Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-377-579/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-11-30
Bylos Nr.: 1A-377-579/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Nerijus Meilutis, Linas Šiukšta
Nuteistasis: L. K., A. K.
Nukentėjusysis: D. M., D. Z. M., K. M.
Advokatai: Antanas Cemnolonskas, Kristina Sandaraitė-Butvilienė

Kategorijos

1.1.8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.3.1.2.9Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 9 p.)
2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-377-579/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07911-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.3.1.2.9; 2.4.6.1; 2.4.6.4.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nerijaus Meilučio, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistajam L. K., jo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo Antano Cemnolonsko bei nuteistojo L. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, A. K. paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu, paskirta bausme ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų.

L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų.

Solidariai iš A. K. ir L. K. priteista:

- nukentėjusiajai D. M. 2 543,23 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiajai D. Z. M. 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo;

- nukentėjusiajam K. M. 1 440 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš L. K. valstybės naudai priteista 630 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, taip pat Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 076,81 Eur ekstradicijos išlaidos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. K. ir L. K. nuteisti už tai, kad 2020 m. vasario 23 d., apie 01.20 val., Panevėžyje, Staniūnų gatvėje, ties namu Nr. 66, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, bendrai veikdami, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip septyniolika smūgių nukentėjusiajam S. M. į rankas ir galvą, padarydami poodines kraujosruvas plaštakose ir kairėje alkūnėje, odos nubrozdinimus plaštakose, poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose, kairiame antakyje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvas kairio momens minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų ir kairio skruostikaulio lūžius, kairio momenkaulio ir kaukolės pamato kairės vidurinės duobės kaulų lūžius, turkiabalnio ir dešinio akytkaulio lūžius, kraujo išsiliejimą po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties dangalu, kraujosruvas po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių skilčių ir po smegenėlių dangalais, dėl ko nuo stipraus galvos sumušimo nukentėjusysis mirė, tokiu būdu bendrais veiksmais dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė S. M. bei pagrobė jo turtą – pilkos spalvos grandinėlę už 100 Eur. Jų veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte bei 180 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistasis L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. K. atžvilgiu priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra pagrįstos spėjimais ir prielaidomis. Pažymima, kad baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltininko naudai) principai, kurie draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

2.2. Teigia, kad jo (L. K.) pozicija dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo viso proceso metu buvo nuosekli – jis neprisipažino, kad nei pats vienas, nei veikdamas bendrininkų grupe su kitu asmeniu rankomis sudavė nors vieną smūgį S. M. ar jam spyrė, taip pat neprisipažino, jog turėjo tikslą pagrobti S. M. turtą bei, kad matydamas kito nuteistojo – A. K. veiksmus, jiems pritarė. L. K. nuoširdžiai nurodė visas jam žinomas įvykio aplinkybes, nuteistojo parodymai byloje nebuvo paneigti jokiais abejonių nekeliančiais įrodymais.

2.3. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kitas nuteistasis – A. K. tik apklausiamas teisme nurodė aplinkybes, apkaltinančias L. K., be to, teisme duoti šio nuteistojo parodymai prieštarauja ne tik jo paties (L. K.) parodymams, bet ir kitoms byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Pavyzdžiui, A. K. visiškai nelogiškai aiškino judėjimo kryptis einant link S. M. užpuolimo vietos.

2.4. Apelianto nuomone tai, kad būtent kitas nuteistasis – A. K. užpuolė S. M., jį sumušė ir tokiu būdu nužudė bei pagrobė nukentėjusiojo grandinėlę, galima spręsti iš byloje nustatytų aplinkybių visumos. A. K. jau iki S. M. nužudymo buvo teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, o ikiteisminio tyrimo metu dar kartą buvo nuteistas už kitą smurtinę nusikalstamą veiką. Įvykio vakarą į barą „Meida“ A. K. atėjo po eilinių muštynių. Apie pakankamai agresyvų kito nuteistojo elgesį galima spręsti ir iš liudytojo J. B. parodymų, S. T. (S. T.) pateikto vaizdo įrašo, tuo tarpu jis pats (L. K.) į agresiją niekada nebuvo linkęs. Be to, prieš įvykį būtent A. K. kažkodėl aktyviai siekė bendrauti su nukentėjusiuoju S. M. (tarnybinis pranešimas, 3 t., b. l. 1), po nužudymo būtent nuteistasis A. K. aktyviai siūlė pirkti iš S. M. pagrobtą grandinėlę (liudytojų D. Ž., J. B. parodymai). Liudytojas J. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jau po to, kai jam buvo pasiūlyta pirkti grandinėlę, visiems atėjus į butą, A. K. pradėjo elgtis agresyviai, tuo tarpu kitas jaunuolis (tai yra jis pats – L. K.) buvo santūrus ir ramus (2 t., b. l. 131, 132). Taigi ne L. K., o kitam nuteistajam buvo reikalingas svetimas turtas, pats skundo autorius teigia turto likimu visiškai nesidomėjęs (kaip nurodė J. B., paliko A. K. su pagrobta grandinėle pas jį namuose, o pats išvyko). Šios aplinkybės patvirtina, kad L. K., priešingai nei kitas nuteistasis, neturėjo jokio motyvo smurtauti prieš S. M. ar užvaldyti jo turtą.

2.5. Skunde nurodoma, kad S. M. kraujo ir biologinių pėdsakų ant nuteistojo L. K. rūbų galėjo atsirasti, kai skundo autorius bandė išskirti A. K. ir S. M., toks pėdsakų patekimo ant rūbų mechanizmas nėra paneigtas jokiais įrodymais. Tuo tarpu byloje esantys vaizdo įrašai yra neinformatyvūs. Net ir specialaus tyrimo metu apdorojus šiuos įrašus, jie nėra tinkami nei vaizdų, nei identifikaciniams tyrimams (4 t., b. l. 164-165). Vaizdo įrašuose matomi tik sunkiai įžiūrimų siluetų atskiri judesiai, tačiau identifikuoti, kuris asmuo ir kokius konkrečius veiksmus atliko, neįmanoma. DNR pėdsakai ir minėti vaizdo įrašai nėra pakankami neabejotinai išvadai L. K. kaltei pagrįsti.

2.6. Taip pat skunde nesutinkama su jam paskirta bausme, kuri vertinama kaip aiškiai per griežta. Prašoma atsižvelgti į tai, kad L. K. nusikalto pirmą kartą, byloje nenustatyta jokių jo asmenybę neigiamai apibūdinančių aplinkybių, nuteistasis tiek iki įvykio, tiek ir po to dirbo Norvegijoje, rūpinosi neįgaliu, sunkia onkologine liga sergančiu, tėvu. Nors padarytas nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes, bet iš nurodytų aplinkybių galima spręsti, jog nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Skunde, remiantis teismų praktika kitose baudžiamosiose bylose (pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265-1073/2018 kaltininkas už padarytas 4 nusikalstamas veikas buvo nubaustas 11 metų laisvės atėmimo bausme, o kitas ne kartą teistas asmuo – 15 metų laisvės atėmimo bausme, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-222/2017 už nužudymą esant dviem veiką kvalifikuojantiems požymiams asmeniui buvo paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė), pažymima, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė analogiško pobūdžio bylose paprastai skiriama recidyvistams ir padariusiems daugiau nusikalstamų veikų. Apelianto nuomone, įvertinus nurodytas jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, teismų praktiką bei tai, kad už nusikalstamą veiką įstatymo leidėjas numatė bausmę nuo 8 metų laisvės atėmimo, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra neteisinga ir aiškiai per griežta, todėl švelnintina.

3. Nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Antanas Cemnolonskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendį ir priimti A. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendis A. K. atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi šio asmens kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pagrįsta tik prielaidomis. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodyti motyvai, vartojant tokias frazes kaip „sužalojimai galėjo būti padaryti“ arba „galėjo suduoti smūgius“ ir pan.

3.2. Skunde pažymima, kad A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme savo kaltės dėl S. M. nužudymo ir plėšimo nepripažino. Nuteistasis parodė, kad nukentėjusiojo nemušė, būtent L. K. užpuolė, sumušė ir tokiu būdu galėjo nužudyti S. M., kai tuo tarpu A. K. tik atitraukinėjo L. K. nuo nukentėjusiojo, kad šis jo daugiau nebemuštų. Kaip paaiškino A. K., vėliau, jau nuėjus iš įvykio vietos, L. K. iš kišenės išsitraukė grandinėlę, kurią jis (A. K.) paėmė. Skundo autorius vertinimu, jo ginamojo parodymai byloje nebuvo paneigti.

3.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ant A. K. striukės dešiniosios rankovės ir džinsinių kelnių klešnės bei užpakalinėje dešinėje pusėje nukentėjusiojo kraujo dėmių buvimas paaiškinamas tuo, kad S. M. kraujas ant A. K. rūbų galėjo patekti, kai jis bandė atitraukti kitą nuteistąjį – L. K. nuo nukentėjusiojo ir kai buvo užgriuvęs ant nukentėjusiojo S. M.. Byloje liko nepaneigti ir nuteistojo A. K. paaiškinimai dėl rankų sužalojimų ir kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, kurie nuteistajam buvo padaryti dar prieš byloje nagrinėjamą įvykį apie 19 val. įvykusio konflikto metu. Be to, A. K. neneigė, kad S. M. galėjo jam suduoti smūgį į akį, kai šis nuteistasis bandė nuo nukentėjusiojo atitraukti nuteistąjį L. K.. Pirmosios instancijos teismo išvadų nepatvirtina ir byloje ištirti vaizdo įrašai, kurie yra nekokybiški ir neinformatyvūs, vaizdo įrašuose matomi tik aktyviai judančių kelių asmenų siluetai ir negalima vienareikšmiškai spręsti apie kiekvieno iš įvykyje dalyvavusių asmenų padarytus veiksmus. Bandymas atitraukti asmenį, kad šis nemuštų kito asmens, taip pat yra aktyvūs, o ne pasyvūs veiksmai.

4. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.

4.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su apygardos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu A. K. atžvilgiu. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų baudžiamosios bylos duomenų, kadangi byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių A. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kitas nuteistasis – L. K. parodymus teisme davė skaitydamas iš lapų, iš to galima spręsti, jog tokiu būdu šis nuteistasis siekė išvengti atsakomybės.

4.2. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. K. yra visų nusikaltimų iniciatorius, kad nėra saistomas socialiniais ryšiais. Priešingai, nuteistasis su šeimos nariais palaiko ryšį, bendraudamas telefonu, susirašinėdamas laiškais, artimieji jam siunčia pinigų. Be to, skiriant bausmę, vien nusikaltimo sunkumo nepakankama pagrįsti griežčiausios bausmės taikymui. Nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad turi šeimą, su šeimos nariais palaiko ryšius, įkalinimo įstaigoje mokosi, dalyvauja aktyvaus užimtumo programose, yra jauno amžiaus. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė vertinama kaip per griežta.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis L. K. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. K. gynėjas prašė jo ir nuteistojo skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. K. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami, L. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

6. A. K. ir L. K. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, bendrai veikdami, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip septyniolika smūgių nukentėjusiajam S. M. į rankas ir galvą, dėl patirtų sužalojimų (nuo stipraus galvos sumušimo) nukentėjusysis mirė. Tiek duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniuose skunduose nuteistieji kaltę dėl S. M. nužudymo verčia vienas kitam, abu teigdami, jok smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo – A. K. nurodo bandęs išskirti besimušančius S. M. ir L. K., atitinkamai L. K. teigia bandęs išskirti A. K. ir nukentėjusįjį S. M.. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas L. K. ir A. K. kaltės klausimą dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek juos teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (pačių nuteistųjų parodymus, byloje esančius vaizdo įrašus, nukentėjusiojo biologinius pėdsakus, rastus ant nuteistųjų rūbų, liudytojų parodymus ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nei vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu, A. K. ir L. K. kaltė dėl savanaudiškų paskatų nužudžius S. M., teisėjų kolegijos vertinimu, yra įrodyta.

7. Tokioje situacijoje, kai be pačių įvykio dalyvių (A. K. ir L. K.), kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių smurto prieš nukentėjusįjį vartojimo aplinkybes, nėra, labai svarbu tinkamai įvertinti vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotus tiek A. K., tiek L. K. veiksmus (elgesį) iki nusikalstamų veikų padarymo, jų padarymo metu ir po to. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius, šalia įvykio vietos buvusiomis vaizdo stebėjimo kameromis padarytus, įrašus, pagrįstai pažymėjo, jog šie vaizdo įrašai nėra informatyvūs konkretiems asmenims identifikuoti (tuo tarpu vaizdo stebėjimo kamerų, esančių prie baro „Meida“, užfiksuotus nuteistųjų konkrečius veiksmus, elgesį galima identifikuoti), tačiau įvertinęs nuteistųjų paaiškinimus dėl atėjimo ir išėjimo iš baro „Meida“, įsėdimo į taksi, vėliau – bėgimo paskui nukentėjusįjį (t. y. jog šios parodymų metu nuteistųjų nurodytos aplinkybės yra užfiksuotos ir vaizdo įrašuose), padarė pagrįstą išvadą, jog įrašuose užfiksuoti būtent nukentėjusysis bei A. K. ir L. K.. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji taip pat neneigia, jog byloje esančiuose vaizdo įrašuose užfiksuoti jie patys. Visgi apeliantai teigia, jog vaizdo įrašų turinys nėra pakankamai informatyvus ir nepagrindžia jų kaltės (2.5. ir 3.3. punktai).

8. Skundžiamame nuosprendyje yra nuosekliai aptarta įvykių eiga remiantis pateiktais vaizdo įrašais (nuosprendžio 19.3. punktas) – jog iš baro „Meida“ nukentėjusysis išėjo 01:09:21 val. ir nuėjo Staniūnų g. 66 namo kryptimi. Už mažiau nei pusės minutės ta pačia kryptimi nuėjo ir A. K. bei L. K. (3 t., b. l. 10-26). Praėjus keturioms minutėms jau kitomis vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuota, kaip nukentėjusysis praėjo šalia autobusų stotelės ir pasuko link namo Staniūnų g. 66, o už 40 sekundžių paskui S. M. nubėgo vienas nuteistasis, dar po 12 sekundžių – kitas. Nuo 01:14:22 val. iki 01:27:55 val. nukentėjusiojo atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas (3 t., b. l. 48-56). Prieš analizuodama šiuose vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, jog byloje yra du atskiri vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota įvykio vieta – pirmasis vaizdo įrašas yra iš kameros, kuri nukreipta skersai gatvės link autobusų stotelės ir pastato Staniūnų g. 66 dešinės pusės kampo (Merge20200223_0100-0200(3)), būtent šiame vaizdo įraše matyti smurtą prieš nukentėjusįjį vartojančių asmenų siluetai, antrasis vaizdo įrašas yra iš kameros, kuri nukreipta tiesiai į minėtą autobusų stotelę ir pastatą Staniūnų g. 66 (Merge20200223_0100-0200(4)), šiame įraše pats įvykis nėra matomas, tačiau pakankamai aiškiai matyti, kaip link įvykio vietos eina nukentėjusysis, o paskui jį, vienas po kito, nubėga du asmenys. Sugretinus šiuos du vaizdo įrašus galima spręsti tiek dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo trukmės, tiek dėl tam tikrų aktualių šiai bylai smurto naudojimo aplinkybių.

9. Fizinis smurtas nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu buvo vartojamas ties pastatu, esančiu Staniūnų g. 66, Panevėžyje. Nukentėjusysis autobusų stotelę šalia pastato, prie kurio jo atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, praėjo 01:13:31 val., link neapšviestos pastato dalies jis pasuko 01:14:05 val., iš karto po to, kai S. M. atsidūrė neapšviestoje teritorijoje, paskui jį nubėgo vienas nuteistasis (01:14:10 val.), o po kelių sekundžių – ir kitas (01:14:17 val.) (Merge20200223_0100-0200(4)). Kitame, prastesnės kokybės vaizdo įraše, matyti, kaip 01:14:12 val. prie nukentėjusiojo pribėgo vienas asmuo, vyko grumtynės, o netrukus, 01:14:20 val., pribėgo ir antras asmuo. Toliau vaizdo įraše tam tikrais momentais išryškėja du siluetai, kurie po kelių sekundžių vienas po kito pritūpia prie galimai pargriauto nukentėjusiojo (nuo 01:14:42 val. iki 01.15.00 val., nuo 01:15:29 val. iki 01:15:32 val., nuo 01:16:07 val. iki 01:16:26 val., nuo 01:16:42 val. iki 01:16:51 val., nuo 01:18:33 val. iki 01:19:32 val., nuo 01:20:06 val. iki 01:20:12 val.), vėliau vaizdo įraše tam tikrais momentais taip pat galima įžiūrėti du siluetus (01:23:10 val., 01:26:38 val., 01:27:10 val., 01:27:45 val. (Merge20200223_0100-0200(3)). Galiausiai 01:35:10 val. į autobusų stotelę iš įvykio (smurto prieš nukentėjusįjį vartojimo) vietos grįžo pirmasis asmuo, 01:37:12 val. pasirodo grįžtantis ir antrasis (Merge20200223_0100-0200(4)). Nors vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti smurto prieš nukentėjusįjį veiksmai, išties nėra geros kokybės (Merge20200223_0100-0200(3)), jame, teisėjų kolegijos vertinimu, visgi pakankamai aiškiai matyti, jog fizinio pobūdžio smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja du asmenys. Jokie asmens atitraukimo, asmenų atskyrimo vienas nuo kito veiksmai, kurie galėtų patvirtinti nuteistųjų keliamas versijas dėl bandymo išskirti kontaktuojančius asmenis, vaizdo įraše neužfiksuoti.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas A. K. ir L. K. iškeltas versijas dėl bandymo tik atitraukti smurtaujantį asmenį nuo S. M., pagrįstai vertino ir smurto naudojimo trukmę, kuri, remiantis aptartų vaizdo įrašų duomenimis, yra daugiau nei dešimt minučių. Nors abu nuteistieji teigia, jog smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, nei vienas iš jų taip pat nesiėmė įprastų tokiais atvejais priemonių, kad asmeniui, kurio atžvilgiu intensyviai smurtaujama (S. M. kūne užfiksuota ne mažiau kaip septyniolika trauminių poveikių), būtų suteikta pagalba – neiškvietė policijos pareigūnų, greitosios medicinos pagalbos, nenuvežė jo į artimiausią medicinos įstaigą, tiesiog paliko nukentėjusįjį gulėti neapšviestoje vietovėje, tamsiu paros metu, kuomet žmonių judėjimo toje vietoje tikimybė yra minimali, t. y. nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų, kurie galėtų patvirtinti norą padėti nukentėjusiajam.

11. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog įvykio vietoje buvo rasti pakankamai plačiai, ne vienoje vietoje išmėtyti nukentėjusiojo daiktai – suplėšyta striukė, batas, akinių rėmelis su vienu akinių stiklu, akinių stiklas, striukės gobtuvas (1 t., b. l. 17-59). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog toks nukentėjusiojo daiktų išsidėstymas rodo, jog S. M. priešinosi, judėjo, nebuvo pargriautas ir mušamas vienoje vietoje. Aplinkybę, jog nukentėjusiojo S. M. atžvilgiu fizinis smurtas nebuvo vartojamas vienoje vietoje, patvirtina ir byloje esantis, anksčiau aptartas, vaizdo įrašas, kuriame tam tikrais momentais judančių asmenų siluetų apskritai nematyti (nuo 01:21:25 val. iki 01:22:42 val. (Merge20200223_0100-0200(3)), kas patvirtina, jog fizinio poveikio veiksmai nevyko vienoje vietoje, o tam tikru metu buvo persikėlę į vietą(as), kurios(ių) vaizdo kamera nefiksuoja. Pažymėtina, jog tokioms smurto pavartojimo aplinkybėms prieštarauja abiejų nuteistųjų parodymai, neva vienas iš jų pribėgo prie S. M., sudavė tam tikrą smūgių skaičių (A. K. ir L. K., nurodydami vienas kito veiksmus, nurodo skirtingą smūgių skaičių) ir iš įvykio vietos iš karto pabėgo. Tiek anksčiau aptarta įvykio trukmė, tiek dideliu perimetru rasti nukentėjusiojo daiktai patvirtina, jog kurį laiką tarp S. M. ir nuteistųjų vyko grumtynės, nukentėjusysis gynėsi.

12. Aplinkybę, jog smurtinio pobūdžio veiksmus prieš S. M., siekdami apiplėšti, atliko abu nuteistieji, patvirtina ir nuteistųjų A. K. bei L. K. veiksmai prieš ir po įvykio. Jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tarp nuteistųjų ir S. M. būtų kilęs konfliktas, byloje nėra – tokių duomenų nenurodė nei liudytoja D. Ž., nei liudytojas J. B. (asmenys, matę ar bendravę su nuteistaisiais ir S. M. bare „Meida“), jokia konfliktinė situacija neužfiksuota ir vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose prie baro „Meida“. Priešingai, vaizdo įrašuose matoma, kaip A. K. draugiškai apkabina S. M., jie bendrauja. Be to, nukentėjusiajam tik išėjus iš baro „Meida“, paskui jį iš karto nuėjo (nusekė) abu nuteistieji. Neilgai trukus, kaip matyti iš vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotų įrašų, nukentėjusysis praėjo pro autobusų stotelę, esančią netoli įvykio vietos, o jam pasukus už pastato Staniūnų g. 66, tai yra link vietos, kurioje jo atžvilgiu buvo pavartotas smurtas, paskui nukentėjusįjį vienas po kito nubėgo A. K. ir L. K.. Jau po S. M. sumušimo, prie stotelės grįžo ir ant suoliuko atsisėdo vienas nuteistasis, sulaukė antrojo ir jie abu nuėjo kryptimi, iš kurios buvo atėję, t. y. grįžo į barą „Meida“, kur A. K. bandė parduoti iš nukentėjusiojo pagrobtą grandinėlę.

13. Savanaudiškas nuteistųjų paskatas, siekį apiplėšti S. M., kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, patvirtina ir įvykio vietos bei lavono apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusiojo S. M. kelnių kišenės buvo išverstos, striukės kišenės atsegtos, o pati striukė palikta kitoje vietoje, nei rastas S. M.. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, prieš palikdami S. M. ir grįždami į barą „Meida“, atidžiai apžiūrėjo jo rūbus. Tokie šių asmenų veiksmai rodo, jog jie siekė surasti bet kokias nukentėjusiojo turėtas materialines vertybes. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat aptartą įvykių eigą S. M. išėjus iš baro „Meida“, nuteistųjų grįžimą į tą patį barą po nukentėjusiojo sumušimo ir bandymą parduoti iš S. M. pagrobtą turtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog iš baro A. K. ir L. K. išėjo jau planuodami kartu apiplėšti nukentėjusįjį, kad fizinis smurtas S. M. atžvilgiu buvo vartojamas būtent šiuo tikslu, t. y. dėl savanaudiškų paskatų.

14. Aplinkybę, jog smurtą prieš nukentėjusįjį intensyviai naudojo abu nuteistieji patvirtina ir ant šių asmenų rūbų rasti pėdsakai. Specialistui buvo pateiktos A. K. striukė ir džinsinės kelnės bei L. K. striukė ir sportinės kelnės. Tirdamas dėmes ant A. K. rūbų specialistas nustatė, jog ant striukės dešiniosios rankovės ir džinsinių kelnių klešnės bei kelnių užpakalinėje dešinėje pusėje buvo rastos kraujo dėmės, kurių genotipas sutampa su S. M. genotipu; ant L. K. sportinių kelnių dešiniosios klešnės užpakalinėje išorinėje pusėje ir jo striukės dešiniosios rankovės išorinės pusės taip pat buvo rasta kraujo ir rudos spalvos dėmės – vienos jų genotipas sutapo su S. M. genotipu, kitoje dėmėje rasta S. M. biologinių pėdsakų (4 t., b. l. 106-112). L. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jo kontaktas su nukentėjusiuoju apsiribojo S. M. ir A. K. skyrimu, S. M. smūgiu jam (L. K.) bei po to sekusiu nukentėjusiojo pastūmimu, tuo tarpu A. K. apklausiamas nurodė tiesiog bandęs atitraukti L. K. nuo nukentėjusiojo. Kaip matyti, patys nuteistieji, duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog kiekvieno jų kontaktas su nukentėjusiuoju buvo minimalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio minimalaus kontakto su nukentėjusiuoju metu, kaip jį apibūdina tiek A. K., tiek L. K., nukentėjusiojo S. M. kraujas ir kiti biologiniai pėdsakai negalėjo atsirasti būtent ant rūbų vietų, dengiančių kūno vietas – rankas, kojas, kuriomis suduodami smūgiai, spiriama, t. y. ant dešinės kojos ir dešinės rankos. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog S. M. kraujas buvo rastas ant specifinių rūbų dalių, kontakto (smūgių sudavimo) metu rūbams esant labai arti paviršiaus, su kuriuo kontaktuojama, t. y. atliekant smūgius dešine ranka ir spiriant dešine koja nukentėjusiajam į veidą, taigi apeliaciniuose skunduose keliama versija dėl S. M. kraujo ir biologinių pėdsakų atsiradimo ant nuteistųjų rūbų atmetama kaip nepagrįsta bei prieštaraujanti byloje nustatytoms aplinkybėms.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė L. K. ir A. K. parodymus viso proceso metu ir pagrįstai juos atmetė kaip nenuoseklius, nesutampančius ne tik tarpusavyje, bet prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams (skundžiamo nuosprendžio 19.5. – 19.8. punktai). Su tokiomis išvadomis apeliantai nesutinka (2.2., 3.2. šio nuosprendžio punktai).

15.1. Nors L. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jo pozicija dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo viso proceso metu buvo nuosekli ir jis nuoširdžiai nurodė visas jam žinomas aplinkybes (2.2. punktas), tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė L. K. parodymų nenuoseklumą – jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nurodė skirtingas konflikto priežastis (nagrinėjant bylą teisme teigė, jog konfliktinė situacija susidarė prieš išeinant iš baro „Meida“, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, jog konfliktas su S. M. kilo jiems jau einant namo, netoli įvykio vietos), ikiteisminio tyrimo metu nutylėjo aplinkybes dėl grįžimo į barą „Meidą“ po įvykio. Kaip teigė L. K. viso proceso metu, A. K. vartojo smurtą S. M. atžvilgiu vienoje vietoje ir pakankamai trumpą laiko tarpą (pirmosios instancijos teisme šis nuteistasis nurodė, jog smurto veiksmai truko apie dvi minutes). Tačiau tokios šio nuteistojo nurodytos aplinkybės iš esmės prieštarauja ne tik vaizdo įrašuose užfiksuotoms, nekeliančioms abejonių, aplinkybėms (iš kurių akivaizdu, kad smurtinio pobūdžio veiksmai truko ilgiau nei dešimt minučių), bet ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotiems duomenims, kurie leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis gan ilgai priešinosi, bandė išvengti fizinio poveikio veiksmų, judėjo, dėl ko jo daiktai rasti skirtingose vietose (kaip jau minėta, atskirai rasti nukentėjusiojo batas, jo akiniai, striukės gobtuvas ir pati striukė). Taigi L. K. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi ne tik dėl atskirų detalių, bet ir dėl paties smurto naudojimo aplinkybių.

15.2. Nuteistojo A. K. gynėjas skunde taip pat teigia, jog A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepripažino kaltės dėl S. M. nužudymo ir plėšimo ir tokie jo parodymai, kaip teigia gynėjas, byloje nebuvo paneigti (3.2. punktas). Pirmosios instancijos teismas, kaip ir L. K. atveju, išsamiai aptarė A. K. parodymų nenuoseklumą. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu šis nuteistasis apskritai neigė dalyvavęs nagrinėjamame įvykyje – pirmos apklausos metu teigė, jog tuo metu, kai S. M. atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, buvo namie pas savo tėvą (šio asmens gyvenamoje vietoje (6 t., b. l. 19, 20)), papildomos apklausos metu tvirtino, jog buvo namie pas savo mamą (6 t., b. l. 25, 26). Tik duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme jis pripažino dalyvavęs kaltinime nurodytame įvykyje ir nurodė, jog su L. K. ėjo kita gatvės puse nei nukentėjusysis, kuomet pastarasis (L. K.) pradėjo bėgti ir pasivijęs spyrė nukentėjusiajam S. M. į nugarą, šis nukrito ant žemės, tuomet pribėgęs A. K. bandė atitraukti L. K. nuo nukentėjusiojo, nugriuvo, paskui abu su kitu nuteistuoju perbėgo sankryžą ir nuėjo atgal į barą. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia gynėjas, tokius A. K. parodymus paneigia objektyvūs bylos duomenys – vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, iš kurių galima nustatyti tikruosius A. K. atliktus veiksmus. Kaip jau minėta, vaizdo įrašuose yra užfiksuotas ilgiau nei dešimt minučių trukę fizinio smurto veiksmai prieš nukentėjusįjį, taigi nuteistojo A. K. parodymų dalis dėl smurto trukmės, pobūdžio (jog L. K. tiesiog pribėgo, spyrė S. M., po ko A. K. pabandė juos išskirti, nukrito ir galiausiai kartu su L. K. pabėgo iš įvykio vietos) atmetama kaip prieštaraujanti vaizdo įrašuose užfiksuotoms aplinkybėms. A. K. parodymai dėl įvykio trukmės, kaip ir L. K. atveju, prieštarauja ir įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotiems duomenims. Antra, vaizdo įraše aiškiai matyti, jog nuteistieji paskui S. M. bėgo ta pačia gatvės puse, kuria ėjo ir pats nukentėjusysis, o po įvykio susitikę ramiai išėjo iš šalia buvusios autobusų stovėjimo stotelės (Merge20200223_0100-0200(4)). Kaip matyti, A. K. parodymai viso proceso metu kito, ikiteisminio tyrimo metu jis apskritai neigė dalyvavęs nagrinėjamame įvykyje, o duodamas parodymus teisme nors ir pripažino buvęs kartu su L. K., kaltę vertė pastarajam, pats neigdamas smurto naudojimą prieš S. M.. Kaip ir kito nuteistojo – L. K. atveju, A. K. parodymai dėl įvykio pagrįstai pripažinti nenuosekliais ir prieštaringais, prieštaraujantys objektyvioms bylos aplinkybėms, todėl pagrindo jais vadovautis nėra.

16. L. K. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, anot skundo autoriaus, patvirtinančios, jog A. K. dar prieš įvykį buvo linkęs smurtauti, o nagrinėjamo įvykio dieną jis buvo įvardintas kaip agresyvesnis, kas pasak L. K. patvirtina, jog S. M. nužudė būtent A. K. (2.4. punktas). Atsakydama į šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ankstesni A. K. teistumai gali būti aktualūs individualizuojant skiriamą bausmę, tačiau lemiamos reikšmės jo veiksmų vertinimui šioje byloje neturi.

16.1. Dar prieš smurto nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojimą A. K. ir L. K. buvo įlipę į šalia baro „Meida“ stovėjusį taksi automobilį. S. T., šio automobilio vairuotojas, pateikė vaizdo registratoriaus įrašą, kuriame aktualus nuteistųjų, taksi keleivio ir S. T. pokalbis automobilio viduje (3 t., b. l. 40-44). Iš jo turinio matyti, jog nei vienas iš pokalbio dalyvių nebuvo agresyvus, tiesiog vienas asmuo kalbėjo šiek tiek garsiau. Taksi vairuotojas, liudytojas S. T., nei vieno iš automobilyje sėdėjusių vaikinų taip pat neišskyrė kaip agresyvaus.

Žemesnės instancijos teismas

16.2. Liudytojas J. B., apibūdindamas vaikinus, su kuriais bendravo, nurodė, jog L. K. bare jam pasirodė ramesnis ir tylesnis, mažai bendravo, nurodė daugiau bendravęs su A. K. (išmuštu dantimi vaikinu); atėjus su nuteistaisiais į šio liudytojo gyvenamąją vietą, A. K. pradėjo įžūliai elgtis, ėjo į miegamąjį, dairėsi aplinkui, klausinėjo, ar J. B. gyvena vienas, tuo tarpu L. K. buvo santūrus ir ramus, jis ilgai neužtruko ir išėjo.

16.3. Iš vaizdo įrašo, fiksavusio vaizdą prie baro „Meida“, matyti, jog su S. M. lauke prie baro bendravo A. K. (3 t., b. l. 9-26). Liudytoja D. Ž. taip pat nurodė, jog S. M. (lankytojui su akinukais) atėjus į barą ir atsisėdus kampe, prie jo priėjo abu jaunuoliai, vėliau nukentėjusysis ir A. K. (vaikinas praskelta lūpa) priėjo prie jos darbo vietos, prašė rašymo priemonės ir lapelio.

17. Aptarti duomenys patvirtina, jog įvykio naktį A. K. išties aktyviau bendravo su aplinkiniais – jo balsas garsiau ir aiškiau girdimas vaizdo įraše iš taksi automobilio, liudytojas J. B. irgi nurodė daugiau bendravęs būtent su nuteistuoju A. K., jo gyvenamojoje vietoje, kaip teigia šis liudytojas, A. K. taip pat elgėsi drąsiau nei L. K.. Vaizdo įraše užfiksuota, jog prie baro „Meida“ su S. M. kalbėjo A. K., liudytoja D. Ž. taip pat patvirtino, kad bare su nukentėjusiuoju irgi daugiau bendravo būtent šis nuteistasis. Galiausiai, tiek liudytojui J. B., tiek liudytojai D. Ž. iš S. M. pagrobtą grandinėlę siūlė pirkti būtent A. K.. Aptarti vaizdo įrašų duomenys, asmenų parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtinta tiesiog aktyvesnį (labiau bendrauti linkusį), bet ne agresyvesnį A. K. elgesį. Aplinkybė, jog nuteistųjų bendravimas su aplinkiniais skyrėsi, A. K. buvo aktyvesnis, labiau bendraujantis, kai tuo tarpu L. K. buvo santūresnis, teisėjų kolegijos vertinimu neturi esminės reikšmės jų veiksmų vertinimui. Nors pagal savo būdo bruožus ir elgesį įvykio naktį A. K. ir galėjo būti įvykdyto nusikaltimo iniciatorius (tokios išvados, priešingai nei nurodoma A. K. skunde, pirmosios instancijos teismas nepadarė), tai jokiu būdu nešalina L. K. veiksmų pavojingumo. Nepriklausomai nuo to, kuris iš nuteistųjų buvo įvykdyto nusikaltimo iniciatorius (šios aplinkybės, ištyrus byloje surinktus įrodymus, nustatyti nėra galimybės), teismui nustačius A. K. ir L. K. veiksmų bendrumą, jie abu pagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

18. A. K. buvo sulaikytas kitą dieną po S. M. nužudymo, t. y. 2020 m. vasario 23 d. (6 t., b. l. 53). Specialistas, apžiūrėjęs sulaikytąjį 2020 m. vasario 24 d., nustatė sužalojimus ant A. K. kūno – kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, dešiniame dilbyje, viršutinės lūpos gleivinėje (su viršutinio danties netekimu), taip pat nubrozdinimus ant dešinės rankos (plaštakos nugariniame paviršiuje ir dvejuose pirštuose), kurie galėjo būti padaryti suduodant smūgius rankomis (4 t., b. l. 155). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų D. Ž. ir J. B. parodymus apie tai, kad kraujosruvos A. K. dešinės akies apatiniame voke jie nepastebėjo, padarė išvadą, jog apatinio voko sužalojimas atsirado po aptariamo įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai, taip pat ir akies sumušimas, galėjo atsirasti dar iki nagrinėjamo įvykio. Liudytojai, matę A. K. įvykio vakarą, patvirtino, jog jis dar prieš S. M. nužudymą buvo sužalotas – S. T. (taksi automobilio vairuotojas, pas kurį prieš nusikaltimo įvykdymą buvo įsėdę nuteistieji) nurodė, jog vienas iš vaikinų buvo su pamušta lūpa (2 t., b. l. 36, 37), liudytoja D. Ž. patvirtino, jog vienas iš nuteistųjų išsiskyrė sumušta lūpa, jo rankos buvo kruvinos (2 t., b. l. 57, 58), liudytojas J. B. taip pat nurodė, jog vienas iš vaikinų buvo su ištinusia viršutine lūpa, išmuštu viršutiniu priekiniu dantimi (2 t., b. l. 117-119). Taigi A. K., kaip pažymima ir L. K. skunde, į barą „Meida“ galimai atėjo po muštynių, kurių metu jam galėjo būti padaryti visi ar dalis sužalojimų, nurodytų anksčiau minėtoje specialisto išvadoje. Išskyrus išmuštą dantį (kurį dar vakaro pradžioje nurodė matęs J. B.), kitų sužalojimų atsiradimo aplinkybių šioje byloje nustatyti neįmanoma – A. K. ranka galėjo būti sužalota ir prieš įvykį, ir jo metu, be to, šį nuteistąjį minėti liudytojai matė arba tamsiu paros metu, naktį, arba bare „Meida“, prie dirbtinio apšvietimo, todėl akies voko sužalojimo galėjo ir nepastebėti. Taigi, nors kraujosruva A. K. dešinės akies apatiniame voke ir rankos sužalojimai, atsižvelgiant į nenustatytą jų atsiradimo laiką, nepatvirtina šio nuteistojo kaltės vartojant smurtą S. M. atžvilgiu, ši aplinkybė visgi nepaneigia kitų byloje surinktų įrodymų.

19. L. K., priešingai nei A. K., iš karto po įvykio sulaikytas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu nuvykus į šio nuteistojo deklaruotą gyvenamąją vietą, jo tėvu V. K. ir seserimi A. K. prisistatę asmenys paaiškino, kad L. K. 2020 m. vasario 16 d. (tai yra dar iki nagrinėjamo įvykio) išvyko į Angliją, tačiau nurodė nežinantys tikslaus jo adreso ir koks L. K. telefono numeris (7 t., b. l. 153, 154). Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių rašytinių įrodymų, L. K. 2020 m. vasario 26 d. iš Vilniaus oro uosto išskrido į Norvegiją (7 t., b. l. 166-170). Toks staigus šio nuteistojo išvykimas į kitą šalį po įvykio praėjus vos kelioms dienoms, aplinkybė, jog jo šeimos nariai slėpė L. K. buvimo vietą, vertinant tokį elgesį kitų ištirtų įrodymų kontekste, teisėjų kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, jog L. K. pabėgo, siekdamas išvengti atsakomybės.

20. Pirmosios instancijos teismui šioje byloje nepavyko nustatyti kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių (spyrių) skaičiaus, tačiau įvykio aplinkybės ir bylos duomenys rodo, kad visos procesinės priemonės tai išsiaiškinti buvo išnaudotos. Atkreiptinas dėmesys, kad bylose ne visada yra objektyvios galimybės tiksliai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, ypač tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamu atveju – kuomet fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, įvykio nestebint jokiems pašaliniams asmenims, tamsiu paros metu, pasirinkę tam neapšviestą teritoriją, naudojo du asmenys, kurie kaltę dėl smurtinės nukentėjusiojo mirties vertė vienas kitam, teigdami, kad smurto nei vienas, nei kitas apskritai nenaudojo. Įrodinėjimo procese svarbu yra tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti aplinkybes, atskleidžiančias kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą. Nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl A. K. ir L. K. kaltumo ir nustatydamas faktines aplinkybes apie jų dalyvavimą nužudant S. M., įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismas pagrįstai vertino byloje esančius vaizdo įrašus, kuriuose nors ir negalima identifikuoti konkretaus smurtą naudojančio asmens, tačiau pakankamai aiškiai matyti dviejų smurtaujančių asmenų siluetai, naudoto smurto trukmę, po įvykio gan dideliu perimetru rastus nukentėjusiojo daiktus, kas patvirtina, jog vyko grumtynės, ant abiejų nuteistųjų rūbų tose vietose, kuriomis buvo suduoti smūgiai (dešinės kojos ir dešinės rankos), rastą nukentėjusiojo kraują ir kitus biologinius pėdsakus. Galiausiai, nuteistųjų A. K. ir L. K. veiksmai tiek įvykio metu (nebėgo kviesti pagalbos, policijos ar greitosios), tiek prieš ir po įvykio (kartu nusekė paskui nukentėjusįjį, vėliau kartu grįžo į barą) patvirtina, jog jie veikė bendrai. Nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais). Nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtį sukėlusius sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-696/2017, 2K-129-697/2018, 2K-167-693/2019). Taigi, nors ir nėra galimybės tiksliai nustatyti, kuris nuteistasis į kurią konkrečiai vietą sudavė smūgius S. M., bet atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji, veikdami bendrai, sudavė smūgius (spyrė) S. M. į galvą ir kitas kūno vietas ir bet kuris iš jų galėjo padaryti mirties priežastimi tapusį sužalojimą, todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog bendrai veikę A. K. ir L. K. yra kalti dėl S. M. mirties. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs nuteistųjų savanaudiškas paskatas, aplinkybę, jog iš S. M. buvo pagrobta grandinėlė, jų veiksmus teisingai kvalifikavo kaip nusikaltimų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte bei BK 180 straipsnio 1 dalyje, idealiąją sutaptį.

Dėl A. K. ir L. K. paskirtų bausmių

21. L. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Kaip bausmės švelninimo motyvus nuteistasis nurodo jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes (jog nusikalto pirmą kartą, nėra jo asmenybę neigiamai apibūdinančių aplinkybių, tiek prieš, tiek po įvykio dirbo, rūpinasi neįgaliu tėvu), nusikalstamos veikos aplinkybes (veika buvo atsitiktinio pobūdžio) bei teismų praktiką bylose dėl nužudymų (2.6. punktas).

22. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, jog visiems asmenims, padariusiems tokį patį nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-222/2018). Vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-226-1073/2019, 2K-119-689/2020). Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Bausmės konkrečiam nuteistajam dydžio nustatymui neturi įtakos kitose (net ir pagal aplinkybes panašiose) bylose nuteistiems asmenims paskirtos bausmės. Nors teismų praktika gali būti įrankis, apibrėžiantis tam tikras bausmių skyrimo už atitinkamas nusikalstamas veikas gaires, tačiau tai visada yra individualus baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo procesas, kurio rezultatą nulemia konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su ją padariusiu asmeniu. Baudžiamasis įstatymas, parenkant konkrečią bausmę už skiriamą nusikalstamą veiką, teismams nenustato jokio reikalavimo atlikti lyginamąją tipinio (rūšinio) nusikaltimo (šiuo atveju kvalifikuoto nužudymo) pavojingumo vertinimo ir šios rūšies nusikaltimo baudžiamumo analizę, t. y. lyginti vienus kvalifikuotus nužudymus su kitais ir gretinti paskirtų bausmių dydžius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-489/2021). Taigi nuteistojo L. K. apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika baudžiamosiose bylose dėl nužudymo neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl skundo autoriui paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagrįstumo.

23. Kaip numatyta baudžiamajame įstatyme teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020).

24. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų. L. K. už nukentėjusiojo S. M. nužudymą buvo paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. numatytos laisvės atėmimo bausmės už šį nusikaltimą vidurkis. Teismas, motyvuodamas tokį sprendimą, įvertino L. K. asmenybę, jo jauną amžių bei priežastis, galimai sąlygojusias veikų padarymą, t. y. jog šis asmuo nesimokė, nedirbo, neturėjo tvirtų socialinių ryšių, turėjo polinkį vartoti alkoholinius gėrimus. Taip pat atsižvelgta į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikų padarymą bendrininkų grupėje bei apsvaigus nuo alkoholio. Nors skunde L. K. teigia, neva nusikalstamos veikos buvo atsitiktinės, su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Kaip minėta anksčiau šiame nuosprendyje (12 punkte), nuteistieji sekė paskui S. M. jau turėdami konkretų tikslą – jį apiplėšti. Tokiomis aplinkybės padaryta nusikalstama veika teisėjų kolegijos vertinimu negali būti vertinama kaip atsitiktinė, padaryta tiesiog nepalankai susiklosčius aplinkybėms. Išskyrus tai, jog L. K. anksčiau neteistas, jokių kitų duomenų, leidžiančių jo asmenybę vertinti teigiamai, byloje nėra. Duomenų apie darbą Norvegijoje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams pateikta nebuvo, Lietuvoje L. K. niekada nedirbo (8 t., b. l. 107, 108). Administracine tvarka jis baustas dėl nusižengimo, susijusio su alkoholinių gėrimų vartojimu (8 t., b. l. 109, 110), šioje byloje įtakos nusikaltimų padarymui taip pat turėjo pavartotas alkoholis. Galiausiai, kaip jau minėta, buvo nustatytos dvi L. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Skundo autorius ne tik nesigaili padaręs nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas, bet ir nukentėjusių asmenų D. M., D. Z. M., K. M. neatsiprašė, padarytos žalos neatlygino ir net nesistengė atlyginti. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad motyvuodamas L. K. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį pirmosios instancijos teismas pažeidė BK bendrosios dalies normas, neįvertino visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių.

24.1. Visgi teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, tiek L. K. asmenybę, skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima bausmės vidurkiui. Tačiau iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog L. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, lygi numatytam bausmės vidurkiui, t. y. keturiolika metų laisvės atėmimo (nors už veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymą, kaip ir nurodė, paskyrė bausmę, artimą laisvės atėmimo bausmės už šį nusikaltimą vidurkiui). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai, nurodydamas argumentus nusprendė L. K. už inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą skirti bausmę, artimą bausmės vidurkiui, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (dėl klaidingo skaičiavimo ar kitų priežasčių) už veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskyrė jam laisvės atėmimo bausmės vidurkį, teisėjų kolegija keičia Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendį ir L. K. už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikaltimą, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, skiria laisvės atėmimo bausmę, artimą šios bausmės vidurkiui – trylika metų. Atitinkamai keičiamas ir subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 2 p.).

25. Motyvuodamas A. K. skiriamas bausmes, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šis asmuo nusikalstamas veikas padarė dar būdamas nepilnametis, tačiau jau būdams ne kartą teistas už nusikaltimų nuosavybei ir už su smurtu susijusių nusikalstamų veikų padarymą, nusikalstamas veikas padarė bausmės, paskirtos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, nesilaikydamas įpareigojimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., be to, būdamas baustas už administracinių nusižengimų padarymą, charakterizuojamas neigiamai, nes nesimokė, nedirbo, o atliekant bausmę Kauno nepilnamečių pataisos namuose buvo įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą. Įvertinęs A. K. asmenybę teismas padarė išvadą, jog aptarti faktoriai sąlygojo veikų padarymą, jo antivisuomeninės nuostatos buvo nusistovėjusios, kiek tai įmanoma vertinant jo amžių ir turimus įgūdžius, jis nesistengė mokytis, taip pat ir dirbti, sąmoningai nesilaikė probacijos sąlygų, kas ir sąlygojo, ypač pavartojus alkoholio, nusikaltimų padarymą. Įvertinęs A. K. charakterizuojančių duomenų visumą, jam, kaip veikos padarymo metu buvus nepilnamečiui, teismas skyrė laisvės atėmimo bausmę maksimaliam dešimties metų terminui.

26. Priešingai nei teigiama A. K. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik nusikaltimų sunkumą. Buvo išsamiai aptartos šiam asmeniui anksčiau taikytos poveikio priemonės ir jų veiksmingumas, aptarti ankstesni skundo autoriaus teistumai, tarp jų ir du teistumai už smurtinių nusikalstamų veikų padarymą, įvertinta aplinkybė, jog nusikaltimus A. K. padarė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, be to nakties metu, kuomet buvo įpareigotas būti namie. Taigi skunde akcentuojami A. K. socialiniai ryšiai nesulaikė jo nei nuo paskirtų įpareigojimų pažeidimo, nei nuo naujų nusikaltimų padarymo. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vertinti A. K. paskirtos bausmės kaip per aiškiai per griežtos nėra jokio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių, proceso išlaidų

27. Apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl iš nuteistųjų priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžių. S. M. sesers D. M. prašomas priteisti turtinės žalos dydis buvo pagrįstai sumažintas, įvertinus gautą laidojimo pašalpą bei laidojimo metu patirtų išlaidų pobūdį (išlaidų suma sumažinta pirktų alkoholinių gėrimų kaina). Nukentėjusiojo sūnaus K. M. atstovės pagal įstatymą prašoma turtinės žalos suma pagrįstai sumažinta atsižvelgus į K. M. gaunamą šalpos našlaičių pensiją. Galiausiai teismas, įvertinęs nukentėjusiųjų išgyvenimus bei formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, sumažino prašomą priteisti neturtinės žalos dydį ir S. M. seseriai, mamai ir sūnui atitinkamai priteisė 10 000 Eur , 15 000 Eur ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiesiems priteistas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydis yra teisėtas ir pagrįstas.

28. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo L. K.priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 162 Eur (10 t., b. l. 140).

29. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį (išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. nurodytus atvejus). BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-495/2021, 2K-188-628/2021). Tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-147-489/2021).

30. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo L. K.apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė šiuo nuosprendžiu mažinama iki trylikos metų. Įvertinus skundo nagrinėjimo rezultatą (skundas iš dalies tenkinamas), nuteistojo L. K.turtinę padėtį, paskirtą pakankamai ilgą laisvės atėmimo bausmės terminą, kas iš esmės apsunkins išlaidų atlyginimą, advokatės darbo sąnaudas (apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas vienas valandos trukmės posėdis, papildomas įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas), taip pat kasacinio teismo praktiką dėl išlaidų priteisimo iš asmenų, atliekančių ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 9 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam L. K. už BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti ir už šio nusikaltimo padarymą paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti L. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo Antano Cemnolonsko apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.

Teisėjai Evaldas GražysNerijus MeilutisLinas Šiukšta