Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų sodininkų bendrijos „Ž.“, N. Š., S. K., S. K., A. K., A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-947-262/2019 pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, sodininkų bendrijai „Ž.“, A. K., A. K., S. K., S. K., N. Š., D. K., antstolei D. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, bylos nagrinėjime dalyvaujantys tretieji asmenys Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S., Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K., A. N., A. M., A. M., G. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

19. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-3503 buvo patvirtintas valstybinės žemės sklypų, esančių SB „Ž.“, formavimo ir pertvarkymo projektas, kuriuo buvo suprojektuoti SB „Ž.“ bendro naudojimo žemės sklypai bei įsiterpę žemės sklypai (ieškinio priedas Nr. 2).

20. 2015 m. gegužės 20 d. atsakovė SB „Ž.“ kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių prašydama patvirtinti valstybinės bendro naudojimo žemės sklypo, esančio SB „Ž.“, kurio plotas 1,0637 ha (žemės sklypas 4E) (ginčo žemės sklypo) geodezinius matavimus, patikslinti sklypo duomenis ir leisti išsipirkti šį sklypą (ieškinio priedas Nr. 6). Šiam žemės sklypui nutarties 19 punkte nurodytu įsakymu buvo nustatytos specialios naudojimo sąlygos: žemės ūkio paskirties (mėgėjų sodų žemės sklypas ir sodininkų bendrijų bendro naudojimo) žemės sklypas (ieškinio priedas Nr. 2).

22. 2015 m. lapkričio 5 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė SB „Ž.“ įsigijo iš valstybės 10 637 kv. m. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (ieškinio priedas Nr. 7). Pirkimo – pardavimo sutarties 5 punkte pažymėta, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis: žemės ūkio, naudojimo būdas: sodininkų bendrijų bendro naudojimo žemės sklypai. Sutarties 6 punktu SB „Ž.“ įsipareigojo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos paskirtį.

23. SB „Ž.“, vadovaudamasi 2015 m. birželio 20 d. įvykusio bendrijos narių susirinkimo metu priimtu nutarimu (juo buvo nutarta parduoti bendrijai priklausančius žemės sklypus) (ieškinio priedas Nr. 3), 2016 m. balandžio 26 d. pirkimo – pardavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi pardavė atsakovui D. K. 950/10637 dalis ginčo žemės sklypo (1 t., b. l. 32 –41).

24. 2016 m. spalio 13 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) 800/10637 dalys ginčo žemės sklypo buvo parduotos skolininko SB „Ž.“ pasiūlytam pirkėjui N. Š.; 2017 m. vasario 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) 300/10637 dalys ginčo žemės sklypo buvo parduotos skolininko SB „Ž.“ pasiūlytiems pirkėjams A. K. ir A. K.; 2017 m. vasario 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) 500/10637 dalys ginčo žemės sklypo buvo parduotos skolininko SB „Ž.“ pasiūlytiems pirkėjams S. K. ir S. K. (ieškinio priedas Nr. 8).

25. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašydamas įvertinti valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties atitiktį imperatyvioms įstatymo normoms ir sodininkų bendrijos lengvatine tvarka iš valstybės įgyto bendrojo naudojimo žemės sklypo perleidimo sodininkų bendrijos nariams teisėtumą.

26. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bendrija neturėjo siekio ginčo žemės sklypo naudoti pagal teisės aktuose numatytą paskirtį – bendro naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant ribojimą, draudžiantį sodininkų bendrijai įsigyti didesnį nei 0,12 ha ploto žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis, todėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kaip sudarytą pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, teismas pripažino negaliojančia. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad perleidžiant ginčo sklypą atsakovei SB „Ž.“ buvo pažeistas draudimas parduoti didesnius nei 0,12 ha ploto valstybinės žemės sklypus, bei teigia, kad sąlygų pripažinti turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktus negaliojančiais, nenustatyta, todėl ši sprendimo dalis naikintina.

27. Taigi, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliami klausimai, ar valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ginčo žemės sklypas lengvatinėmis sąlygomis buvo parduotas SB „Ž.“, ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai, kuriais ginčo sklypo dalys perleistos bendrijos nariams, pažeidžia imperatyvias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias disponavimą valstybei nuosavybės teise priklausančia žeme, nustatančias ribojimus dėl įsigyjamo žemės sklypo ploto bei įtvirtinančias reikalavimus užtikrinti žemės sklypo naudojimą pagal jo tikslinę paskirtį.

Dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties atitikties imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms

28. Valstybine žeme gali būti disponuojama tik griežtai laikantis imperatyviųjų teisės normų, todėl valstybinės žemės perleidimo santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina atitinkamus santykius reglamentuojančios imperatyviosios įstatymų nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017, 47 punktas). Įstatyme įtvirtintu valstybinės žemės perleidimo santykių reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės (savivaldybių) nuosavybė būtų tvarkoma taip, jog tai atitiktų visos visuomenės interesus, viešajam interesui teikiant prioritetą prieš privatų tiek žemės naudojimo tikslų, paskirties, tiek žemės naudojimo sąlygų atžvilgiu. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, 35 punktas). Valstybės (savivaldybių) žemės perleidimo sandoriai, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai.

29. Ieškovė nurodė, kad ginčo žemės sklypo pardavimas atsakovei SB „Ž.“ pažeidė imperatyvias valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas (pažeistas draudimas parduoti sodininkų bendrijoms lengvatinėmis sąlygomis didesnį nei 0,12 ha ploto žemės sklypą, bendrija įsigijo lengvatinėmis sąlygomis valstybinį žemės sklypą, neturėdama tikslo jo naudoti pagal pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį), todėl sandoris, kuriuo šis žemės sklypas perleistas, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis ir 1.91 straipsnis). Byloje kilus ginčui dėl sodininkų bendrijos teritorijoje esančios valstybinės žemės pardavimo bendrijai teisėtumo, teisėjų kolegija visų pirma vertina materialiosiomis teisės normomis nustatytą valstybinės žemės sklypų pardavimo lengvatinėmis sąlygomis, reglamentavimą bei jo taikymą.

31. Aptariamo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjų sodo teritorijoje esantys žemės sklypai – jų naudotojams. Valstybinių žemės sklypų pardavimo mėgėjų sodo teritorijoje tvarka detalizuojama Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 3 punktą, mėgėjų sodo teritorijoje esančius valstybinės žemės sklypus turi teisę pirkti sodininkų bendrijų nariai ir kiti asmenys, sodininkų bendrijos. Sodininkų bendrijų nariai ir kiti asmenys turi teisę pirkti teisės aktų nustatyta tvarka suteiktus, taip pat kitus mėgėjų sodo teritorijoje esančius ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojamus valstybinės žemės sklypus (Taisyklių 3.1.1 punktas) ir įsiterpusius valstybinės žemės sklypus (Taisyklių 3.1.2 punktas), tuo tarpu sodininkų bendrijos turi teisę įsigyti bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, naudojamus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai (Taisyklių 3.2.1 punktas), ir įsiterpusius valstybinės žemės sklypus, reikalingus bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai (Taisyklių 3.2.2 punktas). Nuostata, kad žemė, reikalinga bendro naudojimo statinių išdėstymui, rekreacijai parduodama ne aukciono būdu sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjų sodo teritorijoje įtvirtinta ir ŽRĮ 8 straipsnio 7 dalyje.

32. Be ribojimų, nustatančių teisę lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės sklypus įsigyti konkretiems subjektams (šiuo atveju sodininkų bendrijoms) bei turint konkretų, įstatymu apibrėžtą tikslą – bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, įstatymas nustato ir kitus ribojimus valstybinės žemės sklypų įsigijimui. Vienas iš jų – įstatymu nustatytas maksimalus parduodamo valstybinės žemės sklypo dydis, kurį nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai (ŽRĮ 9 straipsnio 5 dalis, ŽĮ 10 straipsnio 6 dalis).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, lingvistinis ŽRĮ 9 straipsnio 5 dalies aiškinimas leidžia teigti, kad aptariamas ribojimas dėl perleidžiamo žemės sklypo ploto nėra absoliutus, nes jis netaikomas tais atvejais, kai valstybinę žemę įsigyja sodininkų bendrijos, siekiančios ją naudoti bendrojo naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai, t. y. kai žemė įsigyjama ŽRĮ 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Toks teisės normų aiškinimas sietinas su tuo, kad siekiant iš valstybės įsigytą žemės sklypą pritaikyti ir naudoti bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai, įsigyjamo žemės sklypo ploto ribojimas nurodytu dydžiu (0,12 ha) galėtų apsunkinti ar padaryti neįmanomu įgyvendinti žemės sklypo įsigijimo tikslą. Įvertinus žemės sklypo plotą ir teisės aktais keliamus reikalavimus dėl jo užstatymo tankio (Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo 1 punktas) būtų sudėtinga žemės sklype, kurio plotas neviršija 0,12 ha, pastatyti visų bendrijos narių poreikius tenkinantį statinį ar jį pritaikyti bendriems narių interesams.

35. Šiuo atveju valstybinį žemės sklypą, kurio plotas 1,0637 ha, lengvatinėmis sąlygomis įsigijo ne sodininkų bendrijos nariai, o pati sodininkų bendrija, todėl tik ta aplinkybė, jog jai buvo perleistas didesnio nei 0,12 ha ploto žemės sklypas, nesudarė savarankiško pagrindo valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip prieštaraujančią imperatyvioms aptariamo įstatymo nuostatoms. Įvertinusi šios nutarties 34 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantų pozicija, kad sodininkų bendrijoms, perkančioms iš valstybės bendrojo naudojimo žemę statiniams statyti ir rekreacijai, ŽRĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatytas 0,12 ha ploto apribojimas netaikytinas, tačiau tik tuo atveju jei yra užtikrinama kita esminė valstybinės žemės sklypo perleidimo ne aukciono tvarka sąlyga – žemė įgyjama bendram viešam naudojimui.

36. Teisės aktai nustato aiškų ir konkretų sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypo naudojimo būdo turinį, t. y. sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė skirta tik bendram viešam naudojimui – bendrojo naudojimo statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai ir kitiems bendriems veiksmams (Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijos įstatymo (toliau – SBĮ) 2 straipsnio 5 dalis). Dėl nurodytų priežasčių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė dėl jos naudojimo būdo, skirto visų sodininkų bendrijos narių bendriems interesams tenkinti, negali nuosavybės teise priklausyti atskiriems (pavieniams) sodininkų bendrijos nariams ar kitiems privatiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019, 48 punktas). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad formuojant ginčo žemės sklypą (2013 m. spalio 30 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-3503) buvo nustatyta, kad jis formuojamas kaip mėgėjų sodų žemės sklypas ir sodininkų bendro naudojimo žemės sklypas (ieškinio priedas Nr. 2). Be to, 2011 m. gegužės 14 d. sodininkų bendrijos narių susirinkimo metu iš valstybės ketinamą įsigyti žemės sklypą buvo numatyta naudoti bendrijos interesais – įrengti sporto aikštyną, paplūdimį, žaidimų aikšteles, pažymint, kad šis žemės sklypas bus nedalomas ir skiriamas narių reikmėms (1 t., b. l. 125).

37. Nepaisant įstatyme (ŽRĮ 8 straipsnio 7 dalis) ir valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje (Sutarties 6 punktas) (ieškinio priedas Nr. 7) SB „Ž.“ nustatytos pareigos užtikrinti, kad iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis įsigytas žemės sklypas būtų naudojamas pagal jo tikslinę paskirtį, bendrija nesiėmė jokių veiksmų siekiant įsigytą žemės sklypą pritaikyti bendrijos poreikiams. Priešingai, 2015 m. birželio 20 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo metu buvo pasiūlyta parduoti SB „Ž.“ priklausančius bendro naudojimo žemės sklypus jos nariams. Įgyvendindama bendrijos narių susirinkimo metu priimtus nutarimus, SB „Ž.“ dalį iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis įsigyto bendro naudojimo paskirties žemės sklypo 2016 m. balandžio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė atsakovui D. K. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2016 m. balandžio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia neginčijama, todėl dėl šio sandorio galiojimo ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo teisėtumo, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

38. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos argumentus, kad nagrinėjamu atveju valstybinės žemės sklypo perleidimas bendrijai lengvatinėmis sąlygomis pažeidė ne tik ŽRĮ 8 straipsnio 7 dalyje numatytą sąlygą, jog sodininkų bendrijoms ne aukciono būdu parduodama valstybinė žemė, reikalinga bendro naudojimo statinių išdėstymui ir rekreacijai, kadangi tokio poreikio ir tikslo bendrija neturėjo, bet ir ŽRĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatytą ribojimą dėl įsigyjamo valstybinės žemės sklypo ploto, kadangi nebuvo išpildyta esminė šio ribojimo netaikymo sąlyga – žemė nebuvo įgyta bendram viešam naudojimui.

39. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad SB „Ž.“, nepaisydama ginčo žemės sklypo tikslinės paskirties ir nustatyto naudojimo būdo nulemto nuosavybės savininko teisių ribojimo (žemės sklypas privalėjo būti naudojamas bendrojo naudojimo reikmėms, kas perleidus jo dalis bendrijos nariams tapo neįmanoma įgyvendinti), perleido SB „Ž.“ priklausančius bendro naudojimo žemės sklypus jos nariams, sudarė pakankamą pagrindą valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Šios išvados nepaneigia ir atsakovų akcentuota aplinkybė, kad jie įgytas žemės sklypo dalis naudoja bendrijos interesais, kadangi nuo to momento, kai ginčo žemės sklypo dalys tapo privačia bendrijos narių nuosavybe, bendrija prarado galimybę užtikrinti jo naudojimą pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, kuri atitiktų ne pavienių, o visų bendrijos narių interesus.

Dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktų teisėtumo

40. Pagal SBĮ 3 straipsnio 1 dalį, sodininkų bendrija yra atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjų sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį; bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. Bendrija įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus (SBĮ 14 straipsnio 3 dalis), bendrijos turtas jai priklauso nuosavybės teise ir turi būti valdomas, naudojamas bei juo disponuojama įstatymų ir bendrijos įstatų nustatyta tvarka (SBĮ 23 straipsnis).

41. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 15 d. išdavė teismo įsakymą dėl 36 617,74 Eur 2010-2012 metais nesumokėto mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme išieškojimo iš SB „Ž.“ (civilinės bylos Nr. L2-10704-541/2016 medžiaga, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismo įsakymui įsiteisėjus ir bendrijai nepadengus priteistos skolos 2016 m. liepos 18 d. buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0068/16/01071. Priverstinio vykdymo metu buvo areštuotas bendrijai priklausantis turtas, taip pat ir atitinkamos dalys ginčo žemės sklypo (vykdomosios bylos 75 lapas).

42. SB „Ž.“, atstovaujama valdybos pirmininko J. N., remiantis CPK 704 straipsniu pasiūlė antstolei parduoti dalis bendro naudojimo žemės sklypo pirkėjams (apeliantams) S. K. ir S. K. (vykdomosios bylos 129 lapas), A. K. ir A. K. (vykdomosios bylos lapas 128) ir N. Š. (vykdomosios bylos 119 lapas). 2016 m. spalio 13 d. bei 2017 m. vasario 7 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktais (vykdomosios bylos 120, 135 ir 136 lapai) dalys ginčo žemės sklypo buvo perleistos apeliantams. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodyti aktai pripažinti negaliojančiais. Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktus negaliojančiais, nevertino ir nepasisakė dėl šių aktų teisėtumo, todėl nėra pagrindo pripažinti juos negaliojančiais.

43. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad šiuo atveju byloje nebuvo keliamas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui, kaip vieno iš CPK nustatytų priverstinio turto realizavimo būdų, teisėtumo ir pagrįstumo CPK normų, reglamentuojančių priverstinio vykdymo veiksmus, kontekste, klausimas. Esminis byloje keliamas klausimas – ar gali būti perleistas privatiems asmenims bendro naudojimo paskirties, lengvatinėmis sąlygomis iš valstybės įsigytas žemės sklypas. Ieškiniu prašant pripažinti negaliojančiu valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kitus sandorius ir aktus, kuriais sodininkų bendrijai parduotas bendro naudojimo paskirties žemės sklypas buvo perleistas bendrijos nariams, buvo prašoma pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus negaliojančiais civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

45. Kasacinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, nustatantį sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemės naudojimą ir pobūdį, konstatavo, kad nors teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinta draudimo sodininkų bendrijoms disponuoti iš valstybės lengvatine tvarka įsigyta bendrojo naudojimo žeme, tačiau sodininkų bendrijos specialusis teisnumas, ribojamas tikslo įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu, bei žemės naudojimo būdo turinys lemia išvadą, kad bendro naudojimo žeme disponuoti sodininkų bendrija neturi teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019 51 punktas). Todėl remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika pirmosios instancijos teismui pripažinus 2015 m. lapkričio 5 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, laikytina, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktais buvo realizuotas sodininkų bendrijos turtas, kurį draudžiama perleisti privatiems asmenims, be to, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis bendrija nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą. Šios aplinkybės sudarė savarankišką pagrindą ginčijamus turto pardavimo aktus laikyti sudarytus pažeidžiant imperatyvias teisės aktų normas ir pripažinti negaliojančiais CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

46. Aplinkybė, kad bendrojo naudojimo žemės sklypas fiziniams asmenims buvo perleistas vykdymo procese, teismo išvadų dėl to, kad turto perleidimas prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nekeičia, nes toks turto pardavimo būdas savo esme yra analogiškas turto perleidimo sandoriams, sudaromiems įprasta tvarka, išskyrus tai, kad jo sudarymą, dalyje dėl kainos nustatymo, kontroliuoja priverstinį vykdymo atliekantis antstolis.

47. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog apeliantai apie ginčo žemės sklypo paskirtį žinojo (tai jie patvirtino teikdami paaiškinimus ieškovui) (ieškinio priedas Nr. 10), apeliantai buvo SB „Ž.“ nariais ir 2011 metais, kuomet buvo priimtas sprendimas įsigyti iš valstybės žemės sklypą ir naudoti jį bendrijos reikmėms, taigi apeliantai suprato, kad ginčo žemės sklypo dalių įsigijimas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir pažeidžia žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį.

48. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2016 m. spalio 13 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2017 m. vasario 7 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktus Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino negaliojančias.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

49. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Apeliacinio skundo netenkinus, netenkinamas ir apeliantų prašymas atlyginti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.