Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. J. ir ieškovės J. J. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-205/2016 pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui D. J., tretiesiems asmenims (kreditoriams) UAB „Snoro lizingas“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB „Swedbank“, AB DnB bankas, UAB „Moki lizingas“ dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų ir atsakovo D. J. priešieškinį ieškovei J. J., tretiesiems asmenims (kreditoriams) UAB „Snoro lizingas“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB „Swedbank“, AB DnB bankas, UAB „Moki lizingas“ dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė J. J. patikslintu ieškiniu teismui prašė nutraukti jos ir atsakovo D. J. santuoką dėl atsakovo kaltės, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti išlaikymą vaikams po 80 Eur kiekvienam, padalinti santuokoje įgytą turtą ieškovės prašomu būdu, jai priteisiant 2/3 nekilnojamojo turto, o atsakovui 1/3 dalį, prašė priteisti 15000 Eur neturtinę žalą, nustatyti ieškovės naudai naudotis uzufrukto teise visu gyvenamuoju namu, padalinti prievoles kreditoriams, priteisti ieškovės išlaikymą turtu, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuokoje gimė trys vaikai, atsakovui netinkamai atliekant sutuoktinio pareigas, girtaujant, gyvenimas kartu tapo neįmanomas. Santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės, nes jis naudojo psichologinį smurtą ieškovės atžvilgiu. Ieškovė dėl to nuolat patiria išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, sutriko jos sveikata, patirtą žalą ieškovė vertina 15000 Eur suma.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad dalijant turtą yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, nes su ja lieka gyventi dukros, bei ji ginčija sūnaus gyvenamosios vietos nustatymą su atsakovu, todėl reikalinga užtikrinti vaikams pakankamo dydžio patalpas. Vien tai, kad nepilnamečių dukrų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Gyvenamasis namas yra pakankamo dydžio, jį padalijus būtų galima užtikrinti geras gyvenimo sąlygas visiems vaikams bei išvengti bendrų patalpų su ieškove. Nustačius uzufruktą, būtų pažeistos atsakovo, kaip dalies namo savininko, ir šalių sūnaus teisės. Ieškovės teiginiai, kad atsakovas ir toliau turės galimybę tęsti psichologinį smurtą, nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų smurtavęs prieš ieškovę ar vaikus. Atsakovė prašo nustatyti uzufruktą tik į namą bei prašo atsakovui priteisti 1/3 dalį žemės, ūkinių pastatų. Net ir nustačius uzufruktą į namą, atsakovas, turėdamas nuosavybės teisę į kito nekilnojamojo turto dalį, juo naudosis ir vis tiek su ieškove bendravimo neišvengs. Apeliantė nesutinka su automobilio Audi 100 Eur verte, teigdama, kad jo vertė yra 500 Eur. Tačiau 2013 m. ieškinyje dėl santuokos nutraukimo ji automobilį įvertino 300 Eur, o po trijų metų, automobiliui dėvintis, nurodo didesnę jo vertę, tai rodo ieškovės savanaudiškas paskatas. Jeigu automobilio vertė 500 Eur, atsakovas prašo jį priteisti ieškovei, atsakovui priteisiant kompensaciją. Apeliantė nurodė, kad neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, tačiau rezoliucinėje dalyje šiuo klausimu nepasisakė, reikalavimo dėl išlaidų priteisimo nepareiškė.

Ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.), patikslinant rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaikymo vaikams išieškojimo pagal priimtą sprendimą momentą.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo ir neturinės žalos

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismui nustatinėjant kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo, pablogėjus tarpusavio santykiams, ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus šalių įrodymus, neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.

Įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-254/2010; kt.). Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė J. J. ir atsakovas D. J. susituokė (duomenys neskelbtini) Pasvalio rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) Gyvenant santuokoje gimė trys vaikai: (duomenys neskelbtini) gimė sūnus M. J., (duomenys neskelbtini) gimė dukra V. J., (duomenys neskelbtini) gimė dukra D. J..

Bylos duomenys liudija, jog ieškovas ir atsakovė gyvendami santuokoje iki (2013-01-18) augino vaikus, bendrai vedė ūkį, įsigijo nekilnojamojo turto, kurį prižiūrėjo, atnaujino, stengdamiesi susikurti sau ir vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas. Tai liudija, kad esant palankioms aplinkybėms ir sutuoktinių norui, šalys gali sutarti. To reikalauja ir tas faktas, kad šeimoje auga trys vaikai, juos auklėti ir jais rūpintis teks buvusiems sutuoktiniams ir po santuokos nutraukimo.

Šalių ir liudytojų parodymai patvirtina, kad per trylika sutuoktinio gyvenimo metus tarp šalių būta trumpalaikių nesutarimų, ieškovas kartais po darbo išgerdavo, tačiau atsakovei toks elgesys kurį laiką buvo priimtinas, ji toleravo jo elgesį, charakterio bruožus. Tik paskutiniu metu, prieš santuokos nutraukimą, šalių santykiai ryškiai pablogėjo, ieškovė dėl nesutarimų buvo priversta kreiptis į policiją. Kaip matyti, šis faktas pablogino šeiminius santykius. Šalys kilusių ginčų nebespręsdavo gera valia. Liudytojai, tame tarpe ir policijos pareigūnas K. K., patvirtino, kad atsakovas yra ramaus, taikaus būdo. Tačiau atsakovo netinkamas elgesys šeimoje yra konstatuotas teismo nutartyse bei policijos nutarimuose, jie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.) ir jų negalima paneigti liudytojų parodymais, jie neabejotinai patvirtina, kad atsakovas yra kaltas dėl šeimos iširimo.

Tai, kad atsakovas yra nubaustas (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 2 d. numatytus pažeidimus, taip pat patvirtina, kad ieškovės ir atsakovo santykiai paskutiniu metu buvo itin konfliktiški. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas naudojo fizinį smurtą ieškovės ar vaikų atžvilgiu. Jo netinkamas elgesys, pasireiškęs girtavimu ir triukšmo kėlimu, buvo nukreiptas tik į ieškovę. Byloje nustatyta, kad pati ieškovė yra ūmaus būdo, nervinga, šaukdavo ant vaikų ir sutuoktinio, vartoja necenzūrinius žodžius. Tai patvirtino ne tik byloje apklausti liudytojai, bet ir šalių sūnus. Tik dėl ieškovės elgesio ir aptarto būdo sūnus nenori gyventi su motina. Todėl galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad iš dalies ir pati ieškovė savo elgesiu prisidėjo prie konfliktinės situacijos tarp sutuoktinių susidarymo, blogo psichologinio klimato bei nuolatinės įtampos namuose sukūrimo. Tai, kad abi šalys konfliktuodavo vaikų akivaizdoje, įtraukdavo į konfliktus ir vaikus, juos spręsdavo netinkamais ir neteisėtais būdais, ką patvirtina LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažyma ( b.l.79-86, II t.), nepaneigia ieškovės kaltės.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad santuokos iširimą lėmė netinkamas abiejų sutuoktinių tarpusavio pareigų vykdymas, naudojimasis savo teisėmis: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, nuolatiniai konfliktai, vaikų įtraukimas į juos, todėl teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė, negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011).

Paminėtina, kad abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2013).

Kadangi santuoka pagrįstai pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tai CK 3.70 straipsnio 2 dalis netaikytina. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Be to, byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad dėl ieškovei konstatuoto nuolatinio somatoforminio skausmo sutrikimo atsiradimo yra kaltas tik atsakovas, nes nėra jos medicininės dokumentacijos, negalima tiksliai nustatyti, kokiomis ligomis sirgo ieškovė iki santuokos sudarymo, kad tik konfliktiniai santykiai šeimoje galėjo turėti įtakos ligos atsiradimui ir paūmėjimui. Pati ieškovė pripažino, kad jau 2002 m. gydėsi ligoninėje dėl padidėjusios nervinės įtampos, o paskutiniu metu vykstantys konfliktai šeimoje tik sukėlė ligos paūmėjimą.

Dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Pagal CK 3.169 straipsnio 2 dalį, jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.

Ieškovė nesutinka, kad nepilnamečio sūnaus M. gyvenamoji vieta, atsižvelgus į vaiko norą ir interesus, būtų nustatyta su atsakovu, nes asmuo, kuris yra baustas administracine tvarka už tėvų valdžios nepanaudojimą ar panaudojimą priešingai vaikų interesams, naudojant psichologinį smurtą, sukėlusį somatoforminį skausmo sutrikimą ieškovei, negali atitikti vaiko interesų. Su tokiais apeliantės teiginiais negalima sutikti.

Pirmosios instancijos teismas vaiko gyvenamąją vietą nustatė išklausęs vaiko, sulaukusio 13 m. amžiaus ir galinčio išreikšti savo nuomonę (CK 3.164 str.), bei atsižvelgęs į teismo psichologijos ekspertizės išvadą, kurioje aiškiai nurodyta, kad M. nori gyventi su tėvu (atsakovu), šis noras nulemtas jo tarpusavio santykių su abiem tėvais ypatumais, jų tarpusavio santykių kokybe. Pagal ekspertizės duomenis M. santykiai su motina itin negatyvūs, kupini nuoskaudų, su tėvu – palankūs. Šiuo metu M. gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, nustačius bendravimo tvarką su mama, atitiktų jo interesus, atsirastų galimybė stabilizuoti jo emocinę būseną (b.l. 3-11, V t.).

Nors apeliantė teigia, kad byloje nėra neigiamai ją apibūdinančios medžiagos, tačiau LR Vaikų kontrolieriaus išvada nurodo, kad abu sutuoktiniai tarpusavyje konfliktuodami daro neigiamą įtaką vaikų psichologinei būsenai. Teismo ekspertizėje nustatytas faktas, kad nepilnamečio sūnaus emociniai sutrikimai, atsiradę dėl mamos elgesio, tėvų skyrybų. Garso įrašas, kuriame užfiksuota, kaip ieškovė savo pyktį dėl vaiko bendravimo su tėvu išlieja ant jo šaukdama, naudodama necenzūrinius žodžius, liudytojų dauguma nurodo, kad sūnus yra „linkęs“ prie tėvo, tiesiogiai patvirtina neigiamą mamos įtaką sūnaus psichinei, emocinei būsenai.

Atsakovas yra baustas administracine tvarka už tai, kad konfliktavo su ieškove, vartojo necenzūrinius žodžius, atsakovo priešiškas elgesys buvo nukreiptas į ieškovę, duomenų, kad atsakovas būtų naudojęs psichologinį ar fizinį smurtą tiesiogiai vaikų atžvilgiu, nenustatyta. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas rūpinasi vaikais, jų higiena, sveikata (veža pas gydytojus), lankosi mokykloje. Be to, šiuo metu M. yra 16 metų amžiaus, jis yra pakankamai subrendęs ir jo noras gyventi su tos pačios lyties asmeniu, savęs indentifikavimas su tėvu, perimti būdingus lyčiai ypatumus yra natūralus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiai dienai šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu labiau atitinka M. teises ir interesus.

Dėl išlaikymo vaikams priteisimo

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje išlaikymo dydis nesiejamas su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5, 3.3 str.) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius. Natūralu, kad vaikui augant jo poreikiai didėja. Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. G. C., bylos Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. E. Z. , bylos Nr. 3K-3-154/2011; kt.).

Spręsdamas priteistino iš atsakovo išlaikymo jo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymo klausimą, bylą nagrinėjęs teismas analizavo byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, vaikų poreikius, t. y. vadovavosi pirmiau nurodytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje reikšmingais pripažintais kriterijais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į šalių turtinę padėtį, sprendė, kad šalių ir jų vaikų interesų pusiausvyrą užtikrins po 60 Eur kas mėnesį kiekvienam teikiamas išlaikymas.

Taip pat atsižvelgtina, kad vaikai gyvena ne didmiestyje, neturi specialiųjų poreikių , gauna nemokamą maitinimą, paramą mokinio reikmenims įsigyti, todėl šalių dukrų poreikiai gali būti patenkinami mažesnės, nei minimalios mėnesinės algos, išlaikymu (CK 3.198 str. 1 d.).

Nors ieškovė, įrodinėdama išlaidų vaikų pragyvenimui dydį, pateikė kasos kvitus, tačiau jie tinkamai neįrodo ieškovės realiai turėtų išlaidų vaikų poreikiams tenkinti, nes tuose kvituose dauguma pirkinių negali būti skiriami vaikams. Ieškovė byloje taip pat nėra pateikusi vaikų poreikiams patenkinti reikalingų lėšų apskaičiavimo, iš kurio būtų matyti, jog vaikų išlaikymui per mėnesį reikia skirti po 160 Eur pagal jos tvirtinimus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, aiškiai nenurodė, nuo kada priteisia išlaikymą vaikams. Šią sprendimo dalį skundžia ir ieškovė, ir atsakovas. Atsakovas prašo nustatyti, kad išlaikymas priteisiamas nuo pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, nes visą laiką nuo ieškinio pateikimo dienos mokėjo laikiną (52,13 Eur) išlaikymą vaikams, skyrė papildomai lėšų vaikų poreikių patenkinimui bylinėjimosi laikotarpiu, pirko drabužius, maistą, daiktus, su jais leisdavo laisvalaikį.

Ieškovė prašo sūnaus gyvenamąją vietą nustačius su atsakovu, išlaikymą jam priteisti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o dukrų išlaikymą priteisti nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Kodėl išskiria šias datas, neaišku.

Pagal CK 3.200 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį principą, išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, bet ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas savo pareigos išlaikyti vaikus nevengė, vykdė 2013-01-18 teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones: teikė laikiną išlaikymą, leido su jais laisvalaikį, pirko drabužius, maistą, daiktus, vežė pas gydytojus, įsiskolinimo už išlaikymą tuo laikotarpiu nenustatyta. Ieškovė šių faktų neginčija. Taigi, atsakovas savo tėvo pareigą vaikams vykdė ir teikė jiems išlaikymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo priteisti išlaikymą nuo 2013-01-18, t.y. nuo ieškinio pateikimo dienos. Išlaikymas iš atsakovo nepilnametėms dukroms periodinėmis mėnesinėmis išmokomis po 60 Eur priteistinas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismui palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatoma su atsakovu, iš ieškovės išlaikymas sūnui priteistinas irgi nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo

Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo, nurodė, kad teismas nepagristai nenukrypo nuo turto lygių dalių principo, kadangi su ja lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, jos prasta sveikata, ji gauna nedideles pajamas. O jai tenkanti mažamečių vaikų priežiūra neleis susirasti geriau apmokamo darbo.

Tai, kad kartu su atsakove gyvena šalių nepilnametės dukros, ši aplinkybė tiesiogiai įvardyta CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, kaip pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, ir ji (aplinkybė) teikia pagrindą atsakovei, su kuria nustatyta šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, skirti didesnę dalytino turto dalį. Šalys augina tris vaikus, kurių tik dvi dukros lieka su ieškove. Su atsakovu lieka gyventi šalių nepilnametis sūnus, ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl šalims dalytino turto ir (arba) nukrypimo nuo lygių dalių principo masto. Nenustatyta, kad atsakovas draus dukroms naudotis jam skirtomis patalpomis gyvenamajame name, jeigu tai bus reikalinga, nes jo santykiai su dukromis normalūs, konfliktuoja tik su ieškove. Be to, nagrinėjamuoju atveju nors apeliantė nurodo, kad dukrų priežiūra jai trukdys susirasti geresnį darbą, tačiau tai yra tik ieškovės hipotetiniai samprotavimai, nes pati ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad vaikai yra savarankiški, patys išsiruošia į mokyklą, pavalgo, nes ji ryte į darbą išeina penktą valandą.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovei yra nustatytas somatoforminio skausmo sutrikimas, t.y. ieškovei dažnai skauda galvą, nors objektyviai jokie medicininiai tyrimai nepatvirtina organinės skausmų kilmės. Šis sutrikimas yra susijęs su emociniais konfliktais ar psichosocialinėmis problemomis. Taigi, išsprendus šalių ginčą ir nusistovėjus šalių santykiams tikėtina, kad ir ieškovės sveikatos būklė pagerės. Be to, byloje nėra nustatyta, kad ieškovės darbingumas yra sumažėjęs ar dėl ligos jai yra nustatytas neįgalumas.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ( CK 1.5 str.), teisėjų kolegiją daro išvadą, kad nukrypimas nuo lygių dalių principo yra nebūtinas ir neprieštarauja kiekvienos šalies bei kartu su atsakove liekančių gyventi nepilnamečių dukterų interesams.

Dėl sutuoktinių kilnojamojo turto padalinimo

Ieškovė nesutinka, kad santuokoje įgyto automobilio Audi 100 vertė yra 500 Eur, o ne 100 Eur, kaip nurodė teismas sprendime.

CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad sutuoktiniams nutraukiant santuoką dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi imtis papildomų įrodinėjimo priemonių dalytino turto vertei apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nustatyti, kai jam kyla pagrįstų abejonių dėl turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009). Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Šeimos teisėje nėra specialiųjų teisės normų dėl sutuoktinių turto vertinimo, todėl nagrinėjant ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo taikytinos bendrosios turto vertinimo taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu išaiškinta, kad dalijant sutuoktinių turtą turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Kokiais įrodymų šaltiniais remdamasis teismas nustato sutuoktinių turto vertę, priklauso ir nuo konkretaus turto rūšies. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).

Iš VĮ „Regitra“ pažymos nustatyta, kad sutuoktiniai santuokos metu įgijo automobilį Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1987 m. gamybos, eksploatuojamas jau 29 metus. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos nurodytą automobilio kainą nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teisme, skirti teismo ekspertizę neprašė (CPK 12, 178 str.), o vien tik ieškovės išdėstyti argumentai nėra pakankami nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į kilnojamojo turto rinkoje pateikiamus pasiūlymus įsigyti panašų turtą, bei nesant byloje kitų įrodymų, sprendžia, jog šio automobilio vertė gali būti apie 150 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino automobilio kainą pagal byloje pateiktus duomenis.

Dėl uzufrukto nustatymo

Apeliantė nurodo, kad teismas, atsisakydamas nustatyti uzufruktą naudotis gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), iki šalių vaikai sulauks pilnametystės, pažeidžia jos ir vaikų teisėtus interesus, nes dėl mažo gyvenamojo namo ploto neįmanoma nustatyti naudojimosi juo tvarkos, kad ieškovė nepatirtų atsakovo smurto.

Nutraukus santuoką, sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas) iki vaiko pilnametystės (CK 3.86 str. 2 d.). Iš esmės tokia pati nuostata įtvirtinta CK 3.71 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas vienam sutuoktiniui gali nustatyti uzufruktą į kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą. Taigi teisinis reglamentavimas nustato galimybę sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, teismo sprendimu gyventi ir naudotis kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančia gyvenamąja patalpa (kilnojamaisiais daiktais), jeigu ji (jie) yra priskirta (priskirti) šeimos turtui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokia teise sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, gali pasinaudoti tada, kai jis neturi kitos gyvenamosios patalpos ir negali jos įsigyti. Ši teisės norma apsaugo vaiko teisę į gyvenamąjį būstą tais atvejais, kai vienas iš vaiko tėvų gyvenamojo būsto neturi, tačiau geriau užtikrina vaiko interesus, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatoma būtent su tuo iš tėvų, o kito iš tėvų nuosavybės teisė apribojama, nustatant gyvenamosios patalpos uzufruktą (CK 3.86 str. 2 d., 4.141 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2006).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo nustatyti uzufruktą į atsakovui priklausančio namo dalį ne vien dėl vaikų interesų, o dėl jos nesutarimų su atsakovu. Ji turi gyvenamąją vietą, nes jai po santuokos nutraukimo priteista 1/2 gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini). Ginčo namo plotas yra 78 kv.m., jame gali gyventi dvi šeimos. Ieškovei yra paskirti naudotis 2 kambariai (16,52, 12,21 kv. m.), atsakovui – 1 kambarys (16,52 kv.m.), ieškovui ir atsakovei bendrai paskirta naudotis virtuvė. Pirmosios instancijos teismas nustatė naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką ir įpareigojo atsakovą įsirengti per tris mėnesius atskirą išėjimą iš gyvenamojo namo, taip išvengiant bendro naudojimosi patalpų su atsakovu ir sumažindamas konfliktų tikimybę iki minimumo.

Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, ieškovė prašo nustatyti uzufruktą tik į gyvenamojo namo dalį, tačiau atsakovui priklauso ne tik dalis gyvenamojo namo, bet ir dalis ūkinių pastatų, garažo, kuriais atsakovas naudotųsi, todėl šalys būtų priverstos bendrauti.

Su atsakovu lieka gyventi šalių sūnus, todėl nustačius uzufruktą, jis kartu su atsakovu turėtų persikelti gyventi į dabartinę atsakovo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nes kitos gyvenamosios vietos atsakovas neturi. Nurodyta dabartinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), atsakovui priklauso ne visa, o tik 1/3 dalis, kartu su kitais bendrasavininkais. Persikėlus gyventi į kaimą, t.y. atokesnę vietą, pasikeistų įprastinė vaiko gyvenamoji vieta, kuri pablogintų vaiko padėtį, nes pailgėtų kelias iki ugdymo, sveikatos įstaigos. Kaip minėta, nenustatyta, kad atsakovas draus savo dukroms naudotis jam tenkančiomis patalpomis, nepriklausomai nuo to, ar jis pats jomis naudosis ar ne.

Apeliantė nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad egzistuoja objektyvios priežastys, pagrindžiančios būtinumą nustatyti uzufruktą sutuoktinio namo daliai, ir kad jai su dukromis neužtenka gyvenamojo ploto gyventi jai priklausiančioje ½ namo dalyje.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į atsižvelgiant į 3.127 straipsnio 3 dalyje nurodytas ir konstatuotas bylos aplinkybes, kito, nei natūra, turto padalinimo būdo, teismas nagrinėjamu atveju negali parinkti, nes nei viena iš šalių nėra pajėgi už jai tenkančią dalį sumokėti kompensaciją kitam sutuoktiniui.

Teisėjų kolegija, remdamasi teismo nustatytomis aplinkybėmis, uzufrukto nustatymą reglamentuojančiomis teisės normomis ir pateiktais išaiškinimais, daro išvadą, kad apeliantės nurodomos aplinkybės pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertintos kaip nepakankamos spręsti, jog egzistuoja būtinybė nustatyti uzufruktą į ieškovui priklausančios ½ gyvenamosios patalpos dalį, todėl šis reikalavimas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai paskaičiavo bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, tačiau reikalavimo jas perskaičiuoti nepareiškė, todėl teismas dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad iš ieškovės buvo priteistos 99,00 Eur išlaidos valstybei už procesinių dokumentų įteikimą, nors 2012 m. rugsėjo 18 d. Nr. (1.2)-SP2-0108P Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu ji iki 2013-04-20 (b.l. 54, I t.), 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP3-045T – iki 2014-04-17, buvo 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, 2014 m. balandžio 15 d. Nr. (1.2)-SP1-0885 – iki 2015-04-15 50 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų ( b.l. 20, 21, IV t.), 2015 m. balandžio 15 d. Nr. (1.2)-SP1-14-T-893-0871 – iki 2016-04-15 100 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (b.l. 75, 76, V t.), yra pagrindas pakeisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš apeliantės valstybei priteista 99 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 41,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų (b. l. 86, VI t.), 200 Eur advokato pagalbos išlaidų (b.l.113, VI t.), ieškovė yra atleista nuo žyminio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, duomenų apie patirtas išlaidas už suteiktą antrinę pagalbą nėra pateikta. Įvertinant tai, kad su ieškove lieka gyventi dukros, kad jos turtinė padėtis blogesnė, kad ji neišgali bylinėtis be valstybės pagalbos, iš jos bylinėjimosi išlaidos atsakovui apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos ( CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies trečiu punktu,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria iš ieškovės J. J. valstybės naudai priteista 99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, ją panaikinant.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria išspręsti išlaikymo vaikams priteisimo klausimai, ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo D. J. a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą nuo 2016-06-30 dukterims V. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir D. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) po 60 eurų kas mėnesį kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, paskiriant ieškovę lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

Priteisti iš ieškovės J. J. a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą nuo 2016-06-30 sūnui M. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) po 60 eurų per mėnesį iki jo pilnametystės, sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, paskiriant atsakovą lėšų tvarkytoju uzufrukto teise“.