Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-335-616/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-07-11
Bylos Nr.: 1A-335-616/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-02-4-00139-2017-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algimantas Valantinas, Justas Namavičius, Ernesta Montvidienė
Nuteistasis: D. S.
Advokatai: Ričardas Užolas

Kategorijos

1.2.17.1.1Kontrabanda (BK 199 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-335-616/2018Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00139-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1.1.; 2.1.7.4.1;2.1.7.5.6; 1.1.7.1; 1.1.7.3.1; 1.1.9.8.; 2.4.6.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justo Namavičiaus, Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,nuteistojo D. S. gynėjui advokatui Ričardui Užolui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. (D. S.) gynėjo advokato Ričardo Užolo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2017 m. spalio 30 d. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir nustatyta bausmė – 196 MGL (7381,36 Eur) dydžio bauda. Baudai sumokėti nustatytas terminas – per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, iš D. S. konfiskuota 250 000 eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Bylos esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu D. S. (toliau – ir D. S.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei:

D. S., pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai, bei pažeisdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vyksta iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 Eurų (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2017 m. spalio 28 d. apie 17.10 val., vykdamas automobiliu „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikęs muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą, esantį (duomenys neskelbtini), privalomus pateikti muitinei daiktus – 250 000 eurų, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Nuteistojo D. S. gynėjas advokatas Ričardas Užolas (toliau – ir apeliantas, gynėjas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir D. S. priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, panaikinti turto konfiskavimą.

2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, dėl to neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliaciniame skunde apeliantas dėsto nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnyje (kontrabanda), objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir šių požymių aiškinimą teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2012) ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai D. S. veiksmus kvalifikavo kaip kontrabandą, nes byloje neįrodyta D. S. kaltė, t.y. nenustatytas subjektyvusis požymis – tyčia nedeklaruoti gabenamus pinigus.

2.2. D. S. neturėjo tikslo įvežti pinigus kontrabandos būdu. D. S. nedeklaravo vežamus pinigus dėl susiklosčiusios situacijos. D. S. šeima iš Baltarusijos per Lietuvą turėjo vykti keltu į Daniją. Kadangi pasienyje buvo didelė automobilių eilė, jie, skubėdami į keltą, paprašė pareigūnų juos praleisti per ,,Žaliąjį“ tikrinimo kanalą, kuriame buvo mažesnė eilė. D. S. apie vežamus pinigus pasakė pasienio pareigūnei E. G. (toliau – E. G.), tikrinusiai jo ir jo šeimos narių dokumentus. Žodinis informavimas apie vežamus pinigus, gynėjo teigimu, formaliai atitinka deklaravimą ir pareigūnė tokį žodinį deklaravimą turėjo įvesti į kompiuterinę sistemą ir nukreipti D. S. į muitinę šiuos pinigus deklaruoti. Tačiau pareigūnė to nepadarė. Kaip paaiškėjo vėliau, pareigūnė E. G. D. S. pasakymo apie vežamus pinigus neišgirdo ir kolegės pareigūnės M. Č. (toliau – M. Č.) apie tai neinformavo. Atsiradus problemai dėl D. S. pase trūkstamos vietos antspaudui ir kilus grėsmei pavėluoti į keltą, D. S. žmona pradėjo panikuoti, dėl to D. S. tuo pačiu metu reikėjo ir aiškintis pasienietei E. G. dėl jo pase beveik nesančios vietos antspaudams ir raminti panikuojančią sutuoktinę. Todėl D. S. dėl žmogiško faktoriaus (tvyrančios įtampos ir nuovargio) apie vežamus pinigus nespėjo pasakyti pareigūnei M. Č., pradėjusiai automobilio patikrą. Pasienietė M. Č., aptikusi automobilyje dalį pinigų, neatsižvelgdama į žmogiškąjį faktorių, iš karto ėmėsi kardinalių veiksmų, t.y. D. S. nepasiūliusi užpildyti deklaracijos, iš karto jį sulaikė.

2.3. D. S. iš anksto pinigų kontrabandai nesiruošė. D. S. automobilyje nebuvo įrengtos slėptuvės, nebuvo kuriami jokie veikimo planai, siekiant nelegaliai pervežti pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu D. S. paimtame mobiliajame telefone esantis susirašinėjimas liudija, kad pinigai turėjo būti deklaruoti. Pinigai buvo sudėti tarp sėdynių tik dėl saugumo (tam, kad jei kartais taptų nusikaltimo auka, kad būtų galima išsaugoti bent dalį pinigų). Ikiteisminio tyrimo metu D. S. pasakytas teiginys, kad jis pamiršo deklaruoti pinigus, buvo neteisingai interpretuotas. D. S. nepamiršo deklaruoti pinigų, jis tik dėl susiklosčiusios situacijos pamiršo paklausti, kada juos reikia deklaruoti. D. S. ,,Žaliuoju“ tikrinimo kanalu važiavo pirmą kartą, todėl nežinojo jame vykstančios deklaravimo procedūros.

2.4. D. S. pagrindė vežamų pinigų kilmę. Pinigai nebuvo gauti nusikalstamu būdu ir jie nebuvo skirti nusikaltimo padarymui. Kelionės tikslas buvo praleisti atostogas su šeima (šią aplinkybę patvirtina pasienio darbuotojams pateikti bilietai į keltą) ir sutvarkyti verslo reikalus. D.S. vežami pinigai buvo skirti asmeniniams tikslams – dalis atostogoms, dalis asmeninio verslo plėtrai. Apelianto teigimu, didžioji pinigų dalis buvo vežama Lietuvoje registruotai uždarai akcinei bendrovei (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) sumokėti avansą už valtį. D. S. sutuoktinė apie vežamą pinigų sumą nežinojo, nes valties pirkimas jai turėjo būti staigmena. Pasienietei, radus dalį pinigų, D. S. neslėpė, kad automobilyje yra ir daugiau pinigų ir juos parodė.

2.5. Apeliantas skunde nurodo teisės aktus, kuriais reglamentuojama grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją tvarka (Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamentas (EB) Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintos „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklės“, 2012 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. 1B-772, kuriuo patvirtinta Grynųjų pinigų deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija) ir teigia, kad tokių teisės aktų esmė ta, kad į Europos Sąjungai priklausančias valstybes nepakliūtų pinigai skirti pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Todėl sprendžiant, ar asmens turimi grynieji pinigai, kurių suma viršija 10 000 eurų, buvo sąmoningai nedeklaruoti, turi būti išsiaiškinta ne tik pinigų nedeklaravimo priežastis, bet nustatomas pinigų įgijimo šaltinis ar jų panaudojimas. D. S. pinigų kilmė ir jų panaudojimo tikslai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, t.y. byloje nustatyta, kad pinigai gauti legaliai, kad jie tikri ir įvežami ne nusikaltimo padarymui, o turint tikslą iš Lietuvos Respublikoje veikiančios UAB įsigyti prekę – valtį. Byloje nenustatytą, kad D. S. sąmoningai pažeidė būtinumą deklaruoti gabenamus pinigus bei jų deklaravimo tvarką, t.y. nenustatyta, kad D. S. veikė tiesiogine tyčia.

2.6. Apeliantas nesutinka su D. S. paskirta bausme ir teigia, kad ji yra per griežta. Apeliaciniame skunde cituojamos BK 54 straipsnio nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003-06-10 nutarime išdėstyti argumentai ir motyvai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus aiškinamai, išdėstyti 2007-06-28 Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje, bei teismų praktika (kasacinės bylos Nr. 2K-457/2008, 2K-251/2008, 2K-444/2007, 2K-7-576/2006 ir kt.), susijusi su bausmės individualizavimo procesu, ir teigiama, kad nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl analogiškų veikų, teismai už daug pavojingesnį tokio nusikaltimo padarymo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, arba už panašaus pavojingumo nusikalstamą veiką, skyrė mažesnio dydžio pinigines baudas. Apelianto nuomone, teismas, skirdamas D. S. 200 MGL (7532 Eur) dydžio baudą, neatsižvelgė į tai, kad pinigai, kuriuos D. S. įvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją, nebuvo deklaruoti dėl objektyvių aplinkybių. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad buvo pagrįsta įvežtų pinigų kilmė ir nustatytas įvežimo tikslas. Teismas, skirdamas bausmę – piniginę baudą, nepagrįstai rėmėsi byloje surinktais duomenimis apie D. S. turtinę padėtį, padarydamas išvadą, jog pastarasis yra pasiturintis verslininkas ir turi galimybę sumokėti didesnę baudą.

2.7. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas. Teismo sprendimas dėl 250 000 eurų konfiskavimo nepagrįstas ir neteisėtas tiek materialine, tiek procesine prasme, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje saugomą teisę į nuosavybę. D. S. gabenami pinigai nebuvo kontrabandos įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas, todėl negalėjo būti konfiskuoti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo aktualius nagrinėjamai bylai LAT 2015-04-28 nutartyje priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015 pateiktus išaiškinimus dėl BK 72 straipsnio 2 dalies taikymo BK 199 straipsnio 1 dalies kontekste. Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio, Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl turto konfiskavimo ir teigiama, kad šiais teisės aktais teismas turi vadovautis, konfiskuodamas asmens turtą. D. S. vežti 250 000 eurų yra teisėtai uždirbtos ir kilmės dokumentais patvirtintos D. S. ir jo šeimos gyvenimo santaupos, būtinos nepilnamečių vaikų išlaikymui ir senatvės aprūpinimui. Konfiskuota suma neabejotinai reikšminga D. S.. Valstybė dėl 250 000 eurų gabenimo nepatyrė jokios turtinės žalos. D. S. asmenybė teigiama, jis nesipriešino pareigūnams, bendradarbiavo tiriant įvykį, vykdė institucijų nurodymus, atvyko į teismo procesą, nesislėpė. D. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas 33 kartus viršija bausmės dydį, todėl nėra proporcinga.

3. Teismo posėdyje nuteistojo D. S. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnio) taikymo (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu D. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 28 d. apie 17.10 val., vykdamas automobiliu iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nepateikęs muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus – 250 000 eurų, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Tokia D. S. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

6. Apeliantas – nuteistojo D. S. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų ir D. S. veiksmų teisiniu vertinimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, nevertino nuteistojo D. S. nurodytų įvykio aplinkybių, todėl padarė neteisingą išvadą dėl D. S. tyčios gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant muitinei 250 000 eurų. Apeliantas teigia, kad D. S. iš anksto pinigų kontrabandai nesiruošė ir neturėjo tikslo nedeklaruoti 250 000 eurų, ši pinigų suma nebuvo deklaruota dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių visumos (skubėjimo į keltą, nesusikalbėjimu su pasienio pareigūnėmis ir nežinojimu deklaravimo tvarkos, vykstant per ,,Žaliąjį“ tikrinimo kanalą). Apeliantas nurodo, kad byloje nustatyta D. S. pinigų teisėta kilmė ir jų panaudojimo tikslas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad D. S. tyčia pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius grynųjų pinigų įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją tvarką. Remdamasis tokiais, esminiais teiginiais ir argumentais, prašoma D. S. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai dėl bylos aplinkybių neišsamaus išnagrinėjimo, netinkamo nuteistojo parodymų vertinimo ir neteisingai nustatyto D. S. tyčios turinio prieštarauja bylos medžiagai ir jos pagrindu nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms.

8. Byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas grindžiamas įrodymų vertinimu, atliktu pagal BPK įtvirtintas taisykles. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t.y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, asmenų parodymams kaip subjektyvios kilmės įrodymų šaltiniui keliami papildomi patikimumo reikalavimai, t.y. asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių turi bylą nagrinėjantis teismas. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Žemesnės instancijos teismas

9. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas buvo nuoseklus ir išsamus. Teisiamajame posėdyje buvo išsamiai ir nešališkai tiriamos visos su nagrinėjama byla susijusios aplinkybės, byloje esantys įrodymai ištirti ir patikrinti BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai apklausė kaltinamąjį D. S., liudytojus A. S. (toliau – ir A. S.), E. G., M. Č., E. V. (toliau – ir E. V.), Ž. R. (toliau – ir Ž. R.), V. G. (toliau – ir V. G.), kaltinamojo ir liudytojų parodymams patikrinti teismas ištyrė ikiteisminio tyrimo metu duotus kaltinamojo ir liudytojų parodymus, pagarsino tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, asmens kartos, skaitmeninės laikmenos apžiūros ir kt.) protokolų turinį ir kitus bylos dokumentus (Vilniaus teritorinės muitinės, muitinės informacinių sistemų centro pateikti duomenys ir kt.). Teismas išsamiai tyrė ir D. S. pateiktų dokumentų (pažymų, pažymėjimų) duomenis, byloje buvo atliktas D. S. pateiktų pažymėjimų tyrimas ir gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro konsultacija. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Todėl apelianto teiginiai dėl bylos aplinkybių neišsamaus išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atmetami kaip nepagrįsti.

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikė visų byloje apkaustų asmenų, tarp jų ir nuteistojo D. S., parodymų turinį ir šių parodymų aiškų ir motyvuotą vertinimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. S. viso bylos proceso metu neneigė kaltinime nurodytu laiku ir vietoje per Lietuvos Respublikos valstybės sieną savo automobilyje gabenęs 250 000 eurų, tačiau jo parodymai dėl šių pinigų nepateikimo muitinės kontrolei nebuvo vienodi ir nekintantys. Nuteistasis 250 000 eurų nepateikimą muitinės kontrolei skirtingose proceso stadijose motyvavo nevienodai. Ikiteisminio tyrimo metu susipažinęs su pateiktu įtarimu dėl kontrabandos D. S., dalyvaujant jo pasirinktam gynėjui, kaltę dėl pareikšto įtarimo pripažino visiškai ir parodė, kad jis nedeklaravo vežamų 250 000 eurų, nes skubėdamas į keltą užmiršo tai padaryti; anksčiau vykdamas į Lietuvą deklaracijos nepildė, nes niekada nevežė didesnės nei 10 000 eurų sumos; muitininkė, atlikusi jo automobilio patikrą, klausimo dėl vežamų deklaruotinų daiktų jam neuždavė (1 t., b. l. 141-149). Vėliau įtariamasis D. S. pakeitė savo poziciją ir dėl jam pareikšto įtarimo kaltu neprisipažino, nurodydamas, kad neturėjo ketinimų įvykdyti nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 154). Pirmosios instancijos teisme D. S. parodė, kad jis nedeklaravo vežamos didelės pinigų sumos nei Baltarusijos Respublikos, nei Lietuvos Respublikos pasienyje, nes nežinojo, kad juos reikia deklaruoti, kadangi anksčiau niekada virš 10 000 eurų sumos nebuvo vežęs. Nuteistasis neneigė Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos muitinės posto teritorijoje matęs informacinius stendus, tačiau pripažino juose skelbiamos informacijos neskaitęs (2 t., b. l. 172-176). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo parodymus atskirai ir sugretinęs juos su kitais bylos įrodymais, konstatavo, kad bylos medžiaga paneigia nuteistojo paaiškinimą, kad jis nedeklaravo vežamų 250 000 eurų, nes niekada nevežė sumos didesnės nei 10 000 eurų, ir todėl nežinojo, kad reikia deklaruoti.

Žemesnės instancijos teismas

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą išanalizavusi ir palyginusi tarpusavyje nuteistojo D. S. bylos proceso metu duotus parodymus ir įvertinusi juos pirmosios instancijos teisme iširtų ir patikrintų įrodymų kontekste, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo parodymai apie per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų 250 000 eurų nepateikimo muitinės kontrolei aplinkybes paneigti bylos įrodymais ir D. S. kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, įrodyta byloje surinktų įrodymų visetu.

12. Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus. Daiktai, nurodyti BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra visi materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui. Tai gali būti bet kokios Lietuvos ir kitų šalių prekės, pinigai, vertybiniai popieriai ir kiti materialūs objektai, turintys piniginę išraišką. Kontrabandos nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-370-677/2015 ir kt.).

13. Byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 28 d. apie 17.10 val. D. S. kartu su šeima automobiliu „Audi Q7“ iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vyko per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą ir automobilyje vežė grynųjų pinigų sumą, viršijančią 250 MGL dydžio sumą, nepateikdamas jų muitinės kontrolei. Tokios aplinkybės nustatytos išsamiais ir nuosekliais liudytojų E. G. ir M. Č. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais.

14. Byloje kaip liudytoja apklausta įvykio metu (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės poste dirbusi pasienietė E. G., atlikusi D. S. ir jo šeimos narių dokumentų ir duomenų patikrą pasienio kontrolės poste, parodė, kad D. S. apie vežamus pinigus nieko nesakė, nors ji klausė jo ir jo sutuoktinės apie jų vežamas pinigines lėšas. Įvykio metu (duomenys neskelbtini) kelio poste dirbusi muitinės inspektorė M. Č., byloje apklausta kaip liudytoja, parodė, kad ji asmeniškai klausė D. S., ką jie gabena, ir D. S. atsakė, kad gabena tik asmeninio naudojimo daiktus ir pinigus savo reikmėms, paklausus, kokią sumą, atsakė, kad jis piniginėje turi 7700 eurų, o jo žmona apie 2500 eurų. Ši pareigūnė, atlikusi D. S. automobilio patikrą, jame rado D. S. nedeklaruotus 250 000 eurų, paslėptus tarp sėdynių. Pinigų išėmimo aplinkybės užfiksuotos 2017 m. spalio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokole. Nuteistojo sutuoktinė A. S., byloje apklausta kaip liudytoja, parodė, kad ji apie automobilyje gabenamus paslėptus pinigus nieko nežinojo. Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis D. S.. Iš byloje esančių Valstybinės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazės duomenų matyti, kad D. S. 2016-01-03 – 2017-10-28 laikotarpiu dažnai vykdavo automobiliu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (užfiksuota apie 30 valstybės sienos kirtimo atvejų), be kita ko, ir per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą (1 t., b. l. 178-181). Iš Vilniaus teritorinės muitinės pateiktų duomenų apie (duomenys neskelbtini) kelio poste esančią informaciją apie būtinus deklaruoti daiktus asmenims, vykstantiems per Baltarusijos – Lietuvos Respublikos sieną, matyti, kad informacija apie grynųjų pinigų deklaravimą pateikta poste esančiame stende lietuvių ir rusų kalbomis (2 t., b. l. 62-63). Visi paminėti bylos įrodymai gauti BPK nustatyta tvarka, patikrinti teisme, todėl abejoti jų patikimumu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Susiejus paminėtus įrodymus į vientisą loginę grandinę, daroma išvada, kad apie automobilyje gabenamus 250 000 eurų žinojo tik D. S. (kartu vykusi sutuoktinė apie automobilyje paslėptą didelę pinigų sumą informuota nebuvo) ir D. S. (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte jo asmens ir jo automobilio patikros metu sąmoningai nenurodė pasienio poste dirbusioms pareigūnėms apie visą jo automobilyje gabenamų grynųjų pinigų sumą (nuteistasis muitinės pareigūnei M. Č. nurodė, kad savo reikmėms kartu su sutuoktine vežasi tik apie 10 200 eurų).

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis D. S., turėdamas verslo santykius su Lietuvos Respublikoje veikiančia įmone ir dažnai vykdamas per Baltarusijos – Lietuvos Respublikos valstybės sieną automobiliu (šią aplinkybę patvirtina Valstybinės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazės duomenys), turėjo neapribotą galimybę ir pareigą susipažinti su jam tenkančia prievole deklaruoti gabenamus daiktus. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte yra skelbiama nuteistajam suprantama kalba informacija apie pareigą deklaruoti gabenamus daiktus, tarp jų ir grynuosius pinigus, kurių vienkartinė suma viršija 10 000 eurų. Apelianto teiginiai, kad nuteistasis D. S. pirmą kartą vyko ,,Žaliuoju“ tikrinimo kanalu, dėl to nežinojo jame vykstančios deklaravimo tvarkos, nepaneigia nuteistojo kaltės. ,,Žaliuoju“ tikrinimo kanalu nuteistojo šeimai buvo leista važiuoti tik dėl to, kad jie vėlavo į keltą, nuteistasis D. S., būdamas išsilavinęs žmogus, negalėjo nesuprasti, kad leidimas vykti ,,Žaliuoju“ tikrinimo kanalu nekeičia jo, kaip asmens atvykstančio iš trečiosios šalies, statuso ir neatleidžia jo nuo pareigos pateikti muitinės kontrolei duomenis apie vežamus deklaruotinus daiktus.

16. Nuteistojo D. S. gabenama nedeklaruota 250 000 eurų suma automobilyje buvo slepiama tarp sėdynių, o tai, priešingai nei teigia apeliantas, rodo, kad D. S. ruošėsi pinigų kontrabandai. Apelianto skundo teiginys, kad D. S. automobilyje pinigus tarp sėdynių slėpė dėl saugumo (bijodamas galimo apiplėšimo), vertinamas kaip deklaratyvus. Teisėjų kolegijos nuomone, neįtikėtina, kad nuteistasis, veždamas didelę pinigų sumą ir turėdamas pagrįstų įtarimų dėl galimo apiplėšimo, būtų vykęs su šeimos nariais ir rizikavęs jų saugumu. Taip pat nuteistojo kaltės nepaneigia ir apelianto skunde nurodomas susirašinėjimo su kontaktu ,,Gidas“ (byloje nustatyta, kad tai – E. V.) pranešimo tekstas ,,Deklaruokite viską...“, nes šis pranešimas buvo gautas 2017 m. spalio 28 d. 17.43 val., t.y. jau po to, kai D. S. automobilyje buvo rasti muitinės kontrolei nepateikti pinigai (2017 m. spalio 28 d. 17.23 (t. 1, b. l. 20-25)).

17. Taigi bylos įrodymais nustatyti nuteistojo D. S. veiksmai muitinės kontrolės poste, nepateiktų muitinės kontrolei pinigų kiekis ir jų gabenimo būdas įrodo jo tyčią pažeisti nustatytą pinigų gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną tvarką ir atskleidžia subjektyviuosius veikos požymius, apibūdinančius tiesioginę tyčią įvykdyti kontrabandą, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 199 straipsnio 1 dalyje. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl D. S. pinigų įgijimo šaltinio teisėtumo ir jų legalaus panaudojimo tikslo nepaneigia D. S. kaltės įvykdžius pinigų kontrabandą.

18. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tiesą byloje, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, visus byloje surinktus įrodymus vertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t.y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo išvada dėl D. S. kaltės ir tyčios turinio pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma ir D. S. už jo padarytą nusikalstamą veiką taikytas tinkamas baudžiamasis įstatymas – BK 199 straipsnio 1 dalis. Naikinti skundžiamą apkaltinamąjį teismo nuosprendį ir priimti D. S. naują, išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

19. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-477-746/2015, 2K-7-5-895/2018). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013; 2K-2010-222/2018).

20. Baudžiamasis įstatymas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymą numato dvi alternatyvias bausmės rūšis: baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 41, 54, 61 straipsniuose išdėstytų reikalavimų, nuteistajam D. S. už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymą motyvuotai parinko bausmės rūšį – baudą ir nustatė jos dydį – 200 MGL (7 532 Eur).

21. Apeliantas nesutinka su D. S. paskirtos baudos dydžiu ir teigia, kad teismas, nustatydamas baudos dydį, neatsižvelgė į tai, kad pinigai, kuriuos D. S. įvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją nebuvo deklaruoti dėl objektyvių aplinkybių, įvežtų pinigų kilmė yra teisėta, taip pat legalus yra ir pinigų įvežimo tikslas. Apelianto nuomone, aplinkybės, kad D. S. yra verslininkas ir yra gera jo turtinė padėtis, negali būti pagrindu skirti jam didelę piniginę baudą.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nesutikimo su nuteistajam D. S. paskirtos baudos dydžiu teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai yra nepagrįsti. Baudžiamasis įstatymas už sunkų nusikaltimą nustato nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio baudą (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs D. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas); kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia); padarytos nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas); kaltininko asmenybę (neteistas, Lietuvos Respublikoje administracine tvarka nebaustas, dirba, turi šeimą, (duomenys neskelbtini) vaikus); ir nenustatęs kaltininko atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, D. S. parinkęs bausmės rūšį – baudą, nustatė jos dydį – 200 MGL, kuris yra artimas minimaliam BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytam šios bausmės dydžiui, kuris yra 150 MGL. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, laikyti tokio dydžio baudą aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo. Šiame procesiniame sprendime minėta, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės: teisėta gabenamų pinigų kilmė ir legalus jų panaudojimo tikslas neturi įtakos nusikalstamos veikos – kontrabandos – kvalifikavimui, todėl į šias aplinkybes nėra pagrindo atsižvelgti ir skiriant bausmę. Apelianto skundo teiginiai, kad D. S. buvo skirta didesnė bauda, nes jis yra verslininkas ir jo turtinė padėtis yra gera, prieštarauja skundžiamo teismo nuosprendžio turiniui, kuriame toks bausmės skyrimo motyvas nenurodytas.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. S. paskirta bausmė pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti jos nėra teisinio pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) taikymo

24. Skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam D. S., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, taikytas visų jo per valstybės sieną gabentų ir nedeklaruotų pinigų – 250 000 eurų konfiskavimas. Pirmosios instancijos teismas BK 72 straipsnio 2 dalies D. S. taikymą motyvavo tuo, kad visi D. S. gabenti pinigai yra kontrabandos dalykas ir teismas neįžvelgia, kad nusikaltimo dalyko konfiskavimas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams.

25. Nuteistojo gynėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, teismo sprendimas dėl 250 000 eurų konfiskavimo prieštarauja Lietuvos (nurodoma LAT 2015-04-28 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus. Apeliantas nurodo, kad D. S. per valstybės sieną gabenta 250 000 eurų suma yra teisėtai uždirbtos ir kilmės dokumentais patvirtintos D. S. ir jo šeimos gyvenimo santaupos, būtinos nepilnamečių vaikų išlaikymui ir senatvės aprūpinimui, todėl neabejotinai tokia pinigų suma yra reikšminga D. S.. Valstybė dėl 250 000 eurų gabenimo nepatyrė jokios turtinės žalos. D. S. asmenybė teigiama. D. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas 33 kartus viršija bausmės dydį, todėl nėra proporcinga.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apelianto teiginiai dėl nuteistajam taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo proporcingumo yra pagrįsti. Pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme. BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kontrabanda per valstybės sieną gabenti pinigai, t.y. kontrabandos dalykas, yra konfiskuotinas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-130-699/2015). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką taikant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo kontrabandos ir kitose baudžiamosiose bylose turi būti sprendžiamas ne tik daiktų pripažinimo konfiskuotinu turtu klausimas, bet ir vertinamas turto konfiskavimo proporcingumas. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamai bylai yra aktualūs apelianto nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015, pateikti išaiškinimai dėl BK 72 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo.

27. LAT išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015, konstatuota, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama konstitucinė ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl įgyvendinant BK 72 straipsnio nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir EŽTT praktika dėl jų aiškinimo. Pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas, turto konfiskavimas turi atitikti teisingą pusiausvyrą. EŽTT savo sprendimuose yra konstatavęs turto konfiskavimo neproporcingumą, kuomet ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo taikoma asmenims, per valstybės sieną gabenusiems teisėtos kilmės pinigus, tačiau neįvykdžiusiems deklaravimo pareigos. Todėl nagrinėjamoje byloje, svarstant turto konfiskavimo klausimą, būtina įvertinti Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas bei šiuo klausimu reikšmingą EŽTT praktiką. Pagal EŽTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose, taikant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, būtina įvertinti: nusikalstamos veikos pobūdį, jos sunkumą, konfiskuojamo turto statusą nusikalstamoje veikoje, pinigų kilmę ir jų paskirties teisėtumą, ar pagal nacionalinę teisę valiutos įvežimas kaip toks yra teisėtas, ar yra ribojama įvežama suma, ar konfiskavimu siekiama užkirsti kelią kokiai nors neteisėtai veiklai, konfiskuojamo turto reikšmė kaltininkui, ar nedeklaravus gabenamos sumos valstybė patyrė turtinę žalą, kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis.

28. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad D. S. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos ir jokiais duomenimis nepagrįstos kilmės, t.y. kad jie buvo kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai, nepagrindžiant galimybės jas turėti. Byloje yra Baltarusijos Respublikos Generalinės prokuratūros pateiktas oficialus raštas adresuotas Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, iš kurio turinio matyti, kad Baltarusijos Respublikos VRM Informacijos centras neturi duomenų apie D. S. teistumą arba patraukimą baudžiamojon atsakomybėn (2 t., b. l. 74-77). Iš D. S. pateiktų duomenų matyti, jog jo gabenta nedeklaruota pinigų suma – per keletą metų uždirbtos ir artimųjų giminaičių (tėvų) padovanotos piniginės lėšos. Nuteistojo D. S. pateikti duomenys apie jo pajamas ir jo šeimos santaupas byloje surinktais įrodymais nepaneigti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog negali iš esmės vertinti D. S. pateiktų duomenų teisingumo, t.y. kaltinamojo pateiktos Baltarusijos Respublikos mokesčių ir rinkliavų ministerijos Minsko miesto Sovietskij rajono inspekcijos pažymos apie atliktus mokestinius patikrinimus 2005–2010 metais (toliau – ir Pažyma), nes šioje pažymoje pateikti duomenys apie bendras pajamas, nenurodomas tikrinamas subjektas, D. S. asmeninės pajamos. Tuo pačiu teismas pažymėjo, jog kaltinamajam nėra inkriminuotas pinigų, kuriuos gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neteisėtas įgijimas, todėl šios aplinkybės – įgijimo šaltinio nustatymas, išeina už bylos nagrinėjimo ribų. Kolegijos nuomone, paties D. S. pateiktų dokumentų, kaip patvirtinančių pinigų teisėtumo kilmę, įgijimo šaltinį, patvirtinimas, neišeina iš bylos nagrinėjimo ribų, kadangi byloje sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, kuris yra vienas iš bylos nagrinėjimo sudėtinių elementų priimant galutinį sprendimą. Nuteistojo D. S. pateiktoje pažymoje esančių duomenų teisingumas byloje surinktais įrodymais nepaneigtas. Atkreiptinas dėmesys, jog 2017-11-09 pažymoje nurodoma, jog siunčiamas atsakymas į 2017-11-03 užklausą D. S. gyvenamosios vietos adresu ir tai yra loginis D. S. elgesys (noras pagrįsti savo legalias pajamas) po įvykio 2017-10-28, kuomet jis buvo sulaikytas ir iš jo paimti pinigai. Minėta, kad Baltarusijos Respublikos VRM Informacijos centras nurodė neturintis duomenų apie D. S. teistumą arba patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nepaneigta, kad nuteistasis gabeno savo asmeninius, teisėtos kilmės pinigus.

29. Byloje nenustatyta ir nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad pinigai, kuriuos nepateikęs muitinės kontrolei gabeno D. S. būtų gabenami turint tikslą juos neteisėtai panaudoti, t. y. kokia nors neteisėtai veiklai. Nuteistasis D. S. nurodė, kad jo gabenti pinigai buvo skirti Lietuvoje veikiančiai įmonei (duomenys neskelbtini), su kuria turėjo bendrų verslo reikalų ir iš kurios ketino įsigyti asmeniniam naudojimui valtį. Šias aplinkybes patvirtino byloje kaip liudytojai apklausti E. V., iš dalies V. G. ir Ž. R.. Pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama. Pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tik reikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur, todėl Lietuvos Respublikos valstybė dėl D. S. padaryto teisės pažeidimo nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. Nuteistasis D. S. anksčiau neteistas, Lietuvos Respublikoje administracine tvarka nebaustas, jokių jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. S. turi šeimą, (duomenys neskelbtini) vaikus, verslą, todėl iš jo konfiskuota pinigų suma neabejotinai yra reikšminga nuteistajam ir jo šeimai.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas, byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdama į Lietuvos teismų ir EŽTT praktiką, kurioje akcentuojama, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, t.y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pvz., toks, kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą, daro išvadą, kad nuteistajam D. S. paskirta bausmė 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildoma poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas, pagal byloje nustatytas aplinkybes, yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir nenurodant aiškių argumentų, kurie pateisintų tokių griežtų turtinio pobūdžio priemonių paskyrimą. Todėl remiantis tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje D. S. baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalys – pritaikyti netinkamai, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu, keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, iš D. S. konfiskuota 250 000 (du šimtai penkiasdešimt tūkstančių) eurų.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 250 000 (du šimtai penkiasdešimt tūkstančių) eurų, kurie įnešti į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti teisėtam savininkui D. S. (D.S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Ernesta MontvidienėJustas NamavičiusAlgimantas Valantinas