Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. B. skunde ir teismo posėdžio metu Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Tik formaliai buvo supažindintas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nebuvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos higienos norma HN 76:1999.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir ŠTI) buvo kalinamas nuo 2013-05-03 iki 2014-11-17. ŠTI buvo kalinamas kamerose, kurių plotas nuo 16,26 kv. m iki 23,37 kv. m, buvo kalinama iki 8 asmenų, buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, teigia, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos normaliai kalėti. Kamerose yra keturi dviaukščiai gultai (vieno plotas 2 kv. m), atviras „tualetas-skylė“, kurį nuo kameros skiria vos pusantro metro aukščio sienelė, stalas, kurio ilgis 180 cm, o plotis 40 cm, ir dvi taburetės. Nurodo, jog tualetas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Be to, kiekvienas iš 8 asmenų kameroje laiko apie 30 kg nuosavų daiktų, t. y. televizorių, kompiuterį, maistą, rūbus. Tokioje kameroje judėti galėdavo tik vienas asmuo, kadangi laisvos vietos nebuvo, kiti buvo priversti gulėti arba sėdėti. Prie stalo geriausiu atveju susėdę galėdavo valgyti tik šeši iš aštuonių asmenų, likusieji valgydavo atšalusį maistą. Būnant 23 valandas per parą tokiomis nežmoniškomis sąlygomis yra labai sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, trūksta oro, yra ir kitų nepatogumų. Žiemą kamerose labai šalta, tvyro smarvė, drėgmė, vasaros metu būdavo tvanku, karšta, drėgna. Kiekvieną dieną skaudėjo galvą, kameroje nuolat tvyrojo įtampa, tapo irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo. Administracija neretai nereaguodavo į skundus, prašymus, nespėdavo dėl žmonių pertekliaus. Kamerose nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai, dėl ko ŠTI buvo labai triukšminga, kadangi prisikviesti pareigūnus galėdavo tik daužydami geležiniais daiktais (šaukštais, lėkštėmis).

Atkreipė dėmesį, kad kamerose kvapas, kuriam esant teko gyventi, miegoti, valgyti, buvo neįmanomas. Gyvenamą patalpą nuo tualeto skyrė vos pusantro metro aukščio sienelė, o pats tualetas buvo be durų, taip pat neturėjo atskiros ventiliacijos. Kai kuriose kamerose nebuvo net sienelių, skiriančių tualetą nuo likusios kameros dalies. Langas įrengtas kitoje kameros pusėje, todėl kvapas nuo tualeto prieš išsisklaidant praeina per visą kamerą. Kamerose nebuvo klozetų, tik tupimos skylės.

ŠTI pasivaikščiojimo kiemeliai yra vos 15–16 kv. m, o kadangi pasivaikščioti išeidavo 6–8 asmenys, tekdavo tik stovėti (kiekvienam kalinamajam turi tekti 3 kv. m pasivaikščiojimo ploto). Stogeliai per maži, neteisingai įrengti, todėl visiškai negelbėjo nuo lietaus.

ŠTI per laikotarpį nuo 2013-05-03 iki 2014-11-17 pareiškėjas buvo labai dažnai kilnojamas iš vienos kameros į kitą, tekdavo iš naujo adaptuotis prie naujos aplinkos, naujų suimtųjų, naujos tvarkos, o tai sukeldavo didelį stresą, išgyvenimus. Dėl sveikatos problemų kreipdavosi į medicinos darbuotojus, du kartus į psichologines tarnybas, tris kartus į psichiatrą. Kvalifikuoto gydymo arba konsultacijų gauti negalėjo, trūkdavo vaistų.

2014-10-16 raštu kreipėsi į ŠTI direktorių dėl ilgalaikio pasimatymo su žmona ir vaiku. Nors pareiškėjo statusas buvo tik suimtasis, tačiau ŠTI direktorius atsisakė tenkinti jo prašymą.

Gyvendamas perpildytose patalpose tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebūdavo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią aplinkos baimę, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą, tuo buvo padaryta žala. Neturtinę žalą vertina 30 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (16–24 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodo, kad prašo bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-03-25 pažymos Nr. 60/06-10513 „Dėl D. B.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2013-05-03 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014-11-17. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr.: 41 (teko ploto nuo 7,7 kv. m iki 2,89 kv. m), 43 (teko ploto nuo 9,2 kv. m iki 4,58 kv. m), 100 (teko ploto nuo 6,71 kv. m iki 2,77 kv. m), 89 (teko ploto nuo 18,73 kv. m iki 2,68 kv. m), 64 (teko ploto nuo 22,34 kv. m iki 4,5 kv. m), 82 (teko ploto nuo 7,63 kv. m iki 3,81 kv. m), 32 (teko ploto nuo 6,97 kv. m iki 3,5 kv. m),46 (teko ploto nuo 18,33 kv. m iki 9,2 kv. m), 30 (teko ploto nuo 7,79 kv. m iki 3,34 kv. m), 10 (teko ploto nuo 5,42 kv. m iki 3,3 kv. m), 65 (teko ploto nuo 7,53 kv. m iki 4,52 kv. m).

Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014-11-13 tikrino kamerą Nr. 10 (2014-11-24 patikrinimo aktas Nr. EP-523). Nustatyta, kad išmatuota oro temperatūra nevertintina, nes buvo atidaryti langai, santykinė oro temperatūra, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Pelėsio nėra, sienos ir lubos išdažytos, tualetai nuo kamerų atskirti pertvaromis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas pabrėžia, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (56-60 punktais), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taip pat teisės aktuose numatyta, kad kameroje turi būti valymo inventoriaus komplektas (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis ir kibiras). Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių tardymo izoliatorius neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t.y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietos kameros tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. HN 27 punktas numato, kad šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, o pareiškėjo įvardijami tariami trūkumai nebuvo užfiksuoti atliekamų patikrinimų metu. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas ginčui aktualiais laikotarpiais nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyrius 2015-03-31 pateikė pažymą Nr. 60/09-11380. Joje pažymėjo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-176, 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.

Pareiškėjas savo skunde teismui nurodo, kad nebuvo suteikiamas kvalifikuotas gydymas, tačiau savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais, nenurodo, kada kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, į kokį gydytoją, kada jam pagalba nebuvo suteikta arba buvo suteikta nekvalifikuota pagalba, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia bendro pobūdžio prielaidomis, neįrodo jo jokiais pagrįstais faktais ar įrodymais, todėl pretenzijos Šiaulių tardymo izoliatoriaus sveikatos priežiūros tarnybai neturi pagrindo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pastarųjų teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas.

Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodo neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodo jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjas grindžia savo poziciją tik skunde nurodytomis frazėmis, nurodant abstrakčias aplinkybes pagal higienos normas kas turi būti laisvės atėmimo vietų įstaigose, o nenurodant, kaip tai susiję su pačiu pareiškėju ir neįrodant, kad buvo pažeistos būtent pareiškėjo teisės. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjo D. B. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-03-25 pažymoje Nr. 60/09-1013 „Dėl D. B.“ (26–36 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjas įstaigoje tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2013-05-03 iki 2014-11-17. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 16,26 kv. m iki 26,60 kv. m, kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų.

Pareiškėjas ŠTI kameroje Nr. 41 (23,10 kv. m) buvo laikomas nuo 2013-05-03 iki 2013-07-08, nuo 2013-08-21 iki 2013-10-21, kameroje buvo 3–8 asmenys; kameroje Nr. 43 (18,33 kv. m) – nuo 2013-07-09 iki 2013-07-31, kameroje buvo 2–5 asmenys; kameroje Nr. 100 (20,14 kv. m) – nuo 2013-08-14 iki 2013-08-16, nuo 2014-03-24 iki 2014-05-14, nuo 2014-07-02 iki 2014-07-22, kameroje buvo 3–8 asmenys; kameroje Nr. 89 (18,73 kv. m) – nuo 2013-10-25 iki 2014-01-17, kameroje buvo 1–7 asmenys; kameroje Nr. 64 (22,34 kv. m) – nuo 2014-01-22 iki 2014-01-23, kameroje buvo 2–5 asmenys; kameroje Nr. 82 (22,38 kv. m) – nuo 2014-01-24 iki 2014-03-23, kameroje buvo 3–6 asmenys; kameroje Nr. 32 (20,91 kv. m) – nuo 2014-05-21 iki 2014-06-04, nuo 2014-06-19 iki 2014-06-30, nuo 2014-07-23 iki 2014-09-03, kameroje buvo 2–6 asmenys; kameroje Nr. 46 (18,33 kv. m) pareiškėjas buvo 2014-06-18, kameroje buvo 1–2 asmenys; kameroje Nr. 30 (23,37 kv. m) – nuo 2014-09-04 iki 2014-10-20, kameroje buvo 3–7 asmenys; kameroje Nr. 10 (16,26 kv. m) – nuo 2014-10-31 iki 2014-11-03, kameroje buvo 3–5 asmenys; kameroje Nr. 65 (26,60 kv. m) – nuo 2014-11-04 iki 2014-11-17, kameroje buvo 3–5 asmenys.

Iš viso pareiškėjas per skundžiamą laikotarpį Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 479 dienas. Per šį laikotarpį 96 dienas pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, tačiau pažymėtina, kad iš šių 96 dienų tik 15 dienų teko mažesnis nei 3 kv. m gyvenamasis plotas.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad ŠTI argumentai, jog įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl ŠTI administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nenustatyta.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-03-20 pažymoje Nr. 61/04-594 (37 b. l.) nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2013-05-30 iki 2014-11-17 pareiškėjas į ŠTI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015-03-30 pažymoje Nr. 62/08-349 „Apie D. B. laikymo sąlygas“ (40–41 b. l.) nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-09-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kurie atitverti ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, ji padengta lengvai valoma danga. Šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo kamerose jokie teisės aktai nenumato. Taip pat nurodyta, kad ŠTI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. ŠTI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m. Vadovaujantis tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-03-31 pažymoje Nr. 60/09-11380 nurodyta, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas ŠTI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas normas ir duomenis, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo, pagalbos mygtuko nebuvimo laikytini nepagrįstais.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu ŠTI buvo atlikti keli Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai. 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodyta, kad ŠTI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Apgyvendinimo kameras valosi patys suimtieji, valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus, valymui skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda. Kiekviename aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti, valymo inventorius jose yra. 2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. EP-523 nurodyta, kad kameroje Nr. 10 (joje pareiškėjas buvo nuo 2014-10-31 iki 2014-11-03) oro temperatūros matavimų rezultatai nevertinti, nes matavimo metu kameroje buvo laikomas atidarytas langas, dirbtinė apšvieta atitiko numatytus reikalavimus. Taip pat nurodyta, jog kameroje pelėsio nėra, grindys išklotos plytelėmis, sienos ir lubos išdažytos, tualetai nuo kamerų atskirti pertvaromis.

Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų sąlygų būnant ŠTI pablogėjo sveikata, tačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai jo sveikata pablogėjo, kokias ligas, susirgimus lėmė buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygos. Kaip matyti iš pareiškėjo ligos istorijos, jis į gydytojus kreipėsi dėl galvos skausmo, (medicininiuose dokumentuose nurodoma, jog turėjęs galvos traumų), bėrimo, dėl baimės būti vienam. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas niekaip nepagrindė, jog tokie susirgimai galėjo būti įtakoti prastų sąlygų kamerose. Teismas, vertindamas tai, kad pareiškėjui visada ŠTI buvo teikiama medikų konsultacija (yra nemažai įrašų, jog pareiškėjas pats medikų konsultacijos atsisako), atliekami tyrimai, skiriami vaistai, vertina, kad pareiškėjo nusiskundimai, jog būtent dėl ŠTI sąlygų jam pablogėjo sveikata, yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas.

To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nei Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus. Pagal BVK bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Kadangi paprastai tardymo izoliatoriuose paliekami asmenys tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė taip pat negali būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-526/2014).

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam, jog būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys (nepriimtinos kalinimo sąlygos) turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį, kuris priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 100–101 paragrafai). Taigi vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-526/2014).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Tik formaliai buvo supažindintas su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nebuvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos higienos norma HN 76:1999.

Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašai tvirtinami šių įstaigų direktorių įsakymais. Suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108 patvirtintu tvarkos aprašu „Dėl naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o apie įteikimą liudijantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Pažymėtina, jog pats pareiškėjas patvirtina faktą, jog jis su suimtojo teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka bei sąlygomis buvo supažindintas ir informacinis lankstinukas jam buvo įteiktas (nurodo, kad tik formaliai). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog jis per laikotarpį nuo 2013-05-03 iki 2014-11-17 buvo labai dažnai kilnojamas iš vienos kameros į kitą, dėl to vis reikėdavo adaptuotis prie naujos aplinkos, naujų suimtųjų, naujos tvarkos, tai sukeldavo didelį stresą. Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą teismas sprendžia, kad pareiškėjas be aiškios priežasties (atsakovas jos nenurodė) per 1,5 metų laikotarpį iš vienos kameros į kitą buvo keliamas 7 kartus. Kitais kartais pareiškėjas buvo keletui dienų išvykęs, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į didelę suimtųjų kaitą įstaigoje, neturėjo pareigos po pertraukos grąžinti pareiškėją į tą pačią kamerą. Taip pat pažymėtina, kad nors byloje nėra pateikta atsakovo paaiškinimų, kodėl pareiškėjas minėtus 7 kartus buvo keliamas iš vienos kameros į kitą, tačiau, atsižvelgiant į nedidelį perkėlimų skaičių (7) per 1,5 metų laikotarpį, spręstina, kad šiuo atveju pažeidimų, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų, nenustatyta.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad Šiaulių TI netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai turėjo poveikį sveikatai).

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, vertindamas, jog iš 479 dienų, praleistų ŠTI, tik 15 dienų pareiškėjui teko mažesnis nei 3 kv. m kameros plotas, 81 dieną – kameros plotas, artimas normai, o 383 dienas ploto norma nebuvo pažeista, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 400 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 (keturi šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.