Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aimasta“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-10549-1028/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Budova“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aimasta“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Ieškovė UAB „Budova“ ir atsakovė UAB „Aimasta“ 2016 m. rugsėjo 27 d. sudarė statybos rangos sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo savo rizika ir savo sąskaita atlikti fasado šiltinimo, skardinimo ir apdailos darbus pagal techninį projektą daugiabučiame gyvenamajame name, esančiame adresu Vilnius, Mažvydo g. 1 (sutarties 4.1 punktas, darbų perdavimo fronto aktas) (el. b. l. 43–55, 56). Pagal statybos rangos sutarties 5.1 punktą darbų kaina 130 348 Eur + PVM. Ieškovės teigimu, ji atliko minėtus statybos rangos darbus, kurių bendra vertė 130 348,40 Eur. Ieškovės UAB „Budova“ teigimu, atsakovė UAB „Aimasta“ tik iš dalies atsiskaitė už atliktus darbus, t. y. 2017 m. kovo 34 d. sumokėjo 48 000 Eur, 2017 m. birželio 12 d. – 60 350,64 Eur, todėl atsakovė liko skolinga 21 997,76 Eur. Ieškovė UAB „Budova“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės UAB „Aimasta“. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė laiku neatsiskaitė už darbus, todėl nuo 2017 m. kovo 25 d. ieškovė skaičiavo 0,02 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pradelsto mokėjimo dieną (iš viso 159 dienas) nuo 21 997,76 Eur skolos, todėl prašė priteisti 699,53 Eur delspinigių. Ieškinį prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, o ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones (el. b. l. 1–4). Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. spalio 4 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones (el. b. l. 59–60). Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. spalio 4 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai (el. b. l. 57–58). Per CPK 430 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą atsakovė UAB „Aimasta“ pareiškė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus sprendimo (el. b. l. 107–111). Teismui priėmus atsakovės prieštaravimus, ieškovė pateikė atsiliepimą, todėl bylos nagrinėjimas paskirtas teismo posėdyje 2018 m. sausio 5 d. (el. b. l. 159–162, 193). Taigi byla pagal ieškovės UAB „Budova“ ieškinį dėl skolos priteisimo nėra išnagrinėta iš esmės.Pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė UAB „Aimasta“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nes jos vertinimu ieškovė UAB „Budova“ nuslėpė nuo teismo ir nepateikė duomenų, kad 2016 m. gruodžio 14 d. UAB „Įžvanga“ už atsakovę sumokėjo 10 000 Eur ieškovei, kad 2017 m. vasario 28 d. susitarimu sulaikytas 15 000 Eur mokėjimas už nekokybiškai atliktus darbus, kad pagal Statybos rangos sutarties 9.4 punktą yra sulaikytas 2 808,07 Eur mokėjimas (el. b. l. 141–142). Įvertinęs atsakovės UAB „Aimasta“ prašyme nurodytas aplinkybes bei kartu su prašymu pateiktus įrodymus, ieškovės poziciją (el. b. l. 159–162), Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovės prašymą ir sumažino Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 12 378,76 Eur (el. b. l. 167–168). Atsižvelgiant į tai, kad per įstatyme numatytą 7 dienų terminą nebuvo paduotas atskirasis skundas dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl ji įsiteisėjo.Atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu prašoma panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kurių mastas 22 696,88 Eur, kad iki atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismas pats panaikino dalį Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. mastą sumažino iki 12 378,76 Eur, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis procesas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dalyje dėl 10 318,12 Eur turto arešto nutrauktinas, nes neliko apeliacijos objekto, t. y. teismui arešto mastą sumažinimas iki 12 378,76 Eur sumos neliko pagrindo turto areštui minėtai 10 318,12 Eur sumai (CPK 306 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Todėl pasikeitus aplinkybėms, teismui priėmus 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį iš esmės byloje ginčas kyla dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, arešto 12 378,76 Eur sumai (Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis) pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Budova“ tvirtina, kad ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, kad ieškovė UAB „Budova“ neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, be to, taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl kiekvieno iš šių skundo argumentų atskirai.

Dėl preliminaraus ieškinio reikalavimų pagrįstumo

Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie (liet. preliminarų) pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017).Nagrinėjamu atveju reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovė UAB „Budova“ grindžia tuo, kad atsakovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal 2016 m. rugsėjo 27 d. statybos rangos sutartį ir neatsiskaitė už atliktus darbus (el. b. l. 1–4). Atsakovė UAB „Aimasta“ pripažino, kad šalys buvo sudariusios statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė turėjo atlikti fasado šiltinimo, skardinimo ir apdailos darbus, tačiau nesutinka su ieškinyje ieškovės nurodytu skolos dydžiu (el. b. l. 71–75, 156, 159–161).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp bylos šalių kyla ginčas ar ieškovės UAB „Budova“ materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, tačiau į klausimą ar UAB „Budova“ turi galiojančią reikalavimo teisę bus galima atsakyti tik nustačius bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus joje sprendimą. Atsakovė UAB „Aimasta“ ieškovės reikalavimų nepagrįstumą sieja su tokiu UAB „Budova“ pareikštų reikalavimų ištyrimo ir įvertinimo mastu, kuris būdingas bylos nagrinėjimo iš esmės stadijai, todėl šie argumentai negali būti nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, nes yra ginčo iš esmės nagrinėjimo dalykas. Taigi, šiuo metu, atsižvelgiant į bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nėra teisinio ir (ar) faktinio pagrindo pripažinti, kad procesas pagal UAB „Budova“ ieškinį pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ir (ar) ieškinys akivaizdžiai negalėtų būti tenkintas. Kaip jau buvo minėta, preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturi išsamiai pasisakyti dėl ginčo esmės, nes faktinės bylos aplinkybės, šalių pozicija ginčo klausimu ir jai pagrįsti pateikti įrodymai bus visapusiškai įvertinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017).

Dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės

Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės (CPK 144 straipsnis). Šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą ieškovė UAB „Budova“ grindžia iš esmės tik didele ieškinio suma, teikdama, kad 2015 m. ir 2016 m. teismų praktikoje grėsmė būsimam teismo sprendimui preziumuojama, kai ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina tokį ieškovės argumentą, kadangi aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, todėl net ir tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, ir jiems įvykdyti atsakovės turto neužtektų, tai negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su atsakovės turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-900-464/2017). Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017). Nagrinėjamu atveju atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2016 m. finansinių metų balansą, 2016 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, viešai https://rekvizitai.vz.lt skelbiamus duomenis apie atsakovės turimų darbuotojų skaičių, skolas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, bylas, kuriose ji dalyvauja (el. b. l. 76, 77, 80–82). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2017 m. kovo 6 d. sudarytame 2016 m. finansinių metų balanse nurodoma, kad UAB „Aimasta“ turėjo 597 558 Eur vertės turto, kurį sudarė 19 761 Eur vertės ilgalaikis (materialusis) turtas ir 576 657 Eur vertės trumpalaikis turtas, t. y. 302 227 Eur vertės atsargos, 273 856 Eur per vienerius metus gautinos lėšos ir 574 Eur pinigai ir jų ekvivalentai. Nuosavas kapitalas sudarė 46 528 Eur, t. y. 12 760 Eur kapitalas, 1 613 Eur rezervas ir 32 155 Eur nepaskirstytas pelnas. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 551 030 Eur sumą, t. y. 7 461 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai, 513 569 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai (el. b. l. 76). Pastaruosius dvejus metus atsakovė UAB „Aimasta“ veikė pelningai, t. y. 2015 finansiniais metais įmonė gavo 12 457 Eur grynojo pelno, 2016 finansiniais metais – 6 285 Eur (el. b. l. 77). Įvertinus šiuos finansinius duomenis daroma išvada, kad įmonė turi turto, veikia pelningai. Be to, https://rekvizitai.vz.lt duomenimis atsakovė UAB „Aimasta“ turi 36 darbuotojus, neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui (el. b. l. 80–82). Įvertinęs šiuos atsakovės UAB „Aimasta“ pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo manyti, kad pirminė ieškinio suma (22 696,88 Eur) yra didelė suma atsakovei UAB „Aimasta“, nes ši suma, galimai tenkinus ieškinį, sudarytų mažiau nei 4 procentus viso įmonės turto vertės (t. y. 22 696,88 Eur × 100 % : 597 558 Eur = 3,80 %). Nors atsakovė nepateikė duomenų, kas konkrečiai sudaro jos turtą, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien nepaskirstyto pelno (32 155 Eur) užtektų įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą (22 696,88 Eur). Ši aplinkybė tik patvirtina, kad pirminė ieškinio suma (22 696,88 Eur) nėra didelė suma atsakovei UAB „Aimasta“. Bylos duomenimis ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus iki 12 378,76 Eur (el. b. l. 159–162), todėl spręstina dėl grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, atsižvelgiant į reikalavimą.Po 2017 m. spalio 4 d. teismo nutarties pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi sumažinus skundžiama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 12 378,76 Eur (šios nutarties 17 punktas), nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovei UAB „Aimasta“ priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų arešto ne didesnei nei 12 378,76 Eur sumai (nutarties 18 punktas).Kaip minėta apeliacinės instancijos teismas vertindamas priimtos nutarties pagrįstumą bei teisėtumą atsižvelgia į tai, kokie duomenys buvo civilinėje byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad ieškinio suma (22 696,88 Eur) yra nedidelė suma atsakovei UAB „Aimasta“, sumažinus arešto mastą iki 12 378,76 Eur, tuo labiau nėra pagrindo išvadai, kad minėta suma, kuriai areštuotas turtas yra atsakovei didelė, kad sudaro pagrindo spręsti dėl grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-5948-794/2017, kurioje UAB „Aimasta“ pareiškė 60 350,64 Eur dydžio turtinį reikalavimą pagal 2016 m. rugsėjo 27 d. statybos rangos sutartį. Taigi ieškovė UAB „Budova“ ir atsakovė UAB „Aimasta“ galimai turi priešpriešinių reikalavimų viena kitai, kurie kildinami iš 2016 m. rugsėjo 27 d. statybos rangos sutarties, tačiau ginčai dėl skolos priteisimo nėra išspręsti nei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-5948-794/2017, nei Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10549-1028/2017.Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip, todėl laikinąsias apsaugos priemones prašantis taikyti ieškovė (kreditorė) turi įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) apie atsakovės nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017). Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentai, kad atsakovė UAB „Aimasta“ ilgą laiko tarpą nesumoka už atliktus darbus, savaime nepatvirtina jos nesąžiningumo ar ketinimų vengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-900-464/2017). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad UAB „Aimasta“ ketina perleisti įmonei priklausantį turtą ir tokiu išvengti prievolės, susijusios su pareiga atsiskaityti už atliktu statybos rangos darbus. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę ieškinio sumos dydžiui.Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juolab kai nėra objektyvių duomenų, jog atsakovė UAB „Aimasta“ vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-881-186/2017), todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė UAB „Budova“ nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, lemiančių sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą, t. y. antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos.

Dėl neproporcingai didelės žalos grėsmės

Atsakovė UAB „Aimasta“ nurodė, kad teismo priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidžia proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, suteikia ieškovei UAB „Budova“ perdėtą pranašumą. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Ekonomiškumo, teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ar parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, aptariant šalių interesų derinimo taisykles, yra pasisakyta ir dėl to, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kad jos iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės ūkinės veiklos, t. y. įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-651-178/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016; 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-973-196/2017). Todėl taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip nekilnojamo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo, tai reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovės teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo.Sutiktina su apeliantės atskirojo skundo argumentais, kad nesant galimai palankaus sprendimo neįvykdymo grėsmės taikytos laikinosios apsaugos priemonės, lėšų areštas nepagrįstai riboja ieškovės veiklą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp šalių ginčas kilo dėl atliktų statybos rangos darbų apimties, jų kokybės ir atsakovės pareigos atsiskaityti už atliktus darbus, kad paprastai tokio pobūdžio bylose ginčai gali užtrukti ilgesnį laiką, taigi taikyti bei išviešinti apribojimai disponuoti turtu galėtų turėti įtakos skolininkės, kaip verslininkės, reputacijai, kenkti jos ūkinei komercinei, kas, atitinkamai, menkintų ir jos galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais, įskaitytinai ir su pačia kreditore. Taigi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių, nei ieškovei, jeigu turto areštas nebūtų taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-881-186/2017). Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neproporcingas skolininkės teisių suvaržymas.

Dėl procesinės bylos baigties

Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingų sąlygų visumos. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Budova“ nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, lemiančių sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą, pirmosios instancijos teismas nukrypdamas nuo aktualiausios teismų praktikos nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę ieškinio sumos dydžiui, todėl negrįstai tenkino ieškovės UAB „Budova“ prašymą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės UAB „Budova“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad paduodant atskirąjį skundą dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė UAB „Aimasta“ sumokėjo 38 Eur žyminio mokesčio (el. b. l. 79), 200 Eur sumokėjo ieškovė UAB „Budova“ advokatui už procesinių dokumentų – atsiliepimo į atskirąjį skundą – surašymą (el. b. l. 93). Tenkinus atskirąjį skundą, 38 Eur žyminio mokesčio priteistina atsakovei UAB „Aimasta“ iš ieškovės UAB „Budova“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Aimasta“ atskirąjį skundą dalyje dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių 10 318,12 Eur sumai.

Kitoje dalyje panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Budova“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aimasta“, juridinio asmens kodas 302296394, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Budova“, juridinio asmens kodas 1213589859, 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.