- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-899-232/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-10490-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- S. Ž.
- Atsakovas
- M. Ž., A. Ž.
- Kategorijos
- 75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Ž. ieškinį atsakovams M. Ž., A. Ž. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų I. K., Vilniaus miesto 4 notarų biuras.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
I. S. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti nekilnojamąjį turtą – butą, esantį Žirmūnų g. 81-16, Vilniuje, ir butą, esantį V g., , asmenine ieškovės nuosavybe. Nurodė, kad 1985-05-16 sudarė santuoką su Valentu V. Ž., kuris 2012-05-09 mirė. Iki santuokos su Valentu-V. Ž. turėjo įsigijusi 4 kambarių butą Klaipėdoje, kurį 1986 metais išsikeitė į ginčo butą Vilniuje. Butą Vilniuje 1992-05-11 sutartimi ieškovė privatizavo pagal Butų privatizavimo įstatymą, susitarusi su sutuoktiniu, kad jis bus asmeninė ieškovės nuosavybė, Valentas V. Ž. privatizuojant butą neprisidėjo. Ieškovė sumokėjo už butą 10 404 rublius, iš jų – 1 269 rublius grynais ir 9 135 savo valstybinėmis tikslinėmis išmokomis bei kompensacijomis. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad butą Druskininkuose įsigijo tapybai savo asmeninėn nuosavybėn pagal 1997-07-18 pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, kad 36 000 Lt jai davė sūnus iš ankstesnės santuokos E. U., todėl už jai sūnaus dovanotus pinigus nupirktas butas laikytinas asmenine ieškovės nuosavybe, nors įgytas esant santuokoje.
Atsiliepimas
Atsakovas A. Ž. atsiliepime nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Atsakovas po tėvo Valento V. Ž. mirties kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir sužinojo, jog palikimą sudaro velionio tėvo ir ieškovės bendrąja jungtine nuosavybe esantys butai: Ž. g., Vilniuje, ir V g., D. Atsakovas nurodė, kad butas Vilniuje yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, nepaisant to, kad yra registruotas tik S. Ž. vardu, nes buvo įsigytas santuokoje, nėra įrodymų, kad privatizavimo metu ieškovė būtų išreiškusi valią įgyti jį asmeninėn nuosavybėn. Nurodė, kad butas Druskininkuose taip pat įgytas santuokos metu, sutuoktinių bendrai naudotas ir išlaikytas, nėra įrodymų, kad jis įgytas už dovanotus pinigus, buto įsigijimo metu nebuvo aiškiai išreikšta ieškovės valia įsigyti butą asmeninėn nuosavybėn.
A. M. Ž. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog nepateikti ieškovės nurodomas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, jog butas Vilniuje įgytas jos asmeninėn nuosavybėn. Butas įgytas santuokos metu, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, neatsižvelgiant į tai, kad jis įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu. Nurodė, kad butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, vien ta aplinkybė, kad butas privatizuotas už vieno sutuoktinių asmenines lėšas nesudaro pagrindo jam taikyti kitokį nei bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Atsakovas nurodė, kad butas Druskininkuose įsigytas ieškovės ir atsakovų tėvo poilsiui kurortiniame mieste, jokių įrodymų, kad jis pirktas už ieškovei dovanotas lėšas nepateikta. Taip pat nurodė, kad Valentas V. Ž. buvo pasiturintis žmogus, ilgus metus dirbo vidaus reikalų sistemoje ir gaudavo nemažas pajamas, tuo tarpu ieškovės pajamos buvo minimalios, todėl abu butus išlaikė Valentas V. Ž..
Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų I. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kad su ieškiniu nesutinka, nes po santuokos įgytas turtas – ginčo butai, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Faktas, kad ginčo turtas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise turi būti įrodytas rašytiniais įrodymais, kurių ieškovė nepateikė.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė atsakovui M. Ž. iš ieškovės S. Ž. 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės S. Ž. valstybei 2 707,81 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, jog butas Vilniuje privatizuotas 1992-05-11 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovei ir Valentui V. Ž. esant santuokoje. Nors ieškovė nurodė, jog už ginčo butą yra sumokėta 9135 rublių jos vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), tačiau šie investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, laikytini sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl nurodyto ir daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Tokia išvadą teismas padarė atsižvelgęs į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį, įstatyme nustatytą tvarką bei teismų praktikoje suformuota taisyklę, kad butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Teismas taip pat byloje (pateiktais dokumentais, šalių paaiškinimais, liudytojo R. L. parodymais) nustatė, kad buto privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, Valentas V. Ž. kartu su ieškove mokėjo mokesčius, naudojosi butu kaip savu. Nurodė, jog ieškovės teiginiai, kad ginčo butą išsikeitė į iki tol Klaipėdoje turėtą butą, nesudaro pagrindo pripažinti ginčo buto jos asmenine nuosavybe. Todėl nesant įrodymų, patvirtinančių, kad butas įgytas ieškovės asmeninėn nuosavybėn, ieškovės reikalavimą atmetė, nurodydamas, kad butas laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl buto, esančio Vytauto g. 12-11, Druskininkuose teismas nustatė, jog butas įsigytas ieškovei ir Valentui V. Ž. 12 metų esant santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Ieškovės, atsakovo M. Ž., trečiojo asmens paaiškinimais, liudytojų E. U., R. L. ir M. K. parodymais teismas laikė nustatyta, kad sutuoktiniai įsigijo butą Druskininkuose šeimos poreikiams, t.y. tiek ieškovės tapybos veiklai, tiek sutuoktinių poilsiui kurortiniame mieste, abu sutuoktiniai arba kartu, arba pakaitomis gyveno ginčo bute, jį išlaikė, taigi tiek ieškovė, tiek Valentas V. Ž. valdė jį kaip savą. Byloje nepateikti duomenys, kad šis butas išimtinai naudotas kaip ieškovės meninės dirbtuvės ir nebuvo pritaikytas gyvenimui, todėl teismas nurodė, jog nėra pagrindo pripažinti butą asmenine ieškovės nuosavybę kaip daiktą, naudojamą ieškovės veiklai. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, jog abu sutuoktiniai ginčo bute Druskininkuose gyveno, o Valento V. Ž. jame ir mirė, kas sudaro pagrindą manyti, jog iki Valento V. Ž. mirties sutuoktiniai jį naudojo bendrais interesais ir laikė bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovė, teismui nepateikė patikimų įrodymų, jog jos sūnūs, teisme liudiję apie perduotas dideles sumas (atitinkamai 20000 Lt ir 18000 Lt), iki 1997 metų gavo atitinkamas pajamas, todėl objektyviai galėjo jas dovanoti. Tuo tarpu byloje esantys duomenys apie ieškovės ir atsakovo darbinę veiklą, užimtas pareigas bei gautas pajamas leidžia daryti išvadą, jog jie turėjo galimybę įsigyti ginčo butą. Kadangi nėra pateikta jokių kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių lėšų dovanojimo galimybes bei aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija nepaneigta. Byloje surinktų įrodymų nepakanka išvadai, jog pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį sumokėti 36 000 Lt buvo ieškovės asmeninės lėšos pagrįstai. Todėl teismas ieškovės reikalavimo pripažinti butą, Vytauto g. 12-11, Druskininkuose, jos asmenine nuosavybe, netenkino.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantė (ieškovė) S. Ž. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-21 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir nustatyti, kad butai Vilniuje, Žirmūnų g. 81-16, ir Druskininkuose, Vytauto g. 12-11 yra asmeninė ieškovės S. Ž. nuosavybė. Nurodė, jog teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai sprendime rėmėsi Butų kodekso (toliau tekste BtK) 49 straipsniu, nors akivaizdu, kad turėjo būti taikomas BtK 115 straipsnis, kuriame aiškiai nurodyta, kad skirtinos gyvenamosios patalpos dydis be kitų sąlygų buvo tiesiogiai siejamas su pajaus įmokos suma, o pajus buvo ta ieškovės asmeninė nuosavybė, kurios pagrindu ieškovė įgijo teisę apsigyventi bute, Ž. g., Vilniuje, nes keitimo metu teisė į pajų perėjo į ieškovės butą. Pažymėjo ir tai, jog iki 1990-03-11 jokios privatinės nuosavybės daugiabučiuose tipiniuose namuose nebuvo ir būtent dėl to butas, esantis B pr., Klaipėdoje 1985 m. negalėjo būti registruotas ieškovės vardu, nors tam momentui ieškovė buvo pajų už šį butą išmokėjusi, todėl jau 1985-01-18 t.y. iki santuokos su V.V. Ž. disponavo tam tikru turtu – pajumi gyvenamųjų namų statybos kooperatyve bei realizuodama teisę disponuoti šiuo turtu iškeitė į butą Vilniuje. Todėl vertinant kokiu būdu įgytas butas Vilniuje, turėjo būti atsižvelgta ir į BtK 115, 117 straipsnius, Civilinio kodekso (toliau tekste CK) 3.89 straipsnį. Pažymėjo ir tai, jog byloje jokiomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodyta, kad V.V. Ž. kokiu nors būdu susijęs su ieškovės iki santuokos turėta nuosavybe. Be to pažymėjo ir tai, jog būtent buto Žirmūnų g. 81-16, Vilniuje, suteikimo duomenų nebuvimas Vilniaus apskrities valstybinio archyvo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvo fonduose patvirtina teiginius apie buto keitimą. Pažymėjo, jog butas, esantis Druskininkuose yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog šis butas buvo skirtas šeimoms reikmėms, nors jokių patikimų to įrodymų byloje nėra. Atsakovo pateikti duomenys apie V.V. Ž. atliktus komunalinių mokesčių mokėjimus, kai jis naudojosi ieškovės nuosavybe t.y. gyveno ieškovės bute, Vilniuje ir atvažiuodavo pailsėti į Druskininkus, jokiu būdu neįrodo, kad ieškovė 1997-07-18 pirkdama butą naudojo šeimos lėšas, o registruojant šį turtą savo vardu išreiškė savo valią įgyti šį turtą kaip bendrą šeimos nuosavybę. Butą Druskininkuose apeliantė įgijo ir naudojo kaip dirbtuvę savo tapybos veiklai. Minėta patvirtino liudytojai E. U. ir R. L., tačiau šiuo atveju teismas prioritetą suteikė M. Ž. ir I. K. paaiškinimui, kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Taip pat teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio į tai, kad šioje konkrečioje situacijoje pagal tikimybių pusiausvyros vertinant vieno ar kito fakto egzistavimą principą, buvo labiau tikėtina, kad vaikai dovanodami motinai 2 000 Lt viršijančias sumas 1997 m. jokių dovanojimo rašytinių sutarčių nesudarinėjo, nes 1997 m. negalėjo numatyti, kad 2012 m. dėl to kils keblumų, kai 1997 m. teisinė praktika teikė turto registravimui vieno asmens vardu kitokią prasmę nei, kad dabar galiojanti teismų praktika. Nepaisant prašymo taikyti būtent iki 1997 m. buvusią teismų praktiką šiam ginčui spręsti, teismas tokia praktika nesivadovavo. Pažymėjo ir tai, jog su V.V. Ž. niekuomet jokio ginčo dėl nekilnojamojo turto nuosavybės nebuvo. Be to V.V. Ž. sutikimo dėl buto pirkimo Vytauto g. 12-11, Druskininkuose nėra, kas vertinama ieškovės valios įsigyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn tinkamu patvirtinimu. Apeliantė teikia naujus įrodymus Klaipėdos LDT VK 1969-04-11 sprendimą Nr.153 dėl žemės sklypo išskyrimo kooperatyvui “Kąstytis” Baltijos prospekte, prašo juos priimti. Remiantis šiais duomenimis akivaizdu, kad nuo 1969 iki 1985 m. pajus jau buvo išmokėtas, nes pagal minėtą sprendimą kooperatyvjui 12 metų buvo suteikta paskola – 153 000 rub., o sąmatinė namo vertė buvo 256 000 rub.
Atsiliepimas
A. M. Ž. atsiliepimu prašė atmesti apeliantės S. Ž. apeliacinį skundą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe kaip visiškai nepagrįstą ir palikti galioti 2013-05-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas; nepriimti apeliantės teikiamų naujų įrodymų. Nurodė, jog BtK 49 straipsnio norma būtent pagrindžia, jog Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas sprendimu išdavė orderį apeliantei apsigyventi bute ne kaip kooperatyvo narei, bet suteikė butą valstybiniame ar visuomeniniame butų fonde. Minėtą faktą patvirtina ir tai, kad apeliantės nėra į bylą pateiktame Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo “Kastytis” narių sąraše, jos narystė minėtame kooperatyve nepatvirtinta ir kitais įrodymais. Tai reiškia, jog apeliantė, neįrodžiusi savo narystės apskritai neturėjo teisės keistis butų, kadangi pagal BtK 116 straipsnį tokią teisę turėjo tik kooperatyvų nariai. Be to net jeigu ir apeliantė turėjo teisę keisti butą, esantį Baltijos pr. 75-31 į ginčo butą, esantį Vilniuje, atsakovui nesuprantama, kodėl nepavyko rasti Vykdomojo komiteto sprendimo dėl leidimo keisti minėtą butą, taip pat nepavyko rasti ginčo buto kooperatyvo narių susirinkimo sprendimo ir Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimo, kuriuo būtų patvirtintas visuotinio kooperatyvo narių susirinkimo sprendimas ir orderio išdavimas, nors Klaipėdoje analogiški dokumentai buvo rasti, o BtK 116 straipsnis leido kooperatyvo nariui keisti savo turimą gyvenamąją patalpą kartu su vykdomojo komiteto leidimu. Kita vertus apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, jog butas, esantis Baltijos pr. 75-31 Klaipėdoje ar ginčo butas, esantis Vilniuje priklausė jai nuosavybės teise. Pažymėjo, jog tiek BtK 49 straipsnis, tiek 115 straipsnis akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, jog pagal orderius buvo suteikiama teisė ne į butų nuosavybę, bet teisė apsigyventi butuose ir jais naudotis. Be to pati apeliantė nurodė, jog Lietuvoje iki 1990-03-11 jokios privatinės nuosavybės nebuvo t.y. apeliantė paripažįsta, jog asmenine nuosavybe nevaldė nei buto, esančio Klaipėdoje, nei buto esančio Vilniuje. Todėl apeliantė nuosavybės teisę kartu su vyru į ginčo butą įgijo tik 1992 m. ir šiam ginčo butui pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį taikomas toks teisinis rėžimas, koks šiuo metu galioja sutuoktinių turtui pagal galiojantį CK. Tai reiškia, jog į ginčo butą nuosavybės teisė atsirado po santuokos, todėl minėtas butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Dėl apeliantės teiginių neva ji išlaikė ginčo butus, darė remontus nėra jokių įrodymų, kurie juos pagrįstų. Atsakovui žinoma, jog už abiems butams teikiamas komunalines paslaugas tiekėjams mokėdavo būtent atsakovų velionis tėvas, o ne apeliantė. Apeliantė į bylą pateikė naujus įrodymus, tačiau nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme negali būti pateikiami. Apeliantė taip pat neįrodė, jog butas Druskininkuose įgytas jos vaikų iš ankstesnės santuokos dovanotomis lėšomis, kadangi nepateikė rašytinių pinigų dovanojimo sutarčių, nors galiojęs CK tai numatė. Apeliantės teiginiai, neva butas Druskininkuose buvo jos dirbtuvė taip pat nepagrįstas, kadangi tiek butą Vilniuje, tiek butą Druskininkuose išlaikė atsakovo tėvas savo lėšomis. Be to sutuoktinis įgydamas turtą asmeninėn nuosavybėn privalo aiškiai išreikšti tokią savo valią. Apeliantė jokiais būdais neišreiškė savo valios, jog butas Druskininkuose įgyjamas jos asmeninėn nuosavybėn. Pagal CK 3.96 straipsnio 1 dalį rašytinio sutuoktinio sutikimo nebuvimas daro sandorį nuginčijamu, o ne keičia prezumciją, jog po santuokos įgytas turtas tampa bendrąją jungtine nuosavybe. Pagal SŠK 21 straipsnio 4 dalį sutuoktinio rašytinis sutikimas būtinas tik tais atvejais, kai perleidžiamas arba įkeičiamas turtas, o ne kai turtas įgyjamas nuosavybėn.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
Apeliantė savo apeliaciniame skunde teiginį jog butas, Žirmūnų g. 81-16, Vilniuje asmeninė jos nuosavybė rėmė ta aplinkybe, kad ji su velioniu sutuoktiniu šiame bute apsigyveno iškeitusį keturių kambarių kooperatyvinį butą esantį B. pr., Klaipėdoje, kurio pajų teigė visiškai išmokėjusi. Ji taip pat nurodė jog teismas neįtinkamai taikė buto Klaipėdoje suteikimo ieškovei metu galiojusio BtK normas. Apeliantė iš esmės teigė jog pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą neišmokėjus pajaus jai nebūtų suteiktas kooperatinis butas Klaipėdoje, nebūtų leista jame apsigyventi. Taip pat nurodė jog padarius išvadą apie pajaus išmokėjimą, jai minėtą kooperatinį butą iškeitus į Valstybinio fondo butą, Ž. g., Vilniuje, po keitimo teisė į pajų neva perėjo į ieškovės butą Vilniuje. Su tokiais samprotavimais negalima sutikti. Pati apeliantė pripažįsta, jog iki 1990-03-11 jokios privatinės nuosavybės daugiabučiuose tipiniuose namuose nebuvo. Pagal BtK 4, 5 straipsnio nuostatas butų fondą sudarė gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose priklausančiuose: valstybei (valstybinis butų fondas); kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas); gyvenamieji namai, priklausantys gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams (gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondas); gyvenamieji namai, kurie yra asmeninė piliečių nuosavybė (individualinis butų fondas). BtK 10 straipsnio 1 dalis numatė jog piliečiai turi teisę nustatyta tvarka gauti gyvenamąja patalpą valstybinio ar visuomeninio butų fondo namuose arba gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose. Minėto straipsnio 2 dalis numatė, kad tiek Valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose, tiek gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose gyvenamosios patalpos piliečiams suteikiamos neterminuotai naudotis. Asmeninėje nuosavybėje (BtK 10 straisnio 3 dalis) piliečiai, sutinkamai su galiojančiais įstatymais, galėjo turėti gyvenamąjį namą (namo dalį). Pagal BtK 18 straipsnį Valstybinį ir visuomeninį butų fondą ir gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondą valdančiais organais buvo: visuomeninio butų fondo (Vietinių Liaudies deputatų tarybų butų fondo) vietinių tarybų vykdomieji komitetai ir jų sudaromi valdymo organai, o gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų fondą buvo priskirta valdyti kooperatyvų valdymo organams sutinkamai su jų įstatais. Tiek pagal BtK 49 straipsnį tiek pagal BtK 111 straipsnį gyvenamosios patalpos orderis, buvo traktuojamas kaip dokumentas išduotas remiantis sprendimu suteikti gyvenamąją patalpą ir suteikiantis teisę apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Skirtumas tik toks jog kooperatiniai butai buvo suteikiami (BtK115 straipsnis) visuotinio kooperatyvo narių susirinkimo sprendimu, kurį tvirtindavo rajono, miesto, miesto vykdomasis komitetas. Tiek suteikiant butus valstybiniame, tiek visuomeninime, tiek kooperatiniame fonde buvo atsižvelgiama pirmiausia į šeimos narių skaičių, o kooperatinio buto suteikimo atveju dar ir į pajaus įmokos sumą ir maksimalų gyvenamojo ploto dydį, kurį numatė Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai. BtK 116 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta kooperatyvo nario teisė jo turimą gyvenamąją patalpą, esant kartu gyvenančių šeimos narių sutikimui bei vykdomojo komiteto leidimui keisti į kitą gyvenamąją patalpą (išskyrus BtK70 straipsnyje nurodytus atvejus), tame tarpe ir vietinių Tarybų, valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų namuose, taip pat kitų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų namuose, esančiuose tiek toje pačioje, tiek kitoje vietovėje, su sąlyga, jeigu asmuo, įsikeliantis į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo namą, bus priimtas į kooperatyvą laikantis nustatytos tvarkos. Taigi, tam, kad ieškovė galėtų iškeisti kooperatinį butą Klaipėdoje į valstybinio fondo butą Vilniuje turėjo būti gauti Koperatyvo visuotinio narių susirinkimo Klaipėdos bei Vilniaus miesto vykdomųjų komitetų leidimai, kurie byloje nepateikti, todėl byloje nėra surinkti įrodymai apie butų keitimą. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės nustatymas neturi esminės reikšmės sprendžiant bylą, nes netgi darant prielaidą jog butas valstybiniame fonde ieškovei ir jos sutuoktiniu atiteko keitimosi iš kooperatinio į valstybinį fondą, būdu ši aplinkybė nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ginčo butą asmenine ieškovės nuosavybe. Galiojęs reguliavimas nenumatė, kaip teigia apeliantė, pajaus perėjimo keičiant butą kooperatiniame fonde į butą valstybiniame ar visuomeniniame fonde. Kitais žodžiais tariant keitimasis butais iš vieno butų fondo į kito fondo butą nekeitė jo buto fondo ir iškeisto buto statuso. Taip pat pažymėtina jog pajaus sumokėjimas pagal galiojusį įstatymą nesuteikė nuosavybės teisių į butą kooperatyve, nuosavybės teise kooperatyvo nariui priklausė tik pats pajus. Ieškovė iškeisdama butą kooperatyve į butą valstybiniame fonde, nepakeitė jo statuso. Pagal galiojusį tuo metu BtK buto pagrindinio nuomininko šeimos narys (šiuo atveju miręs apeliantės sutuoktinis) turėjo lygias teises su pagrindiniu nuomininku nepriklausomai nuo to kuriam šeimos nariui butas buvo suteiktas, taip pat lygias teises butą privatizuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą dėl buto Vilniuje nuosavybės formosd pagrįstai rėmėsi Butų privatizavimo įstatymu bei susiklosčiusia Kasacinio teismo praktika butų privatizavimo klausimais, sprendžiant ginčus dėl nuosavybės įgytos pagal minėtą įstatymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo jog nors Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis numatė, reikalingumą buto nuomininkui bei kitiems šeimos nariams susitarti kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais) ir toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai, toks susitarimas teismų praktikoje nebuvo vertinamas kaip valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn išraiška, kadangi Butų privatizavimo įstatymas (4 straipsnis) ribojo nuomininko ir jo šeimos narių, teisę, po buto privatizavimo, privatizuoti kitą gyvenamąjį būstą lengvatine tvarka, nustatydamas , kad įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu asmuo galėjo tik vieną kartą. Dėl ko, vėliau, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr.VIII-847 papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“. Kasacinis teismas taip pat vėlesnėje savo praktikoje pripažino jog Butų privatizavimo 5 straipsnio 1 dalies papildymas taikytinas ir butams privatizuotiems iki šio papildymo priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Kasacinio teismo praktika suformuota LAT 1999 09 06 nutartyje, civilinėje byloje Nr.3K-3-395/1999, 2002 05 02 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002. Pagal buto privatizavimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnį turtas įgytas santuokoje buvo pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu. Ši nuostata buvo speciali visų kitų teisės aktų atžvilgiu, ką patvirtina ir vėlesnis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio papildymas. Todėl jungtine nuosavybe pripažįstamas privatizuotas butas, nepriklausomai nuo to, kieno investicinėmis lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (LAT 2012 03 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Beje, byloje yra pateikti duomenys jog už ginčo butą yra sumokėta ne tik 9135 rublių ieškovės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais, t. 1, b.l. 73), bet ir kaip matyti iš byloje pateiktos 1992 05 11 buto privatizavimo sutarties 1269 rub. grynaisiais pinigais, kurie sutuoktiniams gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį laikytini jungtine nuosavybe. Byloje iš pateiktų dokumentų, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatęs, kad buto privatizavimo metu sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, Valentas V. Ž. kartu su ieškove mokėjo mokesčius, naudojosi butu kaip savu (t. 1, b.l. 194-195, t. 2, b.l. 3, 72-74), teismas pagrįstai konstatavo jog butas buvo sutuoktinių įgytas jungtinės nuosavybės teise.
Apeliantė savo reikalavimus dėl buto Vytauto g. 12-11, Druskininkuose, pripažinimo jos asmenine nuosavybe rėmė aplinkybe neva šis butas įgytas už jai asmeniškai būtent minėtam butui, pagal 1997-07-18 pirkimo – pardavimo sutartį įsigijimui sūnų iš kitų santuokų dovanotas lėšas, o ne už bendrai su mirusiuoju sutuoktiniu V.V. Ž. sukauptas lėšas. Apeliantė taip pat teigė jog butas buvo įsigytas ir naudojamas jos kaip tautodailininkės reikmėms, kaip jos studija. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, jog šias aplinkybes jos manymu patvirtina jos sūnų: E. U. ir R. L. parodymai teisme, o teismas nepagrįstai rėmėsi vien bylos baigtimi suinteresuotų M. Ž. ir I. K. parodymais. Kolegija pažymi jog šioje byloje tiek vienos, tiek kitos šalies liudytojai gali būti laikomi suinteresuotais dėl jų giminystės su viena iš šalių ir teisių į paveldėjimą. Todėl, nesant tiesioginių rašytinių įrodymų apie dovanojimo sutarčių sudarymą, teismas pagrįstai vadovavosi esamais rašytiniais įrodymais ir faktais, kad butas Druskininkuose buvo pirktas ieškovės vardu šalims jau ilgą laiką (dvylika metų) gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį, naudojamas abiejų sutuoktinių reikmėms, ne tik ieškovės profesinėms reikmėms, bet ir šeimos poilsiui kurortiniame Lietuvos mieste, todėl laikytinas santuokine jungtine nuosavybe. Liudytojais apklausti ieškovės sūnūs E. U. (t. 2, b.l. 50-51) ir R. L. (t. 2, b.l. 72) teigė, jog davė motinai atitinkamai 5000 JAV dolerių ir 4500 JAV dolerių buto Druskininkuose įsigijimui. Liudytojai teigė, kad jų tuo metu gaunamos pajamos buvo pakankamos, tokias lėšas dovanoti, tačiau ieškovė teismui nepateikė jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas šiuos faktus pagrįstai laikė neįrodytais. Nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 281 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) buvo nustatyta taisyklė, kad dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kada turtas perduodamas apdovanojamajam. 1964 m. Civilinio kodekso 282 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) buvo nustatyta, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip du tūkstančiai litų, turi būti rašytinės formos, o nekilnojamojo turto ir pagrindinių statybinių medžiagų dovanojimo sutartys turi būti sudaromos notarine forma. Rašytinės dovanojimo sandorio formos nesilaikymas nedarė sandorio negaliojančio, tačiau pasunkino jo fakto įrodinėjimą kilus ginčui - atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. Civilinio kodekso 58 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija). Be kita ko, ieškovės teiginius, kad dovanojimo sutartys neva nebuvo surašytos dėl to jog ją su sūnumis siejo artimi pasitikėjimo santykiai paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Byloje pateikta 2011 08 06 paskolos sutartis (t.1,b.l. 124), pagal kurią apeliantės sūnus R. L. jai paskolino 2000 Lt su tiksline paskirtimi buto Vilniuje renovacijos skoloms padengti. Ši sutartis rodo jog tarp ieškovės ir sūnų buvo įprasta tvarkant finansinius tarpusavio santykius juos tinkamai įforminti net ir dėl daug kartų mažesnės sumos sudarant rašytinę sutartį, griežtai nurodant skolinamų lėšų paskirtį. Be to, kad butas buvo perkamas būtent ieškovės ir jos mirusio sutuoktinio šeimos reikmėms (poilsiui ir ieškovės studijai) rodo ir abiejų šalių liudytojų parodymai, kad butu tiek po vieną, tiek kartu naudojosi abu sutuoktiniai, kad V.V. Ž. ir mirė minėtame bute, pastarąjį faktą patvirtina ir V.V. Ž. mirties liudijimas (t.1,b.l. 16), kuriame mirties vieta nurodyta Druskininkai. Faktas jog mirusysis ieškovės sutuoktinis taupė pinigus ir turėjo santaupų neįrodo, o kaip tik paneigia būtinybę apeliantės šeimai skolintis pinigų buto poilsiui Druskininkuose įsigijimui. Kad ieškovės sutuoktinis gavo didesnes pajamas nei ieškovė įrodo taip pat byloje pateikti duomenis apie jo darbo pajamas, skirtas pensijas. Šiuo atveju sprendžiant ginčą neturi reikšmės, kad 1997 m. teisinė praktika ir galiojęs teisinis reguliavimas teikė turto registravimui vieno asmens vardu kitokią prasmę nei, kad dabar galiojanti teismų praktika, nes pirma, kaip pripažįsta pati ieškovė pagal CK patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį, galiojančio CK trečiosios knygos VI skyriaus normos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu režimu taikomos nepaisant to ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo ar jam įsigaliojus, antra ieškovė neįrodė jog butas Druskininkuose įgytas iš jos asmeninių lėšų. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, sudarant ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartį dėl dviejų kambarių buto Druskininkuose pirkimo galiojęs Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. (1964 m. CK 131 str.) numatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Turtas, įgytas santuokos metu buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Asmenine kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybe buvo laikomas turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas (SŠK 22 str.). Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tačiau šių aplinkybių ieškovė neįrodė.
Kiti apeliacinio skundo motyvai yra teisiškai nereikšmingi todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Remiantis išdėstytu kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir vertino byloje pateiktus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą ir kasacinio teismo praktikoje itvirtinta tikimybių pusiausvyros principą, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Atmetus apeliacinį skundą, remiantis CPK 93 straipsniu, iš apeliantės valstybės naudai priteistina žyminio mokesčio dalis –sudaranti 2446 Lt, kurios sumokėjimas apeliantei buvo atidėtas pirmosios instancijos teismo 2013 06 21 nutartimi (t.2b.l. 101), bei atsakovo M. Ž. naudai jo turėtos apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidos advokato apmokėti pagal byloje pateiktus duomenis (t.2, b.l. 111,112) sudarančios 20178 Lt. Pastarosios mažintinos atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 04 02 įsakymu Nr. IR-85 patvirtintas Rekomendacijas ir bylos sudėtingumą iki 1000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. Ž g., Vilniuje valstybės naudai 2446 Lt (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio, M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. S. N. g. 107-128, Vilniuje naudai 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.