Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje išnagrinėjusi nuteistojo D. M. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties, kuria nuteistajam D. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu D. M. yra pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2012-02-27 iki 2013-08-27 (kiek tai nepersipina su bausmės atlikimu pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendį) bei pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendį atlikta bausmė.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu kardomoji priemonė nuteistajam paskirta nebuvo, kadangi viso teisminio bylos nagrinėjimo metu jis atlikinėjo jam ankstesniu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Gavus Vilniaus pataisos namų administracijos pranešimą, jog Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu D. M. paskirtos 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas baigiasi 2016 m. liepos 20 d., Šiaulių apygardos teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam paskyrimo. Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, jog būdamas laisvėje nuteistasis darys naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas), 2016 m. liepos 14 d. nutartimi teismas paskyrė D. M. griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.

Skundu D. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir paskirti jam švelnesnę kardomąją priemonę. Nurodo, kad niekada nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, visada sąžiningai atvykdavo į teismo posėdžius, dalyvaudavo bylos nagrinėjime, sąžiningai atliko jam ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis nurodo, kad šiuo metu nebevartoja narkotinių medžiagų, išėjęs į laisvę norėtų užsiregistruoti darbo biržoje, pakeisti savo gyvenimą.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Teismas, skirdamas suėmimą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas ir atsižvelgti į BPK 127 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, jog Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi paskyręs nuteistajam D. M. kardomąją priemonę – suėmimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatų ir Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 str. 2 d.). Svarstant kardomosios priemonės paskyrimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šiuo atveju svarbu, kad byloje būtų duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis (šiuo atveju - nuteistasis) padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamo skundo kontekste svarbia aplinkybe laikytina tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu, dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Savo kaltės neneigia ir pats nuteistasis.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 d. d., ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Be to, BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti kaltinamojo (įtariamojo) dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pažymėtina, kad BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų.

Šiaulių apygardos teismas skundžiama nutartimi paskyrė nuteistajam D. M. kardomąją priemonę – suėmimą nustatęs tam pagrindą, numatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kad būdamas laisvėje jis gali daryti naujus nusikaltimus.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis suėmimo skyrimo pagrindas apygardos teismo buvo nustatytas pagrįstai. D. M. neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs sunkius nusikaltimus, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimų sąrašą. Pažymėtina, kad praeityje D. M. buvo ne kartą teistas - nusikalstamų veikų padarymo dienai trys kartus (o šiuo metu – septynis kartus) teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Šios aplinkybės neabejotinai apibūdina nuteistąjį kaip visuomenei pavojingą asmenį, linkusį pažeidinėti įstatymus, bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog anksčiau nuteistajam paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė. Šios išvados pagrįstumą patvirtina ir teismui Vilniaus pataisos namų administracijos pateiktas raštas, kuriame D. M. charakterizuojamas neigiamai. Pastarajame dokumente nurodoma, kad D. M. bausmės atlikimo metu net tris kartu buvo baustas už narkotikų vartojimą, laikosi subkultūros, jo kasdieniame elgesyje ryškus atsargumas, priklausomybė nuo kitų neigiamos įtakos, kriminalinės nuostatos ir autoritetų paieška, socialios vertybės neišsivysčiusios, aplinkos suvokimas nebrandus, orientuotas tik į fiziologinių poreikių patenkinimą, įtemptose situacijose neieško adekvačių problemos sprendimo būdų, autoritetingumą kitų nuteistųjų akivaizdoje dažniausiai linkęs išsikovoti draudžiama veikla, turi polinkį periodiškai dalyvauti skatinančiose pažeisti režimą veikose ir situacijose, atsakomybės, kaltės ir pareigos jausmai išvystyti nepakankamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bei kitos aukščiau nurodytos aplinkybės, nusikalstamų veikų darymo sistemingumas, susiformavusios nuteistojo antivisuomeninės nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje D. M. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Tuo pačiu teismas pažymi, kad nuteistojo skunde iš esmės ginčijamas tik BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo nustatymas (t. y. kad jis bėgs (slėpsis) nuo teismo), tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, kad Šiaulių apygardos teismas, paskirdamas nuteistajam kardomąją priemonę – suėmimą, šio pagrindo nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nenagrinėja ir plačiau nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su šiuo suėmimo taikymo pagrindu.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas, paskirdamas D. M. kardomąją priemonę – suėmimą, nei BPK nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, numatančių, jog niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Šiuo metu pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymas neprieštarauja proporcingumo, teisėtumo principams, todėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų nebus galima pasiekti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartimi D. M. paskirtą suėmimą palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.