Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-325-417/2015

Teisėjas Vandalinas Vainius Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00684-2014-1

2015 m. spalio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. ir A. Š., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendžio, kuriuo

A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal BK 300 str. 1 d., 302 str. 1 d. ir vadovaujantis BK 40 str. 1, 4 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netaikant užstato, perduodant jį R. P. atsakomybei. A. Š. laiduotoja paskirta R. P., nustatytas laidavimo terminas – vieneri metai. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str. A. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 20 MGL (753 eurų), ją sumokant per 2 mėnesius nuosprendžiui įsiteisėjus. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

L. K., gim. (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 300 str. 1 d. – 30 MGL (1129,50 eurų) bauda, ją sumokant per 4 mėnesius nuosprendžiui įsiteisėjus. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. pripažintas kaltu ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, jog panaudodamas fizinių asmenų antspaudus suklastojo tikrus dokumentus ir juos realizavo: laikotarpiu nuo 2013-05-30 iki 2013-10-15, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, A. Š. (duomenys neskelbtini) ligoninės tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad 2013-05-30 medicininės paslaugos L. K. suteiktos nebuvo, pasinaudodamas kompiuterine technika, pagamino ir atspausdino dokumentą: „2013.05.30 galvos smegenų spiralinė 64 „kompiuterinė tomografija“, dokumente nurodydamas melagingus duomenis apie tai, kad pacientei L. K. tyrimas atliktas be i/v kontrastinio vaizdo sustiprinimo ir pateikdamas išvadą, kad intrakranialiai – be KT matomos patologijos, kurį patvirtino gydytojo M. L. antspaudu (Nr. 24529) ir pasirašė imituodamas pastarojo parašą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. Š. rankraštiniais įrašais užpildė vyriausiojo gydytojo 2004-12-23 įsakymu Nr. 249 p. patvirtintą 1 priedą (forma Nr. 027/a), t. y. išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame nurodė melagingus duomenis apie tai, jog 2013-05-30 gydytojas neurochirurgas konsultavo pacientę L. K. dėl migrenos, uždėdamas gydytojų M. L. ir D. Š. antspaudus atitinkamai (Nr. 24529) ir (Nr. 119792) ir pasirašė imituodamas gydytojo M. L. parašą bei pats pasirašė. Tokiu būdu suklastotus dokumentus A. Š. perduodamas L. K. juos realizavo.

L. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, jog žinomai suklastotus tikrus dokumentus gabeno, laikė bei panaudojo: laikotarpiu nuo 2013-05-30 iki 2013-10-15, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, L. K. gabeno iš (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), iki savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), žinomai suklastotus tikrus dokumentus: „(duomenys neskelbtini) ligoninės 2013 05 30 galvos smegenų spiralinę 64 „kompiuterinė tomografija“, kur nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad pacientei L. K. tyrimas atliktas be i/v kontrastinio vaizdo sustiprinimo ir pateikta išvada, kad intrakranialiai – be KT matomos patologijos, bei 2013-05-30 vyriausiojo gydytojo 2004-12-23 įsakymu Nr. 249 p. patvirtintą 1 priedą (forma Nr. 027/a), t. y. išrašą iš medicininių dokumentų, jame nurodyti melagingi duomenys apie tai, jog 2013-05-30 gydytojas neurochirurgas D. Š. konsultavo pacientę L. K. dėl migrenos, juos gabeno ir po to laikė savo namuose. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2013-05-30 iki 2013-10-15 L. K. pateikė advokatei Gražinai Mauručaitienei žinomai suklastotus dokumentus, o pastarajai nesuprantant L. K. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, 2013-10-15 patvirtinus, kad dokumentų kopijos yra tikros, ir jas 2013-10-21 pateikus (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui, ji žinomai suklastotus dokumentus panaudojo.

Apelianto nuomone, įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei jo asmenybę, skirti šią priemonę nebuvo reikalinga. Pažymi, jog jo veika tapo baudžiama tik dėl L. K. tolimesnių veiksmų ir pažymos panaudojimo teisme, to jis negalėjo numatyti, todėl jam inkriminuotos veikos padarymo aplinkybės ir pavojingumas, grindžiant būtinumą skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę, vertintinas ir per šią prizmę.

Teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nenustatė, įvertinęs jo asmenybę, neigiamų pusių, kurių pagrindu reiktų skirti papildomai baudžiamąją poveikio priemonę, teismas nenustatė. Mano, kad jam taikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būdas pats savaime yra tam tikra poveikio priemonė. Tvirtina, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamasis procesas jam buvo didžiausia bausmė, o teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė niekaip nesusijusi nei su jo pataisymu, nei su naujų nusikalstamų veikų padarymu, kurių jis nesiruošia daryti, nes šis epizodas, už kurį pripažintas kaltu, buvo tik atsitiktinumas, o ne jo gyvenimo dėsningumas. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog šiuo atveju byloje nebuvo nukentėjusiojo, padaryta jo veika nėra susijusi su smurtu, todėl baudžiamosios poveikio priemonės – įmokos į Nukentėjusių asmenų fondą – taikymas neturi jokios logikos. Be to, ji yra per griežta ir savo dydžiu.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistosios L. K. gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais, A. Š. gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.

Prokurorė prašė L. K. apeliacinį skundą atmesti, o A. Š. apeliacinį skundą tenkinti ir skundžiamo nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios poveikio priemonės taikymo panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. K. apeliacinis skundas atmestinas, A. Š., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl nuteistosios L. K. apeliacinio skundo.

Iš L. K. apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistoji nesutinka su teismo atliktų įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, teigia, kad teismas įrodymus vertino formaliai, nesiaiškino visų bylai svarbių aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, jog įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus (BPK 20 str.). Pažymėtina, kad motyvuotos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, neatitinkančios proceso dalyvių nuomonės šiuo klausimu, savaime nereiškia, kad teismas padarė BPK normų pažeidimus. Pagal apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą patikrinus teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje vertinant bylos duomenis bei nustatant bylos aplinkybes, buvo pažeistos įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančios normos. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, išsamiai ištyrė bei analizavo bylos duomenis, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir padarė motyvuotas išvadas dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

Skundžiamu nuosprendžiu L. K. pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d., t. y. gabeno, laikė bei panaudojo suklastotus dokumentus. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011).

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįsigilino ir neįvertino to, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui civilinėje byloje buvo pateiktos dvi 2013-05-30 pažymos, vienoje iš jų nurodyta informacija yra teisinga, nes ji tikrai 2013-05-30 lankėsi pas gydytoją dėl galvos skausmo ir jai gydytojas įtarė migreną. Atsakant į šį apeliantės argumentą pažymėtina, jog niekas neginčija fakto, kad ji 2013-05-30 lankėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje pas gydytoją A. Š., tačiau šiuo atveju svarbu tai, jog gydytojas A. Š. pripažino, jog tą dieną suklastojo apeliantei išduotus du medicininius dokumentus, t. y. „(duomenys neskelbtini) ligoninės 2013-05-30 galvos smegenų spiralinę 64 „ kompiuterinė tomografija“, jame nurodė melagingus duomenis apie tai, kad pacientei L. K. tyrimas atliktas be i/v kontrastinio vaizdo sustiprinimo ir pateikta išvada, kad intrakranialiai – be KT matomos patologijos, bei 2013-05-30 išrašą iš medicininių dokumentų, jame nurodė melagingus duomenis, jog 2013-05-30 gydytojas neurochirurgas D. Š. konsultavo pacientę L. K. dėl migrenos, o gydytojas M. L. atliko L. K. galvos kompiuterinę tomografiją, be to, apeliantė taip pat patvirtino, jog jai galvos kompiuterinė tomografija atlikta nebuvo. Šiame kontekste pažymėtina tai, jog L. Š. išduota 2013-05-30 pažyma yra išrašas iš medicininių dokumentų, joje taip pat nurodyta tai, jog apeliantei buvo atliktas galvos tyrimas, nors jis iš tikrųjų nebuvo atliktas, nurodyti gydytojai, kurie jos nekonsultavo ir diagnozės jai nenustatė. Taigi abiejose apeliantei išduotose pažymose įtvirtini objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, todėl atmestini apeliantės argumentai, jog 2013-05-30 išraše iš medicininių dokumentų nurodyti duomenys yra teisingi ir ši pažyma nėra suklastota. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertinęs bylos duomenis pagrįstai konstatavo, jog A. Š. išduotos medicininės pažymos yra suklastotos.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neįsigilino į L. K. tyčios turinį, tvirtinama, jog jai tikrai reikėjo konsultacijos dėl galvos skausmo, todėl pagal draugės rekomendaciją kreipėsi į gydytoją A. Š. tuo metu, kai jai buvo išrašyti medicininiai dokumentai, ji neketino jų niekur panaudoti, be to, jie neturėjo jokios įtakos sprendžiant jos atleidimo iš darbo klausimą (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, nes net ir nesant pažymos apie tai, jog jai buvo atlikta galvos smegenų spiralinė kompiuterinė tomografija, jos ieškinys būtų buvęs patenkintas.

Pažymėtina, jog kvalifikuojant veiką dėl suklastoto tikro dokumento panaudojimo pagal BK 300 str. 1 d., būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad panaudoja suklastotą dokumentą, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Nors apeliantė nurodė, jog jai tikrai reikėjo konsultacijos dėl galvos skausmo ir ji pagal draugės rekomendaciją kreipėsi į gydytoją A. Š., tačiau teisėjų kolegijos nuomone, jei L. K. būtų turėjusi sveikatos problemų, tai akivaizdu, jog nebūtų kreipusis į gydytoją radiologą, o pirmiausia būtų kreipusis į šeimos gydytoją, kuris būtų ją pasiuntęs pas kitus specialistus, arba tiesiogiai kreipusis į specialistą. Tuo tarpu apeliantė kreipėsi į gydytoją radiologą, kuris nėra neurochirurgas, neurologas, tuo metu jis nedirbo Priėmimo skyriuje ir jo kompetencija apėmė kompiuterinės tomografijos tyrimo atlikimą, o ne klientų konsultavimą dėl galvos skausmų bei diagnozės nustatymo. Be to, kaip matyti iš A. Š. pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, L. K. primigtinai jo prašė išrašyti dokumentą apie tai, jog jai atlikta galvos kompiuterinė tomografija, ir gydytojui buvo keista, kad pacientė kreipėsi į jį ne dėl paslaugos, o dėl formalių dokumentų. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog L. K. tikslingai kreipėsi ne į specialistą, kuris gali pakonsultuoti ją bei paskirti gydymą, tačiau į draugės rekomenduotą gydytoją radiologą, jam paaiškino, jog vyksta skyrybų procesas ir jai reikia pažymos, kurioje būtų nurodyta apie atliktą tyrimą, taigi jos pagrindinis tikslas buvo ne konsultacija, o siekis gauti medicininius dokumentus, kurie patvirtintų jos ligą bei atiliktą tyrimą, ir ji savo tikslą pasiekė, gydytojas jai išdavė dvi pažymas.

Apeliantė teigia, kad gydytojo išduotų pažymų nenorėjo niekam pateikti, tačiau bylos duomenys paneigia tai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo nustatyta, jog nuteistoji L. K. žinojo, jog gydytojo A. Š. jai išrašytuose ir išduotuose medicininiuose dokumentuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės, jog jai galvos kompiuterinė tomografija nebuvo atlikta, matė, jog medicininiuose dokumentuose uždėti kitų gydytojų spaudai, kurie jos nei konsultavo, nei atliko tyrimą, žinojo, jog pas gydytoją lankėsi „neoficialiai“ ir gydytojo išduoti dokumentai skirti tik jai. Tačiau nepaisydama to, ji suklastotus dokumentus pateikė teismui, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo, ir jais remdamasi ji siekė įrodyti esminę bylos aplinkybę, jog ji darbe nebuvo dėl sveikatos problemų, todėl darbdavys ją atleido nepagrįstai. Taigi A. Š. išduotais medicininiais dokumentais L. K. įrodinėjo tikrovėje neįvykusį faktą – jog į darbą ji neatvyko dėl pateisinamos priežasties – siuntimo atlikti sveikatos patikrinimo procedūrą, kurios metu jai buvo atlikta kompiuterinė tomografija, todėl teismas nusprendė, jog ji atleista iš darbo neteisėtai ir nepagrįstai. Šių duomenų visuma paneigia nuteistosios L. K. argumentus ir leidžia daryti išvadą, kad suklastoti medicininiai dokumentai buvo panaudoti tikslingai ir sąmoningai, L. K. suvokiant, kad teismui pateikiami dokumentai yra su netikrais parašais bei tikrovės neatitinkančia informacija, suprantant tiek savo veiksmų neteisėtumą, tiek teisinius padarinius, kuriuos šis dokumentas gali sukelti.

Apeliantės teiginiai, jog šių pažymų pateikimas teismui, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo, neturėjo esminės reikšmės ir, jei ji nebūtų pateikusi teismui pažymos apie atliktą galvos kompiuterinę tomografiją, teismas vis tiek būtų priėmęs jai palankų sprendimą, yra tik jos subjektyvi nuomonė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi civilinėje byloje proceso Nr. (duomenys neskelbtini) priimtų (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2014-05-22 ir (duomenys neskelbtini) teismo 2014-10-08 procesinių sprendimų motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog teismai priimdami L. K. palankius sprendimus rėmėsi jos pateiktomis suklastotomis pažymomis ir padarė išvadą, jog L. K. į darbą neatvyko dėl svarbios bei pateisinamos priežasties, todėl darbdavys nepagrįstai paskyrė jai griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog L. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, – žinomai suklastotus dokumentus gabeno, laikė ir panaudojo, ir pagrįstai ją pripažino kalta, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus, ir šių išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, jog teismui buvo pagrindas atleisti L. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Taigi pagal šį straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, bet šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Nors BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys Nr.2K-263/2010, Nr. 2K-426/2010). Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (kasacinė nutartis Nr. 2K-86/2006). Veika pripažįstama mažareikšme tuo atveju, kai ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat kai ji nesudaro galimybės kilti žalai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, įvertinęs aplinkybes, sprendžia klausimą dėl šios normos taikymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-361/2012).

Šiuo atveju teisėjų kolegija mano, kad L. K. įvykdyta nusikalstama veika negali būti pripažinta mažareikšme, todėl pagrindo L. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo nėra. Apeliantės teiginiai, jog teismo nustatyta nusikalstama veika neturi pavojingumo požymio, nes civilinė byla, kurioje panaudoti suklastoti medicininiai dokumentai, būtų išspręsta jai palankiai ir nesant šių dokumentų, šie dokumentai nebuvo svarbūs, taigi šių dokumentų disponavimas nepadarė žalos, yra neteisingi. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistoji, panaudodama suklastotus dokumentus, ne tik padarė žalą valstybės ginamai vertybei – teisėtų medicininių dokumentų apyvartai, tačiau taip pat suklaidino teismą bei sutrukdė nustatyti tiesą byloje, ar L. K. buvo teisėtai ir pagrįstai atleista darbdavio. L. K., panaudodama suklastotus dokumentus, siekė sukelti reikšmingas teisines pasekmes, ir savo tikslą pasiekė. Teismai, remdamiesi šiomis pažymomis, padarė išvadą, jog L. K. neteisėtai buvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ir ji buvo grąžinta į darbą, jai buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą pravaikštos laiką. Pažymėtina ir tai, jog šių dokumentų panaudojimas sukėlė reikšmingus padarinius ne tik L. K., bet turėjo įtakos ir kitų asmenų teisėms ir interesams. Tokie nustatyti byloje nuteistosios veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomai valdymo tvarkai ir kitiems teisiniams gėriams. Apeliantės nurodytos aplinkybės, jog jos sutuoktinis stengiasi įvairiais būdais jai pakenkti, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo.

Dėl A. Š. apeliacinio skundo.

Kaip matyti iš A. Š. apeliacinio skundo, apeliantas neginčija teismo nuosprendžio dalies dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 300 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau mano, jog teismas nepagrįstai paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

BK 67 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių taikymo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį – pataisyti nusikaltusį asmenį, jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi baudžiamojo poveikio priemonės yra viena iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų. Pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje (kuris apima ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą), numatytais pagrindais gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Įstatymas suteikia teismui teisę pačiam parinkti, kurią iš įstatymo numatytų baudžiamojo poveikio priemonių taikyti asmeniui, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šią teisę riboja baudžiamojo poveikio priemonių turinys.

Iš skundžiamojo teismo nuosprendžio matyti, jog teismas, pripažinęs A. Š. kaltu pagal BK 300 str. 1 d., 302 str. 1 d. ir atleidęs nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat A. Š. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau visiškai nemotyvavo ir nenurodė jos taikymo pagrindo. Pažymėtina, jog įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirtis – kompensacinė, šia prievartos priemone siekiama, kad nukentėjusysis nuo nusikalstamų veikų gautų realų jam padarytos žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, įmoka į Nukentėjusių asmenų fondą yra skiriama asmenimis, kurie padarė smurtinio pobūdžio nusikaltimus, siekiant ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, bet ir kiek įmanoma daugiau pašalinti tuos padarinius, kurie atsirado dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju A. Š. nepadarė smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų, jis padarė nusikaltimus valdymo tvarkai, t. y. žala padaryta teisėtai dokumentų apyvartai, nukentėjusiojo šioje byloje niekas nėra pripažintas, todėl šiuo atveju teismas be pagrindo apeliantui A. Š. paskyrė tokios rūšies baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. Š. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jų padarymo aplinkybes, jo asmenybę, anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, byloje nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos padarymo jis būtų padaręs naujus tokio pat pobūdžio nusikaltimus, taigi nagrinėjamų veikų padarymas buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, mano, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra pakankama bausmė, siekiant pasiekti bausmės tikslus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendį pakeisti ir A. Š. BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str. taikymą panaikinti dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą 20 MGL (753 eurų).

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.