Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. A. ir R. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant jam intensyvią priežiūrą, nustatant jos sąlygas: būti namuose gyvenamosios vietos adresu nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu bei įpareigojant nuteistąjį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. L. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista, o nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikinama.

R. G. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant jam intensyvią priežiūrą, nustatant jos sąlygas: būti namuose gyvenamosios vietos adresu nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu bei įpareigojant nuteistąjį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. R. G. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas – paliktos nepakeistos, o nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikinamos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas ir priteista solidariai iš nuteistųjų L. A. ir R. G. 1 118,08 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimas A. M. naudai.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš nuteistųjų L. A. ir R. G. 2 000,00 Eur nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimas A. M. naudai. Kita civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta, kaip nepagrįsta.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš nuteistųjų L. A. ir R. G. 1 000,00 Eur nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimas V. M. naudai. Kita civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta, kaip nepagrįsta.

Pripažintos nukentėjusiojo A. M. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir išieškota solidariai iš nuteistųjų L. A. ir R. G. 700,00 Eur A. M. naudai.

Pripažintos nukentėjusiojo V. M. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir išieškota solidariai iš nuteistųjų L. A. ir R. G. solidariai 700,00 Eur V. M. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. A. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 9 d., apie 00.55 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kieme, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įžūliais veiksmais – nenustatytam asmeniui tyčia galva smūgiavus nukentėjusiajam A. M. į kairės pusės smilkinį, R. G. tyčia vieną kartą kumščiu sudavus nukentėjusiajam A. M. į nugarą bei vieną kartą kumščiu sudavus nukentėjusiajam V. M. į kaklą, po to, nenustatytam asmeniui tyčia kumščiu ne mažiau du kartus sudavus A. M. į įvairias kūno vietas, jis, tai yra L. A., tyčia kumščiu ne mažiau du kartus sudavė A. M. į įvairias kūno vietas, po to tęsiant nusikalstamus veiksmus (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis, tai yra L. A., R. G. ir nenustatytas asmuo bendrais veiksmais, tyčia ne mažiau 10 kartų kumščiais sudavė ir ne mažiau du kartus įspyrė nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas, po to, jis, tai yra L. A., tyčia kumščiu ne mažiau vieną kartą sudavė nukentėjusiajam V. M. į ranką, R. G. tyčia kumščiu ne mažiau du kartus sudavus nukentėjusiajam V. M. į viršutinę kūno dalį, nenustatytam asmeniui tyčia, ne mažiau tris kartus įspyrus nukentėjusiajam V. M. į kojas bei vieną kartą į kairį šoną, R. G. tyčia vieną kartą kumščiu sudavus nukentėjusiajam A. M. į krūtinę, į saulės rezginį, o pastarajam nukritus, R. G. tyčia ne mažiau du kartus įspyrus nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas bei nenustatytam asmeniui tyčia ne mažiau tris kartus įspyrus nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais padarant: nukentėjusiajam A. M. poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, dešinės akies vokuose, kaktoje, dešinio žasto srityje, dešinio peties srityje, kairio žasto srityje, dešinės šlaunies srityje, juosmens srityje, kairio vidinio kulkšnelio srityje, kairio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, kairio klubo srityje, muštinė žaizda kairio antakio srityje, odos nubrozdinimus dešinės alkūnės srityje, dešinio kelio srityje, juosmens srityje, taip nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo A. M. sveikatą; bei nukentėjusiajam V. M. padarant poodines kraujosruvas dešinio žando srityje, krūtinėje, dešinėje alkūnėje, dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, kairio žasto srityje, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, dešinio dilbio srityje, taip nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. M. sveikatą; po to, elgiantis vandališkai – jis, tai yra L. A., kartu su R. G. ir nenustatytu asmeniu tyčia spardė nukentėjusiojo A. M. automobilį, išdaužė dešinės pusės priekinį keleivio pusės žibintą, įlenkė keleivio pusės galinį sparną, įlenkė keleivio pusės priekines dureles ir vairuotojo pusės galines durelės, tuo padarė nukentėjusiajam A. M. 318,61 Eur dydžio turtinę žalą, šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį

2. R. G. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 9 d., apie 00.55 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kieme, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su L. A. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įžūliais veiksmais – nenustatytam asmeniui tyčia galva smūgiavus nukentėjusiajam A. M. į kairės pusės smilkinį, jis, tai yra R. G., tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. M. į nugarą, po to, vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. M. į kaklą, po to, nenustatytam asmeniui tyčia kumščiu ne mažiau du kartus sudavus A. M. į įvairias kūno vietas ir L. A. tyčia kumščiu ne mažiau du kartus sudavus A. M. į įvairias kūno vietas, po to, tęsiant nusikalstamus veiksmus (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis, tai yra R. G., nenustatytas asmuo ir L. A. bendrais veiksmais, tyčia nemažiau 10 kartų kumščiais sudavė ir ne mažiau du kartus įspyrė nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas, po to, L. A. tyčia kumščiu ne mažiau vieną kartą sudavus nukentėjusiajam V. M. į ranką, jis, tai yra R. G., tyčia kumščiu ne mažiau du kartus sudavė nukentėjusiajam V. M. į viršutinę kūno dalį, po to nenustatytam asmeniui tyčia, ne mažiau tris kartus įspyrus nukentėjusiajam V. M. į kojas bei vieną kartą į kairį šoną, jis, tai yra R. G., tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. M. į krūtinę (saulės rezginį), o pastarajam nukritus, jis, tai yra R. G., tyčia ne mažiau du kartus įspyrė nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas bei nenustatytam asmeniui tyčia ne mažiau tris kartus įspyrus nukentėjusiajam A. M. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais padarant: nukentėjusiajam A. M. poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, dešinės akies vokuose, kaktoje, dešinio žasto srityje, dešinio peties srityje, kairio žasto srityje, dešinės šlaunies srityje, juosmens srityje, kairio vidinio kulkšnelio srityje, kairio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, kairio klubo srityje, muštinė žaizda kairio antakio srityje, odos nubrozdinimus dešinės alkūnės srityje, dešinio kelio srityje, juosmens srityje, taip nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo A. M. sveikatą; bei nukentėjusiajam V. M. padarant poodines kraujosruvas dešinio žando srityje, krūtinėje, dešinėje alkūnėje, dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, kairio žasto srityje, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, dešinio dilbio srityje, taip nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. M. sveikatą; po to elgiantis vandališkai – jis, tai yra R. G., kartu su nenustatytu asmeniu ir L. A. tyčia spardė nukentėjusiojo A. M. automobilį, išdaužė dešinės pusės priekinį keleivio pusės žibintą, įlenkė keleivio pusės galinį sparną, įlenkė keleivio pusės priekines dureles ir vairuotojo pusės galines durelės, tuo padarė nukentėjusiajam A. M. 318,61 Eur dydžio turtinę žalą, šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. vasario 14 d. nuosprendyje konstatavo, kad L. A. ir R. G. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, kaltinamųjų padaryta veika bei jų veiksmuose nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji viešosios tvarkos pažeidimo požymiai, atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymius, todėl jie baustini.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų.

9. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus pateiktų apeliacinių skundų turinius matyti, kad nuteistieji L. A. ir R. G. apeliaciniuose skunduose neigia padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. L. A. tvirtino, kad jokių smūgių nukentėjusiesiems nesudavė, jų turto negadino, o priešingai, tik bandė išskirti konfliktavusius asmenis, byloje nėra nustatyta jokių objektyvių jo kaltės įrodymų. Nuteistasis R. G. tvirtino, kad jo kaltė neįrodyta, nes nenustatyti visi BK 284 straipsnyje numatyti nusikaltimo sudėties požymiai: kieno aktyviais veiksmais padaryti nukentėjusiesiems sužalojimai ir turto apgadinimas, priežastinis ryšys, jo tyčia pažeisti viešąją tvarką. Nurodė, kad būtent nukentėjusieji provokavo konfliktą, o jis tik veikė būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo sąlygomis, taip pat mano, jog tokia nusikalstama veika atitinka ANK numatytą nusižengimą arba yra mažareikšmė. Tačiau, įvertinus tai, kad jokių objektyvių jų kaltę paneigiančių įrodymų nuteistieji nenurodo, spręstina, kad tokiu būdu jie tik savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siekia išteisinimo šioje baudžiamojoje byloje.

10. Tuo tarpu atsižvelgdama į skundžiamo nuosprendžio motyvus, jų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą nuteistųjų iškeltų versijų vertinimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados padarytos vadovaujantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, o baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ar netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, kas turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinių skundų argumentais, pagrindo nėra. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamas versijas paneigia pirmosios instancijos teisme apklaustų nukentėjusiųjų parodymai, liudytojo Š. T. parodymai, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys bei kita rašytinė bylos medžiaga, kurios patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, diskrecija, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos.

11. Pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiųjų A. M. ir V. M. parodymų visuma patvirtina L. A. ir R. G. kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nors ir nuteistieji savo kaltę neigia tvirtindami, kad jų nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojais apklausti A. K., M. M., taip pat Š. T., kuris girdėjo konfliktą tarp neblaivių asmenų, tačiau sutinkamai su pirmosios instancijos teismo išvada, nuteistųjų ir liudytųjų A. K. bei M. M. parodymai vertintini kritiškai, nes nuteistieji ir šie liudytojai yra draugai ir tai yra nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis. Esant tokiai situacijai natūralu, jog minimi liudytojai yra suinteresuoti duoti parodymus naudingus nuteistiesiems, kad šie išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Be to iš 2020 m. rugpjūčio 9 d. ROIK Nr. (duomenys neskelbtini) pranešimo (1 t., b. l. 72) duomenų matyti, jog A. K. paaiškino, kad sumušę A. M., užpuolikai spardė kojomis, daužė rankomis A. M. automobilį, jį apgadino, po įvykio, tie asmenys įsėdo į kitą automobilį „Peugeot“, valstybinio numerio nežino ir pasišalino, šie asmenys vietiniai, žinomi iš matymo, tačiau nei jų vardų, nei pavardžių nežino. Šio liudytojo duoti pirminiai paaiškinimai patvirtina išvadą, jog A. K. nelinkęs nurodyti objektyvios tiesos teisingam bylos išnagrinėjimui. Liudytojas Š. T. yra liudytojo A. K. kaimynas, kurio parodymais pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi grindžiant nuosprendį dėl padarytos nusikalstamos veikos objektyviųjų jos požymių buvimo, t. y., jog jis jau gulėdamas savo namuose, išgirdo automobilio signalizacijos garsus, rėkavimus, šūksnius iš A. K. kiemo. Dėl šio triukšmo (sutrikdytos rimties) nuėjo pasižiūrėti kas vyksta. Liudytojas matė sužalotą ir gulintį ant žemės A. M.. Taip pat matė ir nukentėjusįjį V. M., kuris Š. T. skundėsi dėl apspardyto automobilio. Liudytojas Š. T. matė, kad automobilio durelės ar galinis sparnas, dešinės pusės gale, buvo įlenkti. Taip pat buvo išdaužtas priekinės dešinės pusės automobilio žibintas. Šie nukentėjusiojo A. M. automobilio „Volvo V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinimai užfiksuoti ir 2020 m. rugpjūčio 9 d. apžiūros protokole su fotolentele (1 t., b. l. 64–71).

12. Nuteistojo R. G. akcentuota provokacija iš nukentėjusiojo A. M. pusės yra nepagrįsta ir nešalinanti baudžiamosios atsakomybės apeliantų atžvilgiu, nes byloje objektyviais įrodymais nustatytos aplinkybės, kad būtent smurtinio pobūdžio veiksmai pirmiausiai buvo atlikti nenustatytam asmeniui tyčia galva smūgiavus nukentėjusiajam A. M. į kairės pusės smilkinį. Pajutęs skausmą jis atsistojo ir, neatlikdamas jokių smurtinių veiksmų, skambino savo broliui V. M., kuriam viską papasakojo ir prašė atvažiuoti jo parsivežti. Taip pat jis kvietė ir policijos pareigūnus, tačiau A. K. to padaryti jam neleido atimdamas iš jo telefoną ir išjungdamas pradėtą pokalbį. Atvažiuojančio brolio V. M. kartu su A. K. A. M. laukė gatvėje, tačiau norėdamas grįžti į A. K. kiemą ir pasiimti ten paliktus savo daiktus, kelią jam pastojo pats A. K.. Vis tik A. M. nuėjus per kitą kiemo pusę kelią jam pastojo A. M. įvardintas asmuo A. B.. Tuo metu jis pajuto ir vieną smūgį kumščiu į nugarą, kurį jam sudavė iš, už jo, nugaros atėjęs R. G.. Liudytojui A. K. laikant A. M., jam smūgiavo ne tik A. B.. Nukentėjusiajam išsisukus nuo jo laikymo, ne mažiau kaip du smūgius sudavė ir L. A.. Taigi, dar liudytojo A. K. kieme prasidėjo smurtinio pobūdžio veiksmai A. M. atžvilgiu, kuriuos atliko nuteistieji. Toliau smurtas prieš A. M. tęsėsi ir Obelų gatvėje. Prieš pastarąjį smurtavo abu nuteistieji. Apeliantai nurodė, kad nukentėjusieji buvo aktyvūs, puolė nuteistuosius metaliniais vamzdžiais, tačiau tokia versija liko nepagrįsta, nes tiek nuteistųjų, tiek byloje apklaustų liudytojų parodymai dėl nukentėjusiųjų galimai turėtų vamzdžių yra nenuoseklūs, be to ir byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusieji įvykio metu būtų turėję nurodytus vamzdžius ar į juos panašius daiktus. Tokia išvada nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kurios pagrįstumu teisėjų kolegija neabejoja. Be to, teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog jei apeliantas R. G. ir būtų patyręs jo nurodytą sužalojimą galvoje, jis medikų pagalbos nekvietė, dėl galimo patirto sužalojimo į medikus nesikreipė, tačiau toliau aktyviai dalyvavo muštynėse. Visa tai patvirtina, kad R. G. nesiėmė būtinų priemonių savo interesų gynimui, nesirūpino savo sveikata, tačiau buvo linkęs toliau tęsti smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Visos šios aplinkybės paneigia apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, kad L. A. nesudavė smūgių ir neapgadino nukentėjusiojo turto, o A. M. sumušė ne apeliantai, bet A. B.. Būtent A. M. parodymai patvirtina, kad jam sveikata sutrikdyta nuteistųjų atliktais smurtinio pobūdžio veiksmais. Abejonių dėl L. A. dalyvavimo suduodant smūgius kumščiu bei spyriu koja nukentėjusiesiems į kaltinime nurodytas kūno vietas teisėjų kolegijai nekelia. Taip pat visiškai pagrįstai nuosprendis yra grindžiamas ir asmens parodymo atpažinti protokolais (2 t., b. l. 69–74, 81–86), kuriuose užfiksuota, kad nukentėjusieji L. A. atpažino kaip asmenį, atlikusį neteisėtus veiksmus. Nurodytas apeliaciniame skunde argumentas, jog L. A. neturėjo jokio motyvo mušti nukentėjusiuosius tik patvirtina, kad jo atžvilgiu yra teisingai inkriminuota nusikalstama veika, nes būtent muštynės viešoje vietoje be jokios aiškios priežasties vertintina kaip įžūlus elgesys, rodantis nepagarbą aplinkiniams.

14. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kilusios pasekmės – sukeltas fizinis skausmas, sugadintas svetimas turtas ir sutrikdyta viešoji rimtis bei tvarka, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su apeliantų neteisėtu veikimu – fiziniu smurtu nukreiptu prieš nukentėjusiuosius A. M. ir V. M. viešoje vietoje ir tyčiniu turto sugadinimu. Šia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kadangi nėra abejonių dėl apeliantų kaltės jiems padarius viešosios tvarkos pažeidimą aukščiau nurodytais neteisėtais veiksmais, kurie sukėlė ir šia veika padaromus padarinius. Abu apeliantai tiek įžūliai, tiek vandališkai elgėsi nuteistųjų atžvilgiu, padarant jiems nežymų sveikatos sutrikdymą bei apgadindami kaltinime nurodytais veiksmais nukentėjusiojo A. M. automobilį ir tokiu būdu padarant jam turtinę žalą. Taip pat spręsti, kad ne jų veiksmai buvo būtinoji kilusių padarinių sąlyga, prieštarautų aukščiau nurodytiems šios nutarties motyvams. Būtent nuteistųjų aktyvūs veiksmai, kurie visiškai patvirtina padarytos nusikalstamos veikos objektyviuosius jos sudėties požymius, o būtent kilusius padarinius, kurie numatyti tiesiogiai įstatyme, tuo pačiu patvirtina ir būtinąjį tiesioginį priežastinį ryšį, kuris tinkamai nustatytas pirmosios instancijos teismo ir aptartas skundžiamame nuosprendyje.

15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo priešingai vertinti byloje surinktų apeliantų kaltės įrodymų nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Be nuoseklių, išsamių ir detalių nukentėjusiųjų parodymų nuteistųjų kaltė visiškai pagrįstai grindžiama ir netiesioginiais byloje surinktais, ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Tas pačias įvykio aplinkybes nukentėjusieji nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, kurių atvykimas ir bendravimas su nukentėjusiaisiais yra užfiksuotas policijos pareigūnų tarnybinėmis vaizdo ir garso fiksavimo priemonėmis (2 t., b. l. 138–141). Taip pat A. M. 2020 m. rugpjūčio 9 d. pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 42–57), 2020 m. rugpjūčio 9 d. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėtas ir aprašytas automobilis „VOLVO V50“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 64–71), 2020 m. rugpjūčio 9 d. ROIK Nr. (duomenys neskelbtini) pranešimu patvirtinančiu, jog buvo sumuštas A. M., apgadintas jo automobilis (1 t., b. l. 72), 2020 m. rugpjūčio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria konstatuotas A. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 108–109), 2020 m. rugpjūčio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuotas V. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 170), 2020 m. spalio 15 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais (1 t., b. l. 117–121, 122–126), 2021 m. gegužės 5 d. asmens parodymo atpažinti protokolais (2 t., b. l. 69–74, 81–86) ir kita byloje esanti medžiaga, kuri tinkamai ištirta, objektyviai įvertinta ir nepaneigianti nukentėjusiųjų duotų parodymų. Pažymėtina, kad nukentėjusieji, būdami įspėti dėl melagingų parodymų davimo ir atsakomybės, nesant nustatytų byloje duomenų apie nukentėjusiųjų siekį nuteistuosius apkalbėti, davė nuoseklius ir logiškus parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl visiškai pagrįstai jų parodymais yra grindžiamas skundžiamas nuosprendis ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatyta.

16. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistųjų veiksmuose yra ne tik visi objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymiai, bet ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamojoje byloje analizuojama nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkai turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininkų parodymais, kaip jie suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininkų atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt.

17. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad L. A. ir R. G., būdami suaugę, pakaltinami asmenys, neabejotinai suvokė savo veikos neteisėtumą, pavojingumą, suvokė, kad suduodami smūgius kitam asmeniui gali sukelti fizinį skausmą, o taip pat viešoje vietoje tyčia gadindami svetimą turtą bei vartodami fizinį smurtą neabejotinai suvokė, kad gali sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, o jų veiksmų intensyvumas rodo, jog asmenys elgėsi sąmoningai, to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Priešingos išvados nėra pagrindo daryti, nes nors ir nuteistasis R. G. kvestionuoja skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jo tyčios pažeisti viešąją tvarką, tačiau byloje nustatyti ir tinkamai įvertinti objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai patvirtina aplinkybes, jog jis veikė tiesiogine tyčia padarant viešosios tvarkos pažeidimą, elgėsi įžūliai bei vandališkai viešoje vietoje – sudavė smūgius nukentėjusiesiems, apgadino svetimą turtą ir tokiu būdu suvokė, kad trikdo visuomenės rimtį, nes dėl sukelto triukšmo pasižiūrėti kas vyksta atėjo Š. T., kuris jau buvo nuėjęs ilsėtis. Taigi, byloje nustatyti ir objektyviais įrodymais pagrįsti visi BK 284 straipsnyje numatyti sudėties požymiai, todėl nėra abejonių, jog nuteistieji patraukti baudžiamojon atsakomybėn, teisingai kvalifikavus jų padarytus veiksmus.

18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su R. G. apeliacinio skundo argumentais, kad jis veikė baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis sąlygomis, t. y. būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo sąlygomis.

19. Būtinasis reikalingumas (BK 31 straipsnis) apibūdinamas kaip situacija, kai teisėtai padaroma žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams, to asmens ar kitų asmenų teisėms, jei toks pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Šiuo atveju būtinojo reikalingumo situacija nebuvo kilusi, joks pavojus nuteistiesiems ar kitiems kartu su jas buvusiems asmenims nebuvo kilęs ar grėsęs, todėl vertinti R. G. veiksmus šiuo aspektu nėra jokio pagrindo.

20. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, Nr. 2K-7-428/2010, Nr. 2K-294/2011 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju smurtinį elgesio modelį pasirinko pats apeliantas. Byloje jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina nukentėjusiųjų agresyvaus, pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi prieš R. G., ar kitą asmenį, išskyrus nurodytus jo paties teiginius, kad jam buvo suduota į galvą metaliniu vamzdžiu, kurį turėjo nukentėjusieji. Aplinkybės dėl nukentėjusiųjų turimų metalinių vamzdžių bei R. G. akcentuojamo sužalojimo nepasitvirtino jokiais bylos duomenimis. Bylos duomenys patvirtina, jog būtent jis sudavė nukentėjusiesiems, aktyviai dalyvavo sukeltose muštynėse, nevengė kilusio konflikto ir nesiekė jo baigties taikiu savo elgesiu, bet priešingai, itin intensyviai kartu su kitu nuteistuoju smurtavo A. M. atžvilgiu, V. M. liepė išjungti veikiančią automobilio signalizaciją, elgėsi vandališkai, apgadindamas nukentusiojo automobilį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pasirinkto elgesio modelis akivaizdu nesudaro būtinosios ginties situacijos. Bylos duomenimis, nukentėjusieji įvykio metu neturėjo jokių pavojingų, žalojančių daiktų, kuriuos būtų galėję panaudoti prieš R. G. ar L. A., tuo tarpu nuteistieji buvo agresyvūs ir keliantys akivaizdų pavojų nukentėjusiųjų sveikatai bei turtui, kas tik patvirtina R. G. atliktų veiksmų nusikalstamą, o ne gynybinį pobūdį.

22. Teisėjų kolegija nurodo, kad baudžiamoji ir administracinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą atskiriamos pagal kaltininko atliktų veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. ANK 481 straipsnio 1 dalis už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą nenumato padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent: necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus. Tuo tarpu BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir numato padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, Nr. 2K-170-699/2016). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams.

23. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad nuteistųjų veiksmais padaryta nusikalstama veika, kurios metu kilo ir įstatyme numatyti padariniai, todėl ji tinkamai kvalifikuota ir užtraukianti baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę apeliantų atžvilgiu.

24. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

25. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad apeliantai viešoje vietoje, nakties metu, veikdami bendrininkų grupėje, tyčia elgėsi įžūliai, nes naudojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tuo padarydami nežymų jų sveikatos sutrikdymą bei elgėsi vandališkai, nes apgadino nukentėjusiojo A. M. automobilį ir padarė turtinę žalą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Taigi žmogaus asmens neliečiamumas yra Konstitucijos saugoma vertybė ir nustatanti kitų asmenų laisvės ribas, t. y. pastarųjų elgesys leistinas tiek, kiek jis nepadaro žalos kitų asmenų asmens neliečiamybei. Apeliantai, smurtinio pobūdžio veiksmais prieš nukentėjusiuosius, kurių sveikata buvo nežymiai sutrikdyta, padarė žalą A. M. ir V. M. asmens neliečiamybei bei pažeidė konstitucinį imperatyvą laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Nurodytina ir tai, kad neteisėto smurto panaudojimas nukentėjusiesiems padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Konstitucija nurodo ir tai, kad asmens nuosavybė neliečiama (Konstitucijos 23 straipsnis), tačiau nuteistieji pasikėsino ir šią Konstitucijos saugomą vertybę ir savo vandališkais veiksmais apgadino A. M. automobilį, dėl ko šis patyrė turtinę žalą. Tokiais veiksmais apeliantai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį. Pagal teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimu nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012, 2K-408/2013, 2K-367-511/2018).

26. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017). Minėta, kad, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tačiau dėl aukščiau teisėjų kolegijos nurodytų aplinkybių padarytas nusikaltimas negali būti pripažintas mažareikšmiu ir apeliantas R. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, t. y. dėl veikos mažareikšmiškumo.

27. Apeliantas R. G. kvestionuoja ir skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria išspręstas civilinių ieškinių klausimas teigdamas, kad nepakanka byloje duomenų nustatyti, jog visa nukentėjusiųjų nurodyta priteisti turtinė žala yra susijusi priežastiniu ryšiu su apelianto padarytais veiksmais, taip pat nėra pakankamų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių visų nukentėjusiųjų pateiktų kainų realumą.

28. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, jog nuketėjusiojo patirta turtinė žala nesusijusi priežastiniu ryšiu su apelianto padarytais veiksmais, atmeta kaip nepagrįstus, nes nėra abejonių dėl objektyvaus nusikaltimo sudėties požymio – priežastinio ryšio tarp padarytų neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių tinkamo nustatymo. Šiuo klausimu teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi šios nutarties 14 punkte.

29. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad nukentėjusysis A. M. dėl apeliantų tyčinių vandališkų veiksmų apgadinant jo automobilį Volvo V50, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) patyrė 1 118,08 Eur turtinę žalą, nes buvo išdaužtas dešinės pusės priekinis keleivio pusės žibintas, įlenktas keleivio pusės galinis sparnas, taip pat įlenktos keleivio pusės priekinės durelės ir vairuotojo pusės galinės durelės. Patirtos turtinės žalos dydis pagrįstas į bylą pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio remonto sąmata (1 t., b. l. 114–116), todėl apeliaciniame skunde nurodytas argumentas dėl turtinės žalos neįrodytinumo laikytinas nepagrįstu ir prieštaraujančiu bylos medžiagai bei skundžiamo nuosprendžio motyvams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tinkamai išspręstas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems bei jų patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Be to šiais aspektais skundžiamas nuosprendis nekvestionuojamas apeliantų apeliaciniuose skunduose.

30. Apibendrindama aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju byloje leistinais, patikimais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir jų visuma yra įrodyta, kad apeliantai padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Nors ir apeliantas R. G. teigia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas atmestinai, tačiau teisėjų kolegija tokių duomenų nenustatė, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo pakankami ir objektyvūs tiek, jog teismas padarytų tinkamas išvadas dėl nuteistųjų kaltumo ir priimtų teisingą procesinį baigiamąjį sprendimą. Vertinant byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl apeliantų kaltės grindė byloje esančiais įrodymais, neobjektyvius atmesdamas, o objektyviais motyvuodamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, vertindamas jų visumą, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl apeliantų kaltės įrodytinumo, nepadarant nei esminių BPK pažeidimų, nei netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą. Esant tokiai teisėjų kolegijos išvadai, sutikti su apeliacinių skundų argumentais ir jų pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme.

31. Pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiųjų A. M. ir V. M. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir nusprendė jas išieškoti solidariai iš kaltinamųjų L. A. ir R. G. nukentėjusiųjų naudai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos solidariai. Proceso teisės normose nenustatyta solidari prievolė bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-352-701/2015, Nr. 3K-3-420/2011). Proceso dalyviai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Pagal BPK 105 straipsnio 3 dalį teismas nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, t. y. bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis. BPK VIII skyrius, reglamentuojantis proceso išlaidas ir jų atlyginimo tvarką, nenumato solidarios atsakomybės pagrindų. Taigi atsižvelgiant į visa tai pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas dėl solidaraus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai keisti skundžiamą nuosprendį, todėl tik patikslintina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis, nurodant, kad nukentėjusiųjų patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti išieškomos iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 700 Eur abiejų nukentėjusiųjų naudai.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

32. Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi nuteistajam R. G. paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė Angelė Fominienė (4 t., b. l. 144–145). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2022 m. liepos 4 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad R. G. antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-313-844/2022 išlaidas sudaro 103,33 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai (4 t., b. l. 166, 167–168)

33. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų A. M. ir V. M. interesus gynė jų atstovas advokatas Kęstutis Dobilas (4 t., b. l. 162), kuris teisiamojo posėdžio metu pateikė teisėjų kolegijai 2022 m. kovo 28 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) 400 Eur sumai už nukentėjusiųjų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 172) ir prašė jas šias išlaidas priteisti.

34. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Ši nuostata nuteistajam buvo išaiškinta 2022 m. kovo 24 d. nutartyje, kuria jam paskirta gynėja. Vertinamu atveju nuosprendį skundė pats nuteistasis R. G., išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagrindas panaikinti ar keisti apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį nenustatytas, nuteistojo apeliacinis skundas atmestas. Atsižvelgus į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių apelianto R. G. sunkią turtinę padėtį, kurios savo aktyviais veiksmais nuteistasis negalėtų pagerinti ir tokiu būdu sumokėti iš jo priteistinų išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, nors ir esant jam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu bedarbiui, tačiau jauno ir darbingo amžiaus, nėra pagrindo nepriteisti iš R. G. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal teismui pateiktą 2022 m. liepos 4 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad išieškotinos 103,33 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš apelianto R. G. už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

35. Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų L. A. ir R. G. apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi atmetami. Byloje pateiktas 2022 m. kovo 28 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) už teisines paslaugas patvirtina nukentėjusiųjų 400 Eur dydžio išlaidas, turėtas dėl advokato Kęstučio Dobilo teisinės pagalbos atstovaujant nukentėjusiuosius apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta iš esmės vieno 2022 m. liepos 4 d. teisiamojo posėdžio, kuris truko 1.10 val., neatliekant įrodymų tyrimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, nuteistiesiems priteisto civilinio ieškinio sumą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, jog nukentėjusiųjų atstovo prašoma priteisti suma už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme yra protinga, todėl išieškotina iš kiekvieno apelianto po 200 Eur nukentėjusiųjų A. M. ir V. M. naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistųjų L. A. ir R. G. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 14 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria solidariai iš kaltinamųjų L. A. ir R. G. nuspręsta išieškoti 700,00 Eur nukentėjusiojo A. M. ir nukentėjusiojo V. M. naudai, ir ją išdėstyti taip:

„Pripažinti nukentėjusiojo A. M. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir lygiomis dalimis jas išieškoti iš kaltinamųjų L. A. ir R. G., t. y. po 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų), nukentėjusiojo A. M. naudai.

Pripažinti nukentėjusiojo V. M. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir lygiomis dalimis jas išieškoti iš kaltinamųjų L. A. ir R. G., t. y. po 350,00 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų), nukentėjusiojo V. M. naudai.“.

Išieškoti iš nuteistojo R. G. 103,33 Eur (vieno šimto trijų eurų 33 ct) dydžio Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Išieškoti iš nuteistųjų L. A. ir R. G. po 200 Eur (du šimtus eurų) už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų A. M. ir V. M. naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.