- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-3368-422/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- Ž. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Lobby Baltic“
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Lobby Baltic“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kybartų pataisos namų, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–15), paaiškinime (b. l. 20–21), atsikirtime į atsakovės atstovų atsiliepimus (b. l. 123–128) bei jo atstovė teismo posėdžiuose nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė įsakymą Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Įsakymas, Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymas Nr. 1R-213), kurio 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktais pažeidžiamos pareiškėjo, kaip kalinčio asmens, teisės. Pareiškėjo nuomone, priimtas Įsakymas yra nekokybiškas. Be to, Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktais nustatyti draudimai yra neteisėti, nes privatinės teisės subjektams draudimai gali būti nustatyti tik įstatymo lygmens teisės aktu, o teisingumo ministras nėra įstatymų leidybos subjektas.
Teigė, jog žalos padarymą tiesioginiais neteisėtais veiksmais iniciavo teisingumo ministras nekokybišku Įsakymu, tačiau neturtinė žala jam buvo padaryta ir neteisėtais Kybartų PN veiksmais, vykdant Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymą Nr. 1R-213, pažeidžiant pareiškėjo specialiąją teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje. Nurodė, jog pataisos įstaigoje neužtikrinamas tinkamas maitinimas, o jo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (tris savaites iš eilės) yra ribojama, kadangi neparduodama daugiau kaip 2 kg. vaisių ir daržovių per savaitę. Apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį, parduotuvėje taip pat nebuvo galima įsigyti konservų, pomidorų padažo, pieno, kefyro, aliejaus ir panašių produktų. Parduotuvėje neparduodamos razinos, datulės, medus, uogienė. Pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytos teisės ribojimo kreipėsi su skundu į pataisos namų administraciją, tačiau į jo skundą nebuvo reaguojama. Reiškė pretenzijas dėl pataisos namų veiksmų neteisėtai atiminėjant iš nuteistųjų stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, nes metaliniai šaukštai ir keramikiniai puodeliai nėra numatyti Įsakyme.
Nurodė, jog dėl minėtų atsakovės atstovų veiksmų buvo žeminamas pareiškėjo orumas, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią kankinimu alkiu, kurią vertino 100 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Pareiškėjo nuomone, yra visos sąlygos, būtinos atsakovės deliktinei atsakomybei. Prašė skundą tenkinti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumo ištyrimo bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tam, kad būtų ištirtas Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio nuostatų priešingumas oficialiai konstitucinei doktrinai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai (iki reorganizavimo) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 36–40), papildomuose paaiškinimuose (b. l. 143) nurodė, kad pataisos namai nepriima teisės aktų, o tik besąlygiškai juos vykdo. Pažymėjo, jog, vykdant Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymą Nr. 1R-213, iš nuteistųjų paimamai tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti Leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu - kitam asmeniui. Iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistieji gali įsigyti ir turėti ir plastikinius arba medinius stalo indus (lėkštes, dubenėlius sriubai, šaukštus, puodelius, šakutes ir peilius). Duomenų apie ginčo laikotarpiu iš pareiškėjo paimtus metalinius stalo įrankius ar keramikinius puodelius neturi. Dėl dienos metu paimamos patalynės iš nuteistųjų, kalinčių kamerų tipo patalpose pažymėjo, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose apgyvendintas nebuvo, bausmę jis atliko bendrabučio tipo patalpose (2 būrio 206 ir 222 kambariuose), kuriose iš nuteistųjų patalynė nėra paimama.
Nuteistųjų apsipirkimas Pataisos namuose yra reglamentuojamas Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyriuje. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.12 punktu buvo pakeistas minėtų Taisyklių 18-tas Priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas”, todėl pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Po nurodyto teisinio reguliavimo pasikeitimo maždaug mėnesį parduotuvėje nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos, tačiau ši problema buvo operatyviai išspręsta. Pataisos namuose yra užtikrinama tinkama ir pilnavertė nuteistųjų mityba, tai įrodo Pataisos namuose tiekiamo maisto valgiaraščiai. Pataisos namuose esančioje valgykloje maitinimo paslaugas atlieka UAB „Niklita”. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį - cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Pareiškėjas į Pataisos namų administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų nesikreipė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrįsti, neatitinka tikrovės, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašymas dėl Teisingumo ministro 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumo ištyrimo grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kurie galimai gali kilti ateityje, todėl nėra norminio akto tyrimo dalyko.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 28–33) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimu, priimant pareiškėjo ginčijamą Įsakymą, buvo siekiama didinti laisvės atėmimo vietų įstaigų, jose dirbančių ir laikomų asmenų saugumą, užkardyti teisės pažeidimus, užtikrinti sanitarinių ir higienos sąlygų laikymąsi nuteistųjų (suimtųjų) gyvenamosiose patalpose. Pakeisto Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – Sąrašas). Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pavyzdžiui, cukrus, medus, uogienės, džemai, ir pan.), kurie minimi ir pareiškėjo skunde. Įsigaliojus pakeitimams sumažintos galimybės įkalintiems asmenims kaupti žaliavą, skirtą nelegaliai alkoholinių gėrimų gamybai, o pas nuteistuosius (suimtuosius) aptinkamo alkoholio raugo pastebimai sumažėjo. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, kadangi žymiai sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Atsakovės atstovo nuomone, 2 kg. vaisių ir daržovių kiekis įsigyti per savaitę, kuris sudaro 0,285 kg per dieną, yra visiškai pakankamas suaugusio žmogaus vaisių ir daržovių poreikių tenkinimui. Pagal Sąrašą asmenys gali įsigyti kečupą ir pomidorų padažą, taip pat aliejų, pieno produktus. Kečupo pakuotė turi būti ne didesnė nei 200 ml (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), dėl jau minėtų atsiliepime ribojimų. Pieno produktų, aliejaus pakuotės Sąraše nėra apibrėžtos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl Sąrašo pakeitimo jis negali pirkti pieno ir aliejaus, yra nepagrįsti. Patalynė dienos metu paimama tik iš nuobaudas drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose laikomų asmenų. Taip siekiama skatinti šiuos asmenis prasmingai praleisti ne miegui skirtą laiką, o kartu ir sukuriamos nepatrauklios nuobaudos atlikimo sąlygos, kaip prevencinė priemonė pažeidimų darymui. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro veiksmų, priimant netinkamą 2018-10-19 įsakymą Nr. 1R-213 ( šio akto 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktuose nustatant neteisėtus ribojimus, pažeidžiančius pareiškėjo teisę į nuosavybę) bei Kybartų PN veiksmų, vykdant Įsakymą (pažeidus pareiškėjo teisę apsipirkti Pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje, paėmus stalo indus ir įrankius).
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67, 71 str.).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija (BVK 64 str.).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas) (redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu), 1.1–1.15 punktuose nurodyta, kad nuteistieji gali įsigyti (turėti) ne daugiau kaip 2 kg. vaisių, daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų); ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) – duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių bei žuvies, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, natūralios arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems); ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) - kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų; kiaušinius (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) bei ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog Įsakymo 1.12. punktu pakeitus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, jame buvo nustatyti papildomi ribojimai, dėl kurių pareiškėjas tris savaites nuo Įsakymo priėmimo dienos negalėjo nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, jam nebuvo sudaryta galimybė įsigyti razinų, datulių, medaus, uogienės. Apribojus maisto ir pakuočių dydį, laisvės atėmimo parduotuvės nespėjo prisitaikyti ir netiekia mažesnėse pakuotėse maisto gaminių, todėl pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti būtinų maisto produktų (aliejaus, pieno, kefyro ir kt. produktų pakuojamų į litrinę tarą), buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, todėl nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų (konservų, pomidorų padažo).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad po Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo pakeitimo Pataisos namų parduotuvėje maždaug mėnesį laiko nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos, nes parduotuvė buvo sudariusi sutartis su tiekėjais atitinkamoms pakuotėms ir rinkoje mažesnėmis pakuotėmis kai kurių prekių įsigyti nebuvo galima. Toks atsakovės atstovo tvirtinimas iš esmės leistų konstatuoti neteisėtus jos veiksmus, ginčo laikotarpiu neužtikrinant nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) teisės apsipirkti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga nurodyti faktines aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti konkrečius pareiškėjo teisių pažeidimus tenka pačiam pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl jo pažeistų teisių nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tris savaites neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno, tačiau nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada ir kokių konkrečių produktų jam nebuvo parduota, ar buvo pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę (prekes) ir pan.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad su skundu kreipėsi į atsakovą, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, ją patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo Pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, t. y. nenustatė konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimo atvejų, pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytus maisto produktų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).
Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nenustatyta, kad nuteistiesiems tiekiamas maistas, jo energetinė vertė, jo tvarkymo procesai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo nepateikta.
Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl netinkamo maitinimo, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į PN administraciją, nepatvirtina Pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamu aspektu nenustatyta, kad Pataisos namų administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas teigė, jog Pataisos namai neteisėtai atiminėjo stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, tačiau konkrečių įvykių datų, iš jo paimtų daiktų pareiškėjas nenurodė.
Pataisos namai papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog duomenų apie iš pareiškėjo paimtus jam priklausančius metalinius stalo įrankius ar keramikinius puodelius neturi (b. l. 143).
Akivaizdu, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių faktinę aplinkybę apie iš pareiškėjo paimtus metalinius stalo įrankius bei keramikinius puodelius, todėl vien šiuo pagrindu Kybartų PN neteisėti veiksmai, galimai paėmus iš pareiškėjo nurodytus daiktus, negali būti konstatuoti. Tačiau, šiuo aspektu pažymėtina, kad Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 18 priede galimybė nuteistiesiems turėti keramikinius ar metalinius indus bei įrankius nėra numatyta, todėl, Kybartų PN paėmus iš pareiškėjo keramikinius ir metalinius stalo įrankius ir indus, nebūtų jokio teisinio pagrindo šiuos atsakovės atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais.
Pareiškėjo argumentai dėl Teisingumo ministro kompetencijos 2018-10-19 įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.2, 1.5, 1.4 ir 1.12 punktuose nustatytų ribojimų laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims, pažymėtina, kad BVK 64 straipsnyje numatyta, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija. BVK 112 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, o 112 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taigi įstatymo leidėjas suteikė teisę poįstatyminiu aktu – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurias pagal BVK 64 straipsnį tvirtina Teisingumo ministerija, nustatyti leidžiamą su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, sąrašą, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktų, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, sunaikinimo tvarką, bei nustatyti daiktų bendrą masę. Teisingumo ministras Įsakymu (jo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktais) numatydamas tam tikrus pakeitimus veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų pagrindu. Šis Įsakymas yra galiojantis, nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 36–40, 143), iš pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai, pareiškėjas nebuvo etapuojamas, taip pat nebuvo patalpintas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl negalėjimo įsigyti maisto produktų (pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų daugiau nei 2 kg., vaisių ir daržovių, razinų, datulių, medaus ir uogienės) nesikreipė. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovės atstovo pozicijai neišdėstė, nedetalizavo aplinkybių dėl galimai jam taikytų ribojimų, todėl jo pretenzijos dėl Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 1.12 punktais nurodytų ribojimų, įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams atmestinos kaip nepagrįstos.
Apibendrinus išdėstytą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad dėl atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, tačiau neišdėstė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis galėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovės atstovų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 1R-213 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23 straipsniams ir oficialiai konstitucinei doktrinai.
Ginčas dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjamas ABTĮ II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla, gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., LVAT 2013-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.).
ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu. Abejonė, be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.). Taigi, norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-11-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.).
LVAT taip pat yra nurodęs, kad sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio akto teisėtumo patikrinimo ryšium su individualia byla nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Aptariamais atvejais administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, be kita ko, reiškia, kad byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jei tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (žr., pvz., LVAT 2009-02-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. I575–3/2009, 2014-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-355-14 ir kt.).
Teismas įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį konstatuoja, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitikimu teisės aktams. Taip pat pažymėtina, kad teismas gali kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, kai nagrinėjamoje byloje jis yra taikomas. Šiuo atveju pareiškėjas kreipdamasis skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, kad jo atžvilgiu administracinio akto taikymas sukėlė jo nurodytas negatyvias teisines pasekmes – jog buvo paimti ir sunaikinti daiktai, kad jam konkrečiu atveju buvo uždrausta įsigyti prekių ir t.t. Pareiškėjo išreikštos abejonės yra nukreiptos į ateityje galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto taikymo.
Įvertinus tai, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra tinkamo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko, todėl prašymas kreiptis dėl norminio administracinio akto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ teisėtumo ištyrimo netenkinamas.
Pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, siekiant ištirti, ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio nuostatos neprieštarauja oficialiai konstitucinei doktrinai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Konkrečiu atveju, teismo nuomone, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-19-T-738-3165 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ buvo nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, paskiriant advokatę E. G. (b. l. 27–28).
Teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. birželio 4 d. pažyma Nr. NTP-7-3413 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kuria prašoma valstybės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 130 Eur (b. l. 154).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Šioje byloje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas valstybei nepriteisiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.