- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-06
- Bylos Nr.
- e2A-361-230/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10484-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Tomas Romeika
- Atsakovas
- E. S., P. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Kategorijos
- 2.1.5.1.1Bendrasis ieškinio senaties terminas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovams E. S. ir P. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ ieškinyje teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. S. ir P. M. 119,61 Eur skolą už automobilio pakrovimą, iškrovimą ir transportavimą, 1 778,27 Eur skolą už automobilio saugojimą, 474,47 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno r. policijos komisariatas ir UAB „Šančių autoservisas“ ir KO 2006 m. kovo 30 d. sudarė motorinių transporto priemonių transportavimo iš įvykio vietų ir pristatytų motorinių transporto priemonių saugojimo sutartį. Pagal minėtą sutartį 2007 m. gegužės 7 d. buvo surašytas automobilio „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio savininkė E. S., priverstinio nuvežimo aktas ir automobilis perduotas nuvežti į UAB „Šančių autoservisas“ ir KO saugojimo aikštelę. Automobilis nuvežtas dėl jo vairuotojo P. M. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Apie automobilio transportavimą buvo informuoti atsakovai E. S. ir P. M.. UAB „Šančių autoservisas“ ir KO suteikė minėto automobilio transportavimo ir saugojimo paslaugas laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2009 m. vasario 24 d. Dėl automobilio transportavimo buvo patirtos 119,61 Eur (413 Lt) išlaidos, o dėl jo saugojimo (už 659 kalendorines dienas) – 1 908,60 Eur (6 590 Lt) išlaidos. Transporto priemonės savininkės E. S. rašytiniu sutikimu automobilis buvo utilizuotas, jį utilizavus gauta pinigų suma (119,61 Eur) buvo padengta dalis jo saugojimo išlaidų. Likusios UAB „Šančių autoservisas“ ir KO suteiktos automobilio pakrovimo, iškrovimo ir transportavimo paslaugos, taip pat automobilio saugojimo išlaidos nebuvo atlygintos. Ieškovė 2017 m. sausio 17 d. sudarė su UAB „Šančių autoservisas“ ir KO reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurios pagrindu įgijo reikalavimo teisę dėl minėtų išlaidų atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį automobilio transportavimo iš įvykio vietos į tam skirtą aikštelę ir jo saugojimo išlaidas atlygina transporto priemonės savininkas ir jo valdytojas solidariai, todėl ieškovė ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų tokias išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė E. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad automobilį „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ji 2007 m. vasario mėn. pardavė 60-70 m. asmeniui, kurio nepažįsta. Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties su juo nesudarė, perdavė minėtam asmeniui automobilį ir jo dokumentus, iš pirkėjo gavo pinigus. 2009 m. vasario mėn. ji buvo informuota, kad su jai anksčiau priklausiusiu automobiliu P. M. 2007 m. gegužės 7 d. pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko automobilis buvo patalpintas į UAB „Šančių autoservisas“ ir KO saugojimo aikštelę. Taip pat buvo informuota apie susidariusias jo saugojimo išlaidas, kurias apmokėti ji atsisakė. Parašė sutikimą, kad minėtas automobilis būtų utilizuotas. Todėl atsakovė laiko, jog neturi pareigos atlyginti automobilio transportavimo ir jo saugojimo išlaidas. Be to, atsakovės nuomone, ieškovės išlaidos yra jos nuostoliai, bet ne skola, t. y. ji patyrė žalą, tačiau ieškovė UAB „Legal Balance“ yra praleidusi sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir atsakovė prašė ją taikyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei UAB „Legal Balance“ solidariai iš atsakovų E. S. ir P. M. 119,61 Eur skolą už automobilio pakrovimą, iškrovimą ir transportavimą, 1 778,27 Eur skolą už automobilio saugojimą, 474,47 Eur palūkanas bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2017-05-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas po 26,50 Eur žyminį mokestį, o valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų po 3,62 Eur iš kiekvieno teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad 2007 m. gegužės 7 d. automobilis „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotas neblaivaus ir be teisių asmens, buvo paimtas iš įvykio vietos ir transportuotas į automobilių saugojimo aikštelę. Informacija apie kelių transporto priemones, pateikta iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės Informatikos ir ryšių departamento prie VRM, patvirtina, kad tokios informacijos gavimo metu (2009 m. sausio 9 d.) automobilis priklausė E. S., jos vardu jis buvo registruotas nuo 2004 m. sausio 31 d.
5. Atsakovė E. S. nepateikė jokių įrodymų, kad ji automobilį „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė dar 2007 m. vasario mėn., t. y. ji nepateikė automobilio pirkimo–pardavimo sutarties (nors tokio dokumento pasirašymas yra būtinas perleidžiant nuosavybės teises į didesnio pavojaus šaltinį – automobilį), automobilio perleidimo fakto ji neįregistravo tam skirtame transporto priemonių registre, kurį tvarko VĮ „Regitra“, o atsakovės paaiškinimus apie tai, kad ji nežino nei automobilio pirkėjo vardo, nei pavardės, nežino, kas jis, gali nurodyti tik jo amžių – 60-70 m. asmuo, teismas laikė nelogiškais ir sunkiai tikėtinais.
6. Teismo vertinimu, pagal savo amžių (2007 m. atsakovei buvo 30 m.), išsilavinimą (teismo posėdžio metu E. S. nurodė, kad yra įgijusi aukštąjį medicininį išsilavinimą) atsakovei turėjo būti žinoma transporto priemonių perleidimo kitiems asmenims tvarka, tokios tvarkos ji kaip protingas, rūpestingas ir sąžiningas asmuo privalėjo laikytis. Remdamasis tuo, teismas laikė, jog atsakovė neįrodė fakto, kad ji 2007 m. automobilį perleido kitam asmeniui, pagal transporto priemonių registro duomenis automobilis „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jos vardu buvo registruotas nuo 2004 m. sausio 31 d. iki 2009 m. vasario 24 d., kai ji parašė sutikimą UAB „Šančių autoservisas“ ir KO dėl jo utilizavimo (be kita ko, minėtame sutikime tiesiogiai patvirtindama, kad automobilis priklauso jai), dėl to ji laikytina automobilio savininke.
7. Teismas, konstatavęs, kad automobilio savininke buvo atsakovė E. S., o jo valdytojas atsakovas P. M., remdamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi, sprendė, kad išlaidas, susidariusias dėl automobilio pakrovimo, iškrovimo ir transportavimo, taip pat jo saugojimo, privalo solidariai atlyginti atsakovai E. S. ir P. M..
8. Teismas pažymėjo, kad automobilio priverstinio transportavimo į aikštelę bei jo saugojimo teisinis santykis yra kvalifikuotinas kaip pasauga trečiojo asmens naudai. Todėl ieškinį dėl automobilio priverstinio transportavimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo reiškiant aikštelės savininkui (arba nagrinėjamu atveju – aikštelės savininko teisių perėmėjui) tokio ieškinio pareiškimui teisme yra taikomas ne sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Automobilio saugojimas buvo baigtas 2009 m. vasario 24 d., kai atsakovė E. S. parašė faktiniam automobilio saugotojui UAB „Šančių autoservisas“ ir KO raštą dėl jo utilizavimo, todėl nurodytą datą prasidėjo terminas, per kurį automobilio saugotojas (jo teisių perėmėjas) privalėjo kreiptis į teismą. Ieškinys pareikštas 2017 m. gegužės 17 d., t. y. nepraleidus bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė E. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą jos atžvilgiu panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo nutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013), kadangi jose nebuvo suformuota praktika dėl ieškinio senaties taikymo esant pasaugos teisiniams santykiams, šiose nutartyse apie ieškinio senatį iš viso nebuvo pasisakyta.
Šalies argumentai
1.2. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė dėl transporto priemonės „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo pakrovimo, iškrovimo, transportavimo, saugojimo išlaidų (tiesioginių nuostolių), t. y. patyrė žalą (nuostolius). Ieškovė savo reikalavimus kildino iš pasaugos pagal įstatymą teisinių santykių. Pagal CK 6.841 straipsnį, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, saugotojo turėtos daikto saugojimo išlaidos įskaitomos į atlyginimą už pasaugą. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį išlaidos yra tiesioginiai nuostoliai. Todėl sprendžiant klausimą dėl nuostolių už pasaugą atlyginimo turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Atsiliepimas
1.3. Atsakovė nurodė, kad transporto priemonės „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke ji buvo maždaug iki 2007 m. vasario mėn., nes šią transporto priemonę pardavė. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, atsakovė atidavė transporto priemonę ir jos dokumentus, o pirkėjas sumokėjo pinigus, t. y. buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis. Kasacinis teismas nutartyje Nr. 3K-3-280/2013 pažymėjo, kad automobilis gali būti parduotas (perleistas) žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tuomet pardavėjas (šioje byloje – atsakovė) nėra atsakingas pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį.
1.4. Atsakovė 2009 m. buvo informuota, kad 2007 m. gegužės 7 d. P. M. su automobiliu „VW POLO“ padarė eismo įvykį Kauno rajone, po kurio automobilis buvo nuvežtas į Šančių autoserviso saugomą aikštelę. 2009 m. vasario mėn. atsakovė iš šio autoserviso gavo pranešimą dėl susidariusios skolos už automobilio saugojimą, bet ji atsisakė įsiskolinimą apmokėti, parašė sutikimą, kad transporto priemonė būtų utilizuota. Tokiu būdu ieškovė 2009 m. žinojo, kad atsakovė automobilį buvo pardavusi trečiajam asmeniui. Ieškovė šių atsakovės nurodytų aplinkybių neginčijo, todėl laikytina, kad ji sutiko su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, kad transporto priemonės savininke ji nustojo būti nuo 2007 m. Šias aplinkybes ji galėjo paneigti pateikdama į bylą Kelių policijos medžiagą, susijusią su atsakovo P. M. patraukimu administracinėn atsakomybėn, kurioje galėjo būti nurodytos aplinkybės, iš ko P. M. įsigijo automobilį.
1.5. Apeliantė po teismo sprendimo priėmimo surado asmens, kuriam 2007 m. pardavė automobilį VW POLO, telefono numerį ir paskambino jam. Pokalbį, įspėjusi pašnekovą, apeliantė įrašė. Pokalbio metu pašnekovas patvirtino faktą, kad maždaug prieš dešimt metų nusipirko iš apeliantės automobilį VW POLO, vėliau jį pardavė jaunam asmeniui iš Kauno.
Šalies argumentai
1.6. Pareiga mokėti vėlavimo palūkanas (jas turi mokėti atsakovas P. M.) atsirado 2009 m. vasario 25 d., kai automobilis buvo realizuotas. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2017 m. gegužės 18 d, t. y. nepateisinamai delsė ginti savo pažeistas teises, taip siekdama daugiau praturtėti, todėl jos reikalavimas priteisti vėlavimo palūkanas yra nesąžiningas ir atmestinas.
Atsiliepimas
10. Ieškovė UAB „Legal Balance“ atsiliepimu į atsakovės E. S. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo ir nėra susiklostę civilinės deliktinės atsakomybės ar kito asmens reikalų tvarkymo teisiniai santykiai. Ginčo santykiai kvalifikuotini kaip pasaugos pagal įstatymą teisiniai santykiai, kadangi pradinis kreditorius transporto priemonę saugojo ne savo iniciatyva, o vykdydamas saugojimo sutartį dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kuri sudaryta siekiant užtikrinti tiek atsakovų, teik viešuosius interesus (saugų eismą). Kvalifikavus teisinį santykį kaip pasaugą trečiojo asmens naudai, taikomas ne sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Apeliantė ne tik VĮ „Regitra“ duomenų bazėje buvo registruota kaip transporto priemonės savininkė, tačiau pati 2009 m. vasario 24 d. pradiniam kreditoriui raštiškai paliudijo, jog iki pat 2009 m. sausio 9 d. buvo transporto priemonės savininkė, todėl yra solidariai atsakinga už suteiktas transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. Byloje nustatyta, kad 2007 m. gegužės 7 d. automobilis „VW POLO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo neblaivus ir neturėdamas teisių atsakovas P. M., buvo paimtas iš įvykio vietos ir nuvežtas į UAB „Šančių autoservisas“ ir KO automobilių saugojimo aikštelę, kur buvo saugomas iki 2009 m. vasario 24 d. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobilis nuo 2004 m. sausio 31 d. buvo registruotas atsakovės E. S. vardu ir jos sutikimu 2009 m. vasario 24 d. buvo utilizuotas, padengiant dalį jo saugojimo išlaidų. Ieškovė UAB „Legal Balance“ 2017-01-17 perėmė reikalavimo teises iš UAB „Šančių autoservisas“ ir KO ir pareiškusi ieškinį prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. S. ir P. M. 119,61 Eur skolą už automobilio pakrovimą, iškrovimą ir transportavimą, 1 778,27 Eur skolą už automobilio saugojimą, 474,47 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, remdamasis LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi ir nustatęs, kad atsakovė E. S. buvo automobilio savininkė, o atsakovas P. M. – automobilio valdytojas. Teismas atmetė atsakovės E. S. atsikirtimus, kad ji automobilį buvo perleidusi nenustatytam asmeniui žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kaip neįrodytus, taip pat atmetė atsakovės prašymą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, kadangi sprendė, jog ginčo santykis kvalifikuotinas kaip pasauga trečiojo asmens naudai, todėl jam taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas.
14. Atsakovė E. S. prašo sprendimą panaikinti, o ieškinį jos atžvilgiu atmesti, kadangi mano, jog ginčo santykiai yra santykiai dėl žalos atlyginimo, kuriems taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, o šis yra pasibaigęs. Be to, jos nuomone, byloje yra įrodyta, kad automobilį ji buvo perleidusi žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o reikalavimas priteisti vėlavimo palūkanas yra nesąžiningas, kadangi buvo nepateisinamai delsiama ginti pažeistas teises.
Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą
15. Atsakovė E. S., pateikdama apeliacinį skundą, pareiškė prašymą priimti į bylą naujus įrodymus – telefoninio pokalbio su neįvardintu asmeniu garso įrašą ir šio pokalbio stenogramą, nurodydama, kad po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo surado asmens, kuriam, jos teigimu, 2007 metais pardavė automobilį, telefono numerį ir pokalbį su juo įrašė.
16. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
17. Atsakovė E. S., vykdydama įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), įrodymus savo atsikirtimams pagrįsti neabejotinai privalėjo teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Reikšdama prašymą priimti į bylą nurodytus naujus įrodymus, atsakovė nenurodė ir nepagrindė aplinkybės, kad ji šių įrodymų negalėjo gauti anksčiau ar kad tokia būtinybė iškilo vėliau. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ji tik po teismo sprendimo priėmimo surado asmens, kuriam, jos teigimu, perleido automobilį, telefono numerį, nepaneigia atsakovės pareigos tinkamai vykdyti įrodinėjimo pareigą pirmosios instancijos teisme ir tai nepagrindžia atsiradusios būtinybės šiuos įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui. Todėl šie įrodymai atsisakytini priimti į bylą.
Dėl žodinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties įrodytumo
18. Atsakovė E. S. nuo pareikšto ieškinio gynėsi, nurodydama, kad automobilį, dėl kurio saugojimo išlaidų atlyginimo buvo pareikšti reikalavimai jai, 2007 m. vasario mėn., t. y. iki automobilio perdavimo saugojimui, pardavė nenustatytam asmeniui, su kuriuo pirkimo–pardavimo sutarties nepasirašė, tačiau jam perdavė transporto priemonę ir jos dokumentus, o pirkėjas jai už tai sumokėjo.
19. Sutiktina su apeliante, kad automobilis iš esmės galėjo būti parduotas ir žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Iš tikrųjų 2007 m. CK 1.73 straipsnio 1 dalyje nebuvo numatyta, kad transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turėtų būti sudaroma raštu, kas yra nustatyta šiuo metu. Tačiau bet kuriuo atveju, ir esant žodiniam susitarimui, turi būti įrodytos sandorio sudarymą, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą patvirtinančios sąlygos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Tai reiškia, kad atsakovė, nesudariusi su pirkėju rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, privalėjo įrodyti visas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlygas, t. y. automobilio perdavimą pirkėjui ir atlyginimo už tai gavimą.
20. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo–pardavimo sutartį perėjimo momentas nustatomas pagal bendrąsias CK 6.317, 6.318 straipsnių taisykles, o automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).
21. Taigi, nesudarius rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, transporto priemonės savininko pasikeitimas pirmiausia turi būti įrodytas, įrodant, kad automobilis buvo perduotas kitam asmeniui (pirkėjui), perduodant jam automobilio dokumentus, užtikrinant pastarajam jo valdymą. Pažymėtina, kad atsakovė E. S. bylos nagrinėjimo eigoje nenurodė ir neįrodinėjo, kam konkrečiai ji pardavė ir perdavė automobilį. Akivaizdu, kad atsakovei įrodinėjant nuosavybės teisių perleidimą, ji privalėjo įvardinti asmenį, kuriam perleido automobilį, nes tik tuomet gali būti nustatytas automobilio savininko pasikeitimas. Todėl atsakovei E. S. nurodžius, kad ji automobilį pardavė nenustatytam asmeniui, negalima pripažinti, kad ji automobilį pardavė ir neteko nuosavybės teisių į jį. Jei automobilis buvo perleistas kitam asmeniui, jis, vykstant ginčui dėl nuosavybės teisių į jį, neabejotinai turėjo būti nustatytas ir įtrauktas į bylą ir tai buvo ir yra būtent atsakovės E. S. įrodinėjimo pareiga, kurios ji neįvykdė.
22. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šiuos atsakovės E. S. atsikirtimus dėl nuosavybės teisių į automobilį perleidimo laikė neįrodytais. Teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis, kurio perleidimui pagrįsti būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovė E. S., būdama jauno amžiaus ir turėdama aukštąjį išsilavinimą, turėjo suprasti savo pareigas, perleidžiant automobilį. Be to, byloje nustatyta aplinkybė, kad būtent atsakovė E. S. davė rašytinį sutikimą utilizuoti automobilį, o tai patvirtina, kad ji vis tik save laikė automobilio savininke.
23. Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė neva žinojo apie automobilio pardavimą, ką atsakovė E. S. buvo nurodžiusi UAB „Šančių autoservisas“ ir KO, ir, kadangi ieškovė šios aplinkybės neginčijo, ji pripažinusi savininko pasikeitimą. Ieškovė (ar UAB „Šančių autoservisas“ ir KO) atsakovės nurodomo automobilio perleidimo fakto niekaip nėra pripažinusios (CPK 187 straipsnis), to nepatvirtina jokie bylos duomenys, ir atvirkščiai, ne ieškovė turėjo nuginčyti vien atsakovės E. S. paaiškinimais nurodytas aplinkybes, bet pati atsakovė turėjo įrodyti jos atsikirtimus pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), kurių ji neįrodė. Jei atsakovė E. S. manė, kad Kelių policijos medžiagoje galėjo būti jos nurodomos aplinkybės apie automobilio perleidimą, būtent ji, vykdydama įrodinėjimo pareigą, turėjo surinkti tokius įrodymus, o ne perkelti įrodinėjimo naštą ieškovei, kuri ieškinio reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes įrodė.
Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo
24. Apeliantės teigimu, ginčo atveju turėjo būti taikytas CPK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi ieškinio reikalavimai susiję su ieškovei padarytos žalos atlyginimu, nes ieškovė prašo priteisti saugojimo išlaidas, kas yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai.
25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kadangi teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, ginčo santykius pripažino pasaugos santykiais trečiojo asmens naudai. Su tuo nesutinka atsakovė E. S., teigdama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, kuriose nebuvo suformuota praktika dėl ieškininio senaties taikymo esant pasaugos teisiniams santykiams.
26. Kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011, ir 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra pasisakyta dėl pasaugos teisinių santykių kvalifikavimo būtent ieškinio senaties termino taikymo aspektu, tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo teisę jomis remtis, būtent kvalifikuodamas ginčo santykius, kaip teisinius pasaugos santykius trečiojo asmens naudai, ką ir suformulavo Aukščiausiasis Teismas nurodytose nutartyse. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (LR CK 6.830 straipsnis) ( LAT 2011-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Spręsdamas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (LR CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos ( LAT 2011-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011). Pažymėtina, kad viena iš įstatyme numatytų pasaugos davėjo pareigų yra sumokėti atlyginimą saugotojui (LR CK 6.830 straipsnio 1 dalis).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino nustatymas yra teisinio materialiųjų ginčo santykių kvalifikavimo dalis, todėl atsakovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai reglamentuoja ginčo santykius, inter alia, kuri materialioji įstatymo norma, nustatanti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamam reikalavimui turi būti taikoma. Aplinkybė, kad ieškinio senatimi atsikertantis atsakovas nurodo neteisingą ieškinio senaties terminą ar jo iš viso nenurodo, bylą nagrinėjančio teismo nuo šios pareigos neatleidžia ir per se negali būti pagrindas tokį atsakovo reikalavimą atmesti. Tokiu atveju teismas turi taikyti tinkamą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi tik nustačius ginčo santykių teisinį pobūdį, galima vertinti, koks ieškinio senaties terminas taikytinas. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.). Šio ginčo atveju atsakovės prievolė sumokėti už jos turto išsaugojimą kilo įstatymo pagrindu.
28. Kvalifikavus teisinį santykį kaip pasaugą trečiojo asmens naudai (CK 6.191, 6.830 straipsniai), konstatuotina, jog ieškinį dėl automobilio priverstinio transportavimo ir saugojimo išlaidų reiškiant aikštelės savininkui, turi būti taikomas ne sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, įtvirtintas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, o CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, ir šis terminas nėra praleistas. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-314/2006, Klaipėdos apygardos tesimo 2017 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-56-613/2017).
29. Automobilio priverstinio transportavimo į aikštelę bei jo saugojimo išlaidos negali būti kvalifikuojamos kaip žala, nes deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CPK 6.245 straipsnio 4 dalis), o nagrinėjamu atveju tai yra susiję su sutartinių prievolių, susijusių su pasauga, vykdymu, ir nuostoliai yra atsiradę iš pasaugos teisinių santykių, o ne iš delikto.
Dėl vėlavimo palūkanų priteisimo
30. Atsakovė E. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės reikalavimas priteisti vėlavimo palūkanas yra nesąžiningas, nes ieškovė nepateisinamai ilgai delsė ginti savo teises, todėl šis reikalavimas turėtų būti atmestas.
31. Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Šios palūkanos (vadinamos kompensuojamosiomis) skirtos atlyginti kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; kt.). Tai reiškia, kad, skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas, nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo (5 arba 6 proc., jei abi šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys) (CK 6.210 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013).
32. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis). Šiuo atveju nenustatyta ieškovės kaltės dėl netinkamo prievolės įvykdymo, todėl pagrįstai jos naudai priteistinos kompensuojamosios palūkanos. Pažymėtina, kad pati ieškovė palūkanas paskaičiavo už 5 metų laikotarpį, pati įvertinusi tai, kad reikalavimui priteisti palūkanas, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimui taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, o šio straipsnio 3 dalyje – kad šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus. Analogiškai nustatyta ir CPK 98 straipsnio, numatančio išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą, 1 ir 3 dalyse.
34. Atsakovės E. S. skundo netenkinus, jos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o ieškovė nėra pateikusi prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
35. Kadangi byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.