Gintarui Griciui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka mišriu bylos nagrinėjimo būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobastionas“ ieškinį atsakovui A. V., trečiasis asmuo S. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Autobastionas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo A. V. 6 333,58 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad 2014 m. sausio 13 d. policijai užfiksavus atsakovo Kelių eismo taisyklių pažeidimą, ieškovė priverstinai nugabeno transporto priemonę „(duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) į jai priklausančią automobilių saugojimo aikštelę. Nors atsakovas teigia, kad minėtą transporto priemonę 2014 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė S. S., tačiau pastarasis paaiškino ieškovės atstovui, kad transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė už 50 Eur atlygį, realiai tokio sandorio niekada nebuvo. 2022 m. spalio 18 d. policijos komisariatas informavo, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas tebėra A. V.. Ieškovės 2023 m. rugsėjo 26 d. pareiškimo pagrindu ikiteisminio tyrimo įstaigoje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-39228-23 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Autobastionas“ direktorius A. G. prašė ieškinį tenkinti. Papildomai nurodė, kad UAB „Autobastionas“ visą tą laiką atliko tam tikrus veiksmus, tačiau viskas užtruko dėl painios situacijos. Kad savininkas buvo A. V., jie sužinojo iš policijos. Automobilis nuvežtas saugoti 2014 m. sausio 13 d. Pranešimą iš policijos, kad nebereikia saugoti automobilio, galėjo gauti 2015 m. kovo mėnesį, tiksliai negali pasakyti. 2015 m. kovo 18 d. K. siuntė pranešimą, kad jis turi atsiimti automobilį. Automobilio vertė – kaip metalo laužo, gali būti 500 Eur. Automobilis buvo saugomas 2010 metais sudarytos sutarties su policija pagrindu. Ji yra tęstinė. Atsakovui A. V. pranešimas dėl automobilio atsiėmimo ir sumokėjimo už paslaugas išsiųstas 2019 m. rugsėjo 30 d. Visi jiems žinomi duomenys, yra pateikti teismui. Kada S. S. pranešimas dėl automobilio atsiėmimo buvo siųstas, negali pasakyti, turėjo būti išsiųstas po A. V.. Greičiausiai po to, kai buvo panaikintas teismo įsakymas, A. V. pateikus teismui pirkimo-pardavimo sutartį. S. S. niekaip nereagavo. Ieškinys S. S. neteiktas dėl to, kad jis pateikė paaiškinimus, jog jis nėra automobilio savininkas. Automobilis nebuvo realizuotas, kadangi jis yra registruotas kito asmens vardu, be savininko jo realizavimas yra neįmanomas.

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Autobastionas“ atstovas advokatas Gintaras Gricius prašė ieškinį tenkinti visiškai ieškinyje nurodytais motyvais. Įvertinus, jog ieškovė neapsižiūrėjo, uždelsė pranešimą dėl automobilio atsiėmimo išsiųsti A. V., sutinka sumažinti priteistiną sumą iki 4000 Eur. Taip pat papildomai nurodė, kad prašymo nuginčyti transporto priemonės pirkimo pardavimo sutarties neteikia, kadangi nėra galimybių pateikti sutarties originalo. Pats trečiasis asmuo S. S. paliudijo, kad pirkimo-pardavimo sutartį sudarė už 50 Eur mokestį, tačiau realiai sutartis nebuvo įvykdyta. Todėl ieškovas laikosi pozicijos, kad atsakovas A. V. turėjo pateikti sutarties originalą. Administracinio nusižengimo tyrimo metu transporto priemonėje rasta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis liudija, kad ji buvo perleista A. V., o sutarties, kad atsakovas ją perleido kitam asmeniui, automobilyje nebuvo rasta. Tai, kad A. V. administracinio nusižengimo metu buvo automobilio savininkas patvirtina aplinkybė, jog A. V. buvo nubaustas už tai, kad nenurodė policijai, kas padarė KET pažeidimą su jam priklausančia transporto priemone, jis šio nutarimo neskundė, kas liudija, kad jis pripažino savo kaltę. Istorija su transporto priemonės perleidimu S. S. yra labai abejotina, išgalvota. S. S. nurodė, kad niekada nėra turėjęs transporto priemonių, nėra įgijęs teisės vairuoti transporto priemones, nemoka jų valdyti. Jis nurodė, kad apsimestinis sandoris įvyko 2022 m. Atsakovo pateikti duomenys, kad jis neva 2019 metais siuntė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau jei tokie duomenys būtų buvę, UAB „Autobastionas“ nebūtų kreipęsi į teismą dėl skolos priteisimo iš A. V.. Aplinkybę, kad A. V. aktualiu laikotarpiu vertėsi automobilių prekyba, paneigia Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikta informacija. Ieškovo atstovas norėdamas išsiaiškinti apie S. S. asmenybę, ne kartą skambino į (duomenys neskelbtini) seniūniją, seniūnijos darbuotoja jį apibūdino kaip asocialų asmenį, kurį sudėtinga surasti. Nuvykęs susitikti su S. S. draugiškai pasikalbėjo, matė, kad jis geranoriškai nusiteikęs, todėl nuvyko į seniūnija, dalyvaujant seniūnei R. S. aiškinosi automobilio pardavimo aplinkybes.

Atsakovo A. V. atsiliepime nurodyta, kad aptariamu laikotarpiu jis užsiėmė autotransporto priemonių prekyba, todėl 2013 m. pabaigoje įsigijo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tikslu jį greitai perparduoti. Dėl šios priežasties automobilio savo vardu VĮ Regitra duomenų bazėje neregistravo, o 2014 m. sausio pradžioje, ar tai vietiniame laikraštyje ar internetiniame puslapyje, paskelbė apie jo pardavimą. 2014 m. sausio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė S. S.. Sutartį surašė pats S. S., tuo pačiu nurašė duomenis iš su savimi turimo asmens dokumento. S. S. sumokėjo pinigus grynaisiais, pats pasirašė ant sutarties, sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo. Galimai 2014 m. rudenį, kelių policijos pareigūnų buvo sustabdytas kontroliniam patikrinimui. Tąkart inspektorius informavo, kad jo atžvilgiu yra priimtas nutarimas administracinėje byloje ir jis privalo sumokėti paskirtą 150 Lt baudą. Atsakovas paskirtą baudą sumokėjo, nesigilino už kokį pažeidimą ji paskirta, neginčijo jos, tačiau patvirtina, kad jam asmeniškai ar gyvenamosios vietos adresu niekada nebuvo įteikti jokie pranešimai apie atliekamus tyrimus, protokolai, nutarimai, nurodymai atsiimti sulaikytą automobilį ir pan., todėl, galimai, policijos sprendimai buvo priimti jam nedalyvaujant („už akių“). Apie tai, kad yra nubaustas už nepranešimą kas naudojosi jam priklausančiu automobiliu – sužinojo tik šio proceso metu. Dar 2019 m. rugsėjo 30 d. atsakovas yra gavęs ieškovo pranešimą apie pareigą susimokėti skolą už automobilio nutransportavimą ir saugojimą aikštelėje, tačiau pateikdamas pirkimo – pardavimo sutarties kopiją šį informavo, jog aptariamų įvykių metu nebuvo nei faktinis, nei formalus transporto priemonės savininkas/valdytojas. Ikiteisminį tyrimą dėl galimo sutarties suklastojimo iniciavo ieškovas, o ne asmuo, kuris galimai nukentėjo nuo nusikaltimo. Iš S. S. paaiškinimo turinio galima daryti išvadą, kad asmuo yra asocialus, neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, jo atžvilgiu jau atliekamos įvairios turto išieškojimo procedūros, todėl jis tuo piktnaudžiauja ir siekia visą naštą perkelti su įvykiu nesusijusiems asmenims. Atsakovas taip pat mano, kad bent jau šiuo metu nėra jokių teisinių priežasčių aptariamą sandorį laikyti niekiniu, nes nei pats pirkėjas nei ieškovas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties niekada neginčijo/neginčija, todėl jis yra galiojantis. Kadangi administracinė teisena buvo nutraukta nenustačius pažeidimo subjekto, tai natūralu, kad už automobilio saugojimą ieškovas atlygio turėtų reikalauti iš institucijos. Be to, 2010 m. rugpjūčio 25 d. sutarties su Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatu (toliau – ir Telšių AVPK) dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo, kurios pagrindu gali/galėjo šiai institucijai teikti sutartyje aptartas paslaugas galiojimas yra pasibaigęs. Tačiau, vadovautis viešuosius pirkimus reglamentuojančiomis teisės normomis, įmonės, teikiančios transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, privalo kas tris metus (36 mėn.) sudaryti naujas sutartis. Atsakovas mano, kad tuo atveju, jei jis būtų pripažintas atsakingu už skolos susidarymą, tai jos dydis turėtų būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į tai, atsakovas informaciją apie automobilio saugojimą ir pareigą susimokėti iš ieškovo gavo tik 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. nuo tokios pareigos atsiradimo praėjus daugiau kaip 5 metams. Kadangi ieškovas taip pat nesiėmė priemonių per trumpiausią laikotarpį išsiaiškinti realius atsakovo gyvenamosios vietos ar darboviečių adresus, nebandė susisiekti kitais būdas, todėl yra pagrindas teigti, kad jis yra netinkamai įgyvendinęs savo pareigas, nustatytas pasaugos sutarties 2.16 p. (... Pasaugos objekto savininkas ar teisėtas daikto valdytojas supažindinamas pasirašytinai), o jo reikalaujamos sumos visiškai nepagrįstos ir neprotingos.

Teismo posėdžio metu atsakovo A. V. atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pirkimo-pardavimo sutarties originalo neturi. Atsakovas 2019 m. spalio 4 d. išsiuntė pranešimą el. paštu ieškovui, kad automobilis yra parduotas, siųsta sutartis. Ieškovų nurodyta aplinkybė, kad neva automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra suklastota ir faktiškai automobilis priklauso atsakovui, niekuo nepagrįsta, įrodymų jokių nėra. Yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis nebaigtas, teismas nepatvirtino, kad sutartis yra suklastota. Ieškovas šias aplinkybes įrodinėja savo paties surašytais S. S. paaiškinimais. Jis negali būti laikomas įrodymu patvirtinančiu, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo suklastota. Posėdžio metu S. S. duoti parodymai neatitinka nei paaiškinime nurodytų aplinkybių, prieštarauja neginčytiniems faktams, pvz. S. S. nurodo, kad sutartį pasirašė ant balto lapo, nors ji pasirašyta užpildžius standartinę sutarties formą. Be to, numatyta pareiga automobilio saugotojui kuo operatyviai imtis veiksmų, kad automobilis kuo greičiau būtų atsiimtas ir nebūtų didinami jo saugojimo kaštai. Šiuo atveju atsakovas neveikimu, nesąžiningais, nerūpestingais veiksmais dirbtinai sukėlė saugojimo kaštus. Atsakovas su policija pasirašytos Sutarties priedo Nr. 2 3.2 punkto pagrindu turėjo teisę realizuoti automobilį ir iš gautų pajamų padengti turėtas automobilio saugojimo išlaidas. Ieškovas šioje byloje nepateikė nei pranešimo siųsto K., nei S., nei automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp K. ir V., kuri buvo rasta pačiame automobilyje. Įrodymų, kad A. V. vertėsi automobilių perpardavimo veikla, nėra – tai net nėra bylos dalykas. Ši aplinkybė pateikta, paaiškinant tai, jog jis neįregistravo automobilio savo vardu, nes neturėjo tikslo būti jo savininku. A. V. nebuvo svarbu, kas jo parduodamus automobilius įsigyja, t. y. ar asmuo turi įgijęs teisę vairuoti transporto priemones. Realu, kad toks asmuo kaip S. galėjo įsigyti transporto priemonę ir neturėdamas specialiosios teisės vairuoti transporto priemonės. Tendencija, kad transporto priemones vairuoja ir asmenys, kurie neįgiję tokios teisės, matyti iš žiniasklaidos. Pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp A. V. ir S. S., originalas nėra išsaugotas – praėjo 10 metų nuo šios sutarties sudarymo, poreikio šią sutartį saugoti nėra. Skirtą nuobaudą už tai, kad nenurodė asmens, kuris vairavo transporto priemonę, A. V. sumokėjo, nieko nedarė, kadangi jis jokio pranešimo apie tokios bylos nagrinėjimą negavo, niekas jo neklausė, kas yra automobilio savininkas, kas jį valdė. Apie tai, kad jam pritaikyta nuobauda sužinojo, tik grįžus ir Švedijos į Lietuvą, kai jį sustabdė policija ir pranešė, kad jis turi baudų. Jis sumokėjo baudas, bet nesigilino už kokius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso straipsnius jam skirtos nuobaudos.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo S. S. parodė pas jį į kiemą atvažiavo A. V. su draugu, pasiūlė už 50 Eur pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Jie pasirašė sutartį, jis gavo 50 Eur. Automobilio jis negavo. Jam automobilio perduoti nežadėjo. Padavė pinigus ir išvažiavo. Jis neklausė, kodėl reikėjo pasirašyti sutartį. Buvo paprastas baltas popieriaus lapas. Jis pateikė savo asmens dokumentą – asmens tapatybės kortelę. Sutartį pildė pats A. V.. Jis tik pasirašė, neskaitė. Buvo surašyti du sutarties egzemplioriai, jis du kartus pasirašė. Jam sutarties egzemplioriaus nedavė. Su juo susisiekė UAB „Autobastionas“ advokatas, jis nusivežė jį į seniūniją. Seniūnijoje parodymai buvo surašyti laisva valia, jam niekas spaudimo nedarė. Seniūnijoje jis pasakė tą patį, ką ir posėdžio metu. Tekstą surašė ir atspausdino seniūnijoje advokatas. Kada jis buvo seniūnijoje, tiksliai neprisimena, gali būti šiais metais. Koks buvo metų laikas neprisimena. Tikslių seniūnijoje duotų parodymų neprisimena. Kada A. V. su draugu pas jį atvyko neprisimena. 50 Eur gavo 2014 metais. Tai ne pirmas atvejis, kai jis taip pasirašydamas sutartis, užsidirbo. Kitų tokiu būdu pasirašytų sutarčių turinio, aplinkybių neprisimena. Iki šio atvejo viskas sklandžiai praeidavo. Jis, kad sutartį pasirašė 2014 metais, žino iš teismo jam siųstų procesinių dokumentų. A. V. tik vieną tą sutartį yra atvežęs. Jis niekada nėra turėjęs automobilio, neturi įgijęs teisių. Automobilio nėra net vairavęs. A. D. yra jo draugas, kaimynas. Per jį kiti paprašydavo sudaryti fiktyvias sutartis. A. D. žino, kad jis už pinigus sutiks pasirašyti sutartis. Kiti duodavo ir daugiau nei 50 Eur. A. D. pasirašant sutartį nebuvo. Jis tik nurodė, kur jis gyvena. A. V. iki tol jis nepažinojo. Kad atvyko A. V., sužinojo prasidėjus ikiteisminiam procesui. Kitų buvusių asmenų įvardinti negali, jų nepažįsta. Sutartį su V. rašėsi 2014 m. V. nesakė, kad reikia mašiną persiregistruoti. Daugiau V. nematė. Nuo 2014 m. iki advokato vizito pas jį, jis V. nėra matęs. Jis yra baustas administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su dviračiu, antstoliai vykdo priverstinius išieškojimus jo atžvilgiu, skolos maždaug – 7 000 Eur, jie neišieškomi, nes jis niekur nedirba, sąskaitų bankuose neturi, socialinių išmokų negauna. Kada sudarė kitas penkias sutartis, neprisimena, gal kokiais 2010 metais. Tikslių datų neprisimena. Ką pas seniūnę parodė, nepaaiškins. Advokatas rašė tą, ką jis pasakojo. Kada ieškovo atstovas kreipėsi į jį, neprisimena, gali būti žiema. Ieškovo atstovas į jį kreipėsi dėl mašinos pirkimo–pardavimo sutarties, prašė, kad nurodytų aplinkybes, kaip vyko automobilio pirkimo-pardavimo sandoris. Dėl jo saugojimo į jį nesikreipė. Jis sutiko vykti pas seniūnę. Advokatas jį nusivežė į seniūniją. Jis į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nesikreipė. Policija po susitikimo su advokatu praėjus mėnesiui atvažiavo, jį atsivežė į (duomenys neskelbtini), atpažinti A. V.. Pagarsinus seniūnijoje trečiojo asmens duotus parodymus, S. S. patikslino, kad į seniūniją vyko 2023 m. rugsėjo 21 d., su A. V. pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė 2022 m. rugsėjį. Už sutarties pasirašymą gavo 50 Eur 2022 m. Jis asmens, su kuriuo pasirašė sutartį prieš 10 metų, neprisimintų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis), vadovaujantis nustatytais Kelių eismo taisyklių 9, 133 punktų pažeidimais, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Autobastionas“ 2010 m. rugpjūčio 25 d. Bešeimininkio turto, sugadintų bei sulaikytų transporto priemonių ir kitų būtinam saugojimui perduodamų daiktų nuvežimo, pervežimo ir saugojimo būtinosios pasaugos sutartimi Nr. 86-16-4139, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių r. PK) 2014 m. sausio 13 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, priverstinai nuvežta į ieškovės UAB „Autobastionas“ priklausančią aikštelę. 2014 m. liepos 31 d. Telšių AVPK Mažeikių r. PK nutarimu Nr. 73NT-20415195-14 (ROIK: 07-14-8848693) nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal 2014 m. sausio 13 d. 9.15 val. gautą pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ degalinės teritoriją įvažiavęs automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadino teritoriją juosiančią tinklinę tvorą.

Nustatyta, kad Automobilis nuo 2013 m. lapkričio 19 d. registruotas R. K. vardu, 2013 m. gruodžio 23 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas atsakovui A. V., 2014 m. sausio 6 d. data A. V. ir S. S. pasirašė Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis).

UAB „Autobastionas“ 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. 77/S-77 dėl skolos už transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugas siuntė R. K., 2019 m. rugsėjo 30 d. pranešimą dėl Automobilio atsiėmimo ir skolos padengimo – A. V.. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate (toliau – ir Raseinių r. PK) atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, dėl dokumento suklastojimo ir jo naudojimo bei apgaule savo naudai išvengtos turtinės prievolės, t. y. ikiteisminio tyrimo duomenimis nustatyta, kad 2022 m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, A. V., veikdamas bendrininkų grupėje su S. S., (duomenys neskelbtini), S. S. pateikus savo asmeninius duomenis, surašė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ją užpildydamas, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis – eilutėje „Data“ įrašydamas „2014-01-06“, eilutėje „Pirkėjas“ įrašydamas S. S. asmens duomenis, kol ją 2022 m. rugsėjo 15 d., pateikė Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmuose civilinėje byloje Nr. eL2-4357-761/2022, siekdamas išvengti 5 498,38 Eur turtinės prievolės už automobilio „(duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimą UAB „Autobastionas“ priklausančioje automobilių saugojimo aikštelėje, kadangi pateikto suklastoto dokumento pagrindu teismas panaikino 2022 m. rugsėjo 1 d. teismo išduotą įsakymą dėl išieškojimo priteisimo.

Šioje civilinėje byloje ieškovė prašo susikaupusias Automobilio saugojimo išlaidas priteisti iš atsakovo kaip iš faktinio Automobilio savininko, nurodydama kad atsakovo ir trečiojo asmens S. S. sudaryta Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra fiktyvi. Tuo tarpu atsakovas su ieškovės ieškiniu nesutinka, teikdamas, kad 1) atsakovo ir trečiojo asmens S. S. sudaryta Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nenuginčyta, todėl galiojanti – S. S. Automobilio nuvežimo dienai buvo tikrasis jo savininkas; 2) ieškovės ir Telšių AVPK sudarytos sutarties Automobilio nuvežimo ir saugojimo laikotarpiu galiojimas buvo pasibaigęs; 2) ieškovės prašomos iš atsakovo priteisti Automobilio saugojimo išlaidos susidarė dirbtinai dėl ieškovės pasyvaus pareigų atlikimo.

Dėl transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininko

Tariamasis sandoris yra toks, kuris sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.86 straipsnio 1 dalis).

Kvalifikuojant sandorį kaip tariamą būtina nustatyti, pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016; 2014 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

Pagal CK 4.47 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Įstatymuose neįtvirtinta atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo. Perduoti daiktą pagal pirkimo – pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų (CK 6.317 straipsnis). Tinkamai įvykdžius šią prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo – pardavimo sutarties objektą. Iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės normos analizės darytina išvada, jog pirkimo – pardavimo sandorį sudaro du elementai, tai yra, pirmas – daikto perdavimas naujam savininkui, antras – atlyginimas už perduodamą daiktą.

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis minėta praktika, teismas iš bylos medžiagos viseto daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tariamai, t. y. nei viena iš Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties šalių neįvykdė joje numatytų pareigų – A. V. neperdavė Automobilio S. S., o S. S. nesumokėjo sutartyje nurodytos Automobilio kainos A. V., A. V. kaip faktiniam Automobilio savininkui siekiant išvengti civilinės atsakomybės dėl Automobilio saugojimo išlaidų. Šiuo nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo nustatyta nė vieno iš dviejų pirkimo–pardavimo sandorį sudarančių elementų, t. y. kad S. S. sumokėjo A. V. už įsigytą Automobilį, o A. V. perdavė jį S. S..

Teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs tai, jog visos bylos šalys pripažįsta, kad trečiasis asmuo S. S. veda asocialų gyvenimo būdą, jo finansinė padėtis yra itin sudėtinga, pastovių pajamų negauna, turi daug finansinių įsipareigojimų, dėl kurių antstolių vykdomas priverstinis skolų išieškojimas. S. S. tiek teismo posėdžio metu, tiek pokalbio su ieškovės atstovu advokatu, ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, nurodė, kad niekada nėra turėjęs automobilio, nemoka jo valdyti, niekada nėra įgijęs specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones. Pastarosios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. S. dėl savo turtinės ir socialinės padėties negalėjo įsigyti Automobilio. Atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, kad S. S., teikdamas, jog Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta fiktyviai, siekia visą naštą perkelti su įvykiu nesusijusiems asmenims dėl savo prastos finansinės padėties, yra deklaratyvi, niekuo nepagrįsta. Teismo vertinimu, asmens, kurio atžvilgiu pradėtos ne viena priverstinio išieškojimo procedūra, kuris neturi pastovių pajamų ir nesistengia jų įgyti, vesti atsakingą gyvenimo būdą, padėčiai dar viena papildoma skola ypatingos reikšmės neturi. Tuo labiau, jog matyti, kad S. S. nėra teisiškai raštingas, jis neapmąsto galimų savo elgesio teisinių pasekmių. Teismo posėdžio metu nurodė, kad fiktyvias sutartis su kitais asmenimis už tam tikrą užmokestį yra sudaręs ne vieną kartą, nesidomi tokių sutarčių sudarymo tikslais. Aplinkybę, kad S. S. trūksta socialinių įgūdžių, pripažįsta ir atsakovo atstovas atsiliepime S. S. įvardijantis kaip neišprususį, dėl ko šio civilinio proceso ir pradėto ikiteisminio tyrimo metu patirs neigiamas teisines pasekmes.

Kaip jau minėta, teismų praktikoje nurodyta, kad tinkamai įvykdžius pirkimo – pardavimo prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo–pardavimo sutarties objektą. Šiuo nagrinėjamu atveju, nepateikta jokių duomenų ir įrodymų, jog po Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ja būtų realiai naudojęsis tariamas jos įgijėjas S. S.. Manyti, kad Automobilis nebuvo perduotas S. S., leidžia byloje nustatyta svarbi aplinkybė, kad A. V. Automobilį iš R. K. įgijo 2013 m. gruodžio 23 d., administracinio teisės pažeidimo teisena dėl 2014 m. sausio 13 d. administracinio teisės pažeidimo, kurio pagrindu Automobilis buvo perduotas saugoti ieškovei, pradėta praėjus vos trims savaitėms. Minėto administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu A. V., praėjus trumpam laiko tarpui nuo tariamos Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nurodė, kad nežino, kas galėjo vairuoti automobilį ir pažeisti Kelių eismo taisykles. Pastarųjų parodymų pagrindu A. V. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 133¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad nenurodė, kas naudojosi jam priklausančiu automobiliu. Šioje civilinėje byloje atsakovo atstovas patvirtino, kad atsakovas už pastarąjį administracinį teisės pažeidimą baudą sumokėjo, jos neginčijo. Pažymėtina, kad vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo, labiau tikėtina, jam paskyrus administracinę nuobaudą domėtųsi jos paskyrimo pagrindu ir teisėtumu, tuo labiau, kad baudos dydis už ATPK 133¹ numatytas nuo trijų šimtų litų iki aštuonių šimtų litų (ATPK 133¹ straipsnis (redakcija galiojusi nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.), t. y. minimali baudos suma viršija Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos Automobilio kainos vidurkį, maksimali baudos suma gerokai viršija Automobilio kainą. Net ir tuo atveju, jeigu A. V. skirta puse minimalios baudos – 150 Lt, tai trečdalis nurodyto Automobilio kainos. Jeigu laikant, kad A. V. bylai aktualiu laiku vertėsi automobilių prekyba, nors ir nelegaliai (Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2024 m. kovo 13 rašte nurodyta, kad nebuvo įgijęs verslo liudijimų, įregistravęs individualios veiklos pagal pažymą), 150 Lt baudos sumokėjimas nesant tam pagrindo, vertinant Automobilio kainą (500 lt) – nuostolingas, žinant, kad pagrindinis bet kokios veiklos vykdymo tikslas – pelnas.

Atsakovo atstovas nurodo, kad Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti, nes ji nenuginčyta. Tuo tarpu ieškovė nurodė, kad reikalavimo nuginčyti sutartį nereiškia, nes ji neturi galimybių išsireikalauti Automobilio pirkimo–pardavimo originalo. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, kad A. V. surašius Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties tekstą, jam nė vienas sutarties egzempliorius nebuvo perduotas. Tuo tarpu, nors atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas sutarties originalo neturi, nes nuo jos sudarymo yra praėję 10 metų ir atsakovas nematė prasmės saugoti ją, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties skirtingas fotografijas (vienoje jų sutartis fotografuota ant šviesaus stalviršio esančio padėklo, kitoje – ant rudo stalviršio) siuntė ieškovei UAB „Autobastionas“ 2019 m. spalio 10 d., ir 2022 m. rugsėjo 16 d. – Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmams civilinėje byloje Nr. eL2-4357-761/2023. Iš to, kad atsakovas 2019 metais bei praėjus trims metams – 2022 metais, siuntė skirtingas, t. y. naujai darytas sutarties fotografijas, teismas sprendžia, jog labai tikėtina, kad atsakovas visgi turi Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties originalą, tačiau jos nepateikia nei teismui, nei ikiteisminio tyrimo institucijai, atliekančiai jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, siekiant užkirsti kelią pasinaudoti platesnėmis teisinėmis įrodinėjimo galimybėmis tam, kad būtų nuginčyta sudaryta sutartis.

Taip pat atsakovo atstovas atstovaudamas atsakovo poziciją byloje nurodo, kad S. S. duodamas parodymus nurodo prieštaraujančius parodymus. Teismo vertinimu, S. S. parodymų metu nurodytiems tam tikriems netikslumams gali turėti įtakos jo išsilavinimo, socialinių įgūdžių, gebėjimo vertinti situacijas stoka. Iš jo duotų parodymų matyti, kad S. S. sunkiai gaudosi laike, pvz. teismo posėdyje jis nurodo, kad ieškovės atstovas pas jį lankėsi žiemą, kai iš seniūnijoje užpildyto paaiškinimo matyti, jog tai buvo tik ką prasidėjęs ruduo – rugsėjo 21 d., todėl oro sąlygos negalėjo priminti žiemos. Kita vertus, esmines Automobilio pirkimo–pardavimo sudarymo aplinkybes S. S. nurodė aiškiai, nuosekliai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek šiame procese, tiek seniūnijoje seniūnės R. S. akivaizdoje.

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta formaliai, neturint tikslo ją įvykdyti, tam, kad A. V. išvengtų civilinės atsakomybės, t. y. Automobilis faktiškai nebuvo perleistas S. S., dėl ko ir nuosavybės teisės jam nebuvo perėjusios.

Dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų bei palūkanų priteisimo.

Ieškovė reikalavimą iš atsakovo A. V. priteisti Automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas grindžia UAB „Autobastionas“ ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. rugpjūčio 25 d. Bešeimininkio turto, sugadintų bei sulaikytų transporto priemonių ir kitų būtinam saugojimui perduodamų daiktų nuvežimo, pervežimo ir saugojimo būtinosios pasaugos sutartimi Nr. 86-16-4139 (toliau – ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. sutartis).

Santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko bei valdytojo pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1, 8 dalys).

2010 m. rugpjūčio 25 d. sutarties 5.1 punkte numatyta, kad ši sutartis įsigalioja nuo 2011 m. sausio 1 d. ir galioja vienerius metus, jeigu iki sutarties galiojimo termino pabaigos nei viena Sutarties šalis nepareiškia noro nepratęsti šios sutarties, sutarties galiojimas automatiškai patęsiamas vieneriems kalendoriniams metams (bet ne ilgiau kaip 3 metams). Šiuo atveju atsakovui A. V. priklausantis Automobilis priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktu 2014 m. sausio 13 d. buvo pervežtas į UAB „Autobastionas“ automobilių saugojimo aikštelę.

Ieškovė nei teikdama teismui ieškinį, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė jokių duomenų, kad Automobilio nuvežimo ir jo saugojimo metu tarp UAB „Autobastionas“ ir Telšių AVPK buvo galiojanti sutartis dėl transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad Sutartis galiojo ilgiausiai iki 2014 m. sausio 1 d. Tą patvirtina ir Telšių AVPK 2022 m. rugpjūčio 18 d. raštas, kuriame nurodyta, kad papildomas rašytinis susitarimas dėl sutarties vykdymo, pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui, nerastas. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pagal teismui pateiktus įrodymus UAB „Autobastionas“ neturėjo jokio galiojančio sutartinio pagrindo pagal Telšių AVPK prašymą nuvežti ir saugoti transporto priemones bei gauti už tai išlaidų atlyginimą nuo 2014 m. sausio 2 d.

Pažymėtina, kad valstybės institucijoms (pareigūnams) yra nustatyti griežtesni reikalavimai, jų veiksmams taikomas principas „galima tai, kas leidžiama įstatymo“. Šiuo nagrinėjamu atveju Automobilis nuvežtas dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, ko pagrindu susiformavo teisinis santykis tarp fizinio asmens (Automobilio savininko) ir valstybės (valdžios institucijos). Todėl valdžios institucija – šiuo atveju administracinį persekiojimą pradėjusi Telšių AVPK, turėjo pareigą atlikti visas procedūras laikantis įstatymų, sudarytų bei galiojančių susitarimų. Priešingu atveju, konstatavus, kad UAB „Autobastionas“ 2010 m. rugpjūčio 25 d. sutarties, kurios galiojimas 5.1 punktu yra pasibaigęs be galimybės ją pratęsti, pagrindu turėjo teisę nuvežti ir saugoti Automobilį, būtų sukurta ydinga praktika, kuri leistų valdžios institucijoms kartu su partneriais nukrypti tiek nuo raštu sudarytų sutarčių normų, tiek nuo įstatymuose įtvirtintų ribojimų, susijusių su viešaisiais pirkimais.

Nustačius, kad UAB „Autobastionas“ neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovo Automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, lieka nebeaktualus priteistinos sumos dydis. Nors tuo pačiu pasisakytina, kad UAB „Autobastionas“ kaip automobilio saugotojas turėjo pareigą imtis visų priemonių, kad Automobilis būtų kuo anksčiau atsiimtas, t. y. informuoti automobilio savininką apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021). Bylos duomenimis nustatytas itin aplaidus ieškovės elgesys. Nepaisant to, kad Automobilio nuvežimo momentu iš joje rastos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties buvo žinoma, kad Automobilio savininkas yra A. V., jam pranešimas apie Automobilio atsiėmimą siųstas tik 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. praėjus daugiau nei 5 metams nuo Automobilio nuvežimo. Matydama, kad A. V. neketina apmokėti už Automobilio nuvežimą ir saugojimą, į teismą kreipėsi tik po trijų metų – 2022 m. rugsėjo 15 d. Tokiais veiksmais, nepaisant to, kad, kaip nurodė ieškovės direktorius, Automobilis metalo laužo vertės, dirbtinai buvo išauginti Automobilio saugojimo kaštai, kurie kelis kartus viršija pačio Automobilio vertę.

Taip pat sutiktina su atsakovo atstovu, kad Automobilio valdytojui (savininkui) Automobilio neatsiimant, ieškovė galėjo pasinaudoti CK 6.843 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad, jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Net ir tuo atveju, jeigu sutartyje būtų nenumatyta ieškovės teisė ar pareiga išieškoti saugojimo paslaugų atlyginimą iš pačių transporto priemonių, tai nepašalina tokios ieškovės teisės pagal CK 6.843 straipsnio 2 dalį (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-372-370/2023, 49 p.).

Ieškinį atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistinos 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidos (2024 m. sausio 12 d. sąskaita faktūra 93, 2024 m. sausio 12 d. pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 1083059), valstybei – 28,65 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-265 straipsniais, 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobastionas“, juridinio asmens kodas 166906552, atsakovui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 400,00 (vieno tūkstančio keturių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobastionas“, juridinio asmens kodas 166906552, 28,65 Eur (dvidešimt aštuonių eurų 65 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją, bylinėjimosi išlaidų kodas 5662, mokėjimo kvitą pristatant Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų raštinei.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.