Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo tyrimo metu nenustatytos dienos iki 2012 m. liepos 11 d., 16 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 169,184 g kanapių dervos, kurios dalį – 95,444 g po jo sulaikymo apie 16.15 val. atliktos kratos minėtame bute metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, o likusią dalį šios narkotinės medžiagos – 73,74 g policijos pareigūnai rado ir paėmė 2012 m. liepos 12 d., apie 11.40 val., įvykio vietos apžiūros metu miško masyve, esančiame apie 200 m atstumu nuo Vaduvos g. 43, Vilniuje.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti: 1) M. V., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirti 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; 2) vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu iš N. V. konfiskuoti 18 000 Lt, kaip lėšas, gautas iš nusikalstamos veikos; 3) likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, jog skirdamas M. V. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje, ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, jos padarymo motyvų ir tikslų (BK 54 straipsnio 2 dalis), dėl to nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį. Prokuroro vertinimu, teismo konstatuotos aplinkybės, jog M. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis neteistas, charakterizuojamas teigiamai, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, nuo sulaikymo pradžios atskleidė jam įtaką dariusius asmenis, sudarė pagrindą teismui skirti straipsnio sankcijoje numatytą minimalią bausmę. Tuo tarpu teismo išvados, kad M. V. nusikalsti ryžosi dėl sunkios materialinės padėties, po ilgų abejonių, nepavykus rasti nuolatinio darbo, yra nepagrįstos, juo labiau, nėra pakankamos ir išimtinės aplinkybės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti.

Pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia M. V. apklausa, kurioje jis nurodė, kad gavęs pasiūlymą prekiauti hašišu, atsakymą davė po 2-3 dienų, sužinojęs, kad 1 g hašišo galima parduoti po 30 Lt, t.y. pardavęs uždirbs 13 Lt už gramą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad M. V. oficialiai niekur nedirbo, nors turi vidaus apdailinimo specialybę, jo vardu buvo įregistruoti du BMW, vienas Opel Astra ir du Mercedes Benz markės automobiliai. Taip pat prokuroras nurodo, kad M. V. baustas pagal ATPK ne tik už kelių eismo taisyklių pažeidimus, bet ir 2011 m. spalio 20 d. bei 2012 m. balandžio 10 d. už pasienio teisinio režimo taisyklių pažeidimą (ATPK 205 straipsnio 1 dalis ir 205 straipsnio 2 dalis), o 2011 m. lapkričio 19 d. jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-1-6220-11 pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, kuris vėliau buvo nutrauktas. Baudžiamojoje byloje apklausta liudytoja N. V., dirbanti UAB (duomenys neskelbtini) konsultante-pardavėja, apie sunkią M. V. materialinę padėti nenurodė. Prokuroras pastebi ir tai, kad į Ispaniją įsigyti narkotinių medžiagų jis skrido lėktuvu, o svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo (pratęsimo), jo gynėja prašė paskirti kardomąją priemonę – 10 000 Lt užstatą. Prokuroro vertinimu, visos šios aplinkybės paneigia teismo padarytą išvadą, kad M. V. nusikalsti ryžosi dėl sunkios materialinės padėties, po ilgų abejonių, nepavykus rasti nuolatinio darbo.

Prokuroras skunde nurodo ir tai, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad M. V. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Nuteistasis nurodė, kad laikotarpyje nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2012 m. liepos 11 d. įgijo 800 g hašišo, kurio didžiąją dalį po 30 Lt už 1 g išplatino tyrimo nenustatytiems narkotinių medžiagų vartotojams, už pirmuosius 400 g hašišo per tris mėnesius surinko 12 000 Lt, iš kurių 5 200 Lt išleido savo reikmėms, o iš antrą kartą atsivežtų 400 g hašišo – 200 g pardavė klientams, galimai apie 30 g suvartojo pats, o likusieji buvo rasti. Prokuroro įsitikinimu, visos išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad M. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė neatitinka teisingumo ir protingumo principų.

Prokuroro nuomone, teismas turėjo taikyti BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir iš M. V. konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus 18 000 Lt. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad M. V. buvo kaltinamas tik dėl neteisėto 169,184 g narkotinių medžiagų laikymo, prokuroro prašymas konfiskuoti pinigų sumą, kurią M. V. gavo iš narkotinių medžiagų platinimo, nepažeidžiant kaltinimo ribų, negalimas. Turtinė nauda nėra BK 260 straipsnio kvalifikuojantis požymis, o nustačius, kad turtinė nauda buvo gauta iš nusikalstamos veikos, teismas privalo taikyti BK 72 straipsnyje numatytą turto konfiskavimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir paskirtą bausmę palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. V. bausmę, nepakankamai dėmesio skyrė bausmės individualizavimui (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir dėl to nepagrįstai nuteistajam pritaikė švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, su šia prokuroro pozicija nesutinka ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir motyvuotai paskyrė nuteistajam švelnesnę nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje bausmę.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui sistemą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta priemonė, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismo galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę, kuri, kaip minėta, yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Teismų praktikoje yra nustatyta, jog 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinė nutartis Nr. 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2010 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė byla Nr. 2K-226/2010 ir kt.).

Kaip matyti iš nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų, pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. V. bausmę, įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą (BK 54 straipsnis). Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kad M. V. dėl sunkios materialinės padėties padarė labai sunkų, visuomenei pavojingą nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, kaltinamojo asmenybę, kad yra jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, iš karto po sulaikymo prisipažinęs kaltu nurodė teisėsaugos pareigūnams nežinomas aplinkybes, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgęs į visas išvardintas aplinkybes, teismas pagrįstai sprendė, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas nuteistajam pažeis teisingumo principą ir teisingai konstatavęs, jog taikyti M. V. BK 62 straipsnį nėra šiame straipsnyje numatytų sąlygų visumos, švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę teismas motyvuotai paskyrė BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, išimtinėmis bylos aplinkybėmis pagrįstai pripažinęs tai, jog M. V. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, nusikalsti ryžosi dėl sunkios materialinės padėties, po ilgų abejonių, nepavykus rasti nuolatinio darbo. Prie išimtinių aplinkybių teismas visiškai pagrįstai nurodė ir tai, kad nuo sulaikymo pradžios M. V. atskleidė viską apie įtaką padaryti šią nusikalstamą veiką jam dariusius asmenis, paaiškino savo elgesio motyvus, bei atsižvelgė į kai kurias jo asmenybę apibūdinančias savybes, kad anksčiau jis nėra teistas, charakterizuojamas teigiamai ir nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad aukščiau paminėtų aplinkybių visuma nepašalina M. V. padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau sudaro pagrindą švelninti jo atsakomybę bei apsaugoti prigimtinius ir svarbiausius socialinius jo interesus. Tuo tarpu prokuroro nurodyti argumentai, kuriais remiantis nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad padaryti nusikalstamą veiką M. V. ryžosi dėl sunkios materialinės padėties, nesudaro pagrindo kitaip vertinti bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir griežtinti M. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Įvertinus pastarųjų metų statybos (remonto) rinkos tendencijas ir šios srities specialistų paklausos sumažėjimą, tai, kad neturintis darbo patirties M. V. neturėjo oficialaus nuolatinio darbo pagal turimą vidaus apdailininko specialybę, teisėjų kolegijos nuomone, konstatuoti jį vengus dirbti pagal turimą specialybę ir (ar) ieškojus nelegalaus pragyvenimo šaltinio, pagrindo nesudaro, o tai, kad gavęs pasiūlymą prekiauti kanapių derva, atsakymą jis davė ne iš karto, o tik po 2-3 dienų, ir šiam žingsniui ryžosi įvertinęs galimą uždarbį iš pardavimų, tik patvirtina, kad nuteistojo materialinė padėtis nusikalstamos veikos padarymo metu iš tiesų buvo sunki. Prokuroro akcentuojama M. V. taikyta administracinė atsakomybė už kelių eismo taisyklių bei pasienio teisinio režimo taisyklių pažeidimus bei ikiteisminis tyrimas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, kuris Panevėžio apygardos prokuratūros 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių M. V. kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos (t. 1, b.l. 189-190), klausimui, egzistuoja ar ne šiuo atveju išimtinės aplinkybės pagal BK 54 straipsnio 3 dalį spręsti, nėra pakankama. Nėra reikšminga ir prokuroro nurodyta aplinkybė, jog baudžiamojoje byloje apklausta liudytoja N. V. apie sunkią sūnaus materialinę padėtį nenurodė, nes šios aplinkybės niekas apklausdamas liudytoją nebandė išsiaiškinti, o tai, kad M. V. vardu yra įregistruoti penki automobiliai, kitaip vertinti jo turtinę padėtį pagrindo nesudaro. Įrodinėdamas, kad nuteistojo materialinė padėtis nėra sunki, prokuroras taip pat nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad klausimo dėl kardomosios priemonės M. V. skyrimo (pratęsimo) svarstymo metu jo gynėja prašė paskirti kardomąją priemonę – 10 000 Lt užstatą, kadangi tokio dydžio užstatą įsipareigojo sumokėti ne pats nuteistasis, o jo motina N. V. (t. 1, b.l. 131), kurios turtas, remiantis Civilinio kodekso nuostatomis, yra atskiras nuo jos sūnaus M. V. turto. Prokuroro pažymima aplinkybė, jog teismas, skirdamas bausmę, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad M. V. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, teismo pripažintos išimtinės aplinkybės, jog M. V. nusikalsti ryžosi dėl sunkios materialinės padėties, nepavykus rasti nuolatinio darbo, vertinimui nėra reikšminga.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinus minėtų aplinkybių visumą, M. V. amžių ir jo parodymų nuoširdumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam mažesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmę, baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai, todėl nuteistajam M. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšis ir dydis paliktinas galioti.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, neskiriant M. V. iš nusikalstamos veikos gauto 18 000 Lt turto konfiskavimo, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

BK 42 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 72, 72¹ ir 72² straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau baudžiamojo poveikių priemonių, tarp jų ir turto konfiskavimas. BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, jo bendrininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistąjį M. V. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarydamas išvadą, kad jis padarė vieną iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų – laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių dervos, kuria jis beje ir buvo kaltinamas (perduotas teismui) ir dėl kurios ikiteisminio tyrimo metu prisipažino ir teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu.

Šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tik teisme prokuroro pareikštas prašymas konfiskuoti iš M. V. pinigų sumą, kurią jis, remiantis jo parodymais, galimai gavo iš narkotikų platinimo, yra negalimas, kadangi, priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, skundžiamu teismo nuosprendžiu nebuvo konstatuota, kad nuteistasis iš nusikalstamos veikos gavo turtinę naudą, todėl teismas pagrįstai M. V. atsisakė taikyti BK 72 straipsnyje numatytą turto konfiskavimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.