Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Ž. P. ir V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3760-640/2013 pagal ieškovų Ž. P. ir V. S. ieškinį atsakovei BUAB „Arsamita”, trečiasis asmuo AS UniCredit Bank, dėl 2013 m. sausio 30 d. kreditorių susirinkimo 8.2 ir 8.3 punktų nutarimų pripažinimo negaliojančiais nuo priėmimo momento, kuria civilinė byla nutraukta ir paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Teisme 2013 m. kovo 26 d. buvo gautas atsakovės BUAB „Arsamita” bankroto administratoriaus UAB „Būrai“ įgalioto asmens M. K. atskirasis skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2013 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3760-640/2013, nes ieškovai nėra BUAB „Arsamita“ kreditoriai, todėl neturi teisės skųsti kreditorių susirinkimo nutarimų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė Ž. P., nesutikdama su skundžiama nutartimi, padavė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir grąžinti šią civilinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo: panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. uždrausta vykdyti negyvenamųjų patalpų – parduotuvės, (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), varžytines, įskaitant surašyti pardavimo iš varžytinių protokolus ir aktus, kitus dokumentus dėl perdavimo bei uždrausta perduoti įkeistą turtą įkaito turėtojui; civilinė byla Nr. 2-3760-640/12 pagal ieškovų Ž. P. ir V. S. ieškinį atsakovei BUAB „Arsamita”, trečiasis asmuo AS UniCredit Bank, dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, nutraukta bei paskirta Ž. P. ir V. S. lygiomis dalimis 1 000 Lt bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškiant nepagrįstą ieškinį, 50 procentų šios baudos skiriant BUAB „Arsamita“ naudai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi BUAB „Arsamita“ buvo iškelta bankroto byla. Šio teismo įsiteisėjusia 2013 m. sausio 4 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Arsamita“ kreditoriniai reikalavimai. Kaip matyti iš teismo patvirtintų kreditorių su atitinkamais kreditoriniais reikalavimais sąrašo, jame ieškovai kaip kreditoriai neįtraukti. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, vadovaudamasis informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartimi atsakovė BUAB „Arsamita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o taip pat šia nutartimi teismas nustatė, jog lieka galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi patvirtinti atsakovės kreditorių finansiniai reikalavimai.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 d.).

ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.), kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.). Teisę balsuoti kreditorių susirinkimuose turi tik kreditoriai (ĮBĮ 22 str. 6 d.). Remiantis ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalimi, kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.

Anksčiau nurodytų teisės normų sisteminė analizė apeliacinės instancijos teismui leidžia pagrįstai teigti, kad ĮBĮ, expressis verbis, nenustato galimybės skųsti kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų asmenims, kurie į kreditorių sąrašą nėra įtraukti. Asmuo įgyja visas kreditoriaus teises, tarp jų ir teisę skųsti kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus, tik esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai, kuria buvo patvirtintas jo finansinis reikalavimas.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai nėra įtraukti į BUAB „Arsamita“ kreditorių sąrašą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jie neturi teisės skųsti šios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovų atskirojo skundo argumentu, kad teismas nustatęs, jog ieškovai neturi reikalavimo teisės, turėjo atsisakyti priimti jų ieškinį, tačiau inter alia, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinį priėmus, o vėliau paaiškėjus, kad jis priimtas nepagrįstai, teismas turi teisę bylą nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės, pagrįstai, remdamasis CPK 293 straipsnio 1 punktu, bylą nutraukė.

Kaip nepagrįstus apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta ieškovų atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė paskirti ieškovams baudą už tariamą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 str. 1 d.). Šis konstitucinis principas detalizuotas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šiomis teisėmis asmuo privalo naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškia nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius (CPK 95 str. 1 d.). Teismas turi teisę skirti iki 20 000 Lt baudą asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovai žinodami, kad nėra BUAB „Arsamita“ kreditoriais bei atstovaujami profesionalaus teisininko, tyčia nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, tokiu būdu veikė prieš greitą ir teisingą bankroto bylos Nr. B2-1147-640/13 išnagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nepagrįsto ieškinio pagrindu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios sustabdė nekilnojamojo turto pardavimą ir bankroto procesą – buvo atšauktos antrosios nekilnojamojo turto pardavimo varžytinės bei užvilkinta bankroto procedūra.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta anksčiau, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61), tiek kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010, 3K-3-52/2011 ir kt.) jurisprudencijoje pripažįstama, jog sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, pritardamas pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties motyvams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį nepakeistą.