Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, veikiantis Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62² straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. B. ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-6819-608/2025 pagal pareiškėjų S. B. ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos skundus dėl Vilniaus apygardos prokuratūros ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nutarimų panaikinimo, suinteresuoti asmenys Vilniaus apygardos prokuratūra ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjos S. B. ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija pateikė skundus, prašydamos panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2VI-61 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 13.12.-69 dėl atsisakymo taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Nurodė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. SVOA-107 dėl viešojo objekto pašalinimo nusprendė, kad viešasis objektas – S. N. paminklas Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybėje, turi būti pašalintas. Vilniaus apygardos prokuratūrai 2024 m. rugsėjo 16 d. buvo paduotas pareiškėjų S. B. ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos pareiškimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo priimant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. SVOA-107. Pareiškėjos prašė prokuroro, esant viešajam interesui ir jo pažeidimui, ginti viešąjį interesą, kreipiantis į teismą. Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso skyriaus prokurorė D. K. 2024 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 2VI-61 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė I. I. 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 13.12.-69 Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2VI-61 pripažino pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėjos nurodė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. SVOA-107 turi teisines pasekmes visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, ne tik Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje, todėl pareiškimą ir nutarimą priėmė neįgaliotas subjektas. Pareiškėjos pažymi, kad nė viename iš ginčijamų nutarimų nėra nurodyta, ar ginčo teisinis santykis laikytinas viešuoju interesu. Pareiškėjų teigimu, prokurorės ignoravo pareiškėjų teisių pažeidimo argumentavimą ir privalomus įstatymo reglamentavimus, tuo pažeisdamos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. I-218 „Dėl Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų 32 ir 36 punktus.

2. Suinteresuoti asmenys Vilniaus apygardos prokuratūra ir Lietuvos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimus į skundus, nurodė, kad su skundais nesutinka. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, teismui gali būti skundžiamas tik aukštesniojo prokuroro nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, todėl bylos dalis, kuria skundžiamas Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimas, turi būti nutraukta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikė prašymą dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo Vilniaus apygardos prokuratūrai. Įvertinęs duomenis apie juridinio asmens, priėmusio sprendimą Nr. SVOA-107, buveinę, taip pat aplinkybę, jog minėtu sprendimu nuspręsta pašalinti S. N. paminklą Vilniaus mieste, t. y. Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjų prašymas nepagrįstai buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos prokuratūroje.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 13 d. nutartimi nutraukė civilinės bylos dalį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2VI-61 panaikinimo ir atmetė pareiškėjų S. B. ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos skundus dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 13.12.-69 panaikinimo.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog viešasis interesas, dėl kurio gynimo pareiškėjos kreipėsi į prokurorą, susijęs su Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorija ir pagal teisinį reglamentavimą su šio intereso gynimu susijusių prašymų, skundų nagrinėjimas priskiriamas Vilniaus apygardos prokuratūros kompetencijai.

5. Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalį ir kasacinio teismo praktiką, teismui gali būti skundžiamas tik aukštesniojo prokuroro procesinis sprendimas, kuriuo paliktas galioti prokuroro nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Todėl skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2V-61 panaikinimo nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, tai sudaro pagrindą nutraukti šią civilinės bylos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 punktas).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Generalinė prokuratūra ir Vilniaus apygardos prokuratūra tyrė ir aiškinosi, ar pareiškėjų nurodomas kaip gintinas įstatymo saugomas interesas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. SVOA-107 sukeliamų teisinių pasekmių patenka į viešojo intereso sritį, ir motyvavo sprendimą, kad, nors šiuo sprendimu sukeliamos teisinės pasekmės ir patenka į viešojo intereso reguliavimo sritį, tačiau, nenustačius teisės aktų pažeidimo, nėra pagrindo taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjų skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėtas prokuratūros sprendimas neteisėtas, o išdėstytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad pareiškėjų skundas buvo ištirtas išsamiai, sprendimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones yra motyvuotas ir pagrįstas surinktais įrodymais bei taikytinomis teisės normomis. Generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 13.12.-69 pagrįstai nutarė palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2V-61.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

8. Atskirajame skunde pareiškėja S. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-6819-608/2025 ir pareiškėjų skundus perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodyti šie argumentai:

8.1. Akcentuoja, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. SVOA-107 turi teisines pasekmes visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o ne tik Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje, todėl pareiškimą ir 2024 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2VI-61 atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones priėmė neįgaliotas subjektas – Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso skyriaus prokurorė D. K..

8.2. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo 32 ir 36 punktuose nurodyta prokurorui pareiga nustatyti, ar ginčo teisinis santykis laikytinas viešuoju interesu, tačiau nei Vilniaus apygardos prokuratūros, nei Generalinės prokuratūros nutarimuose nebuvo nurodyta, ar ginčo teisinis santykis laikytinas viešuoju interesu. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje taip pat nėra atskleistas viešojo intereso turinys.

8.3. Nurodo, kad nesant atskleistam viešojo intereso turiniui, nei Vilniaus apygardos prokuratūra, nei Generalinė prokuratūra, nei Vilniaus miesto apylinkės teismas negalėjo padaryti išvados, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. rugpjūčio 20 d. priimtu sprendimu Nr. SVOA-107 nėra pažeistas viešasis interesas.

8.4. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas ignoravo jų teisių pažeidimo argumentavimą, pažeisdamas Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytą teisę kreiptis į teismą, 5 straipsnyje numatytą teisėtą lūkestį, kad valdžios įstaigos tarnaus žmonėms, taip pat Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą teismo procesą.

8.5. Be to, ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjai Lietuvos meno kūrėjų asociacijai grąžintino žyminio mokesčio.

9. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į pareiškėjų atskirąjį skundą, prašydama pareiškėjų atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-6819-608/2025 palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

9.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, turėjo patikrinti tik prokuroro veiksmų teisėtumą proceso normų pažeidimo aspektu, ką nagrinėjamu atveju teismas ir padarė.

9.2. Nurodė, kad pareiškėjų argumentas, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. SVOA-107 turi teisines pasekmes visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagrįstas subjektyviu situacijos vertinimu, nėra pakankamas išvadai, kad 2024 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2VI-61 priėmė neįgaliotas asmuo.

9.3. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, tirdami pareiškėjų pareiškimą ir skundą, prokurorai atliko visus būtinus veiksmus: rinko ir analizavo faktinius duomenis dėl nurodytų aplinkybių, procesiniuose sprendimuose vertino ir nurodė argumentus, kuriais grindė savo išvadas dėl atsisakymo taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundžiamuose nutarimuose pagal kompetenciją atsakyta į pareiškėjų klausimus, teisiškai ir argumentuotai nustatytų reikšmingų aplinkybių pagrindu padarytos pagrįstos išvados ir pateikti atsisakymo taikyti viešojo intereso gynimo priemones motyvai.

10. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjų skundo dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2024 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2VI-61 panaikinimo nenagrinėjo teisme ir civilinės bylos dalį dėl minėto Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimo panaikinimo nutraukė. Esant šioms aplinkybėms, suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra nurodė, kad nepasisako dėl atskirojo skundo aplinkybių ir argumentų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 13 d. nutarties, kuria nutraukta civilinės bylos dalis dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. spalio 22 d. nutarimo Nr. 2VI-61 panaikinimo ir atmesti pareiškėjų skundai dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 13.12.-69, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos S. B. ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija 2024 m. rugsėjo 17 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. SVOA-107 „Dėl viešojo objekto pašalinimo“ panaikinimo.

14. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė 2024 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 2V-61 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

15. Lietuvos generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi pareiškėjų S. B. ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos skundus, 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 13.12.-69 nutarė palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2024 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2V-61.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

16. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliantės prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau atskirajame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais nesutiktų su nutarties dalimi, kuria nutraukta bylos dalis dėl skundžiamo Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nepasisako ir vertina apeliančių nurodytus argumentus dėl nutarties dalies, kuria atmesti pareiškėjų skundai.

17. Atskirajame skunde nurodoma, kad 2024 m. spalio 22 d. nutarimą 2VI-61, kuriuo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, priėmė neįgaliotas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, kuriais kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl teritorinės prokuratūros prokurorų įgaliojimų ir veikimo ribų, pažymi, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog 2024 m. rugsėjo 17 d. prašymas „Dėl viešojo intereso gynimo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. SVOA-107 „Dėl viešojo objekto pašalinimo“ panaikinimo“ pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūrai, skunde aukštesniajam prokurorui argumentų, kad prašymas išnagrinėtas neįgalioto asmens, nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prokuratūros veiklą reglamentuojančius teisės aktus (Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 9 straipsnio 3 dalies 7 punktas, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-141, 16.1, 16.5.1, 19.1 papunkčiai, Rekomendacijų dėl viešojo intereso gynimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. I-218, 5, 6, 9 punktai ir kt.), taip pat duomenis apie juridinio asmens, t. y. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, priėmusio 2024 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. SVOA-107, buveinę ir tai, kad šiuo sprendimu nuspręsta, jog turi būti pašalintas S. N. paminklas Vilniaus mieste, t. y. viešasis objektas, esantis Vilniaus apygardos prokuratūros veiklos teritorijoje, daro išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų 2024 m. rugsėjo 17 d. prašymo nagrinėjimas priskiriamas teritorinės prokuratūros kompetencijai.

18. Nesutikdamos su skundžiama nutartimi, apeliantės nurodo ir tai, kad ginčijami prokurorų nutarimai nemotyvuoti pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo reikalavimus. Be to, apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra atskleistas viešojo intereso turinys.

19. Nesutikdamas su tokiais atskirojo skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Vadinasi, prokurorai viešąjį interesą gina tokiu atveju, jeigu nustato teisės akto pažeidimą ir faktinės aplinkybės atitinka kitas Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Ir tik nustačius teisės akto pažeidimą, dėl viešojo intereso gynimo kreipiamasi į teismą. Prokuratūros įstatymas prokurorui suteikia diskrecijos teisę įvertinti, ar nebuvo padarytas teisės pažeidimas, ir tokį galimą teisės ir viešojo intereso pažeidimą ginti teisme, tačiau nesuteikia diskrecijos teisės spręsti dėl konkretaus viešojo administravimo subjekto sprendimo panaikinimo.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame nustatyti pamatiniai prokuratūros struktūros ir veiklos pagrindai, 2 dalyje nurodyta, kad prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas prokurorų konstitucinį statusą, yra nurodęs, kad prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybinė institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms. Ji nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau tai konstitucinį statusą turinti valstybės institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, yra detalizuota minėto Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y., nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas taip pat reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

21. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras gali panaikinti prokuroro priimtą procesinį sprendimą, priimdamas motyvuotą nutarimą (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis). Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalis). Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą (Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010). Teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokių būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodyta jam pareiga kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas.

23. Taigi, teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, nepažeisdamas prokuroro diskrecijos teisės ir nespręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y. ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Nenustatęs prokuroro veiksmuose proceso normų pažeidimo, teismas skundo netenkina. Teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jo kompetenciją ir nurodyti, kokį sprendimą prokuroras turi priimti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-916/2016).

24. Nagrinėjamu atveju tiek aukštesnysis prokuroras, tiek pirmosios instancijos teismas savo procesiniais sprendimais būtent ir įvertino, ar pareiškėjų pareiškimą nagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė įvykdė pareigą rinkti įrodymus, juos analizuoti ir vertinti bei motyvuoti savo išvadą. Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, nagrinėdama pareiškėjų prašymą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, Vilniaus miesto savivaldybę su prašymais pateikti nagrinėjamam klausimui aktualią informaciją ir gautus duomenis analizavo. Pažymėtina, kad, priešingai, nei nurodo apeliantės, Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso skyriaus prokurorės D. K. 2024 m. spalio 22 d. nutarime Nr. 2VI-61 pasisakyta, kad ginčo teisinis santykis laikytinas viešuoju interesu. Įvertinusi tyrimo metu surinktų duomenų ir įrodymų visumą, prokurorė nustatė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti teisės aktų pažeidimus bei inicijuoti viešojo intereso gynimo procesą, taikant Prokuratūros įstatyme numatytas viešojo intereso gynimo priemones, savo išvadas argumentavo.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokurorių priimti procesiniai sprendimai patvirtina, kad buvo analizuojami abiejų šalių argumentai, prokurorė analizavo viešojo intereso šioje situacijoje esmę, aukštesnioji prokurorė patikrino, ar pareiškimą (skundą) nagrinėjusi prokurorė tinkamai įgyvendino pareigą išnagrinėti prokuratūrai pateiktą pareiškimą (skundą). Generalinės prokuratūros prokurorė, nagrinėdama skundą, pasisakė dėl ginčo teisinio santykio, nustatytų faktinių aplinkybių, taikytinų teisės aktų nuostatų, prokurorui priskirtų kompetencijos ribų ir kt., taip pat konstatavo, kad prokurorė atliko realų faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės sprendimo priėmimui, tyrimą, įvertino nustatytų aplinkybių visetą, pateikė motyvus, kodėl nėra pagrindo naikinti prokurorės nutarimo.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galimi Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės motyvų trūkumai buvo pašalinti skundžiamu Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės I. I. 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 13.12.-69. Aukštesnioji prokurorė argumentavo, kodėl pareiškimą (skundą) nagrinėjusios prokurorės sprendimas nėra panaikinamas, t. y. pasisakė būtent dėl pareiškimo (skundo) argumentų.

27. Kaip minėta, teismas, spręsdamas dėl skundžiamo prokuroro nutarimo pagrįstumo, negali nagrinėti ginčo, kurį nagrinėjo prokuroras iš esmės, ir taip pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją. Pareiškėjos skunde teismui nenurodė, kokių tyrimui reikšmingų procedūrų buvo nesilaikyta, neįrodinėjo, kad prokurorai pažeidė konkrečias Prokuratūros įstatyme ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytas normas, taikytinas tokio pobūdžio pranešimams nagrinėti.

28. Esant nurodytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nebuvo pažeistos proceso normos, nustatančios skundo tyrimo procedūras, kadangi buvo rinkti faktiniai duomenys dėl skunde nurodytų aplinkybių, jie analizuoti ir įvertinti.

29. Atskirajame skunde pareiškėjos nurodo ir tai, kad pareiškėja S. B., kreipdamasi į teismą su skundu ir prašydama panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. spalio 22 d. nutarimą Nr. 2VI-61 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2024 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 13.12.-69, žyminio mokesčio nemokėjo. Tuo tarpu pareiškėjai Lietuvos meno kūrėjų asociacijai, kreipiantis į teismą su skundu dėl tų pačių nutarimų panaikinimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė sumokėti žyminį mokestį. Pareiškėja Lietuvos meno kūrėjų asociacija žyminį mokestį sumokėjo ir skundas buvo priimtas. Apeliančių vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi turėjo išspręsti klausimą dėl žyminio mokesčio grąžinimo pareiškėjai Lietuvos meno kūrėjų asociacijai.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami: prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Taigi, nurodyti asmenys CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tuo atveju, kai jie veikia kaip ieškovai ar pareiškėjai, t. y. inicijuoja civilinės bylos iškėlimą ar pareiškia priešieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2013).

31. Šiuo atveju pareiškėjos pateikė ne savarankišką reikalavimą ginti viešąjį interesą, bet pateikė du atskirus skundus, naudodamosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje suteikta teise apskųsti prokurorų nutarimus, kuriais atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Tokio pobūdžio bylos nagrinėjimo ribos – prokurorų veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą patikrinimas proceso aspektu. Pačios pareiškėjos neturi teisės ginti viešojo intereso, o klausimas, ar šiuo atveju prokuroras turi taikyti viešojo intereso gynimo priemones, sudaro šio ginčo dalyką, t. y. skundas dėl prokurorės nutarimo nelaikytinas pareiškimu, siekiant apginti viešąjį interesą; skundo padavimo metu nėra nustatyta pareiškėjų teisė inicijuoti viešojo intereso gynimą, todėl šiuo atveju pareiškėjos nėra atleistos nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai Lietuvos meno kūrėjų asociacijai grąžinti sumokėtą žyminį mokestį. Priešingai, S. B. nesumokėjus žyminio mokesčio už pateiktą skundą, jai kyla pareiga sumokėti 55 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau atsižvelgus į tai, kad pagal CPK 313 straipsnio nuostatas draudžiama priimti blogesnį sprendimą dėl apelianto, iš S. B. nesumokėtas žyminis mokestis, kurį ji turėjo sumokėti teikdama skundą pirmosios instancijos teismui dėl prokuroro atsisakymo ginti viešąjį interesą, nepriteistinas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 80 straipsnio 7 dalis, 313 straipsnis).

32. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylos procesinės baigties

33. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neperžengdamas jam suteiktos kompetencijos ribų patikrino prokuroro veiksmus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, jos pakeisti ar panaikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.