Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo kontinentai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutarties, kuria prašymas dėl baudos skyrimo paliktas nenagrinėtu, uždarosios akcinės bendrovės „Stairalita“ bankroto byloje Nr. B2-2012-431/2013.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl baudos įmonės vadovui skyrimo už dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui pagrįstumo.

Pareiškėjas (kreditorius) UAB „Verslo kontinentai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu taikyti buvusiam BUAB „Stairalita“ vadovui R. Š. atsakomybę už dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui ir skirti 10 000 Lt baudą, o jeigu dokumentai buvo neperduoti dėl bankroto administratoriaus kaltės šią baudą skirti bankroto administratoriui UAB „Bankrovinga“. Nurodė, kad UAB „Verslo kontinentai“ yra BUAB „Stairalita“ akcininkas ir kreditorius. UAB „Stairalita“ 2009 m. spalio 9 d. iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai buvo įpareigoti bankroto administratoriui UAB „Bankrovinga“ perduoti įmonės dokumentus. Pareiškėjo teigimu, per teismo nustatytą terminą, t.y. iki 2009 m. lapkričio 5 d. buvęs UAB „Stairalita“ vadovas R. Š. neperdavė bankroto administratoriui visų bendrovės dokumentų. Bankroto administratoriaus atsiliepime į pareiškėjo skundą administracinėje byloje Nr. I-2157-561/2013 paaiškino, kad nėra perėmęs iš BUAB „Stairalita“ vadovybės nei akcininkų registracijos žurnalo, nei akcijų judėjimą registruojančių dokumentų. Taip pat bankroto administratorius informavo pareiškėją, kad yra neperduota BUAB „Stairalita“ parduodamo turto techninė dokumentacija. Pareiškėjas nurodo, kad R. Š. pažeidė Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) bei teismo nustatytą pareigą perduoti bankroto administratoriui visus bendrovės dokumentus arba tą padarė administratorius savo neveikimu. Be to, R. Š. elgesys yra nesąžiningas, pažeidžia ne tik pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, bet ir viešąjį interesą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino apelianto prašyme nurodytų aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ nuostatas, neatsižvelgė į bankroto proceso tikslus. Teismas neįvykdė savo pareigos bankroto byloje veikti aktyviai ir ginti kreditorių teises ir teisėtus interesus bei viešąjį interesą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. UAB „Stairalita“ vadovas R. Š. neperdavė bankroto administratoriui akcininkų registracijos žurnalo bei kitų akcijų judėjimą registruojančių dokumentų arba administratorius tiesiog šių dokumentų net neprašė. Taip pat neperdavė bankroto administratoriui BUAB „Stairalita“ turto techninės dokumentacijos (turto techninių duomenų) ir galimai perdavė net ne tą turtą, kurį bendrovė turėjo įsigijusi. Teismas, palikdamas prašymą nenagrinėtu, nepagrįstai siaurai aiškino kreditorių teises bei teismo vaidmenį bankroto procese. Teismas privalėjo elgtis aktyviai, taikyti atitinkamą sankciją buvusiam vadovui už pareigų nevykdymą, padarytus pažeidimus ir tokiu būdu užtikrinti, kad buvęs vadovas įvykdytų savo pareigas, būtų pašalinti visi jo padaryti ir daromi pažeidimai. Bankroto administratorius, nesikreipdamas dėl vykdomojo rašto išdavimo, neįvykdė jam įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos, neapgynė visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teisių ir interesų, neorganizavo ir neatliko būtinų bankroto proceso darbų. Todėl apelianto teigimu, jis turėjo imtis teisinių priemonių apginti savo teises ir interesus. Bankroto administratorius pažeidė ne tik ĮBĮ nuostatas, bet ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai, protingai, rūpestingai, nes neįvykdė savo pareigos išreikalauti iš buvusio BUAB „Stairalita“ vadovo turto techninės dokumentacijos. Dėl nesąžiningos ir neskaidrios BUAB „Stairalita“ turto pardavimo procedūros buvo pažeistos suinteresuotų asmenų – turto pirkėjų, taip pat kreditorių, pačios bankrutuojančios įmonės interesai bei viešasis interesas. Kreditoriai bei kiti suinteresuoti asmenys turi teisę pasirinkti ir taikyti tokį jų pažeistų teisių gynimo būdą, kuris efektyviai ir operatyviai galėtų apginti jų teisės ir teisėtus interesus. Apelianto teigimu, teismas privalo ginti pažeistas kreditoriaus teises ir taikyti atitinkamas poveikio priemones, kurios leistų užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą bei maksimalų visų kreditorių reikalavimų patenkinimą. Tuo atveju, kai bankroto administratorius pažeidžia bankrutuojančios įmonės kreditorių teises, teismas privalo įvertinti bankroto administratoriaus veiksmus (neveikimą), taikyti bankroto administratoriui poveikio priemones arba kreiptis į atitinkamas institucijas, kad bankroto administratoriui būtų pritaikytos poveikio priemonės ir tokiu būdu užkirsti kelią neteisėtiems bankroto administratoriaus veiksmams (neveikimui).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria prašymas dėl baudos skyrimo paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 9 d. nutartimi iškelta UAB „Stairalita“ bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankrovinga“. Šia nutartimi BUAB „Stairalita“ valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui UAB „Bankrovinga“ įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (b.l. 5-6). Apelianto teigimu, BUAB „Stairalita“ buvęs vadovas R. Š. neperdavė bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų, t.y. akcininkų registracijos žurnalo bei kitų akcijų judėjimą registruojančių dokumentų bei įmonės turto techninės dokumentacijos. Todėl prašo buvusiam BUAB „Stairalita“ vadovui R. Š. skirti baudą, o jeigu dokumentai buvo neperduoti dėl bankroto administratoriaus kaltės, baudą skirti bankroto administratoriui UAB „Bankrovinga“.

Atskirasis skundas netenkintinas.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, o įpareigotam asmeniui nevykdant šios pareigos ar vykdant netinkamai, teismas arba teisėjas gali skirti iki 10 tūkstančių litų baudą. Taigi, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, buvęs BUAB „Stairalita“ vadovas R. Š. privalėjo perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą ir dokumentus.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas vertino eilę faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turto ir dokumentų perdavimu. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, jog teismas nerado pagrindo pripažinti, kad įmonės valdymo organai ar administratorius būtų veikę netinkamai perduodant įmonės turtą ar dokumentus, kas būtų pagrindu baudos skyrimui. Tačiau teismas prašymo neatmetė, bet paliko jį nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Taip pat nurodė įstatyminį reglamentavimą dėl kreditorių teisių, kreditorių keliamų klausimų sprendimo tvarkos (ĮBĮ 21-24 straipsniai).

Kreditorių teisės yra nustatytos ĮBĮ 21 straipsnyje, pagal kurį teisme iškėlus bankroto bylą ir teismui patvirtinus jų reikalavimus, kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo, kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, dėl administratoriaus pakeitimo, jeigu kreditoriaus (kreditorių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Jei administratoriui vykdant kreditorių susirinkimo nutarimus ir organizuojant bankroto procedūras yra pažeidžiamos įstatymo ar šių nutarimų nuostatos, gali būti teikiamas skundas kreditorių susirinkimui dėl administratoriaus veiksmų (ĮBĮ 23 str. 1 d. 3 p.), o pagal ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalį kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos, turi teisę reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą. Taigi, kreditoriai turi teisę pagal ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas inicijuoti aktualių klausimų svarstymą kreditorių susirinkime ir skųsti teismui susirinkimo sprendimą, jeigu jis kreditorių nepatenkintų (ĮBĮ 24 str. 5 d.). Atsižvelgęs į minėtą kreditorių teisių reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas (apeliantas) į teismą su prašymu kreipėsi kaip BUAB „Stairalita“ kreditorius, kuriam ĮBĮ nenumatyta teisė kreiptis į teismą dėl tokių santykių bankroto byloje, kurie yra priskirti administratoriaus funkcijoms, ir pareiškimą paliko nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nors, kaip minėta, vertino eilę faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turto ir dokumentų perdavimu.

Taigi, visų pirma spręstina, ar pareiškimas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko pareiškimą nenagrinėtu, kiti klausimai, susiję su faktinėmis įmonės turto ir dokumentų perdavimo aplinkybėmis, taip pat ir atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas įrodinėja baudos paskyrimo įmonės vadovui būtinumą, neturi teisinės reikšmės. Beje, išsamesnių konkrečių argumentų būtent tuo klausimu – ar pareiškimas paliktas nenagrinėtu nepagrįstai, apeliantas atskirajame skunde faktiškai nepateikė.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu įstatymų leidėjas nustatė įmonės valdymo organams pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus administratoriui, už šios pareigos nevykdymą numatė sankcijų galimybę. Šioje normoje nėra tiesiogiai įvardintas subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl baudos įmonės valdymo organams paskyrimo už aptariamos pareigos netinkamą vykdymą ar nevykdymą apskritai. Tačiau iš joje nurodytų atliktinų faktinių veiksmų ir subjektų, turinčių tuos veiksmus atlikti, galima spręsti, kad ji reglamentuoja santykį tarp įmonės valdymo organų ir įmonės, atstovaujamos administratoriaus, – valdymo organai privalo perduoti įmonės turtą ir dokumentus ne kam kitam, o tik administratoriui, o pastarasis turi pareigą priimti perduodamą turtą ir dokumentus. Kiti subjektai inter alia kreditoriai šiame procese nedalyvauja, todėl faktiškai jie paprastai ir negali įvertinti pareigos įvykdyti turto ir dokumentų perdavimą tinkamumą be iš administratoriaus, kuriam geriausiai žinomos faktinės aplinkybės, gautos informacijos. Tuo tarpu neatmestina situacija, kad administratorius dėl kokių nors priežasčių kreditoriams gali pateikti neteisingą informaciją apie faktines perdavimo aplinkybes, nors įmonės valdymo organai ir tinkamai būtų perdavę įmonės turtą ir dokumentus (tačiau tokiu atveju iškiltų jau administratoriaus, o ne įmonės valdymo organų atsakomybės klausimas). Todėl akivaizdu, kad tai, ar įmonės valdymo organai tinkamai įvykdė savo pareigą, visų pirma įvertina paskirtasis bankroto administratorius, nes būtent jis pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punktą bankrutuojančiai įmonei atstovauja teisme arba įgalioja atstovauti kitą asmenį, taigi, jis ir gali kreiptis į teismą dėl baudos paskyrimo įmonės valdymo organams, šiems šią pareigą įvykdžius netinkamai ar apskritai neįvykdžius. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad administratorius, vykdydamas jam numatytas funkcijas, tuo atveju, jeigu jam yra neperduodami įmonės turtas ar finansinės atskaitomybės dokumentai, sprendžia dėl tolimesnių procesinių veiksmų tikslingumo. Tuo tarpu teismas, gavęs tokį administratoriaus prašymą, patikrina, ar jis iš tikrųjų pagrįstas, kokios yra turto ir dokumentų nepateikimo administratoriui priežastys, įmonės valdymo organų kaltė, ir atitinkamai sprendžia sankcijų (ne)taikymo įmonės valdymo organams klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto prašymą paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes, visų pirma, apskritai įstatymuose – nei ĮBĮ, nei CPK, nei kituose – kreditoriams nėra nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka, antra, kreditorių susirinkimas bet kuriuo atveju negalėtų spręsti dėl baudos skyrimo buvusiems įmonės valdymo organams, nes tai gali tik teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus ir tai, kad bankrutuojančiai įmonei teisme atstovauja administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 11 p.), pareiškėjo prašymas dėl baudos skyrimo, jį priėmus, paliktinas nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktu pagrindu, nes apeliantas, kaip BUAB „Stairalita“ savininkas ir kreditorius, padavė prašymą dėl baudos skyrimo kaip administratoriaus, turinčio teisę teikti tokį prašymą, neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad tuo atveju, jeigu įmonės dokumentai buvo neperduoti dėl bankroto administratoriaus kaltės, bauda skirtina bankroto administratoriui UAB „Bankrovinga“. Tačiau toks prašymas nėra pagrįstas įstatyminiu pagrindu, administratoriaus atsakomybės pagrindus ir pobūdį numato ĮBĮ 11⁷ straipsnis, o dėl kreditoriaus teisių bankroto byloje ir administratoriaus veiklos patikrinimo bei kontrolės teisinio reglamentavimo skundžiamoje nutartyje pasisakė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad kreditoriai turi teisę pasirinkti ir taikyti tokį jų pažeistų teisių gynimo būdą, kuris efektyviai ir operatyviai galėtų apginti jų teisės ir teisėtus interesus. Tačiau jie, pasirinkdami pažeistų teisių gynimo būdą, savo teises bankroto procese įgyvendina būtent ĮBĮ nustatyta tvarka.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.