Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-8-520/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-04-12
Bylos Nr.: eA-8-520/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04200-2020-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“, UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis"
Atsakovas: Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisijai, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Šalčininkų rajono medžiotojų klubas „Suopis“, Šalčininkų rajono medžiotojų klubas „Suopis”, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

Administracinė byla Nr. eA-8-520/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04200-2020-3Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą atsakovui Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisijai medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Šalčininkų rajono medžiotojų klubas „Suopis“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (toliau – ir atsakovas, Komisija) sprendimą, įformintą 2020 m. spalio 21 d. protokolu Nr. 5, (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, Ministerija) 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą (toliau – ir Pasiūlymas) išnagrinėti iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

2. Pareiškėjas nurodė aplinkybes apie teisminį ginčą, per kurį buvo panaikintas pirmasis Komisijos sprendimas dėl Pasiūlymo (įformintas 2019 m. kovo 5 d. protokolu Nr. 3), ir tvirtino, kad atsakovas neatsižvelgė į teismų išaiškinimus ir nepagrįstai pakartotinai atsisakė inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų keitimo projekto rengimą, pakeičiant pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybinių miškų urėdijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. S-1014 (toliau – ir Raštas). Komisija neatsakė į Rašte išdėstytus argumentus, kad esamos pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribos nesuderinamos su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 514 patvirtintų Medžioklės plotų vienetų vientisumo kriterijų ir reikalavimų medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti (toliau – ir Kriterijai) 12.1 punktu (ribos negalėjo būti nustatytos žuvininkystės tvenkinių pakrante, be to, dėl kintančio vandens lygio sunku apibrėžti kranto liniją), Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 3 punktu (medžioklės plotų vieneto ribos pramoninio akvakultūros tvenkinio ūkio teritorijoje nustatytos be savininko sutikimo) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Medžioklės taisyklės) 54.1 punktu (sudaromos kliūtys užtikrinti žuvininkystės tvenkinio statinių ir įrenginių apsaugą, nes, šiems statiniams ir įrenginiams patenkant į kitą – ne specializuotą – medžioklės plotų vienetą, šernų, bebrų ir kitų gyvūnų, kurie daro didžiausią žalą žuvininkystės tvenkiniams, medžioklė yra ribojama sezonu). Komisija, priimdama Sprendimą, vadovavosi Kriterijų 10 punktu, bet pareiškėjui neaišku, kodėl, Komisijos nuomone, esamos jo medžioklės plotų vieneto ribos neprieštarauja Kriterijų 10 punktui ir kodėl ši nuostata aiškintina atsietai nuo Kriterijų 12 punkto nuostatų. Komisija, konstatuodama, kad Žuvininkystės įstatymo 24 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsniui, veikė viršydama jai suteiktus įgaliojimus (lotynų kalba – ultra vires), taip pat nemotyvavo tokios išvados.

3. Pareiškėjas teigė, kad Kriterijų 10 punkte minimi „tvenkiniai“, bet ne „žuvininkystės tvenkiniai“, o Komisija nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl „tvenkinio“ sąvoka turėtų apimti ir „žuvininkystės tvenkinius“ bei kodėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta „žuvininkystės tvenkinio“ sąvoka, o ne žuvininkystės teisinius santykius reguliuojančio Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta „akvakultūros tvenkinio“ sąvoka. Pareiškėjo vertinimu, „žuvininkystės tvenkinio“ sąvoka turi būti aiškinama sistemiškai, o ne pažodžiui. 2002 metais Medžioklės įstatyme ir Žuvininkystės įstatyme buvo įtvirtinta ta pati „žuvininkystės tvenkinio“ sąvoka su analogišku apibrėžimu, tačiau, bėgant laikui, Žuvininkystės įstatyme nurodytas apibrėžimas buvo tobulinamas, vėliau sąvoka pakeista į „akvakultūros tvenkinį“, o dėl teisėkūros netobulumo Medžioklės įstatyme nurodyta sąvoka nebuvo pakeista ir suderinta su žuvininkystės teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais. Dėl šios priežasties, pasitelkiant sisteminį ir kitus teisės aiškinimo metodus, Medžioklės įstatyme pateikta „žuvininkystės tvenkinio“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į Žuvininkystės įstatyme pateiktą „akvakultūros tvenkinio“ sąvoką. Neteisėto Sprendimo priėmimą lėmė tai, kad Komisija nesivadovavo Žuvininkystės įstatyme įtvirtinta „akvakultūros tvenkinio“ sąvoka, apimančia ir hidrotechnikos statinius bei įrenginius, žuvų išgaudymo duobes.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, Komisija nepagrįstai kritikavo Pasiūlymą, teigdama, kad jis prieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 daliai (dėl medžioklės plotų vienetų dydžio), 5 dalies 2 punktui ir 8 daliai. Tokius nepagrįstus teiginius lėmė ne tik netinkamas „žuvininkystės tvenkinio“ sąvokos aiškinimas ir neatsižvelgimas į tai, kad žuvininkystės tvenkinys negali tinkamai funkcionuoti be hidrotechnikos statinių ir įrenginių, žuvų išgaudymo duobių ir kt., bet ir tai, kad Komisija rėmėsi Bendrovės tvenkinio teritorijos ribomis, nustatytomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 914, kuris buvo pripažintas netekusiu galios 2015 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. 17. Pareiškėjas pabrėžė, kad Ministerija kreipėsi į Komisiją ne dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo tvenkinio teritorijoje, o dėl esamo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo.

5. Pareiškėjas dėl Komisijos teiginių, jog Pasiūlymas neatitiko kitų Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pažymėjo, kad jam nebuvo pateikti Sprendimo 4.1 punkte išvardyti dokumentai, kuriais remiantis padaryta tokia išvada, todėl jis negalėjo įvertinti šių dokumentų ir jų reikšmės nagrinėjamam klausimui, ir kad iš Sprendime išdėstytos informacijos negalima daryti išvados, jog, patenkinus Pasiūlymą, nebūtų užtikrintas racionalus medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymas, tinkama medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir tvarkingas bei saugus medžiojimas. Komisija, konstatuodama, jog nenustatyta, kad nebūtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams, tik pateikė abstrakčią nuorodą į Administracijos 2020 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. VS-90, nepagrįsdama, kokią reikšmę turi šiame rašte pateikta informacija, ir neanalizavo esamų pareiškėjo medžioklės vieneto ribų žalos išvengimo (prevencijos) aspektu, minimu Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Komisija turėjo pati atlikti savarankišką ir išsamią aplinkybių analizę, o ne tik formaliai parašyti, jog viena ar kita įstaiga neturi kažkokios informacijos. Komisija, pripažindama, jog nėra Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 ir 6 dalyse nurodytų sąlygų keisti medžioklės plotų vienetų ribas, rėmėsi teisiškai nereikšmingais motyvais, o, rašinėdama formalius paklausimus, tiesiog vilkino konkretaus pateikto pasiūlymo nagrinėjimą.

6. Pareiškėjas teigė, kad nė viena iš Sprendimo 6 ir 7 lapuose išvardytų teisės normų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d., Medžioklės įstatymo 8 str. 1 d., 5 d. 2 p., 8 d.) nesuteikia Komisijai teisės atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų keitimą. Komisija, priimdama Sprendimą, nesilaikė Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 ir 9 dalyse įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, pavyzdžiui, surinkti teisinę informaciją ir parengti grafinius bei ekologinius duomenis apie siūlomas pakeisti medžioklės plotų vieneto ribas. Sprendimas neatitinka reikalavimų, kylančių iš VAĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies. Nors Sprendime yra nurodytos tam tikros teisės normos, tačiau Komisija neįsigilino į jų turinį, nesusiejo jų su faktinėmis aplinkybėmis. Sprendime iš esmės nenurodytas jo teisinis pagrindas, taip pat argumentai ir motyvai, iš kurių būtų galima suprasti, kodėl nebuvo galima pradėti rengti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad sudaryta Komisija neatitiko reikalavimų jos sudėčiai ir nešališkumui. Komisijos narė I. V. (toliau – I. V.) neturėjo nuomonės dėl nagrinėjamam ginčui esminių klausimų, susilaikė nuo balsavimų (teisės aktai neįtvirtina Komisijos nario teisės balsuojant susilaikyti). Kadangi I. V. dalyvavimas darbe buvo nominalus, ji negalėjo efektyviai diskutuoti dėl Komisijos kompetencijai priskirtų klausimų ir pan., laikytina, kad Komisijos sudėtis yra neteisėta, nes į ją įtrauktas nekompetentingas Komisijai priskirtais klausimais asmuo. N. T. (toliau – N. T.) taip pat buvo neteisėtai įtraukta į Komisijos veiklą kaip Komisijos sekretorė, kadangi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 487/361 patvirtintuose Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) nėra numatytos sekretorės pareigos, o, pagal Nuostatų 11 punktą, posėdžių protokolavimą šiuo atveju turėjo atlikti Komisijos narys G. J. (toliau – G. J.), kuris buvo Administracijos tarnautojas (Administracijos direktoriaus pavaduotojas). Be to, pakeitus pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas jo pageidaujamu būdu, Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ (toliau – ir medžiotojų klubas „Suopis“) medžioklės plotų vieneto ribos sumažėtų. Šio medžiotojų klubo vadovas S. L. (toliau – S. L.) kartu yra ir Administracijos Žemės ūkio skyriaus, kuriame dirba N. T., vedėjas bei Komisijos pirmininko G. J. bendradarbis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl Komisijos nešališkumo.

Atsiliepimas

8. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

9. Atsakovas nurodė, kad jis, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3098-463/2019 nurodytus ankstesniojo sprendimo trūkumus ir juos ištaisė. Komisija surinko daug reikšmingos faktinės informacijos, kuri paneigė Rašte nurodytus teiginius ir abejones, ji išanalizavo ir aptarė visus Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje išvardytus medžioklės tvarkos principus, kuriais vadovaujantis sudaromos ir keičiamos medžioklės plotų vieneto ribos, bei išsamiai paaiškino, kodėl Pasiūlymo įgyvendinimas neprisidėtų prie racionalesnio medžiojamųjų gyvūnų populiacijos valdymo, nepadėtų išvengti didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams, neužtikrintų geresnės atitikties vientisumo kriterijams ir reikalavimams. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, vadovaujantis teismų praktika, Komisija turi teisę atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų keitimo projekto rengimo procesą, nepaisant to, kad tokia teisė nėra eksplicitiškai numatyta Medžioklės įstatyme.

10. Atsakovas teigė, kad, priešingai nei tvirtino pareiškėjas, sistemiškai aiškinant Kriterijų 10 ir 12 punktus, medžioklės plotų vieneto ribos gali būti nustatomos tvenkinio ribomis. Kriterijų nuostatos neišskiria tvenkinio, naudojamo žuvininkystės veikloje, ir tvenkinio, naudojamo bet kokiai kitai paskirčiai. Kriterijų 1 punktas aiškiai įvardija, kad Kriterijai yra taikomi sudarant ir keičiant medžioklės plotų vienetų ribas Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Minėtas straipsnis nustato ir bendrosios paskirties medžioklės plotų ribų, ir žuvininkystės tvenkinių teritorijose sudaromų specialiosios paskirties medžioklės plotų ribų nustatymo bei keitimo tvarką, todėl nėra pagrindo teigti, kad žuvininkystės tvenkinių teritorijoje sudaromiems medžioklės plotų vienetams neturi būti taikomi tie patys Kriterijų reikalavimai. Atsakovas neturėjo vadovautis Žuvininkystės įstatymu, nes šis įstatymas nereglamentuoja specialios paskirties medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų keitimo proceso. Be to, nei Ministerija, nei VĮ Valstybinių miškų urėdija, nei pareiškėjas nepateikė atsakovui įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo valdomų žuvininkystės tvenkinių teritorijos sutampa su prie Rašto pridėtuose medžioklės ploto brėžinių projektuose pažymėtomis siūlytinomis medžioklės plotų vieneto ribomis. Atsakovas akcentavo, kad iš Rašto ir jo priedų matyti, jog Pasiūlymas buvo teikiamas dėl specialios paskirties medžioklės ploto išplėtimo gerokai už žuvininkystės tvenkinių teritorijos, todėl, atsakovo nuomone, Ministerija neturėjo iniciatyvos teisės teikti tokio pobūdžio Pasiūlymo.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl netinkamos Komisijos sudėties ir Komisijos šališkumo. Atsakovas pabrėžė, kad kiekvienas Komisijos narys yra laisvas pasirinkti, kaip balsuoti pagal savo vidinį įsitikinimą, bei turi teisę susilaikyti nuo balsavimo, o tai, kad asmuo neturėjo nuomonės vienu ar kitu klausimu, nepaneigia, jog jis atitinka kvalifikacijos reikalavimus. Iki Sprendimo priėmimo buvo surengti dar keturi posėdžiai, per kuriuos buvo sprendžiami įvairūs klausimai ir kuriuose pasisakė Komisijos narė I. V.. Pareiškėjo abejonės dėl Komisijos pirmininko G. J. šališkumo nepagrįstos, nes jis ir toje pačioje įstaigoje dirbantis S. L. nėra saistomi profesiniais subordinacijos santykiais, nėra draugai ar artimai bendraujantys asmenys. Atsakovas paaiškino, kad N. T. buvo Komisijos sekretorė, ji nedalyvavo balsavimuose ir posėdžiuose, jos funkcijos buvo išimtinai pagalbinės, nesusietos su jos darbu skyriuje, ir ji neturėjo jokios įtakos Komisijos narių sprendimams.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

13. Ministerijos vertinimu, Komisija, gavusi Pasiūlymą, turėjo pradėti medžioklės plotų ribų peržiūros procesą taip, kaip numatyta Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje. Komisija, nuspręsdama neinicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų peržiūros proceso, pažeidė Medžioklės įstatymo bei VAĮ nuostatas.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą.

Šalies argumentai

15. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3098-463/2019 nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į VĮ Valstybinių miškų urėdiją su 2018 m. birželio 1 d. prašymu Nr. 06/01, prašydamas parengti pareiškėjo medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo projektą, nes dabartinės ribos yra nustatytos pažeidžiant Kriterijų reikalavimus. VĮ Valstybinių miškų urėdija 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštu parengė medžioklėtvarkos projektų rengėjo siūlymą, kuriuo siūloma atitinkamai pakeisti pareiškėjo medžioklės plotų vienetų ribas. Pareiškėjo atstovas kreipėsi į Ministeriją su 2018 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. S-66, prašydamas įvertinti teikiamus dokumentus ir pateikti pasiūlymą pareiškėjo medžioklės plotų vienetų riboms pakeisti Komisijai pagal Rašte siūlomą medžioklės plotų ribų projektą. Ministerija, įvertinusi šį prašymą, su Pasiūlymu kreipėsi, be kita ko, į Komisiją, siūlydama pakeisti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas, vadovaujantis Rašte išdėstytais argumentais. Komisija 2019 m. kovo 5 d. posėdyje balsavo dėl pareiškėjo medžioklės plotų ribų pakeitimo inicijavimo; rezultatu „už“ – 1, „prieš“ – 3, „susilaikė“ – 2 nuspręsta neinicijuoti pakeitimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu panaikino šį sprendimą ir įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti Ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2509-662/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Šalčininkų rajono savivaldybę, prašydamas informuoti apie 2019 m. liepos 3 d. teismo sprendime pateikto įpareigojimo vykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas nustatė, kad Administracija 2020 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. S-2020 nurodė, kad, surinkusi visą reikalingą informaciją, kreipėsi į kitas institucijas dėl informacijos pateikimo bei, gavusi ir per kelis posėdžius apsvarsčiusi surinktą medžiagą, 2021 m. spalio 21 d. priėmė motyvuotą Sprendimą atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vienetų ribų keitimo projekto rengimą pagal pateiktą Pasiūlymą. Komisija ginčijamu Sprendimu 2021 m. spalio 21 d. nusprendė: atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vienetų ribų keitimo projekto rengimą pagal Pasiūlymą, vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 8 dalimi; paaiškėjus papildomiems reikšmingiems faktams apie medžioklės plotų vienetų ribų neatitikimą Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, inicijuoti medžioklės plotų vienetų ribų keitimo projekto rengimą, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Komisija neatsižvelgė į 2019 m. liepos 3 d. teismo sprendimą. 2019 m. liepos 3 d. teismo sprendime nurodyta, jog panaikintas sprendimas priimtas be teisinio pagrindo, dėl ko teismine tvarka neįmanoma įvertinti Komisijos atlikto teisinio vertinimo teisėtumą ir pasisakyti dėl to, ar buvo Medžioklės įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant Komisija galėjo neinicijuoti medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo projekto rengimo. Vykdydama teismo sprendimą, Komisija privalėjo atlikti tyrimą bei pateikti teisinį vertinimą, ką, teismo įsitikinimu, Komisija šiuo atveju ir atliko.

Žemesnės instancijos teismas

18. Teismas pažymėjo, kad, sistemiškai ir logiškai aiškinant teisės normas (Medžioklės įstatymo nuostatas) bei vadovaujantis teismų praktika, Komisija gali atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vienetų ribų keitimo projekto rengimą. Tais atvejais, kai Komisija motyvuotai nusprendžia, kad keisti medžioklės plotų vienetų ribas nėra teisinio pagrindo, procedūra negali būti tęsiama, nes ji prarastų prasmę.

19. Teismas akcentavo, kad Kriterijų 10 punkte eksplicitiškai nurodyta, kad medžioklės plotų vienetų riba gali būti nustatyta tvenkiniu. Kriterijų 12.1 punktas reglamentuoja atvejus dėl upių ir upelių (o ne tvenkinių), o 12.2 punkte įtvirtintas atvejis, kai riba nustatoma tvenkinio paviršiuje. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nepagrįstai (ir be pagrindo / nemotyvuotai) nustatė medžioklės ploto vieneto ribą pagal tvenkinio ribą ir (ar) kad Kriterijų punktus vertino atsietai.

20. Teismas, vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 1 straipsniu ir Kriterijų 2 punktu, pritarė atsakovo pozicijai, kad Kriterijuose neįtvirtintas skirtumas tarp tvenkinio, kuris naudojamas žuvininkystės veikloje, ir tvenkinio, naudojamo bet kokiai kitai paskirčiai. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurių jis pats negalėjo vertinti, keisti ir (ar) taikyti kitaip nei juose nurodyta. Kriterijuose aiškiai įtvirtinta, kad Komisija privalo vadovautis Medžioklės įstatymu. Be to, Žuvininkystės įstatymas reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius žvejybos, žuvų išteklių valdymo, išsaugojimo ir atkūrimo, akvakultūros, žuvų perdirbimo ir žuvininkystės produktų tiekimo rinkai srityse (Žuvininkystės įstatymo 1 str. 1 d.), o ne medžioklės plotų vienetų ribų keitimo procesą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas neprivalėjo vadovautis Žuvininkystės įstatyme įtvirtinta sąvoka „akvakultūros tvenkinys“.

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas nurodė, kad, pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 5 dalies 2 punktą ir 8 dalį, Ministerija gali teikti pasiūlymus dėl medžioklės plotų vienetų formavimo ar ribų keitimo žuvininkystės tvenkinių teritorijose. Teismas, išanalizavęs medžioklės plotų vieneto žemėlapį su siūloma patikslinti medžioklės plotų vieneto riba, pagal nurodytą liniją „Siūlomų prijungti plotų alternatyvos prie UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ medžioklės ploto vieneto“, nustatė, kad Pasiūlymas buvo teikiamas dėl specialios paskirties medžioklės ploto išplėtimo itin žymiai už žuvininkystės tvenkinių teritorijos. Teismas nenustatė nei teorinio, nei praktinio poreikio taip plėsti ribas.

22. Teismas atkreipė dėmesį į Sprendime padarytą išvadą, kad Pasiūlymas neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi, jį įgyvendinus, nebūtų užtikrintas racionalus medžiojamųjų gyvūnų populiacijos valdymas, tinkama medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir tvarkingas bei saugus medžiojimas. Atsakovas nurodė, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos pareigūnai 2013–2020 metais pareiškėjo ir Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ medžioklės plotuose nenustatė aplinkosauginių pažeidimų, susijusių su saugaus elgesio medžioklėje pažeidimais, tačiau nustatė pavienius dėl afrikinio kiaulių maro kritusių šernų atvejus, o VĮ Valstybių miškų urėdija neturėjo informacijos apie minėtu laikotarpiu nustatytus netinkamų medžiojamųjų gyvūnų populiacijos atvejus. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad Sprendimo 4.1 punktas yra nepagrįstas, kadangi atsakovas kreipėsi į įvairias institucijas ir, sulaukęs jų atsakymų (be kita ko, Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. spalio 1 d. raštas Nr. SD-126-12716, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos 2020 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. (18.8)-AD5-16-702, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento Šalčininkų skyriaus 2020 m. rugsėjo 18 d. raštas Nr. 69S-(69.5)-3403, VĮ Valstybinių miškų urėdijos 2020 m. spalio 15 d. raštas Nr. 10.2-S(E)-20-2621), įvertino ir pateikė nurodytas aplinkybes, kurių pareiškėjas nepaneigė. Pareiškėjo teiginiai, kad tokie atsakovo argumentai yra nepagrįsti, buvo nekonkretizuoti ir bendro pobūdžio. Atsakovas nurodė kiekvieno rašto svarbą ir reikšmę nagrinėjamai situacijai, pateikė aktualų teisinį vertinimą ir padarė pagrįstą išvadą dėl racionalaus medžiojamųjų gyvūnų populiacijos valdymo, tinkamos medžiojamųjų gyvūnų apsaugos ir tvarkingo bei saugaus medžiojimo.

23. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl Sprendimo 4.2 punkto ir teiginių, jog Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į jau užfiksuotą žalos pareiškėjui atvejį, pagrįstumo, pažymėjo, kad Sprendimo 4.2 punkte nurodyta, jog Pasiūlymas neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nebūtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams. Šį faktą patvirtina Administracijos 2020 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. VS-90 apie per 2013–2020 metų laikotarpį pareiškėjo ir Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ naudojamuose medžioklės plotų vienetuose užfiksuotą vieną medžiojamųjų gyvūnų – šernų – pareiškėjui padarytos žalos atvejį 0,07 ha pasėlių plote, įvertintą 31,42 Eur. VĮ Valstybinių miškų urėdija informavo, kad neturi informacijos apie minėtu laikotarpiu nustatytus medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, kuriame sudaryti pareiškėjo ir Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ naudojami medžioklės plotų vienetai, atvejus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas įvertino aplinkybę dėl pareiškėjui padarytos žalos. Medžiojamieji gyvūnai per nurodytą laikotarpį nepadarė reikšmingos žalos pareiškėjo turtui, todėl nėra pagrindo keisti medžioklės plotų ribas, siekiant užkirsti kelią žalos atsiradimui, kadangi ši žala iš esmės ir nekyla. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių šias išvadas.

24. Teismas, atmesdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl Sprendimo 4.3 punkto, kuriame teigiama, kad Pasiūlymas neatitinka Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes esamų medžioklės plotų vienetų ribos neatitiktų Kriterijų, akcentavo, kad su tuo susiję pareiškėjo argumentai šiame teismo sprendime jau buvo atmesti. Teismas pažymėjo, kad argumentai dėl Sprendime nurodyto specialisto rašto šiuo atveju yra neaktualūs, kadangi nustatyta, jog atsakovas galėjo (ir turėjo) nustatyti ribas pagal aiškias dirbtines (šiuo atveju – tvenkinio) ribas.

Žemesnės instancijos teismas

25. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimo 5 ir 6 punktuose nurodyta, jog šiuo atveju nėra sąlygų keisti medžioklės plotų vienetų ribas, vadovaujantis kitais Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies punktais. Atsakovas nustatė, kad nagrinėjamoje teritorijoje nėra nesudarytų medžioklės plotų vienetų, taip pat nėra medžioklės plotų vienetų, kuriais naudotojai atsisakė naudotis, Komisija nėra gavusi prašymų atsisakyti naudoti medžioklės plotų vienetus; medžioklės plotų naudotojų susitarimo dėl medžioklės plotų vienetų keitimo. Nagrinėjamoje teritorijoje nebuvo įsteigta naujų saugomų teritorijų ar pakeistos esamos saugomos teritorijos, kurioje medžioti draudžiama, ribos. Komisija taip pat nėra gavusi medžiotojo ar medžiotojų grupės įsteigto juridinio asmens prašymų sudaryti naują medžioklės plotų vienetą, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi. Komisija nenustatė aplinkybių, kurios pažeistų Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir medžioklėtvarkos principus. Medžioklės plotų vienetų ribos atitinka Kriterijus. Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės yra aktualios nagrinėjamai situacijai, o Komisija jas įvertino, siekdama tinkamo ir visapusiško situacijos išnagrinėjimo. Tai atlikęs atsakovas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo aplinkybių, leidžiančių taikyti Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ar 8 straipsnio 6 dalyje numatytus medžioklės ploto vieneto ribų pakeitimo pagrindus.

26. Teismas, vertindamas pareiškėjo pretenzijas dėl Komisijos narių, pažymėjo, kad Nuostatai nenumato draudimo Komisijos nariui susilaikyti balsavimo metu. Tai šiuo atveju nerodo ir negali iliustruoti ar pagrįsti jų šališkumo ir (ar) nekompetencijos. Aplinkybė, kad G. J. dirba toje pačioje įstaigoje kaip ir Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ vadovas, nesudaro pagrindo teigti, kad jis (G. J.) buvo šališkas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė G. J. nešališkumą paneigiančių aplinkybių. Be to, minėtas asmuo nėra saistomas profesiniais subordinaciniais santykiais su minėto medžiotojų klubo vadovu. Teismas pastebėjo ir tai, kad, pagal teisinį reglamentavimą, Komisijos nariai atstovauja šioms savivaldybės teritorijoje veikiančioms įstaigoms ir organizacijoms: savivaldybės administracijai, Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, atitinkamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui, VĮ Valstybinių miškų urėdijai, medžiotojų asociacijoms, vienijančioms medžiotojų klubus ir būrelius, ir žemės, miško sklypų savininkų savivaldos organizacijoms. Teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus dėl Komisijos šališkumo dėl to, kad Komisijos sekretorė N. T. dirba Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ vadovo vadovaujamame skyriuje, kadangi sekretorė objektyviai negalėjo turėti įtakos Komisijos narių balsavimui ir (ar) balsuoti pati; pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių teiginių.

27. Teismas nepritarė pareiškėjo nuomonei, kad Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Komisija išnagrinėjo ne tik visą kartu su Pasiūlymu pateiktą medžiagą, tačiau ir pati kreipėsi į kitas viešojo administravimo institucijas, siekdama gauti aktualią informaciją. Sprendime detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės, detaliai nurodyti teisės aktų reikalavimai, pateiktas jų vertinimas bei taikymas nagrinėjamoje situacijoje. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad Komisija neįsigilino į susidariusią situaciją, nesiejo teisinio reguliavimo su faktinėmis aplinkybėmis.

28. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo argumentai nesudaro nei teisinio pagrindo, nei faktinio pagrindo panaikinti Sprendimą, skundas yra atmestinas.

III.

29. Pareiškėjas UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundo reikalavimus.

30. Pareiškėjas, pakartodamas ginčo aplinkybes, nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, tvirtina, kad teismas nemotyvavo savo pritarimo Komisijos išvadoms. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija turėjo tinkamai išnagrinėti Rašte nurodytus pažeidimus, bet to nepadarė (Rašte išdėstytų argumentų neišnagrinėjo ir teismas), kad Sprendimo turinys neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų bei kad Komisija neatliko Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 4 ir 9 dalyse nurodytų veiksmų.

31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nekonstatavo, jog, vadovaujantis Kriterijų 10 ir 12 punktais, medžioklės plotų vieneto riba gali būti nustatyta būtent tvenkinio krantu, ir pabrėžia, kad tvenkinys ir tvenkinio krantas nėra tapatūs dalykai. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, jog Kriterijų prasme sąvokos „tvenkinys“ ir „žuvininkystės tvenkinys“ nėra tapačios, patvirtina ir tai, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtintos dvi atskiros sąvokos, o, kilus neaiškumų, teisinis reguliavimas turėtų būti aiškinamas pareiškėjo naudai. Pareiškėjas pakartotinai nurodo, kad Medžioklės įstatyme vartojama sąvoka „žuvininkystės tvenkinys“ turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į žuvininkystės teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, pasitelkiant sisteminį teisės aiškinimo metodą. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nenustatytą tam tikrą eksplicitinį reguliavimą atstoja Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje eksplicitiškai įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį „žuvininkystės tvenkinio“ („akvakultūros tvenkinio“) sąvoka apima hidrotechnikos statinius ir įrenginius bei žuvų išgaudymo duobes, kurios nagrinėjamu atveju patenka už pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų. Tokį vertinimą pagrindžia ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, galiojusių iki 2019 m. gruodžio 31 d., 127¹ ir 127² punktai, o šių teisės normų turinys iš esmės buvo perkeltas į vėliau įsigaliojusio Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 89 ir 90 straipsnius, sąvoką „žuvininkystės tvenkinys“ pakeičiant sąvoka „akvakultūros tvenkinys“. Net netaikant Žuvininkystės įstatyme pateiktų sąvokų apibrėžimų, savaime suprantama, kad žuvininkystės tvenkinys nėra tik vanduo su žuvimis, jis negali funkcionuoti be hidrotechnikos statinių ir įrenginių, kt.

32. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino jo argumentų, kad Komisija, pasisakydama dėl Ministerijos įgaliojimų pateikti Pasiūlymą, ne tik kad netinkamai aiškino „žuvininkystės tvenkinio“ sąvoką, bet ir neatsižvelgė į tai, kad Ministerija kreipėsi ne dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo tvenkinių teritorijoje, o dėl esamo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo, taip pat kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas Nr. 914, kuriuo nustatytos pareiškėjui priklausančio tvenkinio teritorijos ribos, neteko galios 2015 m. sausio 10 d. Pareiškėjas pakartoja ir tai, kad Komisija Sprendime nepateikė motyvų, kodėl siūlomos medžioklės plotų vieneto ribos prieštarauja Žuvininkystės įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 3 punktui, bei veikė ultra vires, konstatuodama, jog Žuvininkystės įstatymo 24 straipsnio nuostatos neprieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio nuostatoms.

Atsiliepimas

33. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis su Sprendimo 4.1 punkte išvardytais dokumentais galėjo susipažinti tik po to, kai jie buvo pateikti teismui kartu su atsakovo atsiliepimu į skundą. Jo įsitikinimu, iš šių dokumentų turinio negalima daryti išvados, jog, pakeitus pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas Pasiūlyme nurodytu būdu, nebūtų? užtikrintas racionalus medžiojamųjų? gyvūnų? populiacijų? valdymas, tinkama medžiojamųjų? gyvūnų? apsauga ir tvarkingas bei saugus medžiojimas. Komisija turėjo įvertinti, ar pačios esamos medžioklės plotų vieneto ribos sudaro prielaidas saugiam medžiojimui, bet to nepadarė. Komisija taip pat turėjo atsižvelgti į medžioklės ypatumus įprastiniuose medžioklės plotų vienetuose (nustatyti medžioklės sezonai) ir medžioklės plotų vienetuose, sudarytuose žuvininkystės (akvakultūros) tvenkinių teritorijose (medžioklė galima visus metus). Teismas neišnagrinėjo šių pareiškėjo argumentų ir tik pacitavo tai, ką nustatė Komisija, todėl atsakovo pateiktų dokumentų turinys liko neatskleistas, nepaaiškintas jų ryšys su nagrinėjamu klausimu. Pareiškėjas pastebi ir tai, kad Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nekontroliuoja medžioklės santykių ir ji tik persiuntė Komisijos paklausimą kitai įstaigai, o aplinkybė, kad Aplinkos apsaugos departamentas nurodė nenustatęs aplinkosauginių pažeidimų, susijusių su saugaus elgesio medžioklėje pažeidimais, nereiškia, kad tokių pažeidimų iš tiesų nebuvo (Aplinkos apsaugos departamentas iš esmės tik nurodė neturintis tam tikros informacijos), todėl pareiškėjui nesuprantama, kokias šių įstaigų raštuose nurodytas aplinkybes jis turėjo paneigti.

34. Dėl Sprendime minimo VĮ Valstybinių miškų urėdijos rašto pareiškėjas nurodo, kad jam neaišku, kodėl Komisija kreipėsi dėl informacijos tik už 2013–2020 metų laikotarpį ir kas laikytina „netinkamu medžiojamųjų gyvūnų populiacijos reguliavimu“, o įstaigai nurodžius, jog ji neturi tam tikros informacijos, neaišku, kokias šiame rašte nurodytas aplinkybes pareiškėjas turėtų paneigti. Dėl Sprendime minimo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamento Šalčininkų skyriaus rašto pažymėta, kad tai, jog per 2013–2020 metų laikotarpį buvo užfiksuoti keturi dėl afrikinio kiaulių maro kritusių šernų atvejai, savaime nereiškia, kad tokių atvejų nebuvo daugiau, be to, ne kiekvienas toks susirgimas baigiasi šerno kritimu; minėti atvejai užfiksuoti būtent Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ medžioklės plotų vieneto ribose ir sudaro pagrindą manyti, jog šią ligą platinančių šernų populiacija nėra racionaliai valdoma, todėl yra pagrindas keisti šio medžioklės plotų vieneto ribas.

Šalies argumentai

35. Pareiškėjas teigia, jog teismas neatsakė į jo argumentus dėl Sprendimo 4.2 punkte išdėstytų teiginių, pavyzdžiui, kad Komisija pateikė tik abstrakčią nuorodą i? Administracijos 2020 m. rugsėjo 21 d. raštą? Nr. VS-90, nepaaiškindama, kokią reikšmę turi šiame rašte pateikta informacija apie nustatytą vieną pareiškėjui padarytos žalos atvejį, ir nevertindama esamų pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų žalos išvengimo (prevencijos) aspektu. Pareiškėjas pabrėžia, jog aplinkybės, kad Administracija negavo kitų asmenų kreipimųsi dėl Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ medžioklės plotų vienete medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos įvertinimo ir kad neturima informacijos apie padarytą žalą miškui, nereiškia, jog iš viso nebuvo žalos. Šiame kontekste pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį į medžioklės taisyklių skirtumus įprastiniame medžioklės plotų vienete ir medžioklės plotų vienete, sudarytame žuvininkystės tvenkinių teritorijoje. Pareiškėjo vertinimu, teismas tinkamai neišnagrinėjo ir jo argumentų dėl Sprendimo 4.3, 5 ir 6 punktuose išdėstytų teiginių. Pareiškėjas pakartoja ir tai, kad Komisija Sprendime nepateikė konkrečių motyvų, kodėl siūlomos pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribos prieštarauja Žuvininkystės įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 3 punktui, bei veikė ultra vires, konstatuodama, jog Žuvininkystės įstatymo 24 straipsnio nuostatos neprieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio nuostatoms.

36. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas tinkamai neišnagrinėjo jo nusiskundimų dėl Komisijos narių nekompetencijos ir šališkumo. Teismas supainiojo viešojoje ir civilinėje teisėje galiojančius principus: viešojoje teisėje vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, todėl, Nuostatuose nenumačius galimybės Komisijos nariui susilaikyti balsuojant, tokie I. V. veiksmai buvo neteisėti. Aplinkybė, kad minėta Komisijos narė susilaikė nuo balsavimo esminiais svarstytais klausimais, tik patvirtina pareiškėjo poziciją dėl nepakankamų jos žinių medžioklės teisinio reglamentavimo srityje. Pareiškėjas mano, kad teismas visiškai neįsigilino į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir kontekstą, kuriame buvo paminėta N. T., ir pabrėžia, kad, į Komisijos sudėtį? be jokio teisinio pagrindo įtraukus S. L. pavaldžią? N. T. (neužtikrintas skaidrumas), S. L. turėjo galimybe? operatyviai gauti visa? su pareiškėjo medžioklės plotu? vieneto ribu? keitimu susijusia? informacija? ir daryti poveiki? Komisijos nariams. Aplinkybė, kad S. L. disponuoja informacija, susijusia su Pasiūlymo nagrinėjimu, yra akivaizdi, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Šalčininkų rajono medžiotojų klubas „Suopis“ žinojo apie administracinę bylą Nr. eI-3098-463/2019 ir įsitraukė į jos nagrinėjimą.

37. Pareiškėjas tvirtina, kad G. J. sprendė jo pažįstamam, bendradarbiui S. L. svarbų klausimą ir, būdamas Komisijos pirmininku, kreipė sprendimo priėmimo procesą Šalčininkų rajono medžiotojų klubui „Suopis“ palankia linkme, pavyzdžiui, jis Komisijos posėdyje ne kartą primygtinai pabrėžė, jog Rašte tėra pateikta specialisto rekomendacinė nuomone, o formalių ir visiškai nereikšmingų paklausimų valstybės įstaigoms teikimas, kuriuo buvo tiesiog vilkinamas konkretaus pasiūlymo nagrinėjimas, taip pat buvo Komisijos pirmininko idėja. Dėl to teismui neturėjo kilti abejonių dėl G. J. šališkumo.

38. Pareiškėjas kaip papildomas priežastis, dėl kurių Komisijos sudėtis turėtų būti pripažinta neteisėta, nurodo tai, kad, pirma, Administracijos direktoriaus įsakymas dėl Komisijos sudarymo nėra paskelbtas teisės aktų registre, o teismui buvo pateikta tik nepasirašyta įsakymo kopija, todėl toks dokumentas laikytinas niekiniu; antra, Administracijos direktoriaus 2019 m. sausio 4 d. įsakyme Nr. DI?V-16 Komisijos pirmininku nurodyta B. P., o teismui pateiktame Administracijos direktoriaus 2020 m. balandžio 15 d. įsakyme Nr. DI?V-446 – G. J., tačiau pastarajame įsakyme nėra nurodytas nė vienas iš Nuostatų 4 punkte nurodytų Komisijos nario pakeitimo pagrindų; trečia, Aplinkos apsaugos departamento vadovybe?, siekdama skaidrinti institucijos veikla? ir mažinti korupcijos pasireiškimo tikimybe?, 2021 m. sausio 4 d. priėmė? sprendimą? atšaukti visus i? savivaldybių? komisijas medžioklės plotu? vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti deleguotus Aplinkos apsaugos departamento atstovus ir rotacijos principu paskirti naujus institucijos atstovus, kartu nustatant, kad Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai dalyvaus ne savo valdybų? aptarnaujamose savivaldybėse veikiančiose komisijose, vadinasi, Komisijos nario ir Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos viršininko A. M. dalyvavimas Komisijos darbe neatitiko skaidrumo principo reikalavimu?.

Atsiliepimas

39. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, bei akcentuoja, kad Komisija kreipėsi su paklausimais į įvairias valstybės įstaigas, atsižvelgdama į tai, kad ankstesnis jos sprendimas buvo teismo panaikintas, ir siekdama išsamiai įvertinti Rašte nurodytus teiginius, visus Medžioklės įstatyme įtvirtintus pagrindus medžioklės ploto vieneto riboms pakeisti. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Komisijos teisė atsisakyti rengti medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo projektą įstatyme nėra įtvirtinta eksplicitiškai, bet teismai yra pripažinę tokią Komisijos teisę, todėl pareiškėjo teiginiai dėl teisinio pagrindo atsisakyti atlikti jo pageidaujamus veiksmus nenurodymo Sprendime yra atmestini.

41. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja daugelį savo argumentų, tvirtindamas, kad teismas jų neišnagrinėjo, ignoruodamas Sprendime išdėstytus motyvus ir selektyviai pasirinkdamas jo pozicijai patogesnes teisės aktų nuostatas. Atsakovas pabrėžia, kad nei jam, nei teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjo valdomų žuvininkystės tvenkinių teritorijos sutampa su prie Rašto pridėtuose medžioklės ploto brėžinių projektuose pažymėtomis siūlomomis medžioklės plotų vieneto ribomis (šiame kontekste akcentuojami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-567-624/2018 išaiškinimai).

42. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog atsakovo iš kitų valstybės įstaigų gauta informacija yra bevertė, nesusijusi su nagrinėjamu klausimu, pažymi, kad pareiškėjas tvirtino, jog dėl esamų jo medžioklės plotų vieneto ribų kyla grėsmė jo tvenkinius aptarnaujantiems hidrotechniniams įrenginiams, todėl laikytina, kad atsakovas pagrįstai teikė paklausimus dėl informacijos apie žalos atvejus pareiškėjo ir Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Suopis“ medžioklės plotų vienetuose. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių kokios nors žalos jo turtui atvejus, ir tik tvirtino nesuprantantis, kokią įstaigų raštuose nurodytą informaciją jis turėtų paneigti. Be to, atsakovas paaiškina, kad teismui buvo pateikti elektroninių dokumentų nuorašai, nepridedant fiziniu parašu pasirašytų dokumentų, tačiau tai nereiškia, kad pateikti dokumentai laikytini negaliojančiais.

Atsiliepimas

43. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo teiginiai apie Komisijos sudėties netinkamumą, Komisijos narių šališkumą yra pagrįsti tik jo svarstymais (pvz., apie G. J. ir S. L. ryšius, N. T. perduotą informaciją S. L.), bet ne objektyviais įrodymais. Atsakovas akcentuoja Komisijos narių laisvę pasirinkti, kaip balsuoti, bei galimybę susilaikyti nuo balsavimo ir nurodo neturintis abejonių dėl Komisijos narių atitikties kvalifikaciniams reikalavimams.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra, nurodo sutinkantis su apeliacinio skundo argumentais ir reikalavimais, palaikantis atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

45. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti sprendimą, įformintą 2020 m. spalio 21 d. protokolu Nr. 5, kuriuo atsisakyta inicijuoti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų keitimo projekto rengimą, įpareigoti Komisiją Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą išnagrinėti iš naujo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Žemesnės instancijos teismas

46. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nustatęs, kad pagal Medžioklės įstatymo nuostatas, Komisija turėjo teisę atsisakyti inicijuoti medžioklės plotų vieneto ribų keitimą, pateiktas Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymas neatitiko imperatyvių Medžioklės įstatymo reikalavimų, Komisija pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nebuvo aplinkybių, leidžiančių taikyti Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ar 8 straipsnio 6 dalyje numatytus medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo pagrindus, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, neįrodyta, kad Komisijos nariai buvo šališki ar nekompetentingi.

47. Pareiškėjas apeliaciniu skundu, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti skundo reikalavimai, laikosi pozicijos, kad Komisija privalėjo tenkinti Pasiūlymą keisti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas pagal VĮ Valstybinės miškų urėdijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštą, nes pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribos nustatytos žuvininkystės tvenkinių pakrante ir dėl to prieštarauja Kriterijų 12.1 ir 12.2 punktams, o Kriterijuose nėra nustatyta, kad medžioklės plotų vieneto riba gali eiti žuvininkystės tvenkiniu (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje pateikta „žuvininkystės tvenkinių“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į Žuvininkystės įstatyme pateiktą „akvakultūros tvenkinių“ sąvoką). Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, aplinkybes, susijusias su Komisijos neteisėta sudėtimi, jos narių šališkumu ir nekompetencija; kt.

48. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai medžioklės plotų vienetuose, sudarytuose žuvininkystės (akvakultūros) tvenkinių teritorijose pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 8 dalies reikalavimus, medžiojant suteikia daugiau teisių būtent tam, kad būtų išvengta žalos padarymo žuvininkystės (akvakultūros) tvenkinių hidrotechnikos statiniams, įrenginiams. Medžiotojų klubas „Suopis“, kurio medžioklės plotų vienete yra pareiškėjo hidrotechnikos statiniai, įrenginiai ir t. t., gali neturėti pakankamai lėšų žalai atlyginti ir pan., pareiškėjas siekia pats pasirūpinti savo turtu, todėl jo medžioklės plotų vieneto ribos turi būti pakeistos, sudarant galimybę jam pačiam visus metus medžiojant pasirūpinti, jog neatsirastų žala hidrotechnikos statiniams, įrenginiams ir t. t.

49. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės, o trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija teigia, kad apeliacinis skundas turi būti patenkintas dėl jame nurodytų argumentų.

50. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-567-624/2018, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimo dėl to, jog būtų apsaugotas jo hidrotechninis įrenginys, kuris patenka į medžiotojų klubo „Suopis“ medžioklės plotų vienetą, nuo bebrų daromos žalos, nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 5676 buvo patvirtintas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Šalčininkų žuvis“ (2004 metais buvo pertvarkyta į UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“) medžioklės plotų vieneto planas, ribų aprašymas ir eksplikacijos, pagal kuriuos AB „Šalčininkų žuvis“ medžioklės plotų vienetas užima 669 ha, iš jų 629 ha – medžioklės plotai. UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ medžioklės plotų vienetas yra sudarytas žuvininkystės tvenkinių teritorijose pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 8 dalies reikalavimus, t. y. specialus medžioklės plotų vienetas. Šioje nutartyje nurodyta, kad žuvininkystės tvenkinių plotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 826 duomenimis sudarė 279 ha, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 921 (toks numeris nurodytas nutartyje) duomenimis – 329,57 ha (šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 914 nustatytos tvenkinių teritorijos ribos, o šis nutarimas 2015 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. 17 neteko galios).

51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-567-624/2018 nurodyta, kad ginčijamu Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. DĮV-505 „Dėl medžioklės plotų vienetų projektų tvirtinimo“, kuris pripažintas neteisėtu ir panaikintas, keičiant specialaus medžioklės plotų vieneto ribas, nebuvo laikomasi Medžioklės įstatyme nustatytos tvarkos (priimtas nesant Žemės ūkio ministerijos arba jos įgaliotos institucijos siūlymo); specialaus medžioklės plotų vieneto ribos nepagrįstai išplėstos už žuvininkystės tvenkinių.

52. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 1 d. kreipėsi į VĮ Valstybinių miškų urėdiją, prašydamas parengti jo (pareiškėjo) medžioklės plotų vienetų ribų pakeitimo projektą, nes dabartinės ribos yra nustatytos pažeidžiant Kriterijų reikalavimus medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti. VĮ Valstybinių miškų urėdija 2018 m. rugpjūčio 2 d. Raštu parengė medžioklėtvarkos projektą, kuriuo siūloma pakeisti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas. Šiame Rašte nurodyta, kad remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 56796 buvo patvirtintas ir išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete AB „Šalčininkų žuvis“, kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra pareiškėjas, o aprašomoji ir planinė medžiaga prieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje ir Kriterijų įtvirtintoms nuostatoms dėl medžioklės plotų vieneto ribų aiškumo. Įvertinus pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas, nustatyta, kad dalis ribų prieštarauja teisės aktams (Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 ir 8 dalims, Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalims, 6 dalies 3 punktui, Kriterijų reikalavimams, Medžioklės taisyklių 54.1 punktui), nes šios ribos nustatytos žuvininkystės tvenkinių pakrante ir neapima žuvininkystės tvenkiniui priklausančių ir su juo susijusių dalių, įrenginių ir hidrotechnikos statinių (t. y. žuvies išgaudymo duobių, griovių, dumblo nusodintuvų, vandens lygio reguliatorių). Apibendrinant Rašte nurodyta, kad pareiškėjo medžioklės plotų vienete nėra galimybės užtikrinti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos minimizavimo žuvininkystės tvenkinių statiniams ir įrenginiams ir žemės ūkio naudmenoms, taip pat nėra užtikrinamas racionalus medžiojamųjų gyvūnų populiacijos valdymas, nes didelė dalis žuvininkystės ūkio nuosavybės teise priklausančių statinių, juose įrengtų su žuvininkystės ūkine veikla susijusių įrenginių lieka už medžioklės plotų vieneto ribos.

53. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, prašydamas teikti pasiūlymą jo medžioklės plotų vieneto riboms pakeisti Komisijai pagal Rašte siūlomą medžioklės plotų ribų projektą. Žemės ūkio ministerija, įvertinusi šį prašymą, 2018 m. rugpjūčio 9 d. su Pasiūlymu kreipėsi į Komisiją, siūlydama pakeisti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas pagal minėtą VĮ Valstybinių miškų urėdijos Raštą. Pasiūlyme nebuvo nurodyta jokių papildomų argumentų, dėl kurių turi būti pakeistos pareiškėjui nustatytos medžioklės plotų vieneto ribos. Žemės ūkio ministerija 2018 m. lapkričio 2 d. Administracijai yra nurodžiusi, kad Pasiūlymą pateikė įvertinusi Raštą, o Komisija nagrinėja pasiūlymus, prireikus medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą pakeičia ar patikslina ir jį pateikia tvirtinti Administracijos direktoriui. Taip pat Žemės ūkio ministerija išreiškė nuomonę, kad aiškinant sąvoką „žuvininkystės tvenkiniai“ reikia atsižvelgti į Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą „akvakultūros tvenkinio“ sąvoką.

54. Taigi šioje byloje kilusio ginčo esmė yra ta, ar Komisija Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė inicijuoti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribų pakeitimą pagal Žemės ūkio ministerijos Pasiūlymą, kuris buvo siejamas tik su tuo, kad pareiškėjui medžioklės plotų vieneto pakeitimas turi būti atliktas dėl to, kad šios ribos buvo nustatytos žuvininkystės tvenkinių pakrante ir neapima žuvininkystės tvenkiniui priklausančių ir su juo susijusių objektų: įrenginių, hidrotechnikos statinių ir kt.

55. Nagrinėjamu atveju Pasiūlymą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 5676 nustatyto UAB „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ specialaus medžioklės plotų vieneto pakeitimo ribų pateikė Žemės ūkio ministerija, teigdama, kad aiškinant „žuvininkystės tvenkinio“ sąvoką turi būti atsižvelgiama į Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, kadangi žuvininkystės tvenkinys nėra vien tik vandens telkinys, o tai yra visuma objektų, kurie naudojami akvakultūrai ir kurie užtikrina efektyvų žuvininkystės tvenkinio naudojimą.

56. Teisėjų kolegija, vertindama, ar Komisijos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, t. y. ar pagrįstai Komisija laikėsi pozicijos, jog apibrėžiant žuvininkystės tvenkinio sąvoką turi būti vadovaujamasi išimtinai tik Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nurodytu žuvininkystės tvenkinio apibrėžimu (žuvininkystės tvenkiniai – vandens telkiniai, kuriuose pagal Žemės ūkio ministerijos nustatytus kriterijus veisiamos ir auginamos žuvys), pirmiausia pažymi, kad Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, jog šio įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais ir atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Pagal to paties straipsnio 9 dalį medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant.

57. Pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 8, 9 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą Medžioklės įstatymas skirtas inter alia (be kita ko) vienam iš medžiojamųjų gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo būdų – medžiojimui reguliuoti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2019 m. liepos 11 d. nutarimą).

58. Medžioklės 8 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad žuvininkystės tvenkiniams, kuriuose medžioklė plėtojama ribotai, priskiriami pramoniniai žuvininkystės tvenkiniai, kurių teritorijų sąrašą bei plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat kiti žuvininkystės tvenkiniai, kurių vientisas plotas ne mažesnis kaip 150 ha. Šiose teritorijose Žemės ūkio ministerijos siūlymu gali būti sudaromi specialūs medžioklės plotų vienetai, kuriuose žuvininkystės tvenkinių naudotojai Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka reguliuoja žuvilesių paukščių gausą ir medžioja smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus.

59. Medžioklės taisyklių 2.10 punktas nurodo, kad šiose taisyklėse vartojamos sąvokos, kurios atskirai nėra aptartos šiose taisyklėse, suprantamos taip, kaip jas apibrėžia Medžioklės įstatymas, <...>. Medžioklės taisyklių 53 punkte nurodyta, jog medžiojant medžioklės plotų vienetuose, sudarytuose žuvininkystės tvenkinių teritorijose pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 8 dalies reikalavimus, papildomai taikomi Medžioklės taisyklių 54–55 punktų reikalavimai. Medžioklės taisyklių 54 punkte nurodyta, kad žuvininkystės tvenkiniuose leidžiama medžioti šernus ir smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus: bebrus ir ondatras visus metus; kitus smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus – Medžioklės taisyklių 15.2 punkte nustatytais terminais. Medžioklės taisyklių 55 punktas nurodo apie didžiųjų kormoranų žuvininkystės tvenkinių teritorijose medžiojimą.

60. Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos vadovaujantis medžioklėtvarkos principais, užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams; medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1 000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose.

61. Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia šios savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti. Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 2 punktas nustato, kad pasiūlymus medžioklės plotų vienetams sudaryti ar jų riboms pakeisti komisijai teikia Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos dėl medžioklės plotų žuvininkystės tvenkinių teritorijoje.

62. Kadangi nagrinėjamu atveju kompetentinga institucija (Žemės ūkio ministerija) Pasiūlymą pateikė dėl sudaryto specialaus medžioklės ploto, kuriame pareiškėjas, valdantis tvenkinius, naudojamus žuvininkystės verslui vykdyti, reguliuoja žuvilesių paukščių gausą ir medžioja smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus, ribų pakeitimo, konstatuotina, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Žuvininkystės įstatymo nuostatų.

63. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiama dėl medžioklės plotų vieneto ribų, kurias nustatė Komisija Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies tvarka, pakeitimo, o sprendžiama dėl sudaryto specialaus medžioklės ploto žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, kurioje pareiškėjas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka reguliuoja žuvilesių paukščių gausą ir medžioja smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus, pakeitimo. Kriterijuose nėra nurodyta apie ribų nustatymą žuvininkystės tvenkinių teritorijose. Kriterijų 1 punkte nurodyta, kad medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijais ir reikalavimais medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti vadovaujasi komisija, sudaranti Medžioklės įstatymo 8 straipsnio nustatyta tvarka medžioklės plotų vienetus bei keičianti jų ribas, taip pat medžioklėtvarkos projekto rengėjai, medžioklės plotų naudotojai, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos. Pagal Kriterijų 2 punktą, šiame dokumente vartojamos sąvokos atitinka sąvokas, vartojamas Medžioklės įstatyme.

64. Kriterijų 10 punkte minimi tvenkiniai, tačiau jie nėra tiksliai apibrėžti, t. y. nėra nurodoma, kokie tai tvenkiniai, t. y. ar tvenkiniai, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, ar tai žuvininkystės tvenkiniai, kurie nurodomi Medžioklės įstatyme.

65. Vandens įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dirbtinis vandens telkinys – techninėmis priemonėmis sukurtas paviršinis vandens telkinys (kanalas, tvenkinys, rekultivuotame karjere įrengtas vandens telkinys, kūdra), išskyrus vandens talpyklas, kuriose esantis vanduo nelaidžiomis medžiagomis ir (arba) konstrukcijomis atskirtas nuo aplinkos grunto (baseinai, rezervuarai ir panašiai). Vandens įstatymo 3 straipsnio 23 dalis nustato, kad tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys, kuris įrengiamas užtvenkiant vandens tėkmę vandentakyje, žemės paviršiaus įdauboje ar pylimu apsuptame plote.

66. Žuvininkystės įstatymas reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius žvejybos, žuvų išteklių valdymo, išsaugojimo ir atkūrimo, akvakultūros, žuvų perdirbimo ir žuvininkystės produktų tiekimo rinkai srityse ir kurio tikslas – užtikrinti žuvų išteklius tausojančią žvejybą, jų išsaugojimą ir atkūrimą, atsižvelgiant į ekologines sąlygas, žuvininkystės ekonomiką, žvejų, žuvų augintojų, perdirbėjų ir vartotojų interesus (1 str.).

67. Žuvininkystės įstatyme nėra nurodyti žuvininkystės bei žuvininkystės tvenkinio apibrėžimai, o 2 straipsnyje nurodyta, kad akvakultūra – vandens organizmų auginimas ir (arba) veisimas taikant metodus, kuriais siekiama gauti didesnę nei natūraliomis sąlygomis produkciją (1 d.); akvakultūros produktai – bet kurios savo gyvenimo stadijos vandens organizmai, kurie yra akvakultūros veiklos rezultatas, taip pat iš šių organizmų gauti produktai (2 d.); akvakultūros produktų gamintojų organizacija – juridinis asmuo, žuvų augintojų įsteigtas akvakultūros produktų pardavimo sąlygoms gerinti ir pripažintas Žemės ūkio ministerijos arba jos įgaliotos institucijos (3 d.); akvakultūros tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys, įrengtas žemės paviršiuje, jo įdauboje, iškasoje arba upės vagoje, su pylimais, žuvų išgaudymo duobėmis, hidrotechnikos statiniais ir įrenginiais (krantų stiprinimo įrenginiais, vandens įleidimo ir išleidimo hidrotechnikos statiniais, dugno sausinimo kanalais, šliuzais, slenksčiais, pralaidomis), naudojamas akvakultūrai (4 d.); pramoninis akvakultūros tvenkinių ūkis – teritorija ir joje įrengta įvairių kategorijų akvakultūros tvenkinių (neršto, auginimo, ganyklinių, pirminių, žiemojimo ir karantininių) sistema kartu su akvakultūrai naudojamais statiniais ir įrenginiais (19 d.).

68. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 5676 priėmimo metu Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1756 redakcija) buvo įtvirtinta, kad žuvininkystės tvenkinys – upės vagoje arba žemės paviršaus įdauboje, iškasoje, pylimų apsuptame plote įrengtas vandens telkinys žuvims auginti ir veisti.

69. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų suponuojamus medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus, 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo, kad: pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, valstybė turi plačią diskreciją; įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt.; reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį; tai darydami teisėkūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų bei principų; valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais; tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

70. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pabrėžė, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį ir jų poreikį reguliuoti jų gausą; tai darant turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

71. Taigi įvertinus pareiškėjo vykdomą ūkinę veiklą, tai, kad Pasiūlymas pateiktas dėl nustatyto specialaus medžioklės ploto žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, kurioje pareiškėjas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka reguliuoja žuvilesių paukščių gausą ir medžioja smulkiuosius medžiojamuosius gyvūnus, pakeitimo, darytina išvada, jog Komisija be teisėto pagrindo nesivadovavo Žuvininkystės įstatymo nuostata, kad pareiškėjo valdomi ir naudojami tvenkiniai atitinka akvakultūros tvenkinių sąvoką, o apsiribojo Medžioklės įstatyme pateiktu žuvininkystės tvenkinio apibrėžimo sąvoka. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ir Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nurodyta, jog žuvininkystės tvenkiniai – vandens telkiniai, kuriuose pagal Žemės ūkio ministerijos nustatytus kriterijus veisiamos ir auginamos žuvys, t. y. nėra apibrėžti taip, kaip Vandens įstatyme nurodyti tvenkiniai, o yra susieti su žuvų veisimu ir auginimu pagal Žemės ūkio ministerijos nustatytus kriterijus, tačiau šiuo atveju Komisija neanalizavo tokio pobūdžio kriterijų.

72. Teisėjų kolegija, sutikdama su pareiškėjo ir Ministerijos argumentais, kad Sprendimas nėra teisėtas tuo pagrindu, jog Komisija nepagrįstai, nagrinėdama Pasiūlymą, nesivadovavo Žuvininkystės įstatymo nuostatomis, apibrėžiančiomis pareiškėjo valdomų ir naudojamų tvenkinių pobūdį dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo pripažino Sprendimą pagrįstu ir teisėtu.

73. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs medžioklės plotų vieneto žemėlapį su siūloma patikslinti medžioklės plotų vieneto riba, padarė išvadą, kad Pasiūlymas buvo teikiamas dėl specialios paskirties medžioklės ploto išplėtimo itin žymiai už žuvininkystės tvenkinių teritorijos, pažymėdamas, jog teismo posėdyje tai pabrėžė ir atsakovo atstovas, ir trečiojo suinteresuoto asmens medžiotojų klubo „Suopis“ atstovas. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nebuvo teikiami įrodymai, patvirtinantys, kad Pasiūlymo pagrindu siekiama itin žymiai išplėsti pareiškėjo medžioklės plotų vieneto ribas, kad į parengtą planą yra įtraukti objektai, kurie nėra susieti su vandens telkiniais, nėra reikalingi žuvims veisti ir auginti. Šias aplinkybes išsiaiškinti ir nustatyti šiuo atveju turi Komisija.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

74. Apibendrindama pirmiau aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas – panaikinamas atsakovo Sprendimas ir atsakovas įpareigojamas Žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą išnagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes panaikinus Sprendimą jie yra teisiškai nereikšmingi.

75. Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš byloje pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatyta, kad jis advokatui už skundo parengimą 2020 m. gruodžio 30 d. sumokėjo 1 355,20 Eur, o už apeliacinio skundo parengimą 2021 m. rugsėjo 6 d. sumokėjo 1 863,40 Eur, taip pat sumokėjo 33,75 Eur žyminio mokesčio už skundą ir apeliacinį skundą.

76. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

77. Kadangi pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas patenkinti, todėl pareiškėjui priteistina 33,75 Eur žyminio mokesčio už skundą ir apeliacinį skundą.

78. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai priteistinų advokato atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

79. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

80. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Rekomendacijose nustatyta, kad už skundo parengimą maksimalus užmokestis – 2,5 (8.2 p.); už apeliacinio skundo parengimą, jei advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – 1,7 (8.10 p.).

81. Nagrinėjamu atveju maksimalus užmokestis už skundo parengimą yra 3 496,25 Eur, o už apeliacinio skundo parengimą – 2 579,58 Eur.

82. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, taip pat bylos trukmę ir jos procesinę baigtį, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui priteisia jo sumokėtą 3 218,60 Eur sumą už atstovo suteiktas teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

83. Apibendrinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui iš viso priteistina 3 252,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ skundą tenkinti.

Panaikinti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti sprendimą, įformintą 2020 m. spalio 21 d. protokolu Nr. 5, ir įpareigoti Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Komisiją medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. pasiūlymą išnagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Šalčininkų žuvininkystės ūkis“ iš Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos 3 252,35 Eur (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt du eurus ir 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras DrigotasErnestas SpruogisDalia Višinskienė