- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-17
- Bylos Nr.
- e2-500-553/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00462-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- Bulgarijos įmonės „BETELGEUSE“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių Bulgarijos įmonės „BETELGEUSE“ EOOD, uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje pagal ieškovių Bulgarijos įmonės „BETELGEUSE“ EOOD, uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“ ieškinį dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Restrus“ paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės Bulgarijos įmonė „BETELGEUSE“ EOOD, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Krestan“ ir UAB „Interlan“ (toliau – ieškovės) pateikė ieškinį atsakovei bankrutuojančiai UAB (toliau – BUAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir bendrovė) ir atsakovei UAB „Restrus“, prašydamos pripažinti negaliojančia BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Restrus“ 2021 m. rugsėjo 3 d. sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 2021-09-03-001 (toliau – paslaugų teikimo sutartis); taikyti restituciją natūra, įpareigojant UAB „Restrus“ grąžinti atsakovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pervestas pinigines lėšas, kurių bendra suma yra 173 536,60 Eur; priteisti procesines palūkanas.
Šalies argumentai
2. Ieškovės nurodė, kad ginčijama paslaugų teikimo sutartis ir jos pagrindu atlikti mokėjimai pažeidžia ieškovių teises ir interesus, nes nurodytais sandoriais buvo iš esmės sumažinta bendrovės turto apimtis, todėl buvo iš esmės sumažintas bendrovės mokumas ir gebėjimas atsiskaityti su savo kreditoriais – ieškovėmis. Ieškovių vertinimu, egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos bei pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.86 bei 1.81 straipsnių pagrindais.
3. Ieškovės pažymėjo, kad buvusi BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nemokumo administratorė UAB „Lideres“, sudarydama ginčo sutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 66 straipsnį. Dėl to ginčijama sutartis sudaryta, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, kurios įtvirtina nemokumo administratoriaus pareigą veikti išimtinai juridinio asmens bei jo kreditorių interesais, draudimą naudoti bankrutuojančios įmonės lėšas ne pagal paskirtį ir draudimą sudaryti sutartis su nemokumo administratoriumi susijusiais asmenimis. Nemokumo administratoriaus ir su juo susijusio subjektu, t. y. atsakove UAB „Restrus“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis buvo ekonomiškai nepagrįsta, jos vykdymas pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus, o tikrieji sandorio tikslai buvo susiję su lėšų pervedimu buvusiam bendrovės nemokumo administratoriui ir jo aplinkai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovių ieškinį atsisakė priimti.
5. Teismas nurodė, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau ši teisė nėra absoliuti, nes kiekvienas asmuo privalo laikytis kreipimosi į teismą tvarkos ir taisyklių.
6. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų teismas nustatė, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas iškelta bankroto byla ir paskirtas nemokumo administratorius. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad tik BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nemokumo administratorius turi įgaliojimus ir diskrecijos teisę ginčyti sandorius bankroto proceso metu, o ieškovės nėra tinkami subjektai ginčyti po bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius.
7. Teismas pažymėjo, kad JANĮ kreditoriams numato tik tam tikrus svertus ginti savo interesus ir daryti įtaką nemokumo administratoriaus veiklai, kreipiantis dėl to tiesiogiai į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ar reikalaujant atlyginti patirtą žalą dėl nemokumo administratoriaus kaltės. Nagrinėjamu atveju būtent šiuo aspektu ir ginčijama paslaugų teikimo sutartis, t. y. ieškovės nurodo ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, kurios išimtinai susijusios su buvusio nemokumo administratoriaus funkcijomis, administruojant bankrutuojančios bendrovės veiklą. Tačiau kreditoriai turi teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl nemokumo administratoriaus kaltės.
8. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad šiuo atveju ieškovės pasirinko netinkamą savo teisės įgyvendinimo būdą.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Apeliantės (ieškovės) Bulgarijos įmonė „BETELGEUSE“ EOOD, UAB „Krestan“ ir UAB „Interlan“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovių ieškinį, nes ieškovės atsakovių sudarytą paslaugų teikimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia, esant visoms actio Pauliana taikymo sąlygoms, o be kita ko, egzistuojant ir sąlygoms sutartį pripažinti negaliojančia / niekine CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.81 straipsnio bei CK 1.86 straipsnio pagrindais. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).
9.2. Teismas be pagrindo nurodė, kad kreditorės neturi teisės ginčyti bankrutuojančios bendrovės sudarytus sandorius. Tokie teismo argumentai yra nepagrįsti, priimti nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, nes iškėlus bendrovei bankroto bylą, bendrovės kreditoriai jokiu būdu nepraranda teisės ginčyti bendrovės sudarytų sandorių actio Pauliana pagrindu.
9.3. JANĮ tiesiogiai nėra įtvirtinta jokia nuostata, draudžianti bankrutuojančios įmonės kreditoriams ginti savo teises teisme, pareiškiant ieškinį dėl bankrutuojančios įmonės jau po bankroto bylos iškėlimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl nėra ir jokio teisinio pagrindo teigti, kad kreditorius tokioje situacijoje negali ginčyti bankrutuojančios įmonės sudaryto sandorio actio Pauliana pagrindu. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra konstatavęs, kad netgi iškėlus bendrovei bankroto bylą, bendrovės kreditoriai nepraranda teisės ginčyti bendrovės sudarytus sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises. Kitoks aiškinimas iš esmės įgalintų tokias situacijas, kai, nepaisant akivaizdaus kreditorių teisių pažeidimo ir nesąžiningų sandorių sudarymo jau po bankroto bylos iškėlimo, kreditoriai būtų eliminuojami iš galimybės apginti savo interesus nemokumo administratoriui neveikiant.
9.4. Apskųstoje nutartyje pateiktas teismo išaiškinimas, vertinant jį kartu su šios konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis, sukuria teisinį neapibrėžtumą dėl kreditorių teisės ginti pažeistus interesus tais atvejais, kai nemokumo administratorius akivaizdžiai nevykdo įstatyminių pareigų ir (ar) pats prisideda prie nesąžiningų sandorių sudarymo. Toks aiškinimas suponuoja situaciją, kai reali galimybė užtikrinti kreditorių teisių apsaugą tampa priklausoma nuo paties galimai nesąžiningai veikusio administratoriaus valios, o tai nesuderinama nei su JANĮ nuostatomis, nei su actio Pauliana instituto esme bei paskirtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta ieškovių Bulgarijos įmonės „BETELGEUSE“ EOOD, UAB „Krestan“ ir UAB „Interlan“ ieškinį dėl paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia, pareikšto atsakovėms BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Restrus“, atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. konstatavus, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
Dėl atsisakymo priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu
12. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog pažeistos jo teisės, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).
13. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas).
14. Nagrinėjamu atveju ieškovės kreipėsi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, gindamos savo, kaip kreditorių, teises ir prašydamos pripažinti negaliojančiais savo skolininkės, atsakovės BUAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Restrus“ 2021 m. rugsėjo 3 d. sudarytą paslaugų teikimo sutartį, taikyti restituciją, įpareigojant UAB „Restrus“ grąžinti atsakovei BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pervestas pinigines lėšas – 173 536,60 Eur. Ieškovės įrodinėja, kad paslaugų teikimo sutarties sudarymo metu atsakovė BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ jau buvo nemoki, tačiau nepaisant to, nurodytos sutarties pagrindu iš bendrovės turto buvo nepagrįstai išmokėtos itin didelės piniginės sumos susijusiam subjektui už paslaugas, kurios faktiškai nebuvo suteiktos. Tokie buvusio administratoriaus UAB „Lideres“ veiksmai sumažino bendrovės mokumo galimybes, apsunkino finansinių reikalavimų tenkinimą ir sudarė tiesioginę grėsmę ieškovių finansinių interesų patenkinimui.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką, nurodė, kad tik BUAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nemokumo administratorius turi įgaliojimus ir diskrecijos teisę ginčyti sandorius bankroto proceso metu. Be to, teismas, nustatęs, kad ieškovės nurodo ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, kurios susijusios su buvusios nemokumo administratorės UAB „Lideres“ funkcijomis, administruojant bankrutuojančios bendrovės veiklą, nurodė, jog kreditorės pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, pažymėdamas, kad jos turi teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl nemokumo administratoriaus kaltės. Dėl to teismas atsisakė priimti ieškovių ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes ji prieštarauja ne tik teismų suformuotai praktikai, bet ir neatitinka civiliniame procese vyraujančių sąžiningumo, teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir kt. principų.
16. Teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu, kai sprendžiamas bylos iškėlimo klausimas, tačiau kaip jau minėta, teismas šios civilinio proceso stadijos metu tik nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas).
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo mėn. 21 d. praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalgoje Nr. 29 nurodyta, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga ir gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis). Vienas tokių būdų nustatytas CK 6.66 straipsnyje, kuris laikomas specialiu kreditoriaus teisių gynimo būdu, leidžiančiu kreditoriui apginti savo reikalavimo teisę nuo skolininko nesąžiningų veiksmų.
18. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu tokie pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Šio instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės kreditoriui įvykdymo, pablogina savo turtinę padėtį ir kartu sumažina kreditoriaus galimybę gauti visišką reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011). Actio Pauliana instituto tikslas – taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Todėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis actio Pauliana tikslas, o tik priemonė atkurti ginčijamu sandoriu pažeistą skolininko mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą.
19. JANĮ nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas bendrovės veiklos tikslams ir (ar) galima įtaka bendrovės mokumui. Dėl to bankrutuojančios bendrovės administratorius sudarytus įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal JANĮ administratorius gina visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ nenustatytas draudimas bankrutuojančios įmonės kreditoriams taip pat ginti savo teises, todėl kreditorius turi teisę ginti savo interesus ne tik JANĮ nustatyta tvarka, bet ir kitomis, šiame įstatyme nenustatytomis, tačiau jam neprieštaraujančiomis teisinėmis priemonėmis (JANĮ 43 straipsnio 8 punktas, CK 6.66 straipsnio 1 dalis, 6.68 straipsnio 1 dalis).
20. Dėl to kreditorius, manydamas, kad bankrutuojančios įmonės sandoris, tiek sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po to, pažeidžia jo teises, turi teisę tą sandorį ginčyti actio Pauliana pagrindu. Draudimas bankrutuojančios įmonės kreditoriui pasinaudoti šiuo institutu ne tik neatitiktų šio instituto esmės ir paskirties, bet ir pažeistų kreditorių interesus, nes sumažėtų jų teisių ir teisėtų interesų gynimo galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, kad tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje e2-565-912/2024; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1017-464/2024).
21. Pastebėtina, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, ji įgyja specialų teisinį statusą, tačiau nepraranda civilinio teisnumo, ir taip pat turi teisę sudaryti sandorius, bet tokia jos galimybė ribojama JANĮ, todėl galimi atvejai, kai sandorį, pažeidžiantį kreditoriaus interesus, sudaro ir bankrutuojanti įmonė, pavyzdžiui, pažeisdama nustatytą kreditorių reikalavimo eiliškumą, ji, neatsiskaičiusi su pirmos eilės kreditoriumi, atsiskaito su antros eilės kreditoriumi. Tokie atvejai galimi tiek dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus nesąžiningumo, tiek ir dėl nepakankamos bankroto bylą nagrinėjančio teismo ar kreditorių susirinkimo kontrolės. Panašiais atvejais pažeidžiamos ne tik imperatyviosios JANĮ normos, bet ir kreditoriaus interesai.
22. Atsižvelgdamas į nurodytą teismų suformuotą praktiką apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nepaisant kreditorių teisių pažeidimo ir nesąžiningų sandorių sudarymo jau po bankroto bylos iškėlimo, kreditoriams būtų eliminuota galimybė apginti savo interesus nemokumo administratoriui neveikiant. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamą sandorį, kurio pagrindu iš bendrovei priklausančių banko sąskaitų buvo išvestos lėšos, sudarė būtent buvusi bendrovės nemokumo administratorė, kuri privalėjo tinkamai atstovauti bendrovę bei turėjo pareigą užtikrinti sąžiningą ir skaidrią bankroto procedūrą, ginti kreditorių teises. Dėl to sutikus su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, tokia situacija sukurtų teisinį neapibrėžtumą dėl kreditorių teisės ginti galimai pažeistus interesus tais atvejais, kai nemokumo administratorius akivaizdžiai nevykdo įstatyminių pareigų ir (ar) pats prisideda prie nesąžiningų sandorių sudarymo. Toks aiškinimas suponuotų situaciją, kai reali galimybė užtikrinti kreditorių teisių apsaugą taptų priklausoma nuo paties galimai nesąžiningai veikusio administratoriaus valios, o tai nesuderinama nei su JANĮ nuostatomis, nei su actio Pauliana instituto esme bei paskirtimi. Dėl išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog bankrutuojančios bendrovės sudarytus sandorius gali ginčyti tik paskirtas nemokumo administratorius, yra nepagrįsta.
23. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pvz., negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 25 punktas).
24. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023). Tuo atveju, jeigu ieškinio priėmimo stadijoje iš ieškinio turinio ir jo priedų teismui neaišku, ar yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai atsisakyti priimti ieškinį, teismas turėtų nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti.
26. Nagrinėjamu atveju apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti argumentai nepatvirtina, kad yra pagrindas ieškovių siekiamą paduoti ieškinį atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Esant abejonių dėl ieškinio dalyko formuluotės tikslumo, reikalavimo pagrindo aiškumo, turėtų būti nustatomas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115, 135, 138 straipsniai).
Dėl bylos procesinės baigties
27. Apibendrindamas išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju netinkamai pritaikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl apskųsta nutartis panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir ieškovių Bulgarijos įmonės „BETELGEUSE“ EOOD, uždarosios akcinės bendrovės „Krestan“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Interlan“ ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.