- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- 1A-71-417/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-53690-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- E. P.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Vidmantas Žylė, Viačeslavas Žarkovas, Viačeslavas Žarkovobė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo bei nukentėjusiojo A. V. ir jo atstovo advokato Vidmanto Žylės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė; taip pat pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir E. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktais, E. P. paskirti įpareigojimai – laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, bei toliau tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. E. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.
Iš nuteistojo E. P. nukentėjusiajam A. V. priteista 1596,88 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, 500 Eur patirtoms proceso išlaidoms atlyginti. Nustatyta, kad turtinę ir neturtinę žalą bei proceso išlaidas E. P. nukentėjusiajam A. V. turi atlyginti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. E. P. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nesunkiai sužalojo žmogų: E. P. 2017 m. spalio 14 d., apie 4 val., viešoje vietoje – prie kokteilių baro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. spyrė vieną kartą A. V. į veidą, nuo to nukentėjusysis parkrito ant žemės, taip padarydamas A. V. veido sumušimą su apatinio žandikaulio lūžimais dešiniajame kampe ir kairiųjų 33–34 dantų srityje, muštinę žaizdą pakaušio kairėje su aplinkinių audinių paburkimu, smegenų sumušimo židiniais dešinio smegenų pusrutulio kaktinėje ir smilkininėje skiltyse, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nesunkiai sužalojo A. V..
Šalies argumentai
2. Nuteistasis E. P. ir jo gynėjas advokatas V. Žarkovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir sušvelninti E. P. paskirtą bausmę iki 5 mėnesių laisvės apribojimo. Taip pat prašoma sumažinti iš E. P. nukentėjusiajam A. V. priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 798,44 Eur, o A. V. civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Apeliaciniame skunde pateiktas ir prašymas atleisti E. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, o jo laiduotoju paskirti L. K..
2.1. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas sutiko su nuteistojo E. P., kuris nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus, versija, kad A. V., būdamas neblaivus, sugniaužęs kumščius bei agresyviai nusiteikęs, artinosi prie E. P., dėl to nuteistasis, pajutęs grėsmę, vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam. Pažymima, jog E. P. sudavė vieną smūgį koja A. V. ne dėl neaiškios priežasties, o jausdamas grėsmę sau ir savo draugui, kilusią dėl nukentėjusiojo provokuojamo elgesio. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiojo A. V. provokuojamas ar rizikingas elgesys liko neįvertintas teisiškai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto – pritaikymo. Nustačius naują nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas kitas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei elgesį po nusikaltimo (atsiprašė, stengėsi materialiai padėti), yra pagrindas paskirtą 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki 5 mėnesių laisvės apribojimo. Skunde tvirtinama, kad BK 138 straipsnio 1 dalies normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kadangi nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia, kuri susiformavo staiga, nesant chuliganiškų motyvų, o nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
2.2. Dėl priteistų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžių apeliaciniame skunde teigiama, jog, susipažinus su civilinio ieškinio dalimi, kurioje prašoma priteisti 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, bei su nukentėjusiojo parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis liko neįrodytas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad, be patirto fizinio skausmo, A. V. dėl E. P. veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus – negalėjo kurį laiką dirbti, sumažėjo jo judėjimo laisvė, bendravimo galimybės. Tačiau iš civilinio ieškinio turinio matyti, kad nukentėjusysis kitaip vertina neturtinės žalos pagrindą: A. V. po įvykio jaučia nuolatinę įtampą, patiria nemigą, turėjo lankytis pas psichologus. Skunde pateiktas vertinimas, kad, spręsdamas klausimą dėl ieškinio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas negalėjo peržengti ieškinio ribų, t. y. negalėjo pateikti savo neturtinės žalos vertinimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam 2000 Eur neturtinės ir 1596,88 Eur turtinės žalos atlyginimą, nevertino ir neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, o būtent į priteistino žalos atlyginimo dydį mažinančius faktorius, tokius kaip nukentėjusiojo elgesys. Susiklosčiusi situacija atskleidžia, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo paties nukentėjusiojo provokuojamas elgesys (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo CK 6. 282 straipsnio taikymo galimybės. Nuteistasis mano, kad yra pagrindas priteisto turtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 798,44 Eur (50 proc.).
2.3. Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės skunde nurodoma, kad apeliantas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pateikė prašymą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu, kilus ginčui dėl civilinio ieškinio, E. P. kaltę pripažino tik iš dalies, teigdamas, kad taip pasielgė dėl nukentėjusiojo agresyvaus elgesio, bei iš dalies nesutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu, t. y. iš esmės ginčas šioje byloje kilo dėl civilinio ieškinio dydžio. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad E. P. pripažino esmines bylos aplinkybes, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį bei iš esmės sutiko su E. P. pozicija dėl civilinio ieškinio ir faktinių įvykio aplinkybių vertinimu. Taigi apeliaciniame skunde konstatuota, kad, jeigu ikiteisminis tyrimas būtų atliktas kokybiškai ir būtų nustatytos visos faktinės bylos aplinkybės, E. P. būtų sutikęs su sutrumpintu įrodymų tyrimu ir pirmosios instancijos teismas galbūt būtų taikęs atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo principu, yra pagrindas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti L. K., kuris sutiko būti E. P. laiduotoju, ir spręsti klausimą dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo.
3. Nukentėjusysis A. V. ir jo atstovas advokatas V. Žylė apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendį pakeisti ir nukentėjusiojo A. V. civilinį ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant jam iš nuteistojo E. P. 12796,88 Eur turtinės žalos atlyginimą, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei procesines išlaidas, kurios bus patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Taip pat prašoma panaikinti nuosprendžiu nustatytą vienerių metų terminą žalai ir proceso išlaidoms atlyginti.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusysis A. V. po sumušimo prarado sąmonę ir buvo nedarbingas, t. y. negalėjo dirbti pagal elektriko specialybę. 2018 m. sausio 17 d. jam buvo atlikta pakartotinė žandikaulio tvirtinimo detalių operacija. Sveikatos sutrikdymo mastas iki šiol neaiškus, nes po apsilankymo pas odontologą paaiškėjo, kad bus atlikta papildoma medicininė intervencija, kuri pareikalaus papildomų materialinių lėšų. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai įvertinti nuo nusikaltimo nukentėjusio asmens negautų pajamų mastą, nes jokie byloje esantys įrodymai nepaneigia nukentėjusiojo galimybes dirbti ir užsidirbti pagal byloje esančias sutartis su laivų įgulos formavimo agentu M. S. LTD, kurios apima laikotarpius iki A. V. sužalojimo ir po jo, bei UAB „G.“, užsiimančios tarpininkavimu įdarbinant jūreivius užsienyje, pažymas, kuriose nurodoma sutarčių galiojimo trukmė ir negautas laivų elektriko atlyginimas. Anot apelianto, byloje taip pat nėra paneigta aplinkybė, kad nukentėjusiojo A. V. negautas 11200 Eur atlyginimas yra nuteistojo E. P. nusikalstamų veikų pasekmė.
3.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog iš bylos medžiagoje esančių sutarčių matyti, kad A. V. dirbo elektriku pas tą patį darbdavį Kipro valstybėje, jo darbas buvo periodinis (kas keturi mėnesiai), gaudavo nuolatinį darbo užmokestį, kuris su priedais siekė 2 800 Eur, o laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 14 d. (kai jam nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata) iki 2018 m. vasario 16 d. dirbti negalėjo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Apeliaciniame skunde taip pat atkreiptas dėmesys, kad A. V. poilsio krante laikas po 2017 m. balandžio 19 d. sutarties jau buvo pasibaigęs, todėl padaryta išvada, kad darbo paieškos buvo pasibaigusios ir sutarties sąlygos su darbdaviu su tarpininko – įgulos formavimo agento UAB „G.“ – pagalba jau buvo aptartos. Taigi yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad dėl nuteistojo E. P. padarytos nusikalstamos veikos A. V. negavo 11200 Eur pajamų (darbo užmokesčio).
Žemesnės instancijos teismas
3.3. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad priteistą turtinę ir neturtinę žalą bei proceso išlaidas E. P. nukentėjusiajam A. V. turi atlyginti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Skunde pažymėta, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė teismo nuosprendžio vykdymą atidėti ar žalos atlyginimą nukentėjusiajam išdėstyti. Teismo iniciatyva buvo pernelyg sušvelninta nuteistojo teisinė padėtis ir pažeistos civilinio ieškovo turtinės teisės.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas V. Žylė prašo nuteistojo E. P. ir jo gynėjo advokato V. Žarkovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, jog nėra visų būtinų sąlygų laidavimo taikymui, o būtent, jog nuteistasis neatsiprašė nukentėjusiojo, užuot pripažinęs savo kaltę, pirmosios instancijos teisme pakeitė savo parodymus, perkeldamas visą kaltę nukentėjusiajam, o tai įrodo, kad E. P. nepripažino savo kaltės ir dėl padaryto nusikaltimo nesigaili. Be to, atsižvelgiant į apeliacinio skundo motyvaciją, nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsiliepime aptariant nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimą nesutinkama, kad nusikaltimą E. P. padarė netiesiogine tyčia. Tokią išvadą paneigia ir eksperto D. V. parodymai teisiamajame posėdyje, kad nukentėjusiojo A. V. žandikaulio lūžis ir galvos sumušimas yra nuteistojo tyčinio smūgio padarinys. Vadinasi, nuteistojo E. P. smūgis koja ir A. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra susiję priežastiniu ryšiu. Atkreipiamas dėmesys, jog, nuteistajam ir jo gynėjui nepagrįstai įrodinėjant A. V. girtumą bei jo įtaką susiklosčiusioms aplinkybėms, nuteistasis jokiu būdu negalėjo jausti grėsmės, kadangi tokios būklės jaunuolis fiziškai nepajėgė elgtis provokuojamai ir rizikingai. Atsiliepime atkreiptas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad nuteistasis prieš nukentėjusįjį smurtą vartojo iš chuliganiškų paskatų, nes E. P. nusikalstamą veiką padarė viešoje vietoje dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
6. Apeliaciniai skundai atmestini.
7. Iš nuteistojo E. P. ir jo gynėjo advokato V. Žarkovo apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nusikalstamos veikos vertinimu ir kvalifikavimu, todėl skundą nagrinėjantis teismas dėl nuteistojo E. P. kaltės nepasisako. Nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, todėl paskyrė jam prie griežtą bausmę, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam A. V. priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumomis, prašo sumažinti priteisto turtinės žalos atlyginimo dydį, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti, nukentėjusysis prašo padidinti jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 3000 Eur bei patenkinti jo ieškinio dalį dėl negautų pajamų priteisimo.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
8. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016,2K-52-648/2017).
9. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas net nesvarstė BK 40 straipsnio taikymo galimybės. Nors formaliai egzistuoja visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos (E. P. jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų), tačiau teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto paskirtis yra nustatyti papildomai reikalingą tolesnio elgesio korekciją būtent tokiam asmeniui, kuris nėra tiek savarankiška, brandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo galutinai nesusiformavę. Nes būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos teikia papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Ši sąlyga turi savarankišką reikšmę, todėl konstatuojant ją būtinas išsamus šios sąlygos motyvavimas. Taigi laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Šiuo atveju net jei būtų nustatyti visi būtini pagrindai BK 40 straipsnio taikymui, nuteistojo E. P. nurodytas asmuo – L. K. - negali būti laikomas tinkamu laiduotoju.
9.1. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas L. K. nurodė, kad E. P. asmeniškai pažįsta nuo 8 metų, jis pradėjo pas L. K. sportuoti, kai jam buvo aštuoneri metai, aktyviai lankydavo treniruotes, stengdavosi. E. P. yra nuoširdus, atsakingas žmogus, todėl labai nustebo, kai sužinojo apie E. P. padarytas nusikalstamas veikas, nesitikėjo net, kad taip gali įvykti, mano, kad tai buvo savigyna. Kovos menuose mokoma, kad maksimaliai reikia išvengti galimos agresijos, išvengti konflikto, kad ir esame pasiruošę apsiginti save, tikslas yra ieškoti galimybių išvengti konflikto. Šiuo metu bendrauja su E. P., kai jis turi laiko, ateina į treniruotes, žino, kad E. P. dėl šios situacijos jaučiasi blogai, yra prislėgtas, gailisi, mano, kad jis suprato savo veiksmus ir daugiau tai nebepasikartos, mano, jog galėtų būti pavyzdžiu E. P., kad daugiau tai nebepasikartotų. L. K. nurodė, kad jis pats nėra teistas, tačiau yra baustas administracine tvarka.
9.2. Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikto L. K. administracinių nusižengimų išrašo apie jam registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 3 metus matyti, kad L. K. per 3 praėjusius metus buvo net 10 kartų baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus. Šios aplinkybės rodo, kad jis negali būti pavyzdžiu nuteistajam ir nesugebės daryti teigiamos įtakos E. P., nes toks paties laiduotojo atsainus požiūris į taisyklių laikymąsi kelia abejonių dėl jo galimybių daryti teigiamą įtaką nuteistajam ar pabandyti užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui.
Dėl E. P. paskirtos bausmės
10. Pirmosios instancijos teismas nepripažino E. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tačiau perkvalifikuodamas E. P. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, į BK 138 straipsnio 1 dalį pažymėjo, kad A. V., būdamas neblaivus, sugniaužęs kumščius bei agresyviai nusiteikęs artinosi prie kaltinamojo, dėl to kaltinamasis, pajutęs grėsmę, vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju E. P. veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų, siekiant pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, E. P. sudavė vieną smūgį koja A. V. ne dėl neaiškios priežasties, o jausdamas grėsmę sau ir savo draugui iš nukentėjusiojo, kilusią dėl nukentėjusiojo provokuojamo elgesio.
10.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši apelianto prašoma pripažinti jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Provokuojamu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš jį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Teismai, spręsdami klausimą, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusio asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojamas ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, 2K-189/2013, 2K-506/2013, Nr. 2K-440/2013). Taigi, nustatant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir reikia atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo elgesys esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan.
10.2. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis A. V. būtų provokavęs E. P. nusikalsti, jog jis būtų atlikęs kokius nors provokuojamus veiksmus prieš E. P.. A. V. nedarė nieko nusikalstamo, jo elgesys nebuvo agresyvus, jis nekėlė konflikto, tik ėjo link E. P., tačiau tai nesudarė jokio pagrindo atlikti nusikalstamus veiksmus prieš A. V.. Teisėjų kolegijos nuomone, A. V. atliktas veiksmas – ėjimas link E. P. sugniaužus kumščius – nepažeidė moralės ir dorovės normų, nebuvo neteisėtas, todėl tai negalėjo išprovokuoti E. P. nusikalsti. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad iki momento, kai E. P. sudavė A. V. smūgį, A. V. būtų provokavęs E. P. nusikalsti ar kad A. V. veiksmų pobūdis buvo neteisėtas. Kaip minėta, provokuojamu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kitą asmenį pradėti nusikalstamai veikti ir kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokį nukentėjusiojo elgesį. Todėl, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas tokį A. V. elgesį įvertino kaip provokuojamą spręsdamas nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį klausimą, vertinant jo elgesį pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas akivaizdu, kad vienkartinis A. V. atliktas veiksmas – artinimasis link E. P. sugniaužus kumščius – negali būti pripažintas E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes A. V. jokių sąmoningų veiksmų, kuriais būtų skatinęs E. P. pavartoti prieš jį fizinį smurtą, neatliko. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad aptariamas A. V. elgesys turėjo įtakos tik nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismas, nenustatydamas nuteistojo nusikalstamoje veikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
10.3. Nenustačius BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos E. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra pagrindo mažinti E. P. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltinamojo asmenybę – E. P. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, yra jauno amžiaus, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, charakterizuojamas teigiamai, savo kaltę pripažino ir gailėjosi dėl savo elgesio, todėl teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai E. P. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, paskirtoji bausmė nėra per griežta, todėl nėra pagrindo ją mažinti.
Dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo
11. Nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu 2000 Eur neturtinės žalos dydžiu, prašo atmesti nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, o nukentėjusysis prašo padidinti jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 3000 Eur.
11.1. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalaus ir minimalaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio, tai palikta teismo diskrecijai.
11.2. Nors nukentėjusiojo skunde akcentuojama, kad nusikalstama veika A. V. padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala turi būti visiškai atlyginta, tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.
11.3. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai. Nekyla abejonių, jog nukentėjusysis A. V. dėl E. P. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, jam teko patirti nepatogumų dėl gydymo, dėl to buvo nedarbingas. Įvertinęs nukentėjusiojo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš E. P., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovavosi tiek BPK 115 straipsnio, tiek CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumą. Todėl teismo nustatytas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis.
11.4. Nei nuteistasis, nei nukentėjusysis jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą turėtų būti atmestas remiantis CK 6.282 straipsniu įvertinus nukentėjusiojo A. V. elgesio įtaką nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau pažymėtina, kad remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tik tuomet, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Šiuo atveju anksčiau aptartais argumentais, išdėstytais šios nutarties 8.2 punkte, nustatyta, kad A. V. elgesys nebuvo provokuojamas, todėl akivaizdu, kad A. V. elgesys negali būti vertinamas ir kaip didelis jo neatsargumas pagal CK 6.282 straipsnį. Nukentėjusysis skunde taip pat nepateikia jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima didinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Todėl, įvertinus aptartus argumentus, daroma išvada, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam A. V. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo
12. Nukentėjusysis taip pat pateikė ieškinį ir dėl turtinės žalos atlyginimo, juo prašė iš E. P. priteisti 12796,88 Eur padarytos turtinės žalos atlyginimą, kurį sudaro 1462,05 Eur žandikaulio lūžimo gydymo išlaidos, 10 Eur išlaidos už odontologo konsultaciją po pirmos operacijos, 11200 Eur negautos pajamos pagal kontraktą jūroje, 13 Eur ir 13,50 Eur išlaidos už darbo sutarčių vertimą, 98,33 Eur suplanuotos kelionės (duomenys neskelbtini) ir atgal 2017 m. spalio 15 d. ir 2017 m. gruodžio 13 d. išlaidos.
13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. V. patyrė 1462,05 Eur žandikaulio lūžimo gydymo išlaidos (t. 1, b. l. 47), 10 Eur išlaidų už odontologo konsultaciją po pirmos operacijos (t. 1, b. l. 48), 13 Eur ir 13,50 Eur išlaidų už darbo sutarčių vertimą (t. 1, b. l. 51, t. 2,. b. l. 5), 98,33 Eur išlaidų dėl suplanuotos kelionės (duomenys neskelbtini) 2017 m. spalio 15 d., į kurią jis neišskrido (t. 1, b. l. 52–53), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 1596,88 Eur pripažino kaip turtinę žalą ir priteisė nukentėjusiajam. Nukentėjusysis A. V. civiliniu ieškiniu taip pat prašė priteisti 11200 Eur negautų pajamų, tačiau pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį atmetė ir A. V. prašomos sumos nepriteisė.
14. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Tais atvejais, kai sprendžiamas žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju klausimas, be CK 6.249 straipsnio, taikytinos ir CK 6.283 straipsnio normos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Taigi pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos ir pagrįstos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę.
15. Šiuo atveju skundą nagrinėjantis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad nukentėjusysis A. V. nepateikė pakankamai duomenų, jog buvo sudaręs susitarimą dėl darbo laive „I. A.“ nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2018 m. balandžio mėnesio.
15.1. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta darbo sutarties, iš kurios būtų matyti, kad A. V. buvo susitaręs dėl darbo 2017 metų gruodžio mėnesiui, kadangi A. V. pateikė tik Jūrininko darbo sutartis, sudarytas iki jo sužalojimo, t. y. 2017 m. balandžio 12 d. sutartį, ir po jo sužalojimo, t. y. 2018 m. vasario 9 d. sutartį. Nors nukentėjusysis nurodė, kad susitarimą dėl darbo gruodžio mėnesiui jis sudarė telefonu, šią aplinkybę patvirtina ir UAB „G.“ pateiktose pažymose Nr. 111/2017 ir 94/2018, tačiau šie duomenys neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių, reikšmingų A. V. padarytos turtinės žalos dydžio nustatymui.
15.2. Pažymėtina, kad UAB „G.“ pateiktoje pažymoje Nr. 111-2017 nurodyta, jog A. V. pasiūlymas dirbti laive „I. I.“ nuo 2017 m. gruodžio mėnesio buvo pateiktas 2017 m. spalio 3 d. pokalbio telefonu metu, A. V. sutiko su visomis pasiūlymo sąlygomis, kontraktas turėjo prasidėti 2017 m. gruodžio mėnesio pradžioje, kontrakto trukmė – 4 mėnesiai (t. 1, b. l. 49). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pats A. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 2017 m. spalio 31 d., tačiau šioje apklausoje nieko neužsiminė apie tai, kad 2017 m. gruodžio mėnesį turi išvykti dirbti į laivą „I. A.“ ir kad dėl jam padaryto sužalojimo to negalės padaryti, dėl to negaus planuotų pajamų. Iš šios apklausos matyti, kad A. V. tiksliai nurodė savo patirtos turtinės žalos dydį dėl jo gydymo ir kelionės į (duomenys neskelbtini), į kurią nebegalėjo išvykti, tačiau nieko neužsiminė, kad negaus planuotų pajamų, kadangi negalės vykti dirbti pagal jam pateiktą darbo pasiūlymą, nors pagal UAB „G.“ pateiktus duomenis sutikimą dėl šio darbo A. V. išreiškė dar 2017 m. spalio 3 d. Todėl akivaizdu, kad asmuo, kuris jau 2017 m. spalio 3 d. buvo sutaręs dėl darbo laive nuo 2017 m. gruodžio mėnesio, apklausos, kuri vyko 2017 m. spalio 31 d., metu turėjo nurodyti ir tai, kad jis negalės vykti į šį suplanuotą darbą laive, todėl patirs nuostolių, kurie susiję būtent su jam padaryto sužalojimu.
15.3. Be to, abejonių dėl A. V. susitarimo dirbti laive nuo 2017 m. gruodžio mėnesio kelia ir tai, kad byloje pateiktame civiliame ieškinyje A. V. prašė priteisti suplanuotos kelionės (duomenys neskelbtini) ir atgal išlaidas, į kurią A. V. turėjo išvykti 2017 m. spalio 15 d., o grįžti 2017 m. gruodžio 13 d. Taigi pagal paties A. V. civiliniame ieškinyje pateiktus duomenis jis po to, kai spalio 3 d. jau buvo susitaręs dėl darbo laive „I. A.“, kuris turėjo prasidėti 2017 m. gruodžio pradžioje (pagal UAB „G.“ pažymą Nr. 94/2018 – A. V. turėjo išvykti 2017 m. gruodžio 1 d.), nusprendė vykti į kelionę nuo 2017 m. spalio 15 d., o grįžti 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. jau po to, kai neva 2017 m. gruodžio 1 d. turėjo prasidėti jo darbas pagal darbo sutartį laive „I. A.“. Akcentuotina ir tai, kad, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis ir jo gynėjas, iš A. V. pateiktos 2018 m. vasario 9 d. Jūrininko darbo sutarties matyti, kad A. V. nuo 2018 m. vasario 16 d. jau buvo darbingas ir pradėjo darbą kitame laive, taigi gavo ir pajamas už darbą, todėl neaišku, kokiu pagrindu A. V. prašo priteisti negautas pajamas ir už 2018 m. vasario bei kovo mėnesius, kai iš pateiktos darbo sutarties matyti, kad už šiuos mėnesius A. V. gavo darbo užmokestį. Taigi aptarti duomenys paneigia aplinkybes, kad A. V. buvo sudaręs susitarimą dėl darbo 2017 m. gruodžio – 2018 m. kovo mėnesiais laive „I. A.“, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią A. V. ieškinio dalį dėl 11200 Eur negautų pajamų priteisimo.
15.4. Nukentėjusysis A. V. tiek civiliniame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad jam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas iki šiol nėra aiškus, nes jam bus reikalingas papildomas medicininis gydymas, kuris pareikalaus papildomų išlaidų, tačiau nepateikia jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių duomenų. Pažymėtina, kad priteisiant būsimos turtinės žalos atlyginimą, žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo išlaidų būtinumas yra akivaizdus, kad būsimos ateityje išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, yra realios. Kadangi tokių duomenų A. V. nepateikė, todėl tokie jo skundo argumentai atmestini.
16. Nukentėjusiojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti, kad turtinę ir neturtinę žalą bei proceso išlaidas E. P. nukentėjusiajam A. V. turi atlyginti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pagal BPK 113 straipsnio 1 dalį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio BPK nuostatas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. CPK 271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą. Taigi teismas, priimdamas sprendimą dėl žalos priteisimo, turi teisę nustatyti terminą, per kurį asmuo turi atlyginti padarytą žalą, todėl nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo skundo reikalavimus dėl nuosprendžio dalies, kuria E. P. nustatytas vienerių metų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo terminas priteistos žalos ir proceso išlaidų atlyginimui.
17. Nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas V. Žylė teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 851527 ir prašo priteisti iš E. P. 500 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo paruošimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
17.1. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Be to, bylinėjimosi išlaidos turi būti teisėtos ir pagrįstos, atitikti bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).
17.2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajam buvo priteista 500 Eur proceso išlaidoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistojo E. P. ir nukentėjusiojo A. V. apeliacinius skundus, jų skundai yra atmetami. Ši baudžiamoji byla nėra sudėtinga, nuteistasis savo kaltės neginčijo, nukentėjusiojo atstovas advokatas V. Žylė rengė nedidelės apimties apeliacinį skundą ir atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme vyko tik du teismo posėdžiai. Šiuo atveju svarbu įvertinti tai, nukentėjusiojo atstovas advokatas V. Žylė ruošė civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vyko šeši teismo posėdžiai, nukentėjusiajam taip pat buvo priteista 500 Eur. Todėl, kolegijos manymu, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme (500 Eur) yra aiškiai per didelės, neatitinka advokato darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų, todėl ši suma mažintina iki 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiojo A. V. (A. V.) ir jo atstovo advokato Vidmanto Žylės, nuteistojo E. P. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo (Viačeslav žarkov) apeliacinius skundus atmesti.
Nukentėjusiajam A. V. (A. V.) iš nuteistojo E. P. priteisti 300 Eur proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.