- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 2-911/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02322-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Verslo kontinentai“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo kontinentai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždarosios akcinės bendrovės „Stairalita“ bankroto byloje Nr. B2-893-431/2012.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 9 d. nutartimi UAB „Stairalita“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Bankrovinga“. Teismo 2010 m. vasario 4 d., 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimis patvirtinti įmonės kreditorių 2 339 325,73 Lt finansiniai reikalavimai, įskaitant kreditoriaus UAB „Verslo kontinentai“ 20 000 Lt reikalavimą, o 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Kreditorius UAB „Verslo kontinentai“ 2012-11-30 pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti BUAB „Stairalita“ parduodamą turtą, uždrausti bankroto administratoriui jį parduoti, kol bus ištaisyti visi pažeidimai ir sudarytos vienodos sąlygos visiems pirkėjams įsigyti turtą; įpareigoti bankroto administratorių pateikti pirkėjams teisingą faktiškai parduodamo turto sąrašą ir visą jo techninę dokumentaciją.
Pažymėjo, kad bankroto administratorius vykdo bankrutavusios bendrovės turto pardavimą, tačiau negalėjo kreditoriui nurodyti, koks turtas yra parduodamas, bei teigė, kad jam nebuvo perduoti jį identifikuojantys dokumentai. Teigė, jog dėl to turto pardavimo procedūra akivaizdžiai pažeidžia pirkėjų ir kreditorių interesus. Tvirtino, kad nepritaikius prašomų apsaugos priemonių bankrutavusios bendrovės turtas gali nepagrįstai sumažėti, dėl ko liks nepatenkinti kreditorių reikalavimai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi netenkino kreditoriaus UAB „Verslo kontinentai“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vadovaudamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad teisme nėra pareikšto skundo dėl BUAB „Stairalita“ administratoriaus neteisėtų veiksmų, vykdant bankrutavusios įmonės turto pardavimą. Remdamasis tuo bei atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą ir paskirtį – užtikrinti būsimą ieškovui (pareiškėjui, kreditoriui) palankų teismo sprendimą, teismas konstatavo, jog neginčijant pažeistos teisės apsaugos priemonės negali būti taikomos (CPK 18 str., 144 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Verslo kontinentai“ prašo panaikinti teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, atsisakydamas taikyti apsaugos priemones, nesuteikė tinkamos reikšmės viešajam interesui ir nepagrįstai jų taikymą susiejo tik su skundo dėl bankroto administratoriaus veiksmų padavimu. Tuo tarpu jo reikalavimas užtikrins ne tik jo, bet ir visų bankrutavusios bendrovės kreditorių interesus.
2. Teismas tinkamai neįvertino jo nurodytų aplinkybių, kad administratorius negalėjo jam nurodyti, koks turtas yra parduodamas, teigė, kad jam nebuvo perduoti jokie parduodamą turtą identifikuojantys dokumentai, t. y. administratorius iki šios neperėmė viso bankrutavusios bendrovės turto ir jo techninės dokumentacijos, nors tą padaryti privalėjo iki 2009-11-05. Taigi bankroto administratorius parduoda turtą nenurodydamas pirkėjams nei identifikacinių, nei techninių turto duomenų, šis turtas neužfiksuotas bendrovės buhalteriniuose dokumentuose. Dėl nesąžiningų bankroto administratoriaus veiksmų neužtikrinus vienodų sąlygų visiems pirkėjams įsigyti turtą, kyla grėsmė, jog jis gali būti parduotas už nepagrįstai mažą kainą ir tuo kreditoriams bus padaryta žala.
3. Bankroto administratoriaus veiksmai kelia abejonių jo šališkumu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Stairalita“ administratorius prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad:
1. Apelianto argumentai yra nepagrįsti ir neobjektyvūs. Teismas apgynė viešąjį interesą, nes pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones bankroto proceso procedūros būtų sustabdytos ir prasitęstų neribotam laikui.
2. Bankrutuojančios bendrovės turtas pagal kreditorių susirinkimo nutarimus buvo parduodamas iš viešųjų varžytynių, o neparduotas turtas pagal kreditorių komiteto nutarimus parduodamas laisvai, apie tai paskelbus spaudoje ir renkant pasiūlymus. Dėl to visi pirkėjai turi vienodas sąlygas apžiūrėti turtą ir susipažinti su jo technine būkle.
3. Aplinkybė, kad bankroto administratorius neturi atskirų parduodamų daiktų techninės dokumentacijos, negali būti pagrindas stabdyti jų pardavimą.
Šalies argumentai
3. Teismas teisingai nurodė, kad kreditorius nėra pateikęs skundo dėl bankroto administratoriaus veiksmų ar apskundęs kreditorių susirinkimo nutarimus dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjama, ar teisėta ir pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta BUAB „Stairalita“ bankroto byloje, kuria atsisakyta kreditoriaus prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti parduodamą turtą ir uždrausti bankroto administratoriui jį parduoti, kol bus ištaisyti visi pažeidimai ir sudarytos vienodos sąlygos visiems pirkėjams įsigyti turtą bei įpareigoti administratorių pateikti pirkėjams teisingą faktiškai parduodamo turto sąrašą ir visą turto techninę dokumentaciją.
Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantas teisingai nurodo, jog dėl tokios kategorijos bylose esančio viešojo intereso, teismas privalo būti aktyvus. Taigi teismas, remdamasis šia nuostata, nagrinėdamas šį skundą neapsiriboja vien tik jame nurodytais argumentais.
Kaip yra žinoma, bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str.). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad įsiteisėjusia teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi BUAB “Stairalita” pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Tokia teismo nutartis sukelia svarbias teisines pasekmes: likviduojamos įmonės statusas reiškia, jog yra atliekamas pasirengimas užbaigti šios įmonės egzistavimą ir artimiausiu metu ši įmonė nustos egzistuoti kaip teisės subjektas, nebegalima sudaryti taikos sutarties, o bankroto administratoriaus įgaliojimai tampa įmonės likvidatoriaus įgaliojimais (ĮBĮ 28 str. 3 d., 31 str.). Vienas iš svarbiausių veiksmų, atliekamų šioje stadijoje, yra turto realizavimas, kurį bankroto procese organizuoja ir vykdo administratorius (ĮBĮ 31 str. 2 p.). Pažymėtina, kad turto pardavimo tvarką reglamentuoja ĮBĮ 33 straipsnis, kuriame nustatyta, kokia tvarka parduodamas įmonės turtas.
Teismas, sutikdamas su minėta išvada, taip pat remiasi ir kasacinio teismo išaiškinimu, jog turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, savo paskirtimi bankrutuojančios įmonės atžvilgiu gali būti taikoma tik iki bankroto bylos įmonei iškėlimo teisme. Tuo tarpu po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojanti įmonė nebegali laisvai disponuoti turtu, nes tokios administratoriaus teisės yra griežtai suvaržytos, turtas realizuojamas pagal ĮBĮ bei kreditorių susirinkimo nustatytas taisykles, o gautos lėšos panaudojamos kreditorių reikalavimams tenkinti bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-552/2004).
Teismų praktikoje taip pat yra susiklosčiusi nuostata, jog ginčai, kylantys dėl bankrutuojančios įmonės turto kainos nustatymo būdo (turto vertintojo išvada, turto registro duomenys ir kt.), dėl tokios kainos pagrįstumo, turto pardavimo būdo (viso turto ar jo dalių pardavimas), dėl pardavimo tvarkos ir kitais klausimais, kurie priskiriami kreditorių susirinkimo dispozicijai, teismo yra nagrinėjami pagal skundus dėl atitinkamų kreditorių susirinkimo (komiteto) sprendimo (ĮBĮ 24 str.). Šiuo klausimu pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Stairalita“ administratorius teisingai nurodo, jog nei nagrinėjamoje byloje, nei teismų informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas UAB „Verslo kontinentai“ ar kitas kuris atsakovo BUAB „Stairalita“ kreditorius teismui būtų skundęs atitinkamus kreditorių susirinkimo/komiteto sprendimus.
Tiek šioje byloje nagrinėjamame prašyme, tiek atskirajame skunde pareiškėjas kelia klausimą dėl UAB „Verslo kontinentai“ bankroto administratorius veiksmų įvertinimo. Kaip žinoma, dėl šio, teismo paskirto asmens veiksmų, kuriais vykdant kreditorių susirinkimo nutarimus ir organizuojant turto pardavimą yra pažeidžiamos šių nutarimų nuostatos ar įstatymas, gali būti teikiamas skundas kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 23 str. 1 d. 3 p.). Tiesa, pagal ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalį reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą turi teisę kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos. Tuo tarpu pareiškėjo patvirtinto finansinio reikalavimo dydis nesuteikia jam teisės tokio klausimo nagrinėjimą inicijuoti savarankiškai. Vis dėlto, kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje bankroto byloje yra patvirtinta virš šimto kreditorių reikalavimų, kurių bendra suma viršija 2 mln. litų, vien valstybės biudžetų patvirtinti reikalavimai viršija 0,5 mln. litų, o pirmąja eile tenkintini darbuotojų reikalavimai – beveik 100 000 Lt. Taigi pagal ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareiškėjas kartu su kitais kreditoriais, kurių bendra patvirtintų reikalavimų suma sudarytų 10 procentų visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos, turi teisę inicijuoti šio klausimo svarstymą kreditorių susirinkime ir skųsti teismui susirinkimo sprendimą, jeigu jis kreditorių nepatenkintų (ĮBĮ 24 str. 5 d.).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas UAB „Verslo kontinentai“ teisus teigdamas, kad pagal teismų praktiką apie neteisėtus administratoriaus veiksmus gali būti informuojamas bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, jog pareiškėjo teiginiai nėra argumentuoti: nurodoma, kad administratorius nėra perėmęs bankrutuojančios įmonės turto, tuo tarpu iš skelbimų spaudoje apie parduodamą šios įmonės turtą už didžiausią pasiūlytą kainą matyti, jog dėl šio turto sąrašo suinteresuotiems asmenims siūloma kreiptis į administratorių (b. l. 12). Teismui taip pat nepateikta jokių duomenų, pagrindžiančių teiginius, jog šis turtas neužfiksuotas bendrovės buhalteriniuose dokumentuose, nors apeliantas nustatyta tvarka turi teisę gauti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.) (CPK 178 str.).
Kiti atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentai, nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 185 str.).
Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė taikyti kreditoriaus prašomas apsaugos priemones bankroto procese, todėl nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 263 str. 1 d., 329 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.