Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka civilinėje byloje pagal ieškovų E. V. ir G. V. ieškinį atsakovams T. K., E. K., G. B. ir E. B., trečiajam asmeniui UAB „Interselas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ar niekiniais, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.), išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šiuo atveju nustatytų prezumpcijų nenustatyta, todėl taikytina bendroji pareigos įrodyti taisyklė. Komentuodamas nurodytos normos praktinį taikymą, kasacinis teismas nurodo, jog vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005). Šio ginčo atveju teiginio, jog sandoris niekinis, nes prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, ieškovai neįrodė. Ieškovas E. V. neneigia apskritai turėjęs tikslą akcijas perleisti. Su šiuo ieškinio pagrindu ieškovai sieja savo teiginį, jog turtas- akcijos perleistas už aiškiai per mažą kainą. Teismo nuomone, teiginys apie aiškiai per mažą kainą neįrodytas. Civiliniai įstatymai nenustato kokia turi būti parduodamų vertybinių popierių-akcijų kaina( CK 6.313, 6.428 str.). Jos nustatymo kaina nedetalizuota ir bendrovės įstatuose. Pagal CK 6.313 str. kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Ji gali būti nustatoma pagal protingumo kriterijus, jei ją nustatė viena šalių ar turi nustatyti trečiasis asmuo ( 4 ir 5 d.). Šiuo atveju žinoma tik nominali akcijų vertė, kuri fiksuota bendrovės steigimo dokumentuose. Akcijomis viešai nebuvo prekiauta, todėl rinkos kaina nežinoma. Vienok, atsižvelgiama į tai jog pardavėjas E. V. yra ekonomiškai išsilavinęs asmuo, dirbęs UAB “Interselas“ ekonomikos direktoriumi, kaip akcininkui jam buvo prieinama bendrovės dokumentacija, todėl prieš sudarydamas sandorius akcijų perleidimo sandorius turėjo galimybę nuspręsti dėl parduodamų akcijų kainos. Konkrečių įrodymų, jog parduodamų akcijų kaina aiškiai neteisinga ieškovas nepateikė. Kokia buvo akcijų rinkos vertės įrodymų nepateikta. Teigimas, jog jis akcijų rinkos vertė šimtus ar tūkstančius kartų didesnė už pardavimo kainą abstraktus. Galima sutikti su teiginiu, jog akcijų rinkos vertei turi reikšmės bendrovės turto vertė, finansinių įsipareigojimų dydis, įmonės pelningumas ir kt., bet kokia konkreti rinkos kaina būtų buvusi akcijas parduodant rinkoje lieka spėlione. Vėlesniu sandoriu( atlygintinis sandoris tarp B.) akcijos irgi perleistos pagal jų nominalią vertę. UAB “Interselas“ pirmą pelną gavo 2007 m.( beveik 2 mljn.). Ženklus pelnas buvo gautas 2008 m.- 592 tūkstančiai Lt ( žr. balansą, pelno mokesčio deklaraciją), kai buvo parduoti du nekilnojamojo turto objektai. Vienok, 2009 m. bendrovė vėl veikė nuostolingai- nuostolis virš 400 tūkstančių Lt. Tai, jog bendrovė valdė buhalteriškai apskaitomo turto už maždaug 7,3 mlj.litų, nereiškia, jog ir jos vertė buvo tokia. Dalis šio turto( nekilnojamojo ) UAB “Interselas“ nepriklausė, nes buvo tik naudojamas kaip lizingo gavėjo. Bendrovė turėjo apie 7 mljn.Lt bankuose paimtų paskolų. 2008 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė bei sąstingis nekilnojamojo turto rinkoje negalėjo neturėti įtakos turto likvidumui, jo pajamingumui ir atitinkamai bendrovės, o per ją ir akcijų rinkos vertei. Sudėtingą bendrovės finansinę padėtį rodo faktas, jog 2008 m. antrojoje pusėje neturėjo galimybės sumokėti VMI apie 470 tūkstančius Lt, nes nebeturėjo tam lėšų, todėl svarstė klausimą kada akcininkai sugrąžins paskolą, kurią panaudos atsiskaitymams ( S. B. paaiškinimai baudžiamojoje byloje b.l.32-34). Dėl šių faktų pateikti į bylą duomenys apie UAB “Interselas“ ūkinę-finansinę veiklą irgi neleidžia daryti išvados, kad akcijos parduotos aiškiai per pigiai, nes reikia atsižvelgti į nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, jo kainą. Nors ieškovai teigia, jog ginčo akcijų už 5000 Lt ir ieškovams priklausiusių parduotuvės patalpų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, už 850 tūkstančių Lt pardavimas yra savarankiški ir nesiejami sandoriai, su tokia išvada teismas nesutinka ir sprendžia, jog būtent šių dviejų sandorių sudarymas buvo apskritai akcijų perleidimo sandorio sudarymo sąlyga ir turėjo reikšmės nustatant perleidžiamo turto kainą, akcijų perleidimas buvo neatsiejamas nuo ieškovų patalpų pardavimo Interselui, o tas turėjo reikšmės nustatant bendrą sudarytų sandorių kainą. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).Nors šiuo atveju nei akcijos, nei patalpos nėra vienu sandorių dalyku, bet sprendžiama, jog faktiniu pirkimo-pardavimo sutarties dalyku buvo eliminuoti E,.V. įtaką ir dalyvavimą UAB “Interselas“veikloje, kad jis pasitrauktų iš verslo.Ikiteisminio tyrimo metu E. V., kaip ir atsakovai G. B. ir T. K., teigė buvo susitarta dėl šių dviejų sandorių sudarymo vienu metu ( ikiteisminio tyrimo medžiaga E. V. 2009-11-19 parodymai b.l.13-14,2009-12-21 parrodymai b.l.17-19,T. K. parodymai 2010-01-08 38, ,G. B. 2010-01-15 parodymai b.l.44-46). Tai buvo sąlygos , kuriomis E. V. sutiko pasitraukti iš UAB „Interselas“. Šią sąsają patvirtina ir tai, jog sutartis dėl akcijų perleidimo bent jau iš K. ir B. pusės buvo pasirašyta, įrašas apie lėšų už jas gavimą padarytas sudarant sandorį dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pirkimo iš ieškovų metu pas notarą biure. Atsakovų teiginys, jog pastatas buvo nupirktas aukštesne nei rinkos kaina, o tas turėjo reikšmės akcijų kainai bei E. V. pasitraukimo iš bendrovės sąlygai, teismo nuomone, labai tikėtinas. Pagal Registrų centro duomenis vidutinė paduotų patalpų rinkos vertė 2009 m. pradžioje buvo apie 652 tūkstančiai Lt ( t.2, b.l.104), o pagal sutartį UAB “Interselas“ patalpas pirko už 850 tūkstančius Lt, nors 2009 m. metais bendrovė jau veikė nuostolingai. Tas leidžia daryti prielaidą, jog patalpos šalių valia buvo pirktos brangiau nei reali jų tuometinė rinkos vertė.

Kalbant apie vertybinių popierių rinkos kainą kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, jog „vienas iš bet kokios prievolės būtinų elementų yra jos dalykas, todėl kiekviena sutartinė prievolė privalomai turi turėti dalyką (CK 6.3 straipsnis). Tai vienintelė esminė sąlyga, kurią turi turėti visos sutartys, taip pat ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Tuo tarpu nei kaina (CK 6.198 straipsnis), nei atsiskaitymo tvarka ar kitos sąlygos pagal galiojančius įstatymus nelaikomos esminėmis akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis.....ABĮ 46 straipsnio 3 dalyje yra nurodytos esminės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos pagal įstatymą. Nors ir detaliai, tačiau šios sąlygos apibūdina tik sutarties dalyką. .... Todėl, atsižvelgdama į esamą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, jog akcijų pirkimui – pardavimui įstatymas nustato tik vieną privalomą sąlygą – sutarties dalyką“(civilinė byla Nr. 3K-3-168/2009 2009 m. gegužės 5 d.). Kitas teisinis ieškinio pagrindas yra jo negaliojimas pagal apgaulės, realaus grąsinimo, smurto požymius (CK 1.91 str.). Pasak ieškovo, verčiant jį sudaryti sandorį, jam G. B. bei T. K. buvo grąsinama fiziniu susidorojimu su juo bei jo šeimos nariais. Minėti atsakovai atsakovai tokius grąsinimus ir veiksmus neigia. CK 6.156 str. įtvirtina sutarties laisvės principą. Pagal šio straipsnio 1 d.sutarties laisvė reiškia tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nurodyta įstatyme ar vienašaliame įsipareigojime (CK 6.156 str.2 d.). Sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai. CK 6.156 str.apibrėžtas sutarties laisvės principas reiškia šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šalys turi teisę sudaryti ir tokias sutartis, kurių CK tiesiogiai nereglamentuoja, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Sutarties laisvės principas leidžia šalims pasirinkti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus, be to, šalys gali sudaryti sutartį, kur jos nustato sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims (CK 6.156 str.2 d.). CK 1.91 str. reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2007). Teismo nuomone šiuo konkrečiu atveju ieškovai neįrodė apgaulės, realaus grąsinimo vartojimo. Šiuo atveju kainą nustatė šalys, įrodymų, jog tai padaryta vienašališkai ar dėl prievartos kaip aukščiau minėta nepateikta.

Apie prievartos naudojimą tvirtina tik pats ieškovas E. V.. Kitas ieškovas procesiniuose dokumentuose netvirtino, jog prieš jį tiesiogiai būtų buvęs vartotas smurtas ar apgaulė, o iš paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog apie galimai prieš E. V. vartotą prievartą G. V. žino tik iš pastarojo pasakojimų. Ikiteismininio tyrimo , atlikto E. V. pareiškimo pagrindu, įrodymų apie G. B. , T. K. ar kitų asmenų veiksmus vartojant prieš Vaitiekūnus prievartą, nesurinkta ir tyrimas nutrauktas. Atitinkamas prokuroro nutarimas buvo ginčijamas, bet šiuo metu jis galioja. Minėtame nutarime priešingai nei teigia ieškovas nėra išvadų (teiginių), kurių pagrindų galima būtų nuspręsti dėl prievartos, apgaulės vartojimo faktų. Jame yra padaryta prielaida, jog iki 1998 m. G. B. galėjo prievartauti iš E. V. turtą,bet dėl jo tyrimas nedarytas. Be to, netgi jai ir pasitvirtinus, nebūtų pagrindo susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu 1998 m,. įvykių su sandorio sudarymu 2009 m. kovo mėn. Galimo spaudimo fakto sudaryti sandorį ar nustatyti kainą nepatvirtino ir sutarties pasirašymo metu patalpoje buvusi notarė N.Kadžienė( žr . ikiteisminio tyrimo medžiagą, atsiliepimą į ieškinį).

Ieškovai teigia, jog akcijas jie visiškai , o už pastatą dalies 150 tūkst.Lt negavo. Kaip ir aukščiau aptartais pagrindais, ieškovai šio savo teiginio neįrodė. Ieškovo padarytas prierašas akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje apie lėšų gavimą , nenuginčijus jo leistinais įrodymais, leidžia daryti priešingą išvadą. E. V. pripažino, jog šias lėšas kaip faktiškai gautas deklaravo, pateikdamas VMI atitinkamų pajamų deklaraciją.Pastebima, jog prašydami taikyti restituciją, ieškovai sutinka sugrąžinti atsakovams 5000 Lt, nors faktiškai lėšų negavus, toks prašymas prieštarauja ieškovų teiginiams apie neatsiskaitymą ir yra vidiniai nelogiškas.

Tvirtinimas, jog ieškovas tiesiog negalėjo, būdamas sveiko proto ir be prievartos tokio nenaudingo sandorio sudaryti, vadinasi jis sudarytas būtent prievartos pasėkoje, yra hipotetinis. Atsakovai nurodo, jog ieškovas apskritai nutarė pasitraukti iš UAB „Interselas“, nes nebematė verslo perspektyvos ir jie suderino šio pasitraukimo sąlygas. Toks atsakovų tvirtinimas yra tikėtinas, ikiteisminio tyrimo metu apie tokių susitarimų buvimą aiškino ir B., o tokios išėjimo iš verslo schemos praktikoje yra naudojamos. Sandoriai sudaryti prasidėjus krizei, kai nekilnojamojo turto vertė dramatiškai krito (tai patvirtina ir atsakovo valdyto nekilnojamojo turto vertės pokyčiai), įmonės, kurios pajamos buvo gaunamos ir iš nekilnojamojo turto nuomos, reali vertė negalėjo išlikti nepakitusia.

Ieškovai teigia esmingai suklydę dėl sutarties 10 p., nes jo neįrašius į sutartis, šios iš viso nebūtų buvusios sudarytos. Jie teigia, jog šis punktas reiškia, jog pirkėjai, UAB “Interselas“ įsipareigojo nereikšti ieškovams jokių turtinių pretenzijų, bet šio įsipareigojimo nesilaiko.Kadangi ši sąlyga buvo esmine, dėl jos suklydus ar buvus apgautam , negaliojančiu yra visas sandoris. Sutinkamai su CK 1.90 str., iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu. Kadangi šalys skirtingai aiškina sutarties 10 p. turinį ir prasmę, akivaizdu,jog tas turi būti atlikta pagal sutarčių aiškinimo taisykles ( CK 6.193 str.): tai sąžiningas aiškinimas; nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai; jeigu tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, sutartis aiškinama “protingo asmens” akimis; atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; neaiškiai sąvokai priskiriama priimtiniausia reikšmė, atsižvelgiant į sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką; sąlygos dėl kurių abejojama aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, atsižvelgiama į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.Vienok, ir lingvistinis sutarties sąlygos aiškinimas negali būti ignoruojamas, nes priešingu atveju pats sutartis raštu sudarymas taptų beprasmiu. Pagal 10 p. atrodytų, jog jis įrašytas ieškovų interesais, nes pirkėjai G. B. ir T. K. pareiškia, jog jie nereikš pretenzijų, o bendrovės turtinė padėtis jiems žinoma. Nors ieškovai teigia, jog ši sąlyga reiškia, jog pretenzijos nebus reiškiamos akcijų pardavėjams iš pirkėjų ir UAB “Interselas“ pusės, tekstas taip nesuformuluotas. Turint omenyje, jog dėl sutarčių parengimo taręsis E. V. yra išsilavinęs žmogus, kaip buvęs bendrovės ekonomikos direktorius susipažinęs su jos veikla, buhalterijos tvarkymu mažai tikėtina, jog šį sutarties punktą savo interesais būtų suformulavęs dviprasmiškai. Kita vertus, netgi jeigu ir taip aiškintina ši sąlyga, ji prieštarauja imperatyviems įstatymo reikalavimams ir yra niekine. Pagal CK 6.252 str. draudžiama susitarti dėl civilinės atsakomybės netaikymo. Netgi jeigu ši sąlyga būtų tokia, taigi niekine, tas nereiškia, jog negaliotų visas akcijų perleidimo sandoris, nes dalies jo negaliojimas nedaro negaliojančiu viso sandorio ( CK 1.96 str.). Be to, iš šalių ir trečiojo asmens veiksmų chronologijos matyti, jog ne atsakovai ar UAB “Interselas“ pirmieji inicijavo procesus teisėsaugos įstaigose kas būtų logiška, jeigu tokiu būdu siekta kenkti ieškovui. Su pareiškimu į Generalinę Prokuratūrą 2009 m. rudenį kreipėsį pats E. V. ( t.1,b.l.101-102). Patys pirkėjai dėl reikalavimų E. V. į teismą apskritai nėra kreipęsis, o UAB “Interselas“ per atstovus tą padarė tik 2010-03-15 ieškiniu dėl 14830 Lt priteisimo, ieškinys dalyje dėl 1571 Lt patenkintas bei 2010-05-31 ieškiniu dėl 15141 Lt priteisimo, kuris buvo atmestas ( t.1,b.l.13-17, 24-30). Vienok, ieškinių teismui teikimas priešingai ieškovų tvirtinimui negali būti laikomas šantažu ar pan. neteisėtu elgesiu, nes šalys turi teisę, o bendrovės vadovai ir pareigą, siekti jų nuomone padarytos bendrovei žalos atlyginimo teisiniu būdu. Vienas ieškinių pripažintas, kaip minėta, dalinai pagrįstu. Klausimas dėl to, jog UAB „Interselas“ gal būt piktnaudžiauja procesu ieškovų nebuvo keltas. Ikiteisminiame tyrime E. V. kaip ir T. K. pareikšti įtarimai dėl žalos bendrovei, valstybei padarymo, jis dar nebaigtas, todėl dar negalima išvada, kad tyrimai dėl to aiškiai nepagrįsti , o kreipimaisi dėl jų atlikimo piktavališki.

Ieškinį atmetus iš ieškovų išieškotinos kitų šalių ir valstybės patirtos ir bylinėjimosi išlaidos ( CPK 92-98 str.). Atsakovai patyrė atstovavimo išlaidų. Šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal CPK 98 str.2 d. taisykles ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m.kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis „REKOMENDACIJOMIS DĖL CIVILINĖSE BYLOSE PRITEISTINO UŽMOKESČIO UŽ ADVOKATO AR ADVOKATO PADĖJĖJO TEIKIAMĄ TEISINĘ PAGALBĄ (PASLAUGAS) MAKSIMALAUS DYDŽIO“. Įvertinus teismo posėdžių trukmę, jų skaičių ,ginčo sudėtingumą, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ( Rekomendacijų 2, 8.18.,11 p.), teismo nuomone patirtos atstovavimo išlaidos šioje byloje pagrįstos, neviršija rekomendacijose pateikiamų maksimalių jų dydžių.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti T. K. ,a.k(duomenys neskelbtini) iš E. V., a.k(duomenys neskelbtini) ir G. V., a.k(duomenys neskelbtini) po 1500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Priteisti G. B., a.k(duomenys neskelbtini) iš E. V., a.k(duomenys neskelbtini) ir G. V., a.k(duomenys neskelbtini) po 1512,50, atstovavimo išlaidų atlyginimui.

Priteisti iš E. V., a.k(duomenys neskelbtini) ir G. V., a.k(duomenys neskelbtini) valstybei po 69,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke ,,Swedbank“ AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.