Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų M. R. ir J. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. R. ir J. Z. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl išlaikymo vaikui dydžio ir formos pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

7.3. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjos praleido terminą pareiškimui paduoti, turėjo pasiūlyti pareiškėjoms pateikti papildomus įrodymus apie aplinkybių, sudarančių proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojimo momentą ar pasiūlyti suformuluoti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Šiuo atveju teismas to nepadarė ir taip suvaržė pareiškėjų teisę pagrįsti savo argumentus papildomais įrodymais. Pareiškėjos yra įsitikinusios, kad 3 mėnesių termino jos nepraleido, kadangi apie teismo sprendimą sužinojo tik 2018 m. vasario 5 d., kai gavo antstolės pranešimą. Vykdomieji raštai buvo pateikti 2016 m. liepos 21 d., antstolė jokių kliūčių jiems priimti nenustatė. Priverstinė hipoteka registre įregistruota tik 2016 m. rugsėjo 28 d., todėl akivaizdu, kad antstolė, priimdama vykdomąjį raštą, tokios informacijos neturėjo. Jei teismas spręstų, kad vis dėlto terminas praleistas, pareiškėjos prašo jį atnaujinti dėl skunde nurodytų aplinkybių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. K. apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti pareiškėjų atskirąjį skundą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais.

8.2. 2017 m. liepos 10 d., t. y. sprendimo priėmimo dieną, pareiškėjos nebuvo atsakovo kreditorėmis. Nuosprendis įsiteisėjo tik 2016 m. gegužės 23 d., todėl tik nuo šios dienos pareiškėjos tapo kreditorėmis.

8.3. Net jei pareiškėjos būtų buvusios atsakovo kreditorėmis, 2013 m. liepos 10 d. sprendimas civilinėje byloje neturėjo joms jokios įtakos, kadangi nei priteisto išlaikymo dydis, nei jo forma nepasikeitė. Atsakovas, atlikdamas bausmę, vykdo savo įsipareigojimus tiek, kiek jam leidžia objektyvios galimybės. Atkreipia dėmesį, kad biologinių vaikų išlaikymui jis pervedė mažiau nei pareiškėjoms. Išlaikymo dalį, kurią dėl objektyvių priežasčių atsakovas nėra pajėgus mokėti, kompensuoja valstybė, kas virsta atsakovo skola valstybei.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė S. K. apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti pareiškėjų atskirąjį skundą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais.

9.1. Teismo sprendimo priėmimo dieną pareiškėjos nebuvo atsakovo kreditorėmis. Kreditorėmis jos tapo tik 2016 m. gegužės 23 d., kai įsiteisėjo nuosprendis baudžiamojoje byloje.

9.2. Pareiškėjos yra praleidusios trijų mėnesių prašymui pateikti terminą. Prašymas atnaujinti terminą yra nepagrįstas, nes pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

9.3. 2013 m. liepos 10 d. sprendime nėra pasisakyta dėl pareiškėjų teisių ir pareigų. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės ir atsakovo vaikų išlaikymo dydžio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmos instancijos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatė. Pareiškėjos kartu su atskiruoju skundu pateikė 2016 m. liepos 5 d. vykdomuosius raštus, 2016 m. liepos 21 d. mokėjimo nurodymą, 2018 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos hipotekos registro išrašą. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į tai, kad duomenys yra reikšmingi teisingam bylos nagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti naujus įrodymus. Kadangi nagrinėjama byla yra elektroninė, ieškovės ir atsakovo atstovai yra EPP vartotojai, teigtina, kad jie turėjo galimybę susipažinti su papildomai pateiktais įrodymais bei pateikti savo nuomonę dėl papildomai pateiktų įrodymų.Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-650-213/2013, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantės atskirajame skunde nurodo, kad civilinė byla buvo išnagrinėta jų neįtraukus į procesą, t. y., pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų, kas, remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu, sudaro pagrindą atnaujinti procesą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliančių argumentais sutinka.CPK 366 straipsnyje įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas, o CPK 368 straipsnyje nustatyti prašymų dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantės praleido trijų mėnesių terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Teismo vertinimu, pareiškėja J. Z., būdama net vidutiniškai suinteresuota savo ir nepilnametės dukters teisių gynimu, jau 2016 metų antroje pusėje turėjo vykdomuosius raštus pateikti antstoliui vykdymui ir po pirminių antstolio veiksmų, numatytų CPK 654 straipsnyje, atlikimo žinoti apie Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teismo teiginiais nesutinka. Iš pareiškėjų pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad išieškojimas jų naudai iš A. K. buvo vykdomas. 2018 m. balandžio 12 d. antstolės pranešime nurodyta, kad iki pranešimo siuntimo dienos pareiškėjų naudai buvo išieškota 188,38 Eur. Kadangi išieškojimo procesas vyko, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog apeliantė J. Z. netinkamai vykdė išieškotojos pareigas, nesidomėjo vykdymo procesu. Turto, iš kurio vykdomas išieškojimas, suradimas ir aprašymas yra antstolio, vykdančio vykdomąją bylą, pareiga, todėl neteisinga ir neprotinga teigti, kad išieškotojos (apeliantės) turėjo anksčiau, t. y., 2016 metais, nustatyti, koks turtas priklauso skolininkui. Svarbu ir tai, kad vykdomieji raštai dėl išieškojimo iš A. K. pareiškėjų naudai buvo pateikti vykdyti 2016 m. liepos mėn., o priverstinė hipoteka A. K. turtui Hipotekos registre įregistruota tik 2016 m. rugsėjo 28 d. Todėl tikėtina, kad antstolė, atlikusi A. K. turto paiešką, neturėjo duomenų apie A. K. turtui įregistruotą priverstinę hipoteką. Įvertinus tai, jog apeliantėms apie 2013 m. liepos 10 d. sprendimu nustatytą priverstinę hipoteką atsakovo turtui buvo nurodyta tik 2018 m. vasario 5 d. siųstame el. laiške, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apie įsiteisėjusį Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą apeliantės sužinojo tik 2018 m. vasario 5 d. Prašymas dėl proceso atnaujinimo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose gautas 2018 m. balandžio 24 d., t. y., praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo sužinojimo apie Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą. Taigi, teigtina, jog apeliantės prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidusios trijų mėnesių termino (CPK 370 straipsnio 1 dalis). Apeliantės atskirajame skunde taip pat nurodo, kad teismo sprendimu buvo pakeistos pareiškėjų teisės ir pareigos jas apsunkinant, sumenkinta galimybė išieškoti neturtinę žalą iš atsakovo A. K.. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad jeigu daikto savininko kreditoriai, be ieškovo, yra ir kiti asmenys, nustačius priverstinę hipoteką ieškovo naudai, jo padėtis kitų kreditorių atžvilgiu pagerėja, atitinkamai kitų kreditorių interesai gali nukentėti. Tai – pagrindas kitus kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012). Taigi, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjos civilinės bylos Nr. 2-650-213/2013 nagrinėjimo metu buvo atsakovo A. K. kreditorėmis. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodo, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimo Nr. 2-650-213/2013 priėmimo dieną 2013 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis A. K. atžvilgiu buvo neįsiteisėjęs, todėl pareiškėjos neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą A. K. civilinėje byloje ir negalėjo būti traukiamos į procesą. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip teisingai nurodo ir apeliantės atskirajame skunde, šiuo atveju padaryta žala kildinama iš delikto, todėl žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi, pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu; jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-338-186/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008, 2018 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011). Nusikaltimas padarytas 2011 m. liepos 30 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ši aplinkybė konstatuota (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kaip minėta, reikalavimas atlyginti žalą atsiranda nuo delikto momento, todėl būtent nusikaltimo dieną, t. y. 2011 m. liepos 30 d., pareiškėjos tapo atsakovo A. K. kreditorėmis. Įvertinęs šias aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Trakų rajono apylinkės teismas civilinę bylą Nr. 2-650-213/2013 išnagrinėjo į procesą neįtraukęs kitų lygiaverčių atsakovo kreditorių (apeliančių) M. R. ir J. Z., nes, kaip jau minėta aukščiau, nustačius priverstinę hipoteką A. K. nepilnamečių vaikų naudai, jų padėtis kitų A. K. kreditorių – pareiškėjų, atžvilgiu pagerėja, todėl pareiškėjų interesai gali nukentėti, todėl tai pagrindas pareiškėjas įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos į civilinės bylos nagrinėjimą įtrauktos nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas naikinamas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – pareiškėjų M. R. ir J. Z. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-650-213/2013 tenkinamas. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi su pareiškėjų prašymu dėl proceso atnaujinimo nesutiko nei ieškovė S. K., nei atsakovas A. K., pareiškėjų patirtos bylinėjimosi išlaidos atskirojo skundo parengimui atlygintinos iš ieškovės S. K. ir atsakovo A. K. lygiomis dalimis. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pareiškėja J. Z. apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, jog už atskirojo skundo parengimą ji patyrė 1 000 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, tačiau išlaidų dydis neatitinka Rekomendacijose nustatytų dydžių, kadangi pagal Rekomendacijų 8.15 punktą rekomenduojamas priteistinas užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas (atskirojo skundo rengimą) maksimalus dydis yra 340,32 Eur (0,4x850,80 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai J. Z. priteistina iš ieškovės S. K. ir atsakovo A. K. po 120,16 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjų M. R. ir J. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo Trakų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-650-213/2013 tenkinti ir atnaujinti procesą šioje byloje.

Priteisti iš ieškovės S. K. ir atsakovo A. K. po 120,16 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjos J. Z. naudai.