Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-02-22 · Administracinė byla Nr. I-186-583/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-02-22
Bylos Nr.
I-186-583/2010
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Advokatai
Viačeslavas Žarkovas
SPRENDIMA SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 22 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas, sekretoriaujant Neringai Keršienei, dalyvaujant pareiškėjui A. B., jo atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov), atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.B. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. B. prašymu ir patikslintu prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti:

1) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaitymo laiką nuo 2006 m. birželio 5 d. iki 2008 m. spalio 5 d., t.y. už 28 mėnesius - 56 473 Lt;

2) 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas nurodo, jog 2006 m. birželio 5 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 30-TE-86 buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsakovas atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaitė už viršvalandinį darbą, darbą naktimis ir švenčių dienomis, todėl jis kreipėsi į teismą. Pažymi, jog 2008 m. rugsėjo 25 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-480-386/2008 skundas buvo patenkintas iš dalies ir jo naudai buvo priteista 2 039,22 Lt už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis. Teismas minėtu sprendimu pripažino, jog Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas kaltas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, todėl akivaizdu, kad neįvykdė pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju.

Mano, jog turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio normos, kurio 3 dalyje nustatyta pareiga darbdaviui sumokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsisakyti su atleidžiamu darbuotoju laiką. Nurodo, jog atsakovas, atleidžiant jį iš tarnybos, privalėjo visiškai atsiskaityti atleidimo dieną, o atsakovo nurodytos priežastys dėl lėšų trūkumo yra nepagrįstos. Pažymi, jog atsakovas tik 2008 m. spalio 26 d. visiškai atiskaitė su juo pagal minėtą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d.sprendimą.

Pareiškėjas A. B. ir jo atstovas advokatas Viačeslavas Žarkovas prašymą, remdamiesi jame išdėstytais motyvais, prašo patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į prašymą nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi dėl neišmokėtos darbo užmokesčio sumos tik praėjus daugiau kaip 2 metams nuo atleidimo. Teismas 2008-09-25 priėmė sprendimą, kurį atsakovas pilnai įvykdė išmokėdamas priteistą sumą. Atsakovas neigia, kad uždelsta atsiskaityti dėl jo kaltės, teigiama, kad stigo lėšų, kas nepriklausė nuo atsakovo valios. Mano, kad pareiškėjas sąmoningai delsdamas įgyvendinti savo teisę elgėsi nesąžiningai, siekdamas nepagrįstos ir neteisėtos materialinės naudos.

Atsakovo atstovas Arūnas Venckus palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją ir nurodo, kad 2008-09-25 sprendime nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad su pareiškėju faktiškai buvo pilnai atsikaityta suteikiant jam įstatymo numatytas poilsio dienas. Todėl prašoma šias aplinkybes įvertinti ir pareiškėjo prašymą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas tenkintinas dalinai.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, trukusį nuo 2006 m. birželio 5 d. iki 2008 m. spalio mėnesio, t.y. už 28 mėnesius ir tai sudarė 50 680 Lt bei 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą 2008 m. sausio 29 d.sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 2039,22 lt neišmokėto darbo užmokesčio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi jį patenkino iš dalies ir panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą, o bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose.

Nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjas, atsižvelgdamas į vidutinio darbo užmokesčio pažymą, patikslino skundo reikalavimą ir prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2006 m. birželio 5 d. iki 2008 m. spalio 5 d., t.y. 28 mėnesius, viso 56473 Lt. (b.l.76).

Iš administracinėje byloje Nr. I-480-386/2008 pateikto 2006 m. birželio 5 d. Klaipėdos miesto VPK įsakymo Nr. 30-TE-86 (b.l.21) nustatyta, kad pareiškėjas iki 2006 m. birželio 5 d. dirbo (duomenys neskelbtini) tyrėju, t.y. buvo statutinis valstybės tarnautojas ir paminėtu įsakymu iš tarnybos jis atleistas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu (savo noru). Minima byla pradėta 2008 m. liepos 4 d. gavus pareiškėjo skundą dėl 2 397,98 Lt darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos pareiškėjui nuo 2005 m. liepos mėnesio iki 2006 m. birželio 5 d., priteisimo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu skundą iš dalies patenkino ir priteisė pareiškėjui 2 039,22 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už viršvalandinį darbą (b.l. 8-11).

Pareiškėjas šioje byloje teikiamu prašymu nurodo, kad aukščiau cituojamu teismo sprendimu buvo patvirtinta, kad 2006 m. birželio 5 d., t.y. pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną, atsakovas su juo nebuvo atsiskaitęs už viršvalandinį darbą, darbą naktimis ir švenčių dienomis ir teismo sprendimą įvykdė išmokėdamas neišmokėto darbo užmokesčio dalį tik 2008 m. rugsėjo 25 d. (b.l.6). Pagal atsakovo pateiktą pažymą (b.l.20) ir teismo posėdžio metu pateiktą 2010 m. vasario 3 d. pažymą Nr. 3-PAZ1-102 nustatyta, kad A.B. vidutinis mėnesio darbo buvo – 2016,90 Lt, vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 97,20 Lt, todėl pareiškėjas nurodo, kad atsakovas atleidimo iš darbo dieną su juo neatsiskaitęs, privalo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsikaityti laikotarpį, sumokėdamas 56 473 lt.

Vidaus tarnybos statutas (2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538) (toliau – ir Statutas) nustato vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, socialines ir kitas garantijas, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus. Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymą su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu. Minėto straipsnio pirmoji dalis numato, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsikaityta jo atleidimo dieną. Tačiau šiame straipsnyje nenumatyta atsiskaitymo su atleidžiamu pareigūnu tvarka bei pareiga mokėti už uždelstą laiką atsiskaityti. Statutinių valstybės tarnautojų tarnybą, jų statusą, pareigūnų socialines ir kitas garantijas, vidaus tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuoja, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 straipsnio 2 dalis). Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Minėtas įstatymas, kaip ir Statutas, neaptaria pareigos mokėti už uždelstą atsiskaityti laiką, todėl, sistemiškai aiškinant aptartą teisinį reglamentavimą, taikomos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios ginčo teisinius santykius.

Darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo dieną. Tačiau šiame straipsnyje nenumatyta atsiskaitymo su atleidžiamu pareigūnu tvarka bei pareiga mokėti už uždelstą laiką atsiskaityti. Statutinių valstybės tarnautojų tarnybą, jų statusą, pareigūnų socialines ir kitas garantijas, vidaus tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuoja, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 straipsnio 2 dalis). Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 16¹ straipsnis, 17 straipsnis, 18¹ straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 31¹ straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Minėtas įstatymas, kaip ir Statutas, neaptaria pareigos mokėti už uždelstą atsiskaityti laiką, todėl, sistemiškai aiškinant aptartą teisinį reglamentavimą, taikomos Darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios ginčo teisinius santykius.

Kaip jau minėta, DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos yra taikomos, materialinio - teisinio pobūdžio reikalavimams, kurie kyla iš darbo teisinių santykių, pasireiškiančių – neišmokėjimu darbuotojui jo atleidimo dieną visų jam priklausančių piniginių sumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A - 662-1078/2009). Šioje teisės normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2235/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008). Jeigu darbuotojas reikalauja, tai darbdaviui taikomos DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalis nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Tai, kad DK neįtvirtina aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamosios išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009, 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2006; 2006 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006).

Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas taikant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009, 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Taigi, nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, teismai turi taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008).

Todėl įvertinus aukščiau aptartąjį teisinį reguliavimą, teisminę praktiką, įvertinus, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-480-386/2008 turi res iudicata galią tuo aspektu, jog minėtame sprendime konstatuota, kad atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atleisdamas pareiškėją su juo pilnai neatsiskaitė atleidimo iš darbo dieną yra visos teisinės prielaidos pareiškėjui priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį

2010 m. vasario 3 d. pažyma Nr. 3-PAZ1-102 nurodoma (b.l.75), kad pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis buvo 2016.90 Lt. Tai patvirtina, kad neišmokėta darbo užmokesčio suma yra didesnė nei vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, todėl apskaičiuojant mokėtiną sumą už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, turi būti skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką. Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas su pareiškėju atsiskaitė ir sumokėjo priteistą sumą tik 2008 m. spalio 26 d, todėl uždelsimo atsiskaityti su pareiškėju laikotarpis tęsėsi nuo 2006 m. birželio 5 d. iki 2008 m. spalio 26 d. ir ginčo dėl šio laikotarpio nekyla. Todėl pareiškėjui priteistina neišmokėto darbo užmokesčio dalis skaičiuotina - 2016,90 Lt vidutinį darbo užmokestį dauginant iš uždelsto atsikaityti laikotarpio 28 mėnesių ir gaunama 56 473 Lt. suma.

Cituojamos Darbo kodekso normos ir aptariama teismine praktika nenumato aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką. Išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatyme ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas. Tačiau, kita vertus, jeigu atleidžiama darbuotojui neišmokama tik dalis priklausančių išmokų, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką galėtų reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Šiuo atveju pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad atleidimo iš tarnybos dieną jis manė, jog su juo buvo pilnai atsiskaityta, kadangi išmokėtas darbo užmokestis ir kitos išmokos, o apie galimai neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą sužinojo tik iš kolegos, kai pastarasis kreipėsi dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Tai patvirtina jog atleidimo iš tarnybos momentu atsakovas neišmokėjo tik dalies priklausančių išmokų ir dėl jų mokėjimo atsiskaitymo metu ginčo nebuvo.

Teisės teorijoje taikomas protingumo principas, kuris reikalauja, jog asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t.y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumams dėl teisių ir pareigų, jas gintų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2006 m. birželio 5 d., o į teismą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi tik 2008 m. liepos 4 d.., t.y. praėjus ilgam laiko tarpui (pareiškėjas pats negynė savo teisių po atleidimo iš tarnybos), todėl konstatuojama, kad pareiškėjas nesielgė apdairiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai, dėl ko ginčo išsprendimo ir jo teisių gynimo trukmė sąlygoja jo reikalavimų apimtį.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog jei to reikalauja valstybės itin sunki finansinė padėtis, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas, 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, bylos Nr. 33/03). Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat yra pažymėjęs: ir Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų; esant tokioms aplinkybėms gali būti keičiamas atitinkamas teisinis reguliavimas; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunamos ir reikiamos lėšos atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti; tokiais (bet, žinoma, ne tik tokiais) atvejais valstybės biudžetas gali būti keičiamas nepasibaigus biudžetiniams metams; tokia galimybė yra expressis verbis numatyta Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje; keičiant valstybės biudžetą (ir savivaldybių biudžetus) gali būti mažinamos išlaidos (asignavimai). Todėl esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti keičiamas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas).

Pareiškėjui už darbą buvo mokamas atlyginamas iš valstybės biudžeto, todėl būtent valstybės biudžete (šias lėšas pervedant į asignavimų valdytojo Klaipėdos apskrities VPK sąskaitą) turėtų būti numatytos ir lėšos, patenkinančios pareiškėjui neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį poreikį. Taigi šios lėšos turėtų būti sumokėtos iš jau numatytų asignavimų valdytojui skirtų biudžeto lėšų, kaip taisyklė iš darbo užmokesčiui tenkančio fondo. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo darbdavys plačiąją prasme yra valstybė ir būtent reikalaujama išmokėti suma turėtų būti mokama iš valstybės biudžeto.

ABTĮ 58 straipsnio 1 dalis numato, kad aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Taigi nekvestionuotinai yra pripažįstama, kad Valstybėje yra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti dėl objektyvių priežasčių pritrūko lėšų ir Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, reagavo į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, patvirtindamas eilę antikrizinių įstatymų, susijusių su ekonomine situacija (Mokesčių įstatymų paketas, valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo mažinimo įstatymų paketas, socialinių išmokų mažinimo įstatymų paketas ir kt.). Todėl konstatavus, kad dėl ekonominės situacijos sudėtingumo neišvengiamai valstybės biudžete yra numatyta mažiau lėšų, pareiškėjo nurodytos apimties reikalavimo patenkinimas iš esmės nėra įmanomas ir turi būti mažinamas. Sprendžiant priteistinos sumos dydį būtina įvertinti ir viešojo intereso gynimo aspektus, kadangi neproporcingai didelių išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, priteisimas pareiškėjui, pažeistų kitų atsakovo darbuotojų interesus, nes atitinkama dalimi sumažėtų asignavimų valdytojui skirto finansavimo dalis darbo mokos fondui, galimai netgi gali būti sutrikdytas institucijos darbas, kuriai pavesta vykdyti vieną iš valstybės garantuojamų kertinių vertybių – visuomenės saugumo užtikrinimą.

Taipogi reikia konstatuoti jog atsakovui taikoma sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pats aktyviai negynė savo teisių (į teismą kreipėsi praėjus 2 metams po atleidimo), į tai, kad pareiškėjui jo atleidimo iš tarnybos dieną nebuvo sumokėta tik dalis išmokų – 2 039, 22 Lt už viršvalandinį darbą, į sunkią valstybės ekonominę padėtį, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, pareiškėjui už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priteistina suma 56 473 Lt mažintina ir priteistina ¼ dalis apskaičiuoto vidutinio darbo mokesčio už uždelstą atsikaityti laikotarpį - 14 118 Lt. Kitoje dalyje pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Pareiškėjas skundu inter alia prašo priteisti 5 procentus palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 28 d. išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį nutartyje nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo priteisti Civilinio kodekso 6.210 str. 1 d. numatytas palūkanas, nes ginčas kilęs plačiąja prasme iš valstybės tarnybos ar darbo teisinių santykių. Pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negali būti patenkintas, nes tarp pareiškėjo ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, iš kurio reikalaujama priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaitymo laiką, turint omenyje, kad iš Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra priteista 2 039,22 Lt suma už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis, neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, nurodyti CK 1.1 str. 1 d. (CK 1.136 str.). Todėl pareiškėjas, gindamas savo teises nepagrįstai siekia jas ginti taip pat ir CK numatytų teisės normų pagrindu. Be to, DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos laikytinos specialiomis nuostatomis, kurių tikslas apginti buvusio (jau atleisto) darbuotojo teises, darbdaviui nustatytu laiku neatsiskaičius su atleidžiamu darbuotoju, tuo tarpu kitų teisės nuostatų, taikytinų konkrečiu atveju nėra, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. prašymą tenkinti dalinai.

Pareiškėjui A. B. iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 14 118 (keturiolika tūkstančių vieną šimtą aštuoniolika) litų vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas Remigijus Arminas