- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-22
- Bylos Nr.
- A-958-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00738-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Dalia Višinskienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas; Šiaulių TI), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Tik formaliai buvo supažindintas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nebuvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos higienos norma HN 76:1999. Skunde nurodė, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. Kamerose, kurių plotas nuo 16,26 kv. m iki 23,37 kv. m, buvo kalinama iki 8 asmenų, tai buvo žiaurios, nežmoniškos, antisanitarinės sąlygos. Kamerose yra keturi dviaukščiai gultai (vieno plotas 2 kv. m), atviras „tualetas-skylė“, kurį nuo kameros skiria vos pusantro metro aukščio sienelė, stalas, kurio ilgis 180 cm, o plotis 40 cm, ir dvi taburetės. Nurodė, jog tualetas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Be to, kiekvienas iš 8 asmenų kameroje laiko apie 30 kg nuosavų daiktų, t. y. televizorių, kompiuterį, maistą, rūbus. Tokioje kameroje judėti galėdavo tik vienas asmuo, kadangi laisvos vietos nebuvo, kiti buvo priversti gulėti arba sėdėti. Prie stalo geriausiu atveju susėdę galėdavo valgyti tik šeši iš aštuonių asmenų, likusieji valgydavo atšalusį maistą. Būnant 23 valandas per parą tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, yra labai sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, trūksta oro, yra ir kitų nepatogumų. Žiemą kamerose labai šalta, tvyro smarvė, drėgmė, o vasaros metu būdavo tvanku, karšta, drėgna. Kiekvieną dieną skaudėjo galvą, kameroje nuolat tvyrojo įtampa, jis tapo irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo. Administracija neretai nereaguodavo į skundus, prašymus, nespėdavo dėl žmonių pertekliaus. Kamerose nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai, dėl ko Šiaulių TI buvo labai triukšminga, kadangi prisikviesti pareigūnus galėdavo tik daužydami geležiniais daiktais. Atkreipė dėmesį, kad kamerose kvapas, kuriam esant teko gyventi, miegoti, valgyti, buvo neįmanomas. Gyvenamą patalpą nuo tualeto skyrė vos pusantro metro aukščio sienelė, o pats tualetas buvo be durų, taip pat neturėjo atskiros ventiliacijos. Kai kuriose kamerose nebuvo net sienelių, skiriančių tualetą nuo likusios kameros dalies. Langas įrengtas kitoje kameros pusėje. Kamerose nebuvo klozetų, tik tupimos skylės. Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai yra vos 15–16 kv. m, o kadangi pasivaikščioti išeidavo 6–8 asmenys, tekdavo tik stovėti (kiekvienam kalinamajam turi tekti 3 kv. m pasivaikščiojimo ploto). Stogeliai per maži, neteisingai įrengti, todėl visiškai negelbėjo nuo lietaus. Per laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas buvo labai dažnai kilnojamas iš vienos kameros į kitą, tekdavo iš naujo adaptuotis prie naujos aplinkos, naujų suimtųjų, naujos tvarkos, o tai sukeldavo didelį stresą, išgyvenimus. Dėl sveikatos problemų kreipdavosi į medicinos darbuotojus, du kartus – į psichologines tarnybas, tris kartus – į psichiatrą. Kvalifikuoto gydymo arba konsultacijų gauti negalėjo, trūkdavo vaistų. 2014 m. spalio 16 d. raštu kreipėsi į Šiaulių TI direktorių dėl ilgalaikio pasimatymo su žmona ir vaiku. Nors pareiškėjo statusas buvo tik suimtasis, tačiau Šiaulių TI direktorius atsisakė tenkinti jo prašymą. Gyvendamas perpildytose patalpose tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, jis patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebūdavo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią aplinkos baimę, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą, tuo buvo padaryta žala. Neturtinę žalą vertino 30 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 16–24) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2013 m. gegužės 3 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. lapkričio 17 d. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr.: 41 (teko ploto nuo 7,7 kv. m iki 2,89 kv. m), 43 (teko ploto nuo 9,2 kv. m iki 4,58 kv. m), 100 (teko ploto nuo 6,71 kv. m iki 2,77 kv. m), 89 (teko ploto nuo 18,73 kv. m iki 2,68 kv. m), 64 (teko ploto nuo 22,34 kv. m iki 4,5 kv. m), 82 (teko ploto nuo 7,63 kv. m iki 3,81 kv. m), 32 (teko ploto nuo 6,97 kv. m iki 3,5 kv. m), 46 (teko ploto nuo 18,33 kv. m iki 9,2 kv. m), 30 (teko ploto nuo 7,79 kv. m iki 3,34 kv. m), 10 (teko ploto nuo 5,42 kv. m iki 3,3 kv. m), 65 (teko ploto nuo 7,53 kv. m iki 4,52 kv. m). Kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau nuteistieji ir suimtieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. lapkričio 13 d. tikrino kamerą Nr. 10 (2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas Nr. EP-523). Nustatyta, kad išmatuota oro temperatūra nevertintina, nes buvo atidaryti langai, santykinė oro temperatūra, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Pelėsio nėra, sienos ir lubos išdažytos, tualetai nuo kamerų atskirti pertvaromis. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13, 2 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, o pareiškėjo įvardijami tariami trūkumai nebuvo užfiksuoti atliekamų patikrinimų metu. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyrius 2015 m. kovo 31 d. pateikė pažymą Nr. 60/09-11380. Joje pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Pareiškėjas savo skunde teismui nurodė, kad nebuvo suteikiamas kvalifikuotas gydymas, tačiau savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė, kada kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, į kokį gydytoją, kada jam pagalba nebuvo suteikta arba buvo suteikta nekvalifikuota pagalba, todėl atsakovas manė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia bendro pobūdžio prielaidomis, neįrodo jo jokiais pagrįstais faktais ar įrodymais. Vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas grindė savo poziciją tik skunde nurodytomis frazėmis, nurodant abstrakčias aplinkybes pagal higienos normas kas turi būti laisvės atėmimo vietų įstaigose, o nenurodant, kaip tai susiję su pačiu pareiškėju ir neįrodant, kad buvo pažeistos būtent pareiškėjo teisės. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovas taip pat prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 5 d. sprendimu (b. l. 112–121) pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249, 6.250 straipsnių, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi daryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. kovo 25 d. pažymoje Nr. 60/09-1013 „Dėl D. B.“ nurodyta, kad pareiškėjas įstaigoje tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 16,26 kv. m iki 26,60 kv. m, kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų. Teismas nustatė, jog iš viso pareiškėjas per skundžiamą laikotarpį Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 479 dienas. Per šį laikotarpį 96 dienas pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, tačiau pažymėjo, kad iš šių 96 dienų tik 15 dienų teko mažesnis nei 3 kv. m gyvenamasis plotas. Taigi daryta išvada, jog pareiškėjas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI argumentai, jog įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Kita vertus, atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyta.
Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. kovo 20 d. pažymoje Nr. 61/04-594 nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. 62/08-349 „Apie D. B. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Taisyklių, HN 76:2010, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kurie atitverti ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, ji padengta lengvai valoma danga. Šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo kamerose jokie teisės aktai nenumato. Taip pat nurodyta, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m. Vadovaujantis tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji.
Šiaulių TI apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 60/09-11380 nurodyta, kad vadovaujantis Taisyklių 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas normas ir duomenis, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo, pagalbos mygtuko nebuvimo laikyti nepagrįstais.
Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu Šiaulių TI buvo atlikti keli Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai. 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Apgyvendinimo kameras valosi patys suimtieji, valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus, valymui skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda. Kiekviename aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti, valymo inventorius jose yra. 2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. EP-523 nurodyta, kad kameroje Nr. 10 (joje pareiškėjas buvo nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d.) oro temperatūros matavimų rezultatai nevertinti, nes matavimo metu kameroje buvo laikomas atidarytas langas, dirbtinė apšvieta atitiko numatytus reikalavimus. Taip pat nurodyta, jog kameroje pelėsio nėra, grindys išklotos plytelėmis, sienos ir lubos išdažytos, tualetai nuo kamerų atskirti pertvaromis.
Nors pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų sąlygų būnant Šiaulių TI pablogėjo sveikata, tačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai jo sveikata pablogėjo, kokias ligas, susirgimus lėmė buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygos. Kaip matyti iš pareiškėjo ligos istorijos, jis į gydytojus kreipėsi dėl galvos skausmo, (medicininiuose dokumentuose nurodoma, jog turėjęs galvos traumų), bėrimo, dėl baimės būti vienam. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas niekaip nepagrindė, jog tokie susirgimai galėjo būti nulemti prastų sąlygų kamerose. Teismas, vertindamas tai, kad pareiškėjui visada Šiaulių TI buvo teikiama medikų konsultacija (yra nemažai įrašų, jog pareiškėjas pats medikų konsultacijos atsisako), atliekami tyrimai, skiriami vaistai, vertino, kad pareiškėjo nusiskundimai, jog būtent dėl Šiaulių TI sąlygų jam pablogėjo sveikata, yra nepagrįsti.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nei Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus. Pagal BVK bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Kadangi paprastai tardymo izoliatoriuose paliekami asmenys tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė taip pat negali būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-526/2014).
Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo konstatuoti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys (nepriimtinos kalinimo sąlygos) turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį, kuris priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 100–101 paragrafai). Taigi vertinta, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-526/2014).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis Šiaulių TI nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Tik formaliai buvo supažindintas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nebuvo pasirašytinai supažindintas su HN 76:1999. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi. Ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108 patvirtintu tvarkos aprašu „Dėl naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o apie įteikimą liudijantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Pažymėta, jog pats pareiškėjas patvirtino faktą, jog jis su suimtojo teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis buvo supažindintas ir informacinis lankstinukas jam buvo įteiktas (nurodė, kad tik formaliai). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, atmesti kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis per laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. buvo labai dažnai kilnojamas iš vienos kameros į kitą, dėl to vis reikėdavo adaptuotis prie naujos aplinkos, naujų suimtųjų, naujos tvarkos, tai sukeldavo didelį stresą. Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą teismas sprendė, kad pareiškėjas be aiškios priežasties (atsakovas jos nenurodė) per 1,5 metų laikotarpį iš vienos kameros į kitą buvo keliamas 7 kartus. Kitais kartais pareiškėjas buvo keletui dienų išvykęs, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į didelę suimtųjų kaitą įstaigoje, neturėjo pareigos po pertraukos grąžinti pareiškėją į tą pačią kamerą. Taip pat pažymėta, kad nors byloje nėra pateikta atsakovo paaiškinimų, kodėl pareiškėjas minėtus 7 kartus buvo keliamas iš vienos kameros į kitą, tačiau, atsižvelgiant į nedidelį perkėlimų skaičių (7) per 1,5 metų laikotarpį, spręsta, kad šiuo atveju pažeidimų, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų, nenustatyta.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuota, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėta, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad Šiaulių TI netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai turėjo poveikį sveikatai). Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, vertindamas, jog iš 479 dienų, praleistų Šiaulių TI, tik 15 dienų pareiškėjui teko mažesnis nei 3 kv. m kameros plotas, 81 dieną – kameros plotas, artimas normai, o 383 dienas ploto norma nebuvo pažeista, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas manė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 400 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos yra tenkintas iš dalies.
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu ir jo papildymu (b. l. 123–124, 131–139) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.
Teigia, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas net nebandė gilintis į daugelį Šiaulių TI pažeidimų, tačiau vadovavosi abstrakčiais, deklaratyviais atsakovo teiginiais.
Pareiškėjas visiškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo neturtinės žalos dydžio apskaičiavimu, kadangi iš 479 Šiaulių TI praleistų parų, dienų, kai kamerų plotas, tenkantis vienam nuteistajam, neatitiko 3,6 kv. m normos, buvo kur kas daugiau. Pažymi, kad atskaičiavus visus baldus (įrangą), likdavo dar mažiau gyvenamosios erdvės. Teigia, jog daugelyje kamerų nebuvo sienelių tarp sanitarinių mazgų ir likusios gyvenamosios dalies.
Pareiškėjas skunde prašė išreikalauti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus dokumentus, liudijančius apie kalinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo detalaus grafiko nuteistųjų skaičiaus, dėl šios priežasties buvo suklaidintas atsakovo labai netikslia, melaginga informacija dėl nuteistųjų skaičiaus kamerose.
Pažymi, jog Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama panašaus pobūdžio byla Nr. I-31-289/2015, kurioje teismas pripažino pažeidimą dėl to, kad signalizacijos (pagalbos) mygtukai suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (kamerose) nėra įrengti. Šioje byloje taip pat buvo konstatuota, kad Šiaulių TI pažeidė HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis sanitariniais mazgais.
Tvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose vienam nuteistajam tekdavo daugiausiai 2,88 kv. m, kas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 178 „Dėl kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 83 punkto, Taisyklių 21 punkto reikalavimus. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.
Mano, jog teismas dėl jo (nuteistojo) socialinės padėties atsakovui sudarė palankesnes sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128–130) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Nors pareiškėjas tvirtina, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių niekaip nedetalizuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgęs į tai, jog iš 479 dienų, praleistų Šiaulių TI, tik 15 dienų pareiškėjui teko mažesnis nei 3 kv. m kameros plotas, 81 dieną – kameros plotas, artimas normai, o 383 dienas ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad, jo teigimu, buvo tik formaliai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka, Šiaulių TI kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo per mažas, sanitariniai mazgai netinkamai įrengti, pagalbos iškvietimo mygtukai neįrengti, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, pasivaikščiojimų trukmė per trumpa, nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai.
Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo detalaus grafiko, kuriame būtų nurodytas nuteistųjų skaičius: Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi įpareigojo Šiaulių TI pateikti teismui medžiagą, susijusią su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, taip pat ir apie kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, asmenų, kalėjusių kartu su pareiškėju, skaičių. Atsakovas, vykdydamas šia nutartimi nustatytus įpareigojimus, be kita ko, teismui pateikė 2015 m. kovo 25 d. pažymą Nr. 60/09-10513 „Pažyma dėl D. B.“ (b. l. 26–36), kurioje tiksliai nurodytos kameros, kuriose kalėjo pareiškėjas, jų plotas ir asmenų, buvusių jose, skaičius. Iš šios pažymos galima spręsti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,68 kv. m iki 11,17 kv. m. Sprendžiant iš atsakovo pateiktų duomenų, ginčo laikotarpiu pareiškėjas 129 dienas, o ne 96 dienas, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, neatitinkančiose, kamerose. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad parų, kai kamerose 3,6 kv. m plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo ženkliai daugiau nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kadangi asmeniui tenkantis plotas turėtų būti nustatomas, atskaičiavus baldų ir įrangos užimamą plotą, yra nepagrįstas: nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant kamerose vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, neįskaičiuoti baldais ar kitais reikmenimis užstatyto plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekdavusį plotą kamerose, pagrįstai neatsižvelgė į baldų ir kitų įrenginių imamą plotą, tačiau, nustatęs pareiškėjui tekusio ploto trūkumus, pagrįstai į tai atsižvelgė nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino ir iš to, kad jis su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarka, pacientų teisėmis ir pareigomis buvo supažindintas formaliai. Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnyje numatyta, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Ginčui aktualiu laikotarpiu aktualaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108 patvirtinto Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo (b. l. 71–73) 7 punkte numatyta, kad Socialinės reabilitacijos skyrius rengia, o pasikeitus informacijai, koreguoja informacinį lankstinuką, kuriame pateikiama aktuali informacija apie laikymo tardymo izoliatoriuje tvarką ir sąlygas bei suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir atsakomybę. Šio aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o apie įteikimą liudijantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad lankstinukas su jame nurodyta informacija jam buvo įteiktas, tačiau laikė, jog ši informacija pateikta formaliai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nebuvo pagrindo pripažinti.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose buvo netinkamai įrengti, pažymėtina, jog HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. kovo 30 d. pažymoje apie D. B. laikymo sąlygas Nr. 62/08-348 (b. l. 40–41) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Unitazų nėra įrengta: yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Kaip minėta, vadovaujantis HN 76:2010 21 punktu, sanitariniame mazge turi būti unitazas. HN 76:2010 termino „unitazas“ apibrėžimo nėra, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4 punktu, unitazas – tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju pats atsakovas pripažino, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose unitazai nėra įrengti, darytina išvada, kad sanitariniai mazgai neatitiko HN 76:2010 reikalavimų, todėl pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.
Taip pat yra nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad aplinkybė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo pagalbos mygtuko, nepatvirtina Šiaulių TI veikos neteisėtumo: Taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors Taisyklių 2 punktas ir nustato, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2015 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 60/09-11380 (b. l. 68) nurodytą teiginį, kad pagalbos mygtuko įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo argumentus dėl suteikiamo nepakankamo laiko pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Higienos normos HN 76:2010 11 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Taisyklių 1 punkte nurodyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti. IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema (b. l. 69) patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Šiaulių TI yra įrengti. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nei HN:76:2010, nei Taisyklėse nėra numatyti konkretūs kiemelių dydžiai.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus, kadangi jam nebuvo užtikrinamas pakankamas plotas, kamerose nebuvo įrengti pagalbos mygtukai, sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl neturtinė žala pareiškėjui turi būti atlyginta.
Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 30 000 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 1 200 Eur suma.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.