Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu A. G. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo T. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. G. priteista T. K. naudai 1 063,99 Eur (vienas tūkstantis šešiasdešimt trys eurai 99 euro centai) turtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. G. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. G. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2024 m. kovo 2 d., apie 17.36 val., Vilniaus miesto autobusų stotyje, Vilniuje, Sodų g. 22, iš neužrakinto įmonei UAB „X“ priklausančio autobuso tyčia pagrobė vairuotojo vietoje, dėtuvėje, buvusį nukentėjusiajam T. K. priklausantį 1 329,00 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 15 PRO 256 GB“.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. G. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi ir jos dydžiu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pasisakys dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio.

6. Pirmiausia pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

7. Bausmės skyrimas pirmiausia yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad nuteistajam A. G. pirmosios instancijos teismas bausmę paskyrė neįvertinęs visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertinęs netinkamai, taip pat nenustatė pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta bausmė aiškiai per griežta.

9. Pažymėtina, kad BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteistajam A. G. skirdamas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į visas esmines BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Antai, teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimų, atsižvelgė į A. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei nusikalstamos veikos stadiją, t. y. į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Teismas, įvertinęs byloje nustatytus nuteistojo padaryto nusikaltimo požymius – nusikalstamos veikos dalyką, padarymo būdą, laiką, vietą, priemones ir kitus požymius, pagrįstai sprendė, kad A. G. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis nėra išskirtinai didelis. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu, kad jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis mažas. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis – tai kiekybinė nusikaltimo charakteristika, nusakanti veiksmų intensyvumą, žalos dydį, mastą ir pan. Šiuo atveju nuteistasis pagrobė 1 329,00 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną. Tokio dydžio suma daugiau nei dvigubai viršija ribą – 10 MGL (500 Eur) dydį, iki kurio turtas dar laikomas esančiu nedidelės vertės. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nuteistojo A. G. padaryto nusikaltimo rūšinis pavojingumas mažas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės be pagrindo akcentavo savanaudiškas nuteistojo padaryto nusikaltimo paskatas, kadangi savanaudiškumas yra vienas iš esminių BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų, todėl tokios paskatos iš esmės jau įvertintos įstatymo leidėjo, nustatant BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijos ribas. Kita vertus, atsižvelgiant į nuteistajam A. G. skirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, kuris nesiekia minėto straipsnio sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio, pastarasis skundžiamo nuosprendžio argumentavimo trūkumas nelaikytinas sudarančiu pagrindą švelninti nuteistajam skirtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalis 5 punktas, atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, pažymėdamas, kad A. G. nedirba (b. l. 143), Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja (b. l. 145), anksčiau teistas 15 kartų, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (b. l. 113-131), nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, baustas administracine tvarka už važiavimą viešuoju transportu be bilieto ir smulkias vagystes, paskirtų baudų neapmoka (b. l. 132-141). Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis savo poelgį vertino neigiamai, vis tik, teisėjų kolegija sprendžia, jog pastarosios nuteistąjį A. G. apibūdinančios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai nededa pastangų integruotis į visuomenę teisėtais būdais, nesiekia legaliai dirbti ir gauti pajamas, arba siekia to labiau deklaratyviai, nėra socialiai atsakingas, o jo polinkis į nusikalstamą gyvenimo būdą yra sistemingas bei įsišaknijęs, savo elgesio, būdamas neizoliuotas nuo visuomenės, savarankiškai keisti jis nesugeba. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo A. G. atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Teismas pagrįstai įvertino, kad nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam A. G. skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia galimybės dar kartą atsižvelgti į tą pačią aplinkybę ir tuo pagrindu švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Tuo tarpu apelianto teiginys, kad byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nepagrįstas, kadangi nustatytos net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia baudžiamojo įstatymo pažeidimų nustatant šias atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad pagrindo švelninti bausmę nesudaro ir nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis prašė neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyvių, tarp jų ir nukentėjusiojo, teisė siūlyti nuteistajam skirtinos bausmės rūšį ir dydį neįpareigoja teismo būtent tokią bausmę ir skirti, o yra tik viena iš procese dalyvaujančių asmenų nuomonių, į kurią gali būti atsižvelgiama parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Šiuo atveju nukentėjusiojo T. K. nuomonė dėl nuteistajam A. G. skirtinos bausmės, visų pirmiau paminėtų nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančių aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. G. kelia pakankamai realią grėsmę viešajai tvarkai bei kitiems asmenims, ypatingai jų turtinėms teisėms, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę bei nustatyti 9 (devynių) mėnesių jos dydį, kuris nesiekia BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkio. Pažymėtina, kad ši bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrįstai sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam pagrįstai paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Spręstina, kad tik tokios rūšies ir tokio dydžio nuteistajam A. G. paskirta bausmė padės pasiekti bausmės tikslus, nustatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje, jos švelninti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

11. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 7 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 7 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.