Kauno apygardos teismo nutartis

2012-11-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-424-290-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-23
Bylos Nr.
1A-424-290-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis (pirm.), Algerdas Urbšys, Egidijus Jonas Grigaravičius
Nuteistasis
A. P., D. G.
Advokatai
Gintaras Černiauskas
Kategorijos
  • 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudž. byla Nr. 1A-424-290/2012

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00064-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Egidijus Jonas Grigaravičiaus ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Gintarei Veželytei - Putnikienei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorėms Aistei Česaitienei, Simonai Laskauskaitei, nuteistajam A. P., jo ir nuteistosios D. G. gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir D. G. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. - 30 (trisdešimties) MGL dydžio, t.y. 3900 (trijų tūkstančių devynių šimtų) litų bauda; pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. - 25 (dvidešimt penkių) MGL dydžio, t.y. 3250 (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties) litų bauda. Paskirtąsias bausmes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinus, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, paskirta galutinė bausmė - 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio, t.y. 5200 (penkių tūkstančių dviejų šimtų) litų bauda.

D. G. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir nuteista 10 (dešimties) MGL dydžio, t.y. 1300 (vieno tūkstančio trijų šimtų) litų bauda.

Priteista iš A. P. 1734,81 litai VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. nuteista už tai, kad ji 2009-01-23, dirbdama VšĮ Kauno (duomenys neskelbtini), Kaune, direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotoja organizaciniams reikalams, iš anksto susitarusi su A. P. pagaminti jam netikrą dokumentą ir bendrai veikdama, t.y. A. P. netikro dokumento pagaminimui pateikus savo anketinius duomenis bei duomenis, jog jis tariamai nuo 1973-03-01 iki 1978-04-01 dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) inžinieriaus pareigose medicinos aparatūros priežiūrai, ji pagamino netikrą dokumentą Kauno (duomenys neskelbtini) 2009-01-23 pažymą Nr. 454, asmeniškai įrašiusi žinomai melagingus tikrovės neatitinkančius duomenis, kad nuo 1973-03-01 (Įsak. Nr. 40-K 1973-02-28) iki 1978-04-01 (Įsak. Nr.61-K 1978-03-31) A. P. dirbo VšĮ Kauno (duomenys neskelbtini) inžinieriaus pareigose medicinos aparatūros priežiūrai, kai iš tikrųjų jis tuo laikotarpiu ligoninėje nedirbo, ir surašytą pažymą patvirtinusi savo parašu bei VšĮ (duomenys neskelbtini) anspaudu, neįregistravusi pagamintos netikros pažymos 2008 m. Informacinių siunčiamųjų dokumentų registre Nr. 19, perdavė bendrininkui A. P., kuris pagamintą žinomai netikrą dokumentą laikė bei panaudojo, 2009-07-03 šį D. G. pagamintą netikrą dokumentą-VšĮ (duomenys neskelbtini) 2009-01-23 pažymą Nr. 454 pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriui.

A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. nuteistas už tai, kad, 2009-01-23, iš anksto susitaręs su D. G., dirbusia VšĮ Kauno (duomenys neskelbtini), Kaune, direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotoja organizaciniams reikalams, pagaminti jam netikrą dokumentą ir bendrai veikdamas, t.y. netikro dokumento pagaminimui pateikęs savo asmens anketinius duomenis bei duomenis, jog jis tariamai nuo 1973-03-01 iki 1978-04-01 dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) inžinieriaus pareigose medicinos aparatūros priežiūrai, bendrininkei D. G. pagaminus netikrą dokumentą – Kauno (duomenys neskelbtini) 2009-01-23 pažymą Nr. 454, jai asmeniškai įrašius žinomai melagingus tikrovės neatitinkančius duomenis, kad nuo 1973-03-01 (Įsak. Nr. 40-K 1973-02-28) iki 1978-04-01 (Įsak. Nr.61-K 1978-03-31) A. P. dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) inžinieriaus pareigose medicinos aparatūros priežiūrai, kai iš tikrųjų jis tuo laikotarpiu ligoninėje nedirbo, ir šią surašytą pažymą D. G. patvirtinus savo parašu bei VšĮ (duomenys neskelbtini) anspaudu, neįregistravus pagamintos netikros pažymos 2008 m. Informacinių siunčiamųjų dokumentų registre Nr. 19, A. P., pagamintą netikrą dokumentą panaudojo, 2009-07-03 šią pažymą Nr. 454, pateikęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriui.

Be to, A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. nuteistas už tai, kad, tyčia, 2009-07-03, siekdamas apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę – valstybinio socialinio draudimo padidintą senatvės pensiją, D. G. pagamintą netikrą dokumentą - VšĮ Kauno (duomenys neskelbtini) 2009-01-23 pažymą Nr. 454, su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, kad nuo 1973-03-01 iki 1978-04-01 A. P. dirbo VšĮ Kauno (duomenys neskelbtini) inžinieriaus pareigose medicinos aparatūros priežiūrai, pateikęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriui, esančiam A. M. g. 42, Kaune, A. P. neteisėtai apgaule savo naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui priklausančius 1734,81 litų, kurie jam buvo nepagrįstai išmokėti per laikotarpį nuo 2008-08-06 iki 2010-01-31.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistųjų gynėjas advokatas G. Č. prašo panaikinti 2012-03-02 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-311/2012 ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį D. G. ir A. P. atžvilgiu. Nurodo, kad teismas nepaneigė juridinio fakto, jog A. P. iš tikrųjų dirbo Všį (duomenys neskelbtini) 1973-03-01 iki 1978-04-01 laikotarpiu bei padarė išvadą, kad tiek D. G., tiek A. P. atlikdami savo neteisėtus veiksmus veikė tiesiogine tyčia. Mano, kad tokia teismo išvada yra neteisinga, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir surinktiems byloje įrodymams. Teismas padarė neabejotiną išvadą, kad 2009-01 -23 pažyma Nr. 454 yra suklastota, t.y. negali būti juridinių faktų įrodymu. Jam nesuprantama, kodėl teismas nuosprendyje išdėstė liudytojų dirbusių Všį (duomenys neskelbtini) 1973-03-01 iki 1978-04-01 laikotarpiu parodymus, tačiau pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatus, jais nesirėmė. Teisme liudytoja D. M. T. kategoriškai teigė, kad būtent ji parašė įsakymą dėl A. P. priėmimo į darbą ligoninėje 1973 metais, nes tuo metu A. P. dirbo ligoninėje, tačiau teismas visiškai nemotyvuodamas, apkaltinamajame nuosprendyje vadovaujasi tik D. M. T. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kur ji parodė, kad asmens vardu A. P. nepažįsta bei tokio asmens, dirbusio inžinieriumi medicinos priežiūrai 1973-1978 metais, neprisimena. Teismas vadovaujasi liudytojos D. P. parodymais, kurie turėtų būti vertinami ypač kritiškai. Nors D. P. teigė, kad A. P. VšĮ (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 1973 m. iki 1978 m. nėra dirbęs, tačiau taipogi pamini, kad tuometinėje (duomenys neskelbtini) (dabartinėje VšĮ (duomenys neskelbtini)) atliko praktiką 1971-1973 laikotarpiu. Tokiu būdų ji negalėjo matyti A. P., kadangi jų darbo laikotarpiai tuometinėje 1-oje Tarybinėje klinikinėje ligoninėje nesutampa. Būtent dėl šių aplinkybių D. P. parodymai nėra patikimi. Teismas klaidingai vertina A.A. T. parodymus bei juos iškraipo. Jis nurodė, kad inžinieriumi medicininės aparatūros priežiūrai nurodytu laikotarpiu jis dirbo vienas ir asmens, vardu A. P. jis nepažįsta bei nepamena, kad toks asmuo būtų kada dirbęs VšĮ (duomenys neskelbtini) jo laikotarpiu. Šis liudytojas (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 1967 m. iki 1975 m, o A. P. nuo 1973 m. iki 1978 m. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo A.B. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes A.B. M. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo apklausos metu buvo neteisingai nurodyti metai, kuriais jis dirbo (duomenys neskelbtini), o būtent teisme A.B. M. patvirtino, kad fizioterapinę aparatūrą prižiūrėjo iki 1970 metų, po to dirbo metrologu. Be to, Teismas nevertino A. B. M. teiginių, jog šis „kontaktuodavo tik su pavaduotoju ūkio reikalams, o su kitais darbuotojais – ne“. Šie liudytojo parodymai patvirtina, kad A. B. M. neturėjo objektyvių galimybių pasakyti ar matė A. P. dirbantį (duomenys neskelbtini) nuo 1973 m. iki 1978 m. Nustatinėdamas nuteistosios D. G. parašytoje 2009-01-23 pažymoje Nr. 454 nurodytų faktų teisingumą teismas vadovaujasi ir liudytojo A. E. parodymais, tačiau ir šis asmuo negalėjo pasakyti, ar A. P. dirbo Kauno m. 1-oje tarybinėje klinikinėje ligoninėje. Teismas daro išvadą kad A. E. patvirtino, kad A. P. prašė jo melagingai paliudyti policijos tyrėjai, tačiau teismo posėdžio metu A. E. teigė, kad niekas kitas neprašė meluoti teisme, apklausos protokole neteisingai nurodyta, kad jo prašė meluoti. Štai šie liudytojo A. E. parodymai duoti teisme turi būti vertinami teismo nuosprendyje. Tai, jog A. P. nereikalavo duoti melagingų parodymų patvirtino ir kitas liudytojas - E. J. O., tačiau teismas nuosprendyje nesivadovavo šiais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip rašytinis įrodymas, jog A. P. iš tikrųjų dirbo (duomenys neskelbtini) nuo 1973 m. iki 1978 m., yra 1973-02-28 įsakymas dėl A. P. priėmimo į darbą. Šio rašytinio įrodymo niekas nepaneigė, tačiau vis tiek teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį A. P. ir D. G. atžvilgiu.

Teismas visiškai nepasisakė dėl liudytojo P. B. parodymų, kuris teigė, kad nuo 1974 iki 1979 metų dirbo techniku atsakingu už elektros ūkį, santechniką ir katilinių ūkį ir patvirtino, kad A. P. pažįsta iš matymo, nes šis galėjo dirbti ligoninėje medicinos techniku. Taipogi, pabrėžė, kad keletą kartų matė A. P. būtent fizioterapijos kabinete. Liko neįvertinti ir J. D. B. parodymai, kuri taipogi patvirtino, kad darbo metu yra sutikusi A. P.. M. B., dirbusio minėtoje ligoninėje 1972-2000 m., parodymus teismas taipogi įvertino kritiškai, kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, nors jie neprieštarauja nei J. B., nei M. B. parodymams. Įvertinus visus pateiktus įrodymus aiškiai matyti, kad tik vienintelės D. P. parodymai visiškai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį remiasi faktu, jog nėra išlikusi A. P. asmens kortelė, tačiau apeliantas mano, kad nesant šio oficialaus dokumento, kuris patvirtintų A. P. darbo laikotarpį 1973-1978 (duomenys neskelbtini) ligoninėje, privalu vadovautis kitais įrodymais, kurie patvirtintų šį juridinį faktą, tačiau teismas visiškai nevertino nei liudytojų parodymų, nei išlikusio 1973-02-28 įsakymo Nr. 40-K, kuriame nurodyta, kad A. P. priimamas į darbą inžinieriaus pareigoms. Šiuo atveju teismas net ir esant nuosekliems įrodymams apie A. P. darbą (duomenys neskelbtini) ligoninėje nuo 1973 m. iki 1978 m., neabejojo, jog 2009-01-23 pažyma Nr. 454 yra suklastota. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį turi būti visiškai įsitikinęs, kad asmens veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Šiuo atveju, teismas nustatydamas, kad yra objektyvusis nusikalstamos veikos požymis, remiasi įrodymais, jog nėra kitų dokumentų apie A. P. darbą minėtoje ligoninėje. Teismas visiškai nevertino ir tos aplinkybės, kad asmens kortelė, kuri patvirtintų A. P. darbą ligoninėje galėjo dingti ir dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) vidaus problemų (konkrečiai dokumentų saugojimo). Vertinant visas faktines aplinkybes, reikia pabrėžti, kad nuteistoji D. G. 2009 m. gruodžio 31 d. tarnybiniu pranešimu (Nr. 20-3666) informavo dabartinį ligoninės direktorių K. M., kad 2009-12-30 grįžusi po ligos į darbą savo kabinete esančiame seife ji pasigedo aplanko su jame esančiais svarbiais ligoninės dokumentais. Būtent šie įrodymai bei faktinės aplinkybės patvirtina, kad Teismas negalėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį apeliantų D. G. ir A. P. atžvilgiu. Skunde teigiama, kad D. G. veiksmuose nėra subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Už nusikalstamą veiką numatytą BK 300 str. 1 d. asmuo atsako tik tuo atveju, kai jis veikė tiesiogine tyčia (LAT baudžiamoji byla Nr. 2K-138/2009; LAT baudžiamoji byla Nr. 2K-775/2007; LAT baudžiamoji byla Nr. 2K-244/2009) . Šia kaltės forma reikalaujama nustatyti, kad asmuo įrašydamas į dokumentą tikrovės neatitinkančią informaciją suvokė, kad ji yra klaidinga ir savo veiksmais norėjo suklastoti netikrą dokumentą. D. G. ligoninėje dirbo nuo 1989-05-03, todėl faktiškai žinoti, kuriuo metu ligoninėje dirbo A. P. neturėjo jokių galimybių, nes šio asmens nepažinojo. Tą patvirtino ir savo parodymais duotais teisme. D. G. patvirtino, kad pažymą pildė pagal ligoninės direktorius nurodytus A. P. duomenis, ji vykdė savo vadovo, kuriam buvo tiesiogiai pavaldi, nurodymus ir ji net neabejojo, kad minėti duomenys, kuriais vadovaujantis buvo surašyta 2009-01-23 ligoninės pažyma Nr. 454, yra klaidingi. Tokiu būdu D. G., vykdžiusi buvusio ligoninės direktoriaus J. S. P. nurodymus, negalėjo savo veiksmų suvokti, kaip neteisėtų. Apeliantas tvirtina, kad A. P. veiksmuose nėra kaltės, kaip subjektyvaus nusikalstamų veikų sudėties požymio. Teismas turėjo nustatyti, kad A. P. bendrininkaudamas su D. G. suvokė, kad prašo jos suklastoti dokumentą. Tęsdamas daromą nusikalstamą veiką, apeliantas A. P. turėjo suvokti, kad žinomai suklastotą dokumentą pateikė VSDFV Kauno skyriui. Suprato, kad neteisėtai įgijo valstybinio socialinio draudimo padidintą pensiją, t.y. 1734,81 Lt ir to norėjo. Apeliantas teigia, kad visi surinkti įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis A. P. atžvilgiu siejasi su liudytojų parodymais bei išlikusiu 1973-02-28 įsakymu dėl A. P. priėmimo į darbą, kurie kaip tik patvirtina objektyvų faktą jog, A. P. dirbo Kauno m. 1-oje tarybinėje klinikinėje ligoninėje nuo 1973 m. iki 1978 m. ir todėl jis turi visas teises gauti iš minėtos darbovietės pažymą jog yra joje dirbęs.

Su teismo priteistu civiliniu ieškiniu skunde nesutinkama, nes nesant nusikalstamos veikos sudėčių apeliantų D. G. bei A. P. veiksmuose negalima kalbėti ir apie 1734,81 Lt priteisimą iš A. P.. Šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai, kurie patvirtina, jog A. P. dirbo (duomenys neskelbtini) klinikinėje ligoninėje nuo 1973 m. iki 1978 m. , kad A. P. turėjo ir dabar turi teisę gauti padidintą senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo A. P. bei jo ir nuteistosios D. G. gynėjo prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei, įvertinusi visą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyko vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK normomis. Apelianto skunde išdėstyti motyvai dėl netinkamo bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įvertinimo, nesivadovaujant Aukščiausiojo teismo praktika dėl įrodymų vertinimo, yra nepagrįsti. Apylinkės teismas A. P. ir D. G. pripažino kaltais, vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, įvertinęs kiekvieną jų atskirai ir kitų įrodymų visete, siejo juos vienus su kitais, analizavo juos kaip visumą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes. Skirdamas bausmę bei priteisdamas civilinį ieškinį, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Nuteistųjų kaltę dėl netikro dokumento pagaminimo, jo laikymo ir panaudojimo, taip pat apgaule, savo naudai įgytos turtinės teisės - valstybinio socialinio draudimo padidintos senatvės pensijos, patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai, nuteistųjų veiksmuose pasireiškė būtent visi jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai.

Nuteistasis A. P. kaltę, dėl pareikštų kaltinimų, kategoriškai neigė, tvirtindamas, kad 1973 metais jis tikrai dirbo (duomenys neskelbtini) ligoninėje inžinieriumi, todėl 2008 metų gale jis nuėjo pas vyr. gydytoją J. S. P. ir pasakė, kad jam reikia pažymos dėl senatvės pensijos ir, gavęs ją, pristatė į Sodrą. Pasak kaltinamojo, minėtoje darbovietėje jis dirbo 4 metus, pilną darbo dieną, t.y. nuo 9 val. iki 17 val. Jam reikėdavo nuvežti sugedusį aparatą pas meistrus, jis pats netaisydavo jo. Atsimena, kad vairuotojas buvo A. E.. Nurodė, kad galimai jo vadovas buvo J. P., dažnai ten būdavo Slapšinskas, jis bendraudavo su sandėlininku P. Č.. Nurodė, kad darbo knygelės su įrašu apie jo darbą ligoninėje pateikti negali, nes 2006-08-28 buvo pavogti visi jo dokumentai. Liudytojas A. B. M. parodė, kad panašiu laiku dirbo ligoninėje, tačiau A. P. joje nėra matęs, nežino, ar jis dirbo. Liudytojas P. B. parodė, kad jis A. P. pažįsta tik iš matymo, jis yra panašus į ligoninėje dirbusį med. techniką. Iš kaltinamojo nurodytų tuo metu ligoninėje dirbusių asmenų, teisme buvo apklaustas A. E., kuris paneigė kaltinamojo parodymus, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodydamas iš esmės tapačias aplinkybes, kad A. P. su vyr. gydytoju buvo atvykęs pas jį į namus, prašė paliudyti, kad A. P. dirbo ligoninėje, tačiau jis tokio žmogaus neprisiminė ir todėl savo parodymuose pasakė, kad negali patvirtinti, kad A. P. kartu su juo dirbo. Jis nurodė, kad meluoti jo niekas neprašė, tik prašė patvirtinti nebūtą faktą, kas, teismo supratimu, vertintina kaip prašymas sakyti netiesą, t.y. meluoti. Taigi, jeigu A. P. iš tiesų, kaip jis nurodo, ligoninėje būtų dirbęs 4 metus pilną darbo dieną bei kartu su A. E. važinėjęs pas meistrus, liudytojo A. E. versija, jog A. P. jis nėra matęs, būtų visiškai neįtikima, tačiau šiuo atveju jo parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo netikėti ar abejoti, todėl darytina išvada, kad A. P. iš tiesų ligoninėje nedirbo.

Teismas visiškai pagrįstai neteisingais laikė liudytojo M. B. parodymus, nes jie prieštarauja ne tik bylos medžiagai, bet ir paties A. P. parodymams. Nors A. P. M. B., kaip tuometinio bendradarbio, nenurodė, tačiau pats liudytojas savo parodymuose tvirtino, kad matydavo A. P. (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kad su A. P. jie dažnai pasikalbėdavo. Be to, M. B. savo parodymuose paminėjo, kad dokumentai iš archyvo gal ir galėjo dingti. Tokie liudytojo parodymai vertintini kaip akivaizdus siekimas, bet kokiu būdu įtikinti teismą, kad nors faktą patvirtinančių dokumentų ir nėra, A. P. iš tiesų dirbo ligoninėje.

Abiejų nuteistųjų kaltę patvirtina ir liudytojos D. P. parodymai, iš kurių matyti, kad ji buvo A. P. sutuoktinė, žinojo, kad jis pažymoje nurodytu laiku nedirbo inžinieriumi K. P. Nr.434, išduotos 2009-01-23, pasirašytos D. G., suklastojimu ji buvo užtikrinta, kadangi pats A. P. dažnai gyrėsi kaimynui Maščinskui, jog M. B. jį supažindino su D. G., kuri jam už pinigus parašė fiktyvią pažymą, kad galėtų pažymą pateikti Sodrai senatvės pensijai gauti. Ji žino, kad prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl pažymos Nr. 434 suklastojimo A. P. kartu su M. B. važinėjo po Kauną ir prašė (duomenys neskelbtini) dirbusių darbuotojų, kad jie duotų parodymus, jog A. P. matė dirbantį. Vienas iš tokių aplankytųjų buvo E. J. O., kuris jai pasakė, kad A. P. su M. B. buvo atvažiavę pas jį į darbą, ir prašė, kad jo žmona paliudytų, jog A. P. matė dirbantį K. L. parodymus laikyti neobjektyviais vien todėl, kad ji yra buvusi kaltinamojo sutuoktinė ir kad ji pranešė apie suklastotą pažymą, nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai: jau aptarti A. E. parodymai, liudytojo E. J. O. parodymai apie tai, kad A. P. su M. B. atvyko pas juos, klausė, ar jo žmona galės paliudyti, jog jis dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, tačiau E. J. O. žmona A. P. neprisiminė.

Nuteistoji D. G. kalta taip pat neprisipažino ir savo parodymuose tvirtino, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, kad A. P. išduotoje pažymoje yra nurodyti neteisingi duomenys. Ji nurodė, kad ligoninės vadovas J. S. P. pasikvietė ją į kabinetą, užrašė ant lapelio A. P. priėmimo, atleidimo į darbą datas ir paprašė paruošti pažymą Sodrai. Matė, kad vadovas nuo asmens kortelės nurašė atleidimo datą, nepasitikėti vadovu neturėjo pagrindo, kodėl direktorius jai nepadavė pačios A. P. kortelės, ji nežino. Direktorius jai padavė juodraštinį raštelį, kad paruoštų pažymą. Įsakymai apie darbuotojų priėmimą ir atleidimą yra saugomi nuo 1945 metų. Per metus surašomos 2 tokios knygos, įvykiai buvo surašomi eilės tvarka.

Pradėjus tikrinti duomenis, susijusius su A. P. darbu ligoninėje, buvo rastas tik įsakymas apie A. P. priėmimą į darbą. Direktoriui nespėjo pasakyti, kad duomenų apie A. P. atleidimą nėra, nes jis mirė. Nurodė, kad rašydama pažymas, ji vadovaudavosi asmens kortelėmis, kurios laikomos ligoninės archyve, kurias jai pateikdavo archyvo darbuotojas. Ji neprisimena, ar prašė N. K. pakelti A. P. kortelę. Pažymą parašė remdamasi direktoriaus nurodymu ir jo parašytais duomenimis. Ruošdama pažymos juodraštį, ji žurnale pažiūrėjo į žurnale esantį numerį ir sekantį Nr. 454 užrašė į juodraštį. Pažyma Nr. 453 įregistruota 23 dieną, D. G. ranka yra įrašyta „I. J.“. Ji turėjo skubiai paruošti pažymą apie I. J., nepastebėjo, kad neįrašyta A. P. pažyma. D. G. neprisimena, ar ji pati padavė pažymą A. P.. Direktorius galėjo paimti A. P. kortelę iš archyvo. Pažymą atspausdino E. P., žurnalą pildė tie patys asmenys, kurie spausdino pažymas, tačiau nuteistoji nurodė, kad byloje esančiame žurnalo išraše įrašai Nr. 453, 454, 455, 456, 450 yra užpildyti jos ranka. Direktorius mirė staiga, jo kabinete liko daug dokumentų, jos nuomone, A. P. kortelė galėjo būti tarp tų dokumentų. D. G. nurodė, kad darbe su ja buvo susidorota, iš seifo buvo dingę labai svarbūs dokumentai.

Šie nuteistosios parodymai prieštarauja kitų asmenų parodymams, rašytinei bylos medžiagai, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tokius D. G. parodymus vertino kritiškai, kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.

Liudytoja E. P. parodė, kad D. G. paprašė jos užpildyti šabloną, pateikė savo ranka surašytus duomenis juodraštyje, kuriame buvo parašytas vardas, pavardė, pažyma buvo apie žmogaus dirbtą laikotarpį. Ji papildomai informacijos neieškojo. Šablone buvo nurodyta, kad pažymą ruošė V. B., bet ji tuo metu sirgo. E. P. atspausdino pažymą ir padėjo ant D. G. stalo. Ji nežino, ar pažyma buvo registruota, ji jų niekada neregistruodavo, nes tai jai pagal pareigas nepriklauso.

Liudytoja V. B. parodė, kad archyve nebuvo rasti dokumentai dėl A. P., būtent - nerado jo atleidimo įsakymo, nebuvo duomenų kortelės, tarifikacijos sąrašuose A. P. nerado. Ji registruodavo pažymas, numerį įrašydavo iš eilės, pažymą įtraukdavo į žurnalą tada, kai ją paruošdavo. Nebūdavo taip, kad paprašo išduoti dokumentą, kai duomenys surašyti ant lapelio. D. G. turėjo teisę išrašyti tokias pažymas. Ji nesigilino į tai, ar jai nesant darbe buvo išduodamos pažymos, grįžusi po ligos pamatė, kad pažymos įregistruotos D. G. ranka.

Iš aptartų parodymų, rašytinių bylos duomenų matyti, kad su A. P. išduotos pažymos Sodrai išdavimo eigą D. G. pateikia kaip neįprastą, kaip su tam tikrais trukdžiais bei išimtinėmis situacijomis susijusią procedūrą. O būtent, kad duomenys į pažymą buvo išrašomi ne iš duomenų kortelės, o iš direktoriaus, kuris jau miręs ir jo apklausti neįmanoma, ranka parašyto ir D. G. duoto raštelio. Nuteistoji tvirtino mačiusi pas direktorių ant stalo A. P. duomenų kortelę, tačiau vėliau užklausus archyvą, A. P. duomenų kortelė nebuvo rasta, taip pat nerastas jo atleidimo iš darbo įsakymas, nuteistosios teigimu ši kortelė galėjo pasimesti kažkur direktoriaus kabinete, kad pažymos ji neužregistravo dėl neapsižiūrėjimo, nes buvo skubaus darbo, o vėliau iš jos kabineto seifo dingo svarbūs dokumentai. Visos šios aplinkybės duoda pagrindo teigti, kad tokiu būdu D. G. bandė suklaidinti teismą, siekia bet kokiu būdu pateisinti save ir įrodyti, kad A. P. pažymą išdavė teisėtu būdu, jos kaltės visiškai nėra, o visos abejonių keliančios aplinkybės yra tiesiog atsitiktinės, nesusiję su jos veiksmais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistosios įrodymų teisingumą ir patikimumą, išsamiai juos aptaręs bei sugretinęs su kita bylos medžiaga, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad ji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Tiek jos pačios parodymai, tiek kiti bylos duomenys įrodo aplinkybę, jog nuteistoji D. G. sąmoningai įrašė melagingus duomenis į netikrą pažymą Nr.454 apie A. P. atleidimo 1978-04-01 faktą, žinodama, kad jokių duomenų apie A. P. (duomenys neskelbtini) nėra ir tai įrodo D. G. sąmoningą, kryptingą, tiesioginę tyčią suklastoti dokumentą, įrašant į jį žinomai melagingą, tikrovės neatitinkantį juridinį faktą apie A. P. darbo laikotarpio pabaigą konstatuojantį duomenį 1978-04-01 ir įsakymo numerį Nr.61-K, 1978-03-31. Tai įrodo ją suvokus pavojingą savo daromos veikos pobūdį ir siekimą suklastotą dokumentą paleisti teisinėn apyvarton, nes ji patvirtina žinojusi, jog išduodama pažyma, patvirtinta jos parašu ir VšĮ (duomenys neskelbtini) herbiniu antspaudu yra oficialus dokumentas, kurį A. P. turi pateikti Sodrai.

Taigi, byloje nesurinkta jokių neginčijamų, faktinių duomenų, patvirtinančių nuteistųjų iškeltą versiją, jog A. P. iš tiesų D. G. jam išduotoje pažymoje nurodytu laikotarpiu dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini).

Priešingai, byloje nustatyta įvykių seka neginčijamai patvirtina, kad A. P. siekdamas apgaule savo naudai įgyti turtinę teisę – valstybinio socialinio draudimo padidintą senatvės pensiją, pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriui, D. G. pagamintą netikrą dokumentą - VšĮ Kauno (duomenys neskelbtini) 2009-01-23 pažymą Nr. 454, su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, ir tokiu būdu neteisėtai apgaule savo naudai įgijo Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriui priklausančius 1734,81 litų.

Taip pat neginčijamai patvirtinta ir abiejų nuteistųjų veiksmai dėl netikro dokumento pagaminimo ir panaudojimo, t.y. kad kaltinamasis A. P. iš anksto susitaręs su D. G., dirbusia VšĮ Kauno (duomenys neskelbtini), direktoriaus pavaduotoja, pagaminti jam netikrą dokumentą ir bendrai veikdami, t.y. netikro dokumento pagaminimui pateikęs savo asmens anketinius duomenis bei duomenis, jog jis tariamai nuo 1973-03-01 iki 1978-04-01 dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) inžinieriaus pareigose medicinos aparatūros priežiūrai, o D. G., pagaminus netikrą dokumentą – Kauno (duomenys neskelbtini) 2009-01-23 pažymą Nr. 454, jai asmeniškai įrašius žinomai melagingus tikrovės neatitinkančius duomenis ir šią surašytą pažymą D. G. patvirtinus savo parašu bei VšĮ (duomenys neskelbtini) anspaudu, neįregistravus pagamintos netikros pažymos 2008 m. Informacinių siunčiamųjų dokumentų registre, A. P., pagamintą netikrą dokumentą panaudojo, šią pažymą pateikęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas išsamiai ir nešališkai įvertinus byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis įstatymu. Nuteistųjų D. G. ir A. P. veikos tinkamai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., o A. P. dar ir pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d..

Skirdamas bausmes nuteistiesiems, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų kaltės formą, motyvus ir tikslus, nuteistųjų asmenybes. Paskirtos bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Civilinis ieškinys yra įrodytas, todėl patenkintas pagrįstai.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, jo nei keisti, nei naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

nutarė:

nuteistųjų A. P. ir D. G. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jurgis KiškisTeisėjai: Egidijus Jonas GrigaravičiusAlgerdas Urbšys