- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-11
- Bylos Nr.
- A-525-892-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02249-2009-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Advokatai
- Virginijaus Kaupas
- Kategorijos
- 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. L. skundu (b.l. 2–8), kurį patikslino (b.l. 63), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 4 488,64 Lt dydžio turtinės ir 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, jog 2008 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Konsulinį departamentą prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) su prašymu išduoti pažymą (Apostille), patvirtinančią notaro parašo, pareigų ir antspaudo tikrumą Šiaulių miesto I notaro biuro notaro V. Ž. 2008 m. lapkričio 20 d. išduotame notariniame akte (notarinio reg. Nr.1-6011). Pateikus dokumentus priimamojo darbuotojui, buvo atsakyta, kad teikiamas dokumentas nebus priimtas, o prašoma pažyma nebus išduota. Tokio atsisakymo atlikti veiksmus priežastys raštu nurodytos nebuvo, o žodžiu buvo paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos notaras neturi teisės liudyti užsienio šalyje išduoto dokumento nuorašo atitikimą notarui pateiktam dokumentui. Pažymėjo, jog atsakovui pateiktą dokumentą, gavus patvirtinimo pažymą ir vykdant jo su klientu pasirašytą paslaugų sutartį, ketino pateikti Nyderlandų Karalystėje, todėl be atsakovo išduotos patvirtinimo pažymos tokių veiksmų atlikti negalėjo. Abejodamas atsakovo tarnautojų veiksmų teisėtumu, kitą dieną kreipėsi į Ministeriją registruotu laišku, pateikdamas dokumentus ir prašydamas išduoti pažymą. Kadangi po kreipimosi į atsakovą praėjo beveik du mėnesiai, o prašomas dokumentas nebuvo išduotas, buvo priverstas kreiptis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija). Komisijoje pradėjus skundo nagrinėjimo procedūrą, atsakovas prašymą patenkino ir išdavė reikalaujamą dokumentą. Komisija skundą išnagrinėjo 2009 m. vasario 17 d., tačiau iki to laiko, atsakovui patenkinus prašymą, ginčo dalykas išnyko, todėl skundas nebuvo patenkintas. Pabrėžė, jog Komisijos sprendime konstatuotas atsakovo neteisėtos veikos faktas, nurodant, jog pažyma (Apostille) buvo pateikta, pažeidus Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažymų (Apostille) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1079, (toliau – ir Aprašas) 19 punkte nustatytą 5 darbo dienų terminą. Nurodė, kad į atsakovą dėl dokumento patvirtinimo pažymos gavimo kreipėsi, vykdydamas su klientu sudarytą paslaugų sutartį. Tokia sutartimi jis buvo įsipareigojęs sutartyje nurodytą paslaugą suteikti per 50 dienų nuo sutarties sudarymo dienos, t. y. pagal tokią sutartį jis privalėjo per 50 dienų (iki 2009-01-22) pasirūpinti gauti perduoto dokumento patvirtinimo pažymą (Apostille) ir šį dokumentą pateikti kliento nurodytam gavėjui Nyderlandų Karalystėje. Pažymėjo, jog, sudarydamas tokį susitarimą su klientu, žinojo, kad pagal nustatytą tvarką dokumentų patvirtinimo pažyma turi būti išduota ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, o praktikoje – dažniausiai tai atliekama per vieną dieną. Kadangi pareiškėjas kliento buvau patikintas, kad jam nėra svarbu, jog paslauga būtų suteikta itin skubiai, sutartyje nurodė, kaip tuomet atrodė, gana ilgą paslaugos atlikimo terminą. Vėliau, kai vykdant įsipareigojimus klientui kilo visiškai nenumatytų sunkumų (kiek tai susiję su atsakovo neveikimu), klientas geranoriškai sutiko laukti iki 2009 metų sausio mėnesio pabaigos. Tačiau ir per tokį papildomą terminą atsakovas prašomo dokumento neišdavė ir tai lėmė, jog jis negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų klientui pagal su juo sudarytą paslaugų sutartį. Teigė, jog, sudarydamas paslaugų sutartį su klientu, negalėjo protingai numatyti ir objektyviai tikėtis, kad elementarios konsulinės procedūros atlikimas galėtų užsitęsti tokį ilgą laiką, todėl dėl to, jog negalėjo įvykdyti su savo klientu sudarytos paslaugų sutarties, pareiškėjas nėra kaltas. Tačiau susiklosčiusiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad yra visas sąlygas atsakovo atsakomybei atsirasti. Tuo atveju, jeigu įsipareigojimus klientui būtų įvykdęs, už suteiktas paslaugas pareiškėjas būtų buvęs sumokėtas 1 000 eurų dydžio atlyginimas. Dėl atsakovo kaltės neįvykdžius paslaugų sutarties, jis tokių pajamų negavo. Be to, neįvykdęs sutarties, klientui jis turėjo grąžinti ne tik jo sumokėtą 300 eurų avansą, bet sumokėti ir tokio paties dydžio netesybas, todėl dėl negautų pajamų ir faktiškai sumokėtų netesybų padaryta turtinė žala iš viso sudaro 1 300 eurų. Pažymėjo, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė ir didelę neturtinę žalą, nes klientas nepatikėjo, kad perduoto dokumento patvirtinimo pažyma sutartu terminu nebuvo gauta ne dėl jo kaltės. Sprendžiant iš kliento siųstuose elektroniniuose laiškuose jo adresu naudotos terminologijos („melagis“, „žioplys“, „aferistas“ ir pan.), jo reputacija šio žmogaus atžvilgiu buvo sugadinta nepataisomai. Teigė, jog atsižvelgiant į jo vykdomos veiklos specifiką, tiek profesinis įvaizdis, tiek dalykinė reputacija yra itin reikšmingi faktoriai, todėl sunku tikėtis, kad minėto kliento akyse pareiškėjas kada nors turės galimybę reabilituotis. Be to, šio žmogaus atsiliepimai apie bendravimo su juo patirtį turės neišvengiamos įtakos ir kitų asmenų apsisprendimui naudotis (arba nesinaudoti) jo paslaugomis. Pažymėjo, jog dėl atsakovo veiksmų jaučiasi pažemintas ne tik padėtimi, į kurią pateko prieš klientą, tačiau ir paties atsakovo elgesiu, nes jam bendraujant su atsakovu nedviprasmiškai duota suprasti, kad jis nesirengia keisti savo ilgamečių darbo metodų ir įpročių, jokių santykių su pareiškėju nepalaikys. Pareiškėjui pakankamai arogantiška ir žeminančia forma buvo paaiškinta, kad atsakovas nemano išsamiau gilintis į jo keliamus klausimus ir galiausiai tiesiog pasiūlyta palikti patalpas. Pažymėjo, jog dėl tokio atsakovo poelgio pasijuto ne tik nepaprastai pažemintas ir sugniuždytas, kaip atsakovo interesantas, tačiau ir įžeistas bei paniekintas kaip Lietuvos Respublikos pilietis. Pabrėžė, jog kasdieniniame gyvenime ir darbe nuolat tenka turėti reikalų su įvairiausiomis valdžios institucijomis, o jis pastebėjo, jog atsirado nepasitikėjimas savimi ir savotiška valdžios įstaigų baimė, nes tokios nepagarbos ir paniekos žmogui pareiškėjas dar nėra patyręs nei vienoje valdžios įstaigoje. Pareiškėjas, tikėdamasis, kad esant nenuginčytam atsakovo neteisėtų veiksmų faktui (tai nustatyta Komisijos sprendimu), atsakovas galimai sutiks atlyginti jam padarytą žalą gera valia, nesikreipiant į teismą, 2009 metų liepos mėnesį pateikė Ministerijai atitinkamą prašymą. Tačiau Ministerijos Konsulinio departamento 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr.(25.8.1 l)-22-l 1108 jam atsakyta, kad Ministerija, nors ir privalo išduoti dokumento patvirtinimo pažymą per 5 dienas, tačiau turi teisę tokį terminą pratęsti ir tokia teise buvo pasinaudota. Be to, nurodyta, kad pareiškėjas neva sutiko laukti, „kol bus gauti kompetentingų institucijų paaiškinimai“, o raštiško prašymo raštu išdėstyti atsisakymo išduoti patvirtinimo pažymą nepateikė. Atsižvelgdamas į Aprašo 19 punkto 2 dalį, teigė, jog atsakovo teisė pratęsti 5 darbo dienų dokumento išdavimo terminą nėra absoliuti, o toks terminas gali būti pratęstas vieninteliu atveju – jeigu reikia įsitikinti dokumento patvirtinimo autentiškumu. Nagrinėjamu atveju abejonių dėl notaro parašo, antspaudo ir pareigų nebuvo kilę, o dokumento savalaikis neišdavimas buvo nulemtas aplaidaus vilkinimo, įstatymų neišmanymo ir neleistino elgesio su interesantu. Teigė, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepimu į skundą (b.l. 42–47) prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad pagal 2008 m. gruodžio 2 d. Paslaugų sutartį (toliau – ir Paslaugų sutartis) pareiškėjas įsipareigojo pateikti Ministerijos Konsuliniam departamentui Latvijos Respublikos piliečio paso titulinio lapo paliudytą nuorašą, gauti pažymą (Apostille) bei pateikti dokumentus Olandijoje esančiam gavėjui pagal kliento nurodymus per 50 (penkiasdešimt) dienų. Tokios paslaugos kaina – 1 000 eurų. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, viešoji atsakomybė atsiranda esant šioms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, 2) žalai ir 3) priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tokias būtinas viešosios atsakomybės egzistavimo sąlygas privalo įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą taikyti atsakomybę, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A146-1897/2008) ir pabrėžė, jog neteisėti veiksmai yra centrinis viešosios atsakomybės elementas, kurio buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga konkrečiu nagrinėjamu atveju vertinti likusias sąlygas, tačiau pareiškėjo nurodyti Ministerijos tariamai neteisėti veiksmai nėra pagrįsti įrodymais, nepatenka į CK 6.271 straipsnio 4 dalies reguliavimo sritį. Be to, neteisėti Ministerijos veiksmai nėra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o Komisijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 2009/03-4R-30, kuriuo remiasi pareiškėjas, nėra teismo sprendimas. Be to, šiame sprendime yra tik konstatuota aplinkybė, jog pažyma (Apostille) buvo pateikta praleidus Aprašo 19 punkte nurodytą 5 darbo dienų terminą, tačiau Komisija nevertino, ar terminas praleistas/pratęstas dėl pateisinamų priežasčių, tuo labiau, nekonstatavo Ministerijos atlikto neteisėto veiksmo. Tuo tarpu vertinant, kad neteisėti veiksmai konstatuotini teismo, nagrinėjančio bylą dėl žalos atlyginimo, pažymėtina, jog pareiškėjas yra praleidęs terminą revizuoti šių veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose Nr. A8-775/2005, A8-764/2005, A7-170/2007). Tuo atveju, jeigu teismas vertintų, kad terminas revizuoti Ministerijos veiksmų teisėtumą nėra praleistas, pažymėjo, jog Ministerija nepateikė pažymos (Apostille) per 5 darbo dienų terminą (ir jį pratęsė), atsižvelgdama į Aprašo 19 punkte nustatytą teisę pratęsti pažymos pateikimo terminą. Nurodė, kad, iškilus abejonėms dėl užsienio valstybės dokumento nuorašo patvirtinimo, Ministerija kreipėsi į Lietuvos notarų rūmus, taip pat ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (pareiškėjas 2008-12-05 prašyme nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija jam paaiškino, kad joks teisės aktas nedraudžia Lietuvos Respublikos notarui liudyti kitos valstybės išduoto dokumento nuorašo tikrumą) dėl šių institucijų teisinės nuomonės pareiškimo, o pareiškėjas sutiko palaukti tokių institucijų teisinės nuomonės. Net ir nustačius termino praleidimą, Ministerijos veiksmai, siekiant išsklaidyti bet kokias abejones ir užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui, vertintini kaip pateisinami ir konstatuotina, jog nėra Ministerijos kaltės. Atsižvelgė į CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir teigė, kad pareiškėjo argumentai, jog dėl tariamai neteisėtų Ministerijos veiksmų jis patyrė 1 300 eurų dydžio turtinę žalą, yra nepagrįsti. Pareiškėjas neįrodė, kad jis būtų gavęs pajamas, jeigu nebūtų, jo manymu, neteisėtų Ministerijos veiksmų. Be to, pareiškėjo pateiktoje Paslaugų sutartyje nenurodyta, kokiu pagrindu veikia pareiškėjas ir jo klientas, ar pareiškėjas turi teisę verstis veikla, nurodyta Paslaugų sutartyje, ar klientas turėjo teisę atstovauti Latvijos Respublikos piliečiui, o jokie įgaliojimai pareiškėjui atstovauti Paslaugų sutartimi nebuvo suteikti. Nurodė, jog nei pareiškėjo, nei kitos Paslaugų sutarties šalies įgalinimai atstovauti Latvijos Respublikos piliečiui nebuvo pateikti. Teigė, jog Aprašo 9 punkto nuostatos, jog kai dokumentus pateikia ne jų savininkas, o jo įgaliotas atstovas, Konsulinio departamento valstybes tarnautojai arba konsuliniai pareigūnai turi teisę paprašyti pateikti notariškai patvirtintą įgaliojimą arba kitą atstovavimą įrodantį dokumentą, taip pat patvirtina, jog dėl dokumentų patvirtinimo pažyma (Apostille) gali kreiptis ne bet kurie asmenys, o šių dokumentų savininkai arba jų įgalioti atstovai. Padarė išvadą, kad teisės reikalauti atlyginti žalą galiojimas negali būti pateisinamas vien dėl tos priežasties, jog iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (ex injuria jus non oritur). Be to, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą netenkintinas ir dėl tos priežasties, jog pareiškėjas neįrodė tokios žalos realumo. Tuo atveju, jei pareiškėjui atsirado turtinė žala tokio dydžio, kokį nurodo pareiškėjas, už jos atsiradimą yra atsakingas pats pareiškėjas. Pateiktas Advokatų profesinės bendrijos „Morkūnas Legal Bureau“ tinklalapio išrašas patvirtina, jog pareiškėjas yra teisės patarėjas, todėl jam žinomi teisės aktai, reglamentuojantys atsakomybę ir netesybas. Nors pareiškėjas skunde tvirtina, jog jis grąžino klientui pastarojo sumokėtą avansą bei savo noru sumokėjo 300 eurų dydžio netesybas, jis turėjo žinoti, jog jam civilinė atsakomybė nebūtų taikoma arba jis būtų atleistas nuo atsakomybės tuo atveju, jei žala atsirado dėl valstybės veiksmų (CK 6.253 str.), be to, netesybos galėjo būti mažinamos. Pareiškėjas, grąžindamas avansą bei sumokėdamas netesybas, veikė savo rizika, todėl valstybė negali būti atsakinga už dėl pareiškėjo veiksmų atsiradusią žalą. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Nurodė, kad Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R(84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 3 principas taip pat nurodo, kad jei nukentėjęs asmuo pats kaltas dėl atsiradusios žalos arba dėl nepasinaudojimo teisinėmis gynybos priemonėmis prisidėjo prie žalos atsiradimo, atlygintinos žalos dydis gali būti atitinkamai mažinamas arba gali būti visai atsisakytąją atlyginti. Remdamasis CK 1.137 straipsniu, pabrėžia, jog, nevertinant pareiškėjo ir jo kliento teisių sudaryti Paslaugų sutartį, atlyginimo už pareiškėjo teikiamas paslaugas dydis neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, su prašymu pareiškėjo pateikti įrodymai, tariamai patvirtinantys turtinės žalos dydį, neatitinka įrodymų pakankamumo principo. Atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (byla Nr. 3K-3-337/2006), teigė, jog pareiškėjo pateikti argumentai nepatvirtina neturtinės žalos bei prievolės atlyginti žalą egzistavimo. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, grindžiamas aplinkybe, kad jo klientas nepatikėjo, jog dokumento patvirtinimo pažyma (Apostille) Paslaugų sutartyje nustatytu terminu nebuvo gauta ne dėl pareiškėjo kaltės, pareiškėjo reputacija šio žmogaus akyse yra sugadinta nepataisomai, atsižvelgiant į kliento naudotą terminologiją pareiškėjo atžvilgiu, tačiau pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė Paslaugų sutartį (kaip galima suprasti iš jo prašymo), todėl už jo kliento netinkamą/nepagrįstą elgesį, atitinkamai ir galimus pareiškėjo pergyvenimus dėl tokio elgesio, atsakovas negali būti atsakingas. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl Ministerijos elgesio, bendraujant su pareiškėju žodžiu, nėra pagrįsti jokiais kitais, išskyrus pareiškėjo teiginius, įrodymais. Atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į bylai reikšmingas aplinkybes: nėra Ministerijos, kaip institucijos, kaltės, pažyma (Apostille) nebuvo išduota per 5 darbo dienas, siekiant išsiaiškinti notaro teisės tvirtinti užsienio valstybės išduoto dokumento nuorašo tikrumą egzistavimą, pats pareiškėjas sutiko palaukti valstybės institucijų teisinės nuomonės, pažyma pareiškėjui buvo išduota, pareiškėjas yra teisininkas, kreipėsi dėl žalos atlyginimo praėjus beveik 1 metams nuo žalos atsiradimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu (b.l. 79–86) skundą atmetė.
Nurodė, kad iš Paslaugų sutarties matyti, kad pareiškėjas įsipareigojo R. M. per 50 dienų laikotarpį Latvijos Respublikos piliečio notariškai paliudyto paso titulinio lapo nuorašą pateikti Ministerijos Konsuliniam departamentui pažymos (Apostille) gavimui ir dokumentus pateikti Olandijoje esančiam gavėjui pagal kliento nurodymus. Paslaugų sutartyje nurodyta, kad už sutarties įvykdymą pareiškėjui būtų viso sumokėta 1 000 eurų bei padengtos ne didesnės kaip 300 eurų kelionės išlaidos. Nustatė, kad pareiškėjas Ministerijos Konsuliniam departamentui prašymą išduoti Šiaulių miesto I notaro biuro notaro 2008 m. lapkričio 20 d. išduoto dokumento nuorašo atitikimo pateiktam dokumentui notaro parašo, pareigų ir antspaudo patvirtinimą pateikė 2008 m. gruodžio 10 d. Ministerijos Konsulinis departamentas 2008 m. gruodžio 16 d. raštu kreipėsi į Lietuvos notarų rūmus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su prašymu pareikšti nuomonę dėl Šiaulių miesto I notaro biuro notaro atlikto notarinio veiksmo. Lietuvos notarų rūmai Ministerijos Konsuliniam departamentui atsakė 2009 m. sausio 8 d. raštu, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakė 2009 m. sausio 22 d. raštu. Pareiškėjas 2009 m. sausio 27 d. kreipėsi į Komisiją skundu, prašydamas pripažinti, kad Ministerija nepagrįstai ir neteisėtai vengia atlikti konsulinį veiksmą – išduoti Lietuvos Respublikos notaro išduoto notarinio akto patvirtinimo pažymą (Apostille) ir įpareigoti Ministerijos Konsulinį departamentą ne vėliau kaip per 5 dienas išduoti jo prašomą pažymą. Ministerijos Konsulinis departamentas 2009 m. vasario 3 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo prašymas tenkintas, Latvijos piliečio paso nuorašas patvirtintas pažyma ir išsiųstas paštu. Komisijos 2009 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 209/03-4R-30 V. L. 2009 m. sausio 27 d. skundo reikalavimai atmesti, konstatuojant, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo išduoti prašomą pažymą negali būti tenkintas, nes išnyko ginčo dalykas.
Atsižvelgdamas į CK 6.246 – 6.249 straipsnius, 6.271 straipsnio 1, 4 dalis, pažymėjo, jog deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Tokios pačios sąlygos nustatytinos tiek turtinės tiek neturtinės žalos civilinės atsakomybės atveju. Remdamasis Aprašo 19 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi 2008 m. gruodžio 10 d., Ministerijos Konsulinis departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą, dėl informacijos suteikimo kreipėsi į Lietuvos notarų rūmus ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją 2008 m. gruodžio 16 d., o atsakymas į paklausimą dėl notarinio veiksmo tikslingumo iš Lietuvos notarų rūmų buvo gautas 2009 m. sausio 15 d., iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – 2009 m. sausio 28 d., padarė išvadą, jog dokumentai, atitinkantys Aprašo reikalavimus, turi būti legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas. Nagrinėjamu atveju, ką teismo posėdyje patvirtino atsakovo atstovas, tai buvo pirmas atvejis kai Latvijos Respublikos piliečio notariškai patvirtinta paso kopija buvo teikiama apostilizuoti. Tuo tarpu liudytoju apklaustas R. M. parodė, kad Latvijoje gyvenančiam verslo partneriui jis pažadėjo padėti Lietuvoje pasitvirtinti paso pažymą, nes buvo girdėjęs, kad Latvijos Respublikoje pasai notariškai netvirtinami. Pažymėjo, jog, įvertinus konkrečios situacijos išskirtinumą nagrinėjamu atveju, Ministerijos Konsulinio departamento pareigūnų veiksmai, kilus abejonėms dėl dokumento atitikimo Aprašo reikalavimams bei notarinio veiksmo tikslingumo ir kreipiantis dėl to į Lietuvos notarų rūmus bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su prašymu pažymos išdavimo klausimu, vertintini kaip pagrįsti. Ministerijos Konsulinis departamentas, gavęs iš tokių institucijų atsakymus į 2008 m. gruodžio 10 d. paklausimą, pareiškėjo pateiktą Latvijos Respublikos piliečio notariškai paliudyto paso titulinio lapo nuorašą pažyma patvirtino nedelsdamas, apie tai pareiškėjas buvo informuotas ir jo prašomi dokumentai išsiųsti paštu 2009 m. vasario 3 d. Padarė išvadą, kad Ministerijos Konsulinis departamentas nagrinėjamu atveju veikė, vadovaudamasis Aprašo 19 punkto nuostatomis, jo kompetencijai priskirtinus veiksmus atliko nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, nes terminas gali būti pratęstas, jeigu reikia įsitikinti dokumento patvirtinimo autentiškumu. Vertino, kad byloje esančiais įrodymais nepatvirtintas neteisėtas neveikimas, iš kurio galėtų būti kildinama pareiškėjo nurodyta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Pabrėžė, jog, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų Ministerijos Konsulinio departamento pareigūnų veiksmų ar neveikimo, nėra vienos iš būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Be to, pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių. Nurodė, kad pareiškėjas, vykdydamas Paslaugų sutartį, privalėjo kreiptis į kitas institucijas, sutarties vykdymas išimtinai nepriklausė vien nuo jo paties veiksmų. Todėl pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir apdairus, kaip teisininkas žinodamas, kad Aprašo 19 punkte nustatyti terminai gali būti pratęsiami, prisiėmęs tokius sutartinius įsipareigojimus, veikė savo rizika. Sprendė, jog net ir konstatavus, kad Ministerijos Konsulinio departamento tarnautojai pažeidė pažymų išdavimo terminus, nagrinėjamu atveju tarp šių pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės žalos nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Pažymėjo, jog teismo posėdyje apklaustas liudytoju R. M. paaiškino, kad su pareiškėjo iki Paslaugų sutarties sudarymo buvo pažįstami, nes mokėsi vienoje mokykloje. Patvirtino, jog sutarties vykdymo metu su pareiškėju susitikdavo kasdien, todėl žinojo, kad pareiškėjas pateikė prašymą Ministerijos Konsuliniam departamentui dėl pažymos išdavimo, tačiau pažyma dėl kažkokių kliūčių nebuvo iškarto išduota. Nurodė, kad pareiškėjas dirba jo įmonėje pavaduotoju teisiniams ir įmonės klausimams, o juristu dirba kitur, jų santykiai tiek darbiniai, tiek asmeniniai yra normalūs. Konstatavo, kad pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos atsiradimo pagrindas – Ministerijos elgesys bendraujant su juo žodžiu – taip pat nepagrįstas objektyviais įrodymais. Pareiškėjo teiginiai nelaikytini objektyviais įrodymais ne tik dėl pareiškėjo suinteresuotumo bylos baigtimi, bet ir dėl abejonių, kurias teismui kelia pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo reputacijos pablogėjimo. Nurodė, jog, atsižvelgiant į liudytojo R. M. parodymus, kurie paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad dėl negalėjimo laiku įvykdyti Paslaugų sutarties pablogėjo jo reputacija, visiškai buvo prarastas pasitikėjimas juo, baigėsi dalykinis bendravimas, yra pagrindas konstatuoti, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių V. L. padarytos neturtinės žalos faktą. Pabrėžė, jog, konstatavus, kad Ministerijos Konsulinis departamentas teisės aktų, reglamentuojančių pažymų, patvirtinančių notarinių veiksmų atlikimą, išdavimo tvarkos nepažeidė, pareiškėjo nurodyta ir jam padaryta neturtinė žala negali būti grindžiama Ministerijos Konsulinio departamento darbuotojų veiksmų neteisėtumu.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 89–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo reikalavimus ir priteisti iš atsakovo 4 488,64 Lt turtinės ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad 2008 m. gruodžio 4 d. jis kreipėsi į Ministerijos Konsulinio departamento priimamąjį, tačiau atsakovas atsisakė priimti jo prašymą ir išduoti pažymą.
2. Teigia, jog atsakovas, gavęs jo prašymą išduoti dokumento patvirtinimo pažymą, neteisėtai ėmėsi revizuoti dokumento išdavimo teisėtumą. Todėl atsakovas, vykdydamas jam nepriskirtą funkciją (aiškindamasis pareiškėjo atsakovui pateikto dokumento išdavimo teisėtumą) ir iš esmės viršydamas jam įstatymo suteiktą kompetenciją, faktiškai nesant būtinybės kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir Lietuvos notarų rūmus. Tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų ėmęsis revizuoti notaro išduoto dokumento teisėtumo, jis būtų turėjęs galimybę išduoti pareiškėjo prašomą pažymą per 5 dienų terminą.
3. Pažymi, jog byloje nėra jokius atsakovo teiginį, kad Latvijos piliečio paso kopija buvo pirmą kartą teikiama apostilizuoti, patvirtinančių įrodymų. Be to, tais atvejais, kai institucija per įstatymo nustatytą terminą negali išnagrinėti asmens prašymo, institucijos vadovas gali tokį terminą pratęsti ir iki termino pabaigos apie pratęsimą raštu informuoti asmenį (Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose taisyklės). Šiuo atveju pareiškėjui toks raštas apie pratęsimą siųstas nebuvo, o atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo pateiktas teismui, tokio pratęsimo apskritai nebuvo.
4. Nesutinka, kad atsakovas apskritai turėjo teisę pratęsti terminą, nes pagal Aprašo 19 punktą tai galima atlikti tik tokiu atveju, kai reikia įsitikinti dokumento patvirtinimo autentiškumu. Pažymėjo, jog teismas savo sprendime net neužsiminė, kad atsakovui dėl jam pateikto dokumento patvirtinimo autentiškumo jokių abejonių nekilo.
5. Tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad Ministerija pagrįstai kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją bei Lietuvos notarų rūmus, kaip nepateisinamas turėtų būti vertinamas atsakovo delsimas po to, kai jis jau gavo atsakymus (12 dienų).
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pažyma pareiškėjui išsiųsta 2009 m. vasario 3 d., nes pateikti dokumentai patvirtina, jog tokia pažyma jam išsiųsta tik 2009 m. vasario 5 d.
7. Pažymi, kad su Paslaugų sutarties vykdymu susijusią riziką įvertino, todėl tokioje sutartyje ir buvo nustatytas 50 dienų terminas, kuris nebūtų buvęs praleistas, jeigu valstybės institucijos būtų veikusios taip, kaip turėjo veikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės pažeidimų nepadarė.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Atsakovo atstovo veikos neteisėtumą pareiškėjas sieja su tuo, kad jo manymu atsakovo atstovas nepagrįstai ir neteisėtai vilkino jo prašymo dėl dokumento patvirtinimo apostille išsprendimą, nes prašymą įvykdė ne per teisės akto nustatytą 5 dienų terminą, o per du mėnesius.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su žodiniu prašymu dėl dokumento patvirtinimo apostille į atsakovo atstovą kreipėsi 2008m. gruodžio 4 d., o pakartotinai prašymą pateikė raštu (per pašto įstaigą) 2008m. gruodžio 5d. (b.l. 12-13). Atsakovo atstovas pareiškėjo prašymą gavo 2008m.gruodžio 10d. (b.l. 12-13), jį teigiamai išsprendė 2009m. vasario 3d. bei pareiškėjui išsiuntė per pašto įstaigą 2009m. vasario 5d. (b.l. 26, 27). Pareiškėjo prašymo sprendimo eigoje atsakovo atstovas 2008m. gruodžio 16d. raštu kreipėsi į Lietuvos notarų rūmus bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su prašymu pareikšti savo teisinę nuomonę dėl atlikto notarinio veiksmo tikslingumo (b.l. 14-15). Atsakymus į šį prašymą atsakovo atstovas gavo atitinkamai 2009m. sausio 19d. ir 2009m. sausio 28 d. (b.l.16-17, 18-19).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtinto Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (apostille) tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 19 punktas numato, kad dokumentai, atitinkantys šio Aprašo reikalavimus, turi būti legalizuoti arba patvirtinti pažyma (apostille) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas. Akivaizdu, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog atsakovas šio termino nesilaikė ir pareiškėjo pateiktą dokumentą patvirtino pažyma (apostille) paėjus dviem mėnesiams nuo prašymo pateikimo dienos. Tačiau Aprašo 19 punkto antroji dalis numato galimybę, jog penkių dienų terminas gali būti pratęs, jeigu reikia įsitikinti dokumento autentiškumu.
Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų, kad atsakovo atstovui buvo kilę abejonių dėl pareiškėjo pateikto tvirtinimui dokumento autentiškumo. Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas su Lietuvos notarų rūmais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija patvirtina, jog atsakovo atstovui buvo kilę abejonių ar pareiškėjo prašymas iš vis gali būti tenkinamas, ar pareiškėjo pateiktas dokumentas patenka tarp dokumentų, numatytų Aprašo II skyriuje, kurie gali būti patvirtinami pažyma (apostille).
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas yra viešojo administravimo institucija, konstatuotina, jog jis savo veikloje privalo ir turi teisę vadovautis ne vien tik Apraše, tačiau ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose viešojo administravimo institucijų veiklą, įtvirtintomis normomis, tame tarpe ir Viešojo administravimo įstatymu bei šiame įstatyme įtvirtintais viešojo administravimo principais. Vienas iš esminių minėtame įstatyme įtvirtintų principų (įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės, be kitų aspektų reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Aiškinant šią Viešojo administravimo įstatymo nuostatą kolegija vertina, jog minėtas principas nagrinėjamoje byloje aktualus tuo aspektu, kad atsakovo atstovo priimamas sprendimas dėl pareiškėjo pateikto dokumento patvirtinimo ar nepatvirtinimo turi būti pagrįstas įstatymu. O tai reiškia, kad prieš priimdamas sprendimą dėl dokumento patvirtinimo ar netvirtinimo atsakovo atstovas privalėjo išsiaiškinti ar pareiškėjo pateiktas dokumentas patenka tarp Aprašo II skyriuje numatytų dokumentų ir iš viso gali būti tvirtinamas pažyma (apostille). Kolegijos vertinimu šiam tikslui pasiekti atsakovas atstovas turėjo teisę remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte numatytu tarnybinio bendradarbiavimo principu kreiptis į kitas kompetentingas institucijas, siekiant gauti informaciją, reikalingą sprendimui dėl pareiškėjo pateikto dokumento tvirtinimo ar netvirtinimo priimti. Pažymėtina, kad tokį informacijos rinkimą apeliantas nepagrįstai vertina kaip pareiškėjo pateikto dokumento išdavimo teisėtumo reviziją.
Dėl nurodytų priežasčių atsakovo atstovo sprendimas pratęsti pareiškėjo prašymo svarstymo terminą Aprašo 19 punkto 2 dalies pagrindu pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Aplinkybė, kad atsakovo atstovo sprendimas dėl pareiškėjo prašymo svarstymo termino pratęsimo nėra fiksuotas kokiu nors rašytiniu dokumentu, nevertintinas kaip neteisėtas neveikimas, nes Aprašas nenustato formos, kuria turėtų būti priimtas sprendimas dėl prašymo nagrinėjimo termino prailginimo.
Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovo atstovas nepagrįstai nepriėmė pareiškėjo prašymo ir pateikiamų dokumentų 2008m. gruodžio 4d., kolegija pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovo atstovas 2008m. gruodžio 4d. atsisakė priimti iš pareiškėjo kokius nors dokumentus. Kita vertus, net jei toks įvykis ir buvo, kolegijos vertinimu jis nebūtų pakankamu pagrindu žalos atlyginio priteisimui vien dėl to, kad jau sekančią dieną pareiškėjas atitinkama prašymą atsakovo atstovui pateikė raštu ir šis prašymas buvo priimtas bei išnagrinėtas.
Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovo atstovas nepateisinamai ilgai vilkino kreiptis į Lietuvos notarų rūmus bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, o vėliau, gavęs šių institucijų atsakymus, vilkino priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, atmetami kaip nepagrįsti. Kaip jau minėta, pareiškėjo prašymą atsakovo atstovas gavo 2008m.gruodžio 10d., o raštą Lietuvos notarų rūmams bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai išsiuntė 2008m. gruodžio 16d. Įvertinus tai, kad 2008m. gruodžio 13-14 dienos buvo nedarbo dienos, pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas nepateisinamai ilgai vilkino kreiptis į kompetentingas institucijas, nėra. Byloje nustatyta, kad atsakymą iš LR Teisingumo ministerijos atsakovo atstovas gavo 2009m. sausio 28 d., o atsakymą pareiškėjui parengė 2009m. vasario 3d.. Įvertinus tai, kad 2009m. sausio 31d. ir vasario 1d. buvo nedarbo dienos, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas nepateisinamai ilgai vilkino priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašymo.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas byloje nėra įrodęs vieno iš esminių žalos atlyginimo instituto elementų, t.y. atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginio negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.
Teismo kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.