Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Rimdeikaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2492-775/2018 pagal ieškovės UAB „Legal Balance.“ ieškinį atsakovui N. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje sprendžiamas klausiamas dėl išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, atlyginimo. Ieškovė UAB „Legal Balance“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo N. B. 55Eur skolą už pakrovimo, iškrovimo ir transportavimo paslaugą, 4 071,60 Eur skolą už transporto priemonės saugojimą, 136,88 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iš įvykusio eismo įvykio vietos pasišalinus transporto priemonės Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui, 2015 m. lapkričio 19 d. vyr. patrulis V. G. surašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 str. 7 d. ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 ir 2 dalimis, priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę. Pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pradinės kreditorės UAB „Šančių autoservisas ir Ko“ 2015 m. liepos 29 d. paslaugų teikimo sutartį transporto priemonė perduota nuvežti į pradinės kreditorės transporto priemonių saugojimo aikštelę. Apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą automobilio savininkas – atsakovas buvo informuotas policijos pareigūnų. Atsakovas 2015 m. gruodžio 3 d. pateikė Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kad atsakovas 2015 m. lapkričio 14 d. minėtą transporto priemonę pardavė M. L., bei rašytinį transporto priemonės atsisakymą. Pradinė kreditorė suteikė transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugas, kurių atsakovas nėra apmokėjęs. Ieškovė 2017 m. kovo 1 d. perėmė pradinės kreditorės reikalavimo teisę į atsakovo 4 126,60 Eur skolą ir į su skola susijusias papildomas teises. 2015 m. lapkričio 14 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytas pirkėjas realiai neegzistuoja, todėl ieškinys pareiškiamas paskutiniam ieškovei žinomam ir viešame registre įregistruotam transporto priemonės savininkui – atsakovui. Jei bus patikslinti M. L. duomenys, ieškovė netinkamą atsakovą pakeis tinkamu.Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie teisme iškeltą bylą jam pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, jei nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 20 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė. Teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, įpareigojo atsakovą pateikti tikslius transporto priemonės pirkėjo M. L. anketinius duomenis, tačiau pačiam atsakovui procesinius dokumentus įteikus CPK 123 str. 3 d. nustatyta tvarka, teismas išreikalavo duomenis iš Sodros bei Gyventojų registro tarnybos. Jokios informacijos apie tokį asmenį nebuvo gauta. Teismas išnaudojo visas galimybes, tačiau, nepavykus rasti M. L., jo į bylą proceso dalyviu neįtraukė. Teismas, įvertinęs 2015 m. lapkričio 14 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, patikrinęs kelių transporto priemonės registro duomenis, darė išvadą, kad 2015 m. lapkričio 19d. eismo įvykio metu atsakovas jau nebuvo transporto priemonės savininkas ir ieškovei apie tai buvo žinoma.Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, kad iš UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko perėmė reikalavimo teisę į atsakovo N. B. skolą, nes pagal 2017 m. kovo 1 d. reikalavimo perleidimo sutartį ieškovė perėmė iš pradinės kreditorės reikalavimo teisę ne į atsakovo N. B., o į M. L. skolą.Teismas, atsižvelgdamas, kad 2015 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio metu transporto priemonė nuosavybės teise atsakovui nepriklausė ir jis nėra atsakingas už reikalavimą priteisti skolą už transporto priemonės transportavimą bei saugojimą, kad ieškovė nėra įgijusi reikalavimo teisės į atsakovą N. B., konstatavo, jog ieškovės ieškinys šio atsakovo atžvilgiu yra nepagrįstas, todėl jį atmetė (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo 96 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir savininkas, nepaisė net minimalių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų – prieš sudarydamas tariamą Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, neidentifikavo transporto priemonės pirkėjo bei neįsitikino pirkimo-pardavimo sutarties duomenų teisingumu, todėl jis yra atsakingas už transporto priemonės priverstinio nuvežimo bei saugojimo išlaidų atlyginimą. Teismas be pagrindo savo iniciatyva tikrinio kelių transporto priemonių registro duomenis ir vertino juos. Apeliantė kartu su ieškiniu teismui buvo pateikusi VĮ „Regitra“ informacinį raštą, kuriame nurodyti priešingi duomenys – kad atsakovas yra savininkas. Teismas be pagrindo priėmė sprendimą už akių.

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nesant pirkėjo asmens duomenų, atsakovas turėjo įrodyti transporto priemonės savininko pasikeitimą (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-361-230/2018). Teismo argumentas, jog apeliantė dar iki kreipimosi į teismą dienos žinojo, kad atsakovas pardavė transporto priemonę kitam asmeniui, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vertindamas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kaip nuosavybės teisės perleidimą patvirtinantį įrodymą, pažeidė įrodymų leistinumo taisyklę, nes tikėtina, jog atsakovas galimai suklastojo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį.

Apeliantė Reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė reikalavimo teises ne į konkrečius asmenis, bet į skolas, susidariusias dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo, ir kurias galima pagrįsti dokumentais, perimtais kartu su Reikalavimo perleidimo sutartimi. Be to, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 str. 6 d. numatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Tai reiškia, kad net ir po Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo paaiškėjus, kas yra tikrasis transporto priemonės savininkas ar valdytojas, reikalavimo teisė naujajam kreditoriui pereina įstatymo pagrindu (CK 6.101 str. 4 d. 5 p.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 19 d. po įvykusio eismo įvykio transporto priemonė Mazda 626, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pradinės kreditorės UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko 2015 m. liepos 29 d. paslaugų teikimo sutartį priverstinai nuvežta į pradinės kreditorės UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko transporto priemonių saugojimo aikštelę. Atsakovas N. B. 2015 m. gruodžio 3 d. pateikė Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kad atsakovas 2015 m. lapkričio 14 d. ginčo transporto priemonę pardavė M. L., bei rašytinį transporto priemonės atsisakymą. Ieškovė UAB „Legal balance“ 2017 m. kovo 1 d. perėmė pradinės kreditorės reikalavimo teisę į skolininko M. L. 4 126,60 Eur skolą ir į su skola susijusias papildomas teises. 2015m. lapkričio 14 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytas pirkėjas realiai neegzistuoja, todėl ieškovė ieškinį pareiškė paskutiniam ieškovei žinomam ir viešame registre įregistruotam transporto priemonės savinimui – atsakovui.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Teismas sprendė, kad 2015 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio metu atsakovas jau nebuvo ginčo transporto priemonės savininkas, todėl nėra atsakingas už reikalavimą priteisti skolą už transporto priemonės transportavimą bei saugojimą, be to, pagal 2017 m. kovo 1 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį ieškovė perėmė iš pradinės kreditorės reikalavimo teisę ne į atsakovo N. B., o į M. L. skolą, todėl ieškovė nėra įgijusi reikalavimo teisės į atsakovą N. B.Apeliantė su teismo priimtu sprendimu už akių nesutinka. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo priėmė sprendimą už akių, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą ir įvertinimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje atsakovu nurodė N. B. ir jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresą, taip pat išreiškė prašymą priimti sprendimą už akių atsakovui be pateisinamos priežasties nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Apie teisme iškeltą bylą atsakovui pranešta CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, esant ieškovės prašymui priimti sprendimą už akių, jei nebus pateiktas atsiliepimas į ieškinį, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę priimti sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal prie ieškinio pateiktą 2017 m. kovo 1 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2017-03/01, UAB „Legal Balance“ perėmė iš pirminio kreditoriaus tam tikro dydžio reikalavimo teises, kurias sudaro 70 (septyniasdešimt) skolų už transporto priemonių saugojimus, į šios Sutarties 1 priede nurodytus Pradiniam kreditoriui skolingus asmenis (Skolininkus) (Sutartis 1.1 punktas), Pradinis kreditorius perleidžia, o UAB „Legal Balance“ įgyja Reikalavimus į Skolininkus pagal dokumentus, esančius kiekvieno Skolininko dokumentų byloje, pagal kuriuos Pradinis kreditorius šios sutarties pasirašymo dieną turi tam tikro dydžio Reikalavimus į Skolininkus, ir kurie bus perduoti šios sutarties 4 punkte nustatyta tvarka (Sutarties 1.2 punktas). Sutarties 1 priede nurodytas skolininkas – M. L. Taigi, perleista reikalavimo teisė į skolą, susidariusią priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, kuriai galioja ir SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010 nurodyta, kad reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš prievolės asmenų pasikeitimo būdų, kuriuo perleidus reikalavimą pasikeičia prievolės kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Atsižvelgdama į nutarties 15, 16 punktuose nurodytą reikalavimo perleidimo sutarties turinį, teisinį reglamentavimą, kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apeliantė Reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė reikalavimo teises ne į konkrečius asmenis, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas – į M. L., bet į skolas, susidariusias dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo, ir kurias galima pagrįsti dokumentais, perimtais kartu su Reikalavimo perleidimo sutartimi. Todėl pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius reikalavimo teisės perleidimą tik į M. L. skolą, yra nepagrįsti.Nurodyti byloje dalyvaujančius asmenis yra ieškovo, paduodančio ieškinį, pareiga (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į civilinio proceso teisėje galiojančius šalių autonomijos, rungimosi principus, ieškovas, reikšdamas ieškinį, pats pasirenka asmenis, kuriems reiškia ieškinį (atsakovus), kaip ir pats apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką.Apeliantė ieškinyje nurodė, kad reiškia ieškinį atsakovui N. B., kaip 2015 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio ginčo transporto priemonės paskutiniam žinomam ir registre nurodytam savininkui (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis), tačiau teismas, įvertinęs įrodymus, padarė priešingą išvadą – 2015 m. lapkričio 19 d. atsakovas jau nebuvo ginčo transporto priemonės savininkas. Apeliantė kelia procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taikymo klausimą. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Aiškinant šią įstatymo normą galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne tik tyrė ir vertino įrodymus, bet ir juos rinko. Šią teismo teisę ginčija apeliantė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teismas, nustatęs aplinkybę, jog neegzistuoja asmuo, kurį atsakovas nurodė kaip transporto priemonės pirkėją, pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, sprendė, jog ieškinys neįrodytas ir todėl jį atmetė. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas turėjo spręsti, ar transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra galiojanti realiai neegzistuojant pirkėjui ir padaryti atitinkamas išvadas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių išvadas ir teigdama, kad ginčo transporto priemonės savininko pasikeitimas byloje neįrodytas ir nenustatytas pagal bendrąsias CK 6.317, 6.318 str. taisykles, apeliaciniame skunde iš esmės duoda nuorodą į Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-361-230/2018, cituoja joje nurodytus motyvus, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kad nurodoma nutartis turi teismo precedento galią šioje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytoje ir nagrinėjamoje bylose faktinės aplinkybės nėra tapačios, nes apeliantės nurodytoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl transporto priemonės savininko pasikeitimo nesudarius rašytinės automobilio pirkimo – pardavimo sutarties. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir neatskleidė bylos esmės, t.y. teismas, nustatęs jog neegzistuoja viena pirkimo – pardavimo sutarties šalis, nesprendė dėl tokio sandorio galiojimo ir tuo pačiu, kas atsakingas pagal pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad neatskleista bylos esmė, apeliacinį skundą tenkina iš dalies, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą už akių panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.