Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų psichologines tarnybas dėl orumo pažeminimo, ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti gyvenimas kartu su rūkančiais asmenimis, nesikreipė. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovė, atsikirsdama į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kadangi buvo rūkoma bendro naudojimo patalpose (stacionare). Taip pat nebuvo iškabintų įspėjamųjų, draudžiančių rūkyti ženklų. Nebuvo patalpos, skirtos rūkymui.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos apsaugos reikalavimai“ 7 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad laikinojo stebėjimo patalpose (stacionare) apgyvendinti nuteistieji prižiūrimi ir kontroliuojami, kad patalpose nebūtų rūkoma.

Į bylą pateiktas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2019 m. balandžio 10 d. raštas Nr. S-967(3) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikia vadovaudamiesi Pravieniškių PN-AK nuostatais, pareiginėmis instrukcijomis ir pan. (b. l. 29). Aplinkybes, kad laikino stebėjimo patalpose (stacionare) apgyvendinti nuteistieji prižiūrimi ir kontroliuojami pareigūnų, kad patalpose nebūtų rūkoma, patvirtina ir Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. pažyma Nr. 41-6215 (b. l. 23).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui paaiškinimų bei įrodymų dėl įstaigoje iškabintų pranešimų, draudžiančių rūkyti bei įrengtos rūkymo patalpos, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl neiškabintų draudžiančių rūkyti ženklų bei neįrengtos rūkymo patalpos lieka nepaneigtos.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją rašytiniu prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti įstaigos patalpose (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją, jog kiti nuteistieji Pravieniškių PN-AK (stacionare) rūko, pareiškėjas nesikreipimo faktą patvirtino teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.

Dėl pareiškėjo pateiktų V. S., M. B., S. P., A. K. ir K. V. rašytinių paaiškinimų pažymėtina, jog teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais oficialiais duomenimis, pareiškėjo nurodyti asmenys atliko kartu su pareiškėju laisvės atėmimo bausmę, todėl akivaizdžiai galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi, be to, nėra įspėti bei pasirašę dėl melagingų įrodymų davimo ABTĮ nustatyta tvarka, todėl teismas jais nesiremia ir daro išvadą, kad byloje surinkta medžiaga paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl rūkymo bendrojo naudojimo patalpose.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. d. H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nustatyta, kad įstaiga pareiškėjui atliekant bausmę stacionaro patalpose ginčo laikotarpiu neužtikrino Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalies reikalavimo, t. y. neužtikrino, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą grindė patirtais nepatogumais, nurodė, kad tabako dūmais užterštas oras labai kenkia jo sveikatai. Kalėdamas tokiomis sąlygos jautė pastovų orumo pažeminimą, dvasinę kančią, fizinį skausmą.

Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. pažymoje Nr. 73(1)-162 (b. l. 22) nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų psichologines tarnybas dėl orumo pažeminimo, dvasinės kančios ar kitų psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti jo gyvenimas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad medicinos darbuotojų jam nėra nustatyta astma ar kiti sveikatos susirgimai.

Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų apie byloje nustatyto Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalies pažeidimo (neiškabintų įspėjamųjų užrašų ar ženklų apie draudimą rūkyti, neįrengtų specialių rūkymui skirtų patalpų) poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai (tinkamo apšvietimo stoka, neužtikrinta švari aplinka, tinkama valgymui, keliolika valandų viršyta laikymo areštinėje maksimali trukmė ir pan.) neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini pakankamai intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).

Teismo nuomone, byloje nustatytas pažeidimas nesukėlė pareiškėjui tokių pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.