- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- e2-1557-516/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01454-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- TT Club Mutual Insurance Ltd
- Trečiasis asmuo
- ERGO Insurance SE Lietuvos filialas
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B. individualios įmonės ir A. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-4774-258/2017 pagal ieškovo TT Club Mutual Insurance Ltd ieškinį atsakovams A. B. individualiai įmonei ir individualios įmonės savininkui A. B. (trečiasis asmuo – ERGO Insurance SE Lietuvos filialas) dėl vežimo metu prarastos krovinio dalies ir nuostolių atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovas TT Club Mutual Insurance Ltd kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. B. individualios įmonės ir subsidiariai iš jos savininko A. B. 48 590,95 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovams priklausančio turto, turtinių teisių ir piniginių lėšų, esančių pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, areštą už 48 590,92 Eur sumą.Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas grindė didele ieškinio suma, kuri savaime padidina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę ir riziką. Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovo įmonė nedidelė, joje dirba tik 8 darbuotojai, duomenų apie savininkui priklausantį turtą nėra, atsakovo įmonė nuolat nedideles sumas yra įsiskolinusi VSDFV biudžetui, kas rodo apyvartinių lėšų trūkumą įmonėje, įmonė neteikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, todėl nėra viešų duomenų, leidžiančių spręsti apie gerą jos finansinę padėtį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo atsakovei A. B. individualiai įmonei ir atsakovui A. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, neviršijant 48 590,95 Eur sumos, nurodydamas, kad areštuotą turtą draudžiama parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto neužtenkant ar esant nepakankamai – nurodė areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, leisdamas atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį, o taip pat leisdamas A. B. individualiai įmonei iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus.Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas.Teismas pažymėjo, kad ieškinio suma atsakovams yra didelė – 48 590,95 Eur, nes valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis atsakovai jokio nekilnojamojo turto neturi, be to, A. B. individuali įmonė finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui neteikia. Todėl, teismo vertinimu, siekiant užkirsti kelią galimam atsakovų turto iššvaistymui ir turtinės padėties pabloginimui, ieškovo prašymas tenkintinas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Atsakovė A. B. individuali įmonė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Preliminariai susipažinus su pateiktu ieškiniu ir jo priedais matyti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo, todėl vien akivaizdus ieškinio nepagrįstumas sudaro pagrindą netenkinti ieškovo prašymo, nes, pirma, jis neįrodė savo reikalavimo teisės (t. y. jog atlygino žalą tą žalą patyrusiam asmeniui); antra, dėl ieškovo reikalaujamos atlyginti sumos nekyla (neįrodyta) A. B. individualios įmonės atsakomybė (jei žala kilo dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnio 2 dalis), vežėjas neatsako).Ieškovas neįrodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai. 2017 m. birželio 30 d. duomenimis, įmonės turtas sudarė 316 615 Eur sumą (tarp jų 84 717 Eur – pinigai ir jų ekvivalentai, materialusis turtas – 82 962 Eur), o įsipareigojimai sudarė tik 11 008 Eur. Įmonė generuoja pakankamai dideles pardavimo pajamas (su kiekvienais metais jos didėja), vykdo stabilią veiklą, atsiskaitymus. Praktiką, kai pervežimo veiklą vykdančioms įmonėms, kurių veikla stabili, jos generuoja dideles pajamas, laikinosios apsaugos priemonės netaikomos patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-390-464/2017.Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl nepriklausomai nuo to, ar minėta suma atsakovei yra didelė, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės turtinės padėties nepagerina. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės viso turto, įskaitant pinigines lėšas, areštas, neišvengiamai sutrikdytų įmonės veiklą, įmonės komercinė ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų. Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas sudaro geresnes galimybes įvykdyti ir teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų, jeigu jis nagrinėjamoje byloje būtų priimtas ieškovo naudai. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju būtų akivaizdžiai nepalankus pačiam ieškovui, nes apsunkintų apeliantės galimybes generuoti pajamas.Remiantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, individuali įmonė įstatymų nustatyta tvarka sudaro finansinių ataskaitų rinkinį, jeigu tai yra nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Apeliantės nuostatai buvo patvirtinti 2016 m. kovo 16 d., todėl ji neteikė dokumentų, nes anksčiau neturėjo pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentų, o ne dėl to, kad jos turtinė padėtis bloga ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Pats ieškovas kartu su ieškiniu pateikė informaciją, patvirtinančią, kad apeliantė 2017 m. birželio 26 d. duomenimis jokių įsiskolinimų VSDFV neturėjo, o anksčiau buvę (ir jau padengti) simboliniai įsiskolinimai (iki 200 Eur), vertinant sistemiškai visus atsakovės turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus, nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.Atsakovas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde, be A. B. individualios įmonės skunde išdėstytų, papildomai nurodomi ir šie argumentai:Ieškiniu prašoma priteisti suma iš individualios įmonės ir subsidiariai iš atsakovo A. B.. Vadinasi, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju iš atsakovo A. B. priteista suma ar jos dalis būtų išieškoma tuo atveju, jei pirmosios atsakovės turto nepakaktų. Kadangi pareikšto ieškinio suma A. B. individualiai įmonei nėra didelė, nėra jokios galimybės, kad net ir galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju (su kuo apeliantas nesutinka) individualios įmonės turto nepakaks. Be to, A. B. turimų nekilnojamojo turto objektų vertė kur kas viršija pareikšto ieškinio sumą, todėl pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių šiam atsakovui nėra.Ieškinyje ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones A. B., taip pat teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, A. B. neturi nekilnojamojo turto, tačiau ieškovas nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Atvirkščiai, apeliantas pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad jis turi nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis apie 109 000 Eur) kur kas viršija pareikšto ieškinio sumą, kas taip pat leidžia konstatuoti, jog, nepriklausomai nuo aukščiau išdėstytų argumentų, A. B. pareikšto ieškinio suma taip pat nėra didelė, o tai sudaro pagrindą atsisakyti laikinąsias apsaugos priemones šiam atsakovui.Ieškovas TT Club Mutual Insurance Ltd atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskiruosius skundus atmesti, o skundžiamą nutartį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovo reikalavimo teisė daugiau nei tikėtinai pagrįsta prie ieškinio pridėtais dokumentais – banko nurodymų seka rodo, kad naudos gavėjas pagal krovinio draudimo sutartį ir prekių pirkėjas OOO „Spektrum“ ieškovo išmokėtos krovinio išmokos gavimo metu buvo visiškai atsiskaitęs už krovinį su prekių pardavėju ir įgijęs nuosavybės teisę į prekes, taip pat prie ieškinio buvo pridėtas ieškovo banko patvirtinimas apie OOO „Spektrum“ išmokėtas sumas, krovinio draudimo polisas ir kiti dokumentai, todėl draudimo išmokos faktas yra įrodytas ir įrodyta ieškovo, kaip draudimo išmoką išmokėjusio draudiko, reikalavimo teisė. Aptariant nenugalimos jėgos aplinkybių taikymą kaip atsakovų atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, pažymėtina, kad net atsakovų draudikas (trečiasis asmuo) nesirėmė tokiu atleidimo nuo atsakomybės pagrindu. Kokiais faktais remdamiesi atsakovai mano, kad dalies krovinio vagystė įvykdyta nenugalimos jėgos aplinkybėmis, atsakovai nepaaiškina. Taigi, atskirojo skundo pozicija dėl tariamo vežėjo atleidimo nuo atsakomybės, laikytina tik gynybine atsakovų pozicija, sukurta dirbtinai ir niekuo neįrodyta, dėl to nesudarančia pagrindo naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą.Atsakovų pateikti A. B. individualios įmonės balansas ir ilgalaikio turto likučių sąrašas neįrodo, kad ieškinio suma atsakovams nėra didelė. Balanso skaičiai rodo, kad teismui tenkinus ieškinį, individuali įmonė prarastų daugiau nei pusę – 58,6 proc. turimo materialaus turto arba didžiąją dalį lėšų. Net jei tai nebūtų įmonės bankroto pagrindas, tai reikštų didelės įmonės sukaupto turto dalies netekimą ir didelę įtaką įmonės veiklai, todėl savaime suprantama, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovai gali imtis turto perleidimo veiksmų tam, jog išsaugotų verslą ir teismui priėmus atsakovams nepalankų sprendimą. Teiginio apie vis didėjančias įmonės pajamas atsakovai neįrodė jokiais pridėtais dokumentais. Balanse pajamų eilutės nėra ir balansas negali nei patvirtinti, nei paneigti įmonės gaunamų pajamų sumos. Savo ruožtu individualios įmonės pateiktas turto likučių sąrašas, iš vienos pusės – neįskaitomas, iš kitos – neatskleidžia nei turto būklės, nei turto rinkos kainos. Jame apskaitomi tokie menkaverčiai turto vienetai, kaip mobilusis telefonas, spausdintuvas, planšetinis kompiuteris ir kt. Nukreipiant išieškojimą į turtą, tokio sąrašo duomenys ir ypač jame nurodyta turto vertė neturėtų jokios reikšmės. Dar daugiau – eilutė balanse, patvirtinanti pinigų turėjimą įmonėje, neįrodo, kad įmonė tokias lėšas turės ir sprendimo vykdymo metu, be to, nepaaiškina, ar lėšos yra banko sąskaitoje, į kurią nesudėtingai nukreipiamas išieškojimas, ar kasoje. Jei didžioji lėšų dalis laikoma įmonės kasoje, praktikoje toks išieškojimas yra labai apsunkintas. Todėl nei turto sąrašas su buhalterine likutine verte, nei eilutė balanse, nepateikus nei banko išrašų, nei kasos knygos, nei duomenų apie turimas lėšas ilgesniu, o ne vienos dienos laikotarpiu, pati savaime esminės reikšmės neturi.Akcentuojant atsakovų turimo turto reikšmę, neatsižvelgta ne tik į atsakovų turimo turto rinkos vertės, bet ir į likvidumo klausimą. Atsakovai, nurodydami, kad ieškinio suma jiems nėra didelė, nes jie turi daug materialaus turto, remiasi klaidinančiu teiginiu. Materialus (nekilnojamas, kilnojamas) turtas ekonomikos teorijoje laikomas mažiausiai likvidžiu, taip pat į jį kur kas sudėtingiau nukreipti išieškojimą, nei į turimas lėšas, todėl teismo sprendimo vykdymo atveju jis nebūtų prioritetiškai naudojamas, o duomenų apie nuolat įmonės valdomas lėšas nei ilgesniu laikotarpiu pastoviai gaunamas pinigines lėšas atsakovai nepateikia.Nesutiktina, kad A. B. nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas viršija pareikšto ieškinio sumą. Atsakovas asmeninės nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto iš viso už 27 669,65 Eur sumą. Pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys rodo, kad pagrindinis A. B. turtas yra jo gyvenamasis būstas (butas), valdomas kartu su sutuoktine jungtinės nuosavybės teise, todėl tikėtina, jog tokį turtą atsakovas gali ypatingai siekti išsaugoti, nes jo praradimas, vykdant atsakovui galimai nepalankų teismo sprendimą, turėtų esminės įtakos šeimos gyvenimui.Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-390-464/2017 neturi jokios prejudicijos šiuo metu nagrinėjamoje byloje, nes teismas tiesiog pripažino, kad to konkretaus atsakovo atžvilgiu įmonės pateikti finansiniai duomenys pagrindžia, jog grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui nėra. Vieši, nutarties tekste esantys duomenys neatskleidžia, koks buvo visas atsakovo turtas bei pajamos skundo teikimo metu, todėl remtis minėta nutartimi nėra pagrindo. Antstolio sudarytas areštuoto turto aprašas patvirtina, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės A. B. individualios įmonės veiklos netrikdo – areštuotas tik materialus turtas, įmonė gali laisvai disponuoti sąskaita banke, areštuotą turtą naudoti įmonės veiklai ir kt. Todėl, šiuo konkrečiu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įmonės veiklos netrikdo ir neblogina jo turtinės padėties, todėl šiuo pagrindu naikinti pritaikytas priemones netikslinga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.Apeliantų įsitikinimu, šiuo atveju nėra nei vienos iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje įvardintų sąlygų – ieškovo ieškinys, atsakovų nuomone, akivaizdžiai nepagrįstas, o ir grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, neįrodyta.Pasisakydamas dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo išaiškinta, jog tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, išsamumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.Atsižvelgiant į tai, teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ar dėl kitų aiškių priežasčių ieškovo ieškinys jau šiuo metu galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu. Apeliantai savo skunduose neįrodinėja, kad pateikto ieškinio forma ir (ar) turinys neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų, t. y. neteigia, jog nėra suformuluotas (ar netinkamai suformuluotas) ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, ar apskritai nėra pateiki įrodymai, pagrindžiantys ieškinį, savo ruožtu atskiruosiuose skunduose dėstomi argumentai dėl to, kad ieškovas (draudikas), apeliantų įsitikinimu, neįrodė atlyginęs žalą tą žalą patyrusiam asmeniui (t. y. įgijęs atgręžtinę reikalavimo teisę į atsakovus), ir tuo labiau atsakovų pozicija dėl atsakomybės jiems (apeliantams) netaikymo pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 straipsnio 2 dalį (dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti), yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, reikalaujantis nagrinėjamam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo analizės, bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visapusiško ir detalaus išnagrinėjimo, kuris negali būti atliekamas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Remdamasis pirmiau nurodytas teisiniais ir faktiniais aspektais, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta išvada, kad šiuo atveju tenkinta pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio preliminarus pagrįstumas.Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo nagrinėjamu atveju.Pirmosios instancijos teismas grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, motyvavo tik tuo, jog ieškinio suma (48 590,95 Eur) atsakovams yra didelė, nes teismas neturi duomenų apie atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, o A. B. individuali įmonė neteikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų.Siekdama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio sumos atsakovams, ir visų pirma pagrindinei atsakovei A. B. individualiai įmonei, reikšmingumo, apeliantė A. B. individuali įmonė kartu su atskiruoju skundu pateikė jos turtinę padėtį leidžiančius įvertinti dokumentus, iš kurių matyti, kad 2017 m. birželio 30 d. duomenimis, atsakovės turtas iš viso sudarė 316 615 Eur, iš jų net 84 717 Eur sudarė pinigai, 82 962 Eur – materialus turtas, kai tuo tarpu trumpalaikiai įmonės įsipareigojimai sudarė tik 11 008 Eur, t. y. trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė viso labo 3,5 proc. atsakovės turto vertės, kas jau savaime leidžia abejoti, jog ieškinio suma net vienai (pagrindinei) atsakovei – A. B. individualiai įmonei – yra didelė. Pastebėtina, kad priešingai nei savo atsiliepime į atskiruosius skundus teigia ieškovas, atsakovės Ilgalaikio materialiojo turto inventorizavimo apraše, kuriuo atsakovė siekė pagrįsti materialaus turto sudėtį, nėra nurodyti vien tik menkaverčiai turto vienetai, tokie kaip mobilusis telefonas, spausdintuvas ir pan., tačiau ir tokie objektai kaip sunkvežimiai, priekabos, lengvoji transporto priemonė. Be to, pažymėtina ir tai, kad nors ieškovas teigia, jog atsakovų į bylą pateikti dokumentai nepagrindžia aplinkybės, jog ieškinio suma jiems nėra didelė, pats ieškovas jokių įrodymų antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai įrodyti iš esmės nepateikė, apsiribojęs tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiu apie tai, kad ieškinio tenkinimas reikštų didelės atsakovės įmonės sukaupto turto dalies netekimą bei argumentu dėl materialus (nekilnojamo ir kilnojamo) turto mažo likvidumo, jo rinkos verčių neaiškumo, nors kaip matyti iš paties ieškovo į bylą pateikto antstolio sudaryto turto aprašo, šiuo metu ieškovo reikalavimams užtikrinti yra areštuotas būtent materialus (kilnojamasis ir nekilnojamasis) atsakovų turtas (o ne piniginės lėšos banko sąskaitose), kurio vertės visiškai pakako ieškovo reikalavimams užtikrinti.Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017).Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išskirtinę reikšmę, vertindamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo klausimą, suteikė ieškinio sumai (kurios dydis, kaip žinia, išimtinai priklauso nuo paties ieškovo pasirinkimo), argumentuodamas informacijos apie gerą atsakovų finansinę padėtį byloje nebuvimu, tačiau jokių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovų galimą nesąžiningumą, jų siekį išvengti jiems galbūt nepalankaus sprendimo vykdymo, perleidžiant, įkeičiant, ar kitaip apsunkinant jų turtą ir pan., ieškovas nenurodė, o pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenustatė. Aplinkybių ir įrodymų, leidžiančių pagrįstai daryti prielaidą, kad atsakovai nesąžiningai vengs ar gali vengti vykdyti ieškovui galbūt palankų teismo sprendimą (be deklaratyvių teiginių, kad ieškinio tenkinimas turės pakankami didelę įtaką atsakovų turtinei padėčiai, dėl ko jie neva suinteresuoti imtis turto perleidimo veiksmų), ieškovas nenurodė ir atsiliepime į atskiruosius skundus, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus pirmiau šioje nutartyje aptartus aspektus, konstatuoja, kad šiuo metu byloje nėra įrodyta grėsmė ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui, taigi nėra ir teisėto pagrindo atsakovų turto areštui taikyti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.Kadangi kiti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepime į juos išdėstyti argumentai nedaro įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nebepasisako.Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato, todėl, nors apeliantų atskirieji skundai tenkintini ir atsakovai juose pateikė prašymą priteisti jiems iš ieškovo jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepriteisiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo TT Club Mutual Insurance Ltd prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.