- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- e2-607-241/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00256-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. J., J. W., O. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. J., J. W. ir O. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1871-866/2018 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Atėja“ bankroto administratorės viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Atėja“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – A. J., J. W., O. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi iškėlė UAB „Atėja“ bankroto bylą, administratore paskyrė VšĮ Nacionalinį teisės centrą.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi UAB „Atėja“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2017 m. spalio 4 d.Bankroto administratorė VšĮ Nacionalinis teisės centras teismo prašė pripažinti atsakovės BUAB „Atėja“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 punkto, 3 dalies 1 punkto, 2 punkto pagrindais.Bankroto administratorė nurodė, kad BUAB „Atėja“ nemoki buvo jau 2016 metais, tačiau įmonei nebuvo inicijuotas bankrotas; UAB „Atėja“ buvo tarpine įmone tarp UAB „Tetija“ ir paslaugas teikusių rangovų; UAB „Atėja“ veikla buvo perkelta į UAB „Tetija“; UAB „Atėja“ nebevykdydama veikos užsakinėjo įrangą iš AB „Telia“; buvo pažeista atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarka; UAB „Atėja“ skirtos lėšos būdavo mokamos į UAB „Atėja“ direktorės O. P. asmeninę banko sąskaitą arba įmonės kreditoriams tiesiogiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartimi BUAB „Atėja“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatęs požymių, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 3 dalies 2 punkte, egzistavimą.Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu), kaip tyčinio bankroto požymio, nurodė, jog BUAB „Atėja“ 2016 m. liepos 1 d. buvo nemoki, nuo 2016 m. liepos mėn. įmonės įskolinimas nuolat didėjo, iš įmonės 2015 – 2017 m. buvo priteistos skolos kreditoriams, skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai siekė 26 618,23 Eur. Teismas padarė išvadą, kad valdymo organas nuo 2016 m. liepos 1 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, todėl egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto požymis.Teismas, vertindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai), nurodė, kad įmonei esant nemokiai, įmonės valdymo organai sudarė įmonei nenaudingus sandorius – įsigijo techninę įrangą (889 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną iPhone 7, 239 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną Caterpillar CAT, 889 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną iPhone 7, 549 Eur vertės planšetinį kompiuterį Lenovo), kuri nebuvo būtina įmonės veiklai. Teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo (veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę), pažymėjo, kad bankroto administratorė neįrodė, kad įmonės UAB „Atėja“ veikla buvo perkelta į UAB „Tetija“. Pagal registrų duomenis UAB „Tetija“ bei UAB „Atėja“ valdymo organais nėra ir nebuvo tie patys asmenys, taip pat nesutampa ir įmonės akcininkai, kitų įmonės perkėlimo požymių, tokių kaip klientų perėmimas, veiklos vykdymo vieta, įmonės turto perkėlimas bankroto administratorė nenurodė. Tai, kad buvo anuliuota dalis UAB „Tetija“ išrašytų sąskaitų taip pat nepagrindžia veiklos perkėlimo.Teismas, vertindamas ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją (pažeistas įstatyme nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas ir nebuvo vykdomas reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis), nurodė, kad įmonei esant nemokiai iš įmonės sąskaitos buvo išmokėtos lėšos A. J. bei O. P., darbo užmokestis įmonėje nebuvo mokamas laiku, nebuvo atsiskaitoma su valstybinėmis institucijomis, iš įmonės kasos buvo išmokamos lėšos, dėl to UAB „Atėja“ atlikdama mokėjimus nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.930¹ straipsnio nuostatų reikalavimų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuoti asmenys A. J., J. W. ir O. P. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą pripažinti BUAB „Atėja“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais: Teismas neanalizavo 2016 m. liepos 1 d. buvusių UAB „Atėja“ visų kreditorių ir įsipareigojimų jiems praleidimo terminų, todėl byloje nėra paneigta, kad tariamo nemokumo atsiradimo dieną UAB „Atėja“ pradelsti įsipareigojimai buvo ženkliai mažesni už jos turtą. Teismas UAB „Atėja“ tariamą nemokumo atsiradimo dieną nustatė tik iš prielaidos, kad teismo konkrečiai nenurodyti įmonės įsipareigojimai neva 2016 m. liepos 1 d. buvo suėję. Taigi, tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal IBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra nustatytas netinkamai.Teismas niekaip nemotyvavo išvados kodėl UAB „Atėja“ vykdant realią veiklą ir siekiant atstatyti mokumą, telekomunikacijų priemonių įgijimas yra laikytinas įmonei nenaudingais sandoriais. Be to, net darant prielaidą, kad 2016 m. spalio mėn., įgytas telefonas laikytinas nenaudingu sandoriu, šio sandorio vertė nesudaro pagrindo konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį.UAB „Atėja“ nemokumo atsiradimo momentas, kaip minėta, nebuvo tinkamai įrodytas ir nustatytas, taigi teismo išvada, kad minėti išmokėjimai buvo atlikti esant įmonei nemokiai, yra nepagrįsti. Piniginių lėšų išmokėjimas atskaitingam asmeniui nėra laikomas įmonės lėšų perleidimu trečiajam asmeniui. Be to, BUAB „Atėja“ bankroto administratorė nei šioje byloje, nei jos pareikštame ieškinyje A. J., J. W. ir O. P. dėl žalos atlyginimo nereikalauja minėtų lėšų grąžinimo, taigi pagrįstai nelaiko jų įmonės nuostoliais.Bankroto administratorei įmonės dokumentai buvo perduoti 2017 m. balandžio 3 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktu. Prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto administratorė pareiškė tik 2017 m. lapkričio 27 d., t. y. ženkliai praleidusi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą. Esant tokioms aplinkybėms teismas turėtų taikyti senatį.Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Atėja“ bankroto administratorė VšĮ Nacionalinis teisės centras prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai bendrai 203 074,40 Eur sumai, o pati BUAB „Atėja“ neturi absoliučiai jokio turto. Tai akivaizdus tyčinio bankroto rezultatas. Suinteresuoti asmenys mėgina įteigti, kad įmonė neva turi 24 367,04 Eur reikalavimo teisę į J. V. įmonę, tačiau tai tėra visiškai niekuo nepagrįsti pamąstymai. Kita vertus, jei suinteresuoti asmenys iš tiesų įsitikinę, kad tokia reikalavimo teisė reali, jie turi teisę pateikti netiesioginį ieškinį, tačiau to neatlieka. Iš byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog BUAB „Atėja“ neturi reikalavimo teisės į J. V., ir debitorinis įsiskolinimas nurodytas nepagrįstai, siekiant dirbtinai pagerinti įmonės finansinę būklę.Byloje įrodyta, kad įmonei esant nemokiai buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi sandoriai, pažeidžiantys kreditorių teises, o sandorių pagrindu gautas turtas – pasisavintas. Bankroto administratorė pateikė teismui visus rašytinius įrodymus, kada ir kokia įranga buvo užsakyta, už kokią kainą, kam ji galiausiai buvo perduota ir kaip susidarė net 3 241,26 Eur skola. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad įranga buvo pakeista į sugedusią įrangą, kad įmonės UAB „Tetija” darbuotojas tik įsidėjo kortelę, tačiau nepateikė jų teiginius pagrindžiančių rašytinių įrodymų.Suinteresuoti asmenys klaidingai supranta ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatyto termino paskirtį. Pažymėtina, kad tyčinis bankrotas taipogi yra nusikalstama veika, todėl ir senaties terminas gali būti taikomas tas, kuris numatytas baudžiamajame įstatyme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų.Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Atėja“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 punkto, 3 dalies 2 punkto pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
2018 m. kovo 7 d. apeliantai A. J., J. W. ir O. P. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo nesutikimo su bankroto administratorės VšĮ Nacionalinio teisės centro teismui pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus.2018 m. kovo 8 d. bankroto administratorė VšĮ Nacionalinis teisės centras pateikė atsiliepimą į rašytinius apeliantų paaiškinimus kartu su priedais (elektroninių laiškų kopijas, Garantinio fondo lėšų pervedimo sutarties kopiją, akcininkų sąrašo ir prašymo kopijas).CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tai reiškia, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegali būti tikslinamas ar keičiamas (pavyzdžiui, pildomas) nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Pagal CPK 338 straipsnio nuostatas ši taisyklė taikoma ir paduodant atskiruosius skundus. Taigi, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima pateikti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų faktinių aplinkybių (skundo pagrindo), nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo (dalyko). Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu, bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas.Iš apeliantų pateiktų rašytinių paaiškinimų matyti, kad jais apeliantai iš esmės pildo atskirojo skundo turinį – teikia argumentus, kuriais siekia paneigti pirmosios instancijos teismo nutartį, atsikirsti į bankroto administratorės atsilepimo motyvus, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad esant pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, tokio pobūdžio rašytiniai paaiškinimai negali būti priimami ir vertinami (CPK 323 straipsnis). Analogiška išvada darytina ir apie bankroto administratorės atsiliepimą į apeliantų rašytinius paaiškinimus. Atskirai pažymėtina, kad bankroto administratorės pateikto atsiliepimo turinys ir priedai (rašytiniai įrodymai) yra iš esmės susiję su ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu tyčinio bankroto požymio vertinimu (įmonės veiklos perkėlimu), kuris šioje byloje nėra apeliacijos dalykas. Atsižvelgiant į tai, bankroto administratorės atsiliepimą į apeliantų rašytinius paaiškinimus kartu su priedais taip pat atsisakytina priimti.
Dėl senaties termino taikymo
Apeliantai nurodė, kad prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto administratorė pareiškė ženkliai praleidusi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, kad apie šią teisės normą apeliantams, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo žinoma, kadangi jie nebuvo atstovaujami teisininko. Esant šioms aplinkybėms, apeliantų nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų spręsti klausimą dėl senaties termino taikymo bankroto administratorės VšĮ Nacionalinio teisės centro prašymui.Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis, 338 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 306 straipsnyje apibrėžtas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Nurodytos nuostatos taikomos ir atskiriesiems skundamas (CPK 338 straipsnis).Byloje nėra duomenų, kad apeliantai pirmosios instancijos teisme būtų kėlę klausimą dėl senaties termino taikymo bankroto administratorės prašymui pripažinti BUAB „Atėja“ bankrotą tyčiniu. Tokiu atveju pripažintina, kad atskiruoju skundu prašydami panaikinti skundžiamą teismo nutartį apeliantai ją kvestionuoja nurodydami naują, pirmosios instancijos teismui nepateiktą ir dėl to netirtą, aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokiai atskirajame skunde nurodytai aplinkybei taikytinas CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas ir ji negali būti apeliacijos dalykas. Vien tai, kad apeliantai nebuvo atstovaujami profesionalaus teisininko, nesudaro pagrindo nesilaikyti CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytos imperatyvios normos.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto pagrindais
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „Atėja“ 2016 m. liepos 1 d. buvo nemoki, todėl įmonės vadovas turėjo pareigą nuo 2016 m. liepos 1 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Apeliantai su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad teismas tik iš prielaidų nustatė, kad 2016 m. liepos 1 d. UAB „Atėja“ buvo nemoki, kadangi byloje nėra paneigta, jog nurodytą nemokumo atsiradimo dieną UAB „Atėja“ pradelsti įsipareigojimai buvo ženkliai mažesni už jos turtą.ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016 30 punktas; kt.).Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas įmonės nemokumo 2016 m. liepos 1 d. faktą nustatė tik iš prielaidų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BUAB „Atėja“ nemokumo atsiradimo momentą, rėmėsi tiek aplinkybėmis nustatytomis BUAB „Atėja“ bankroto bylos iškėlimo metu, tiek bankroto administratorės pateiktais duomenimis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismas vertino įmonės 2015 ir 2016 m. balansų duomenis, juose nurodyto turto ir mokėtinų sumų santykį, duomenis apie teismų sprendimais priteistas skolas iš UAB „Atėja“.Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto bylos iškėlimą UAB „Atėja“ iniciavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, 2017 m. vasario 3 d. teismui pateikusi prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nutartį iškelti atsakovės bankroto bylą pirmosios instancijos teismas priėmė 2017 m. kovo 7 d., konstatavęs įmonės nemokumą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Atėja“ skolos iki bankroto bylos iškėlimo vien tik pirmosios ir antrosios eilės kreditoriams – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui sudarė 22 216,19 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai – 1 635 Eur, įmonės darbuotojams – 38 017,24 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad įmonei negalint vykdyti periodinių mokėjimų (faktiškai esant nemokiai), įmonės vadovas nevykdė jam ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Sprendžiant, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, kt.).Kaip nustatyta, įmonei esant nemokiai ir nevykdant periodinių mokėjimų, pradelstos skolos didėjo. Vien įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. vasario 17 d. išaugo nuo 15 289,06 Eur iki 26 618,23 Eur. Be to, byloje nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Atėja“ esant nemokiai, buvo sudaromi įmonei nenaudingi sandoriai. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad laikotarpių nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 16 d. UAB „Atėja“ įsigijo 2 566 Eur vertės techninę įrangą (889 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną iPhone 7, 239 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną Caterpillar CAT, 889 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną iPhone 7, 549 Eur vertės planšetinį kompiuterį Lenovo). Nors apeliantai nurodo, kad įranga buvo įsigyta įmonės veiklai vykdyti, tačiau nenurodė kas ir kokiu tikslu naudojo įsigytus daiktus. Vien tik daiktų įsigijimas įmonės vardu, neleidžia teigti, jog daiktai buvo įsigyti įmonės veiklai vykdyti. Duomenų, apie šio įsigyto įmonės turto perdavimą bankroto administratorei, byloje nėra.Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tyčinio bankroto pagrindų, esančių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, egzistavimą.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu
Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą tyčinis įmonės bankrotas preziumuojamas, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.Nustatyta, kad UAB „Atėja“ 2016 m. gruodžio 29 d. A. J. išmokėjo 6 580 Eur, 2016 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. sausio 4 d. O. P. išmokėjo 6 556 Eur. Iš byloje esančių kasos pajamų orderių matyti, kad mokamų lėšų paskirtis nurodyta – „atskaitingam asmeniui“. Apeliantai neneigia, kad nurodytas lėšas gavo, tačiau jų manymu, piniginių lėšų išmokėjimas atskaitingam asmeniui nėra laikomas įmonės lėšų perleidimu trečiajam asmeniui, be to bankroto administratorė nereikalauja minėtų lėšų grąžinti.Pagal bylos duomenis O. P. nurodytu laikotarpiu buvo UAB „Atėja“ direktore, o A. J. – įmonės darbuotojas. Apeliantai procesiniuose dokumentuose teismui nenurodė kokiu pagrindu gavo pinigus ar pinigai buvo naudojami įmonės veiklai, ar buvo mokami kaip darbo užmokestis, kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kasos orderiuose nurodyta paskirtis „atskaitingam asmeniui“ nepagrindžia minėtų lėšų panaudojimo tikslingumo. Aplinkybė, kad bankroto administratorė nereikalauja pinigų grąžinti taip pat neleidžia teigti, jog pinigai buvo išmokėti tikslingai, laikantis įstatyme nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo (CK 6.930¹ straipsnis).Taigi, apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovė UAB „Atėja“ atsiskaitymo su O. P. ir A. J. metu buvo nemoki, turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, įskaitant ir kitus darbuotojus, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję, tačiau vietoj to, kad būtų vykdžiusi įsipareigojimus visiems kreditoriams proporcingai, prioritetiškai atsiskaitė tik su nurodytais asmenimis. Toks įmonės (jos vadovo) elgesys neatitinka sąžiningumo principo, t. y. veikti siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Tokie veiksmai yra vertinami kaip kitų skolininko kreditorių teisių pažeidimas, kurie suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais, todėl laikytina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija.
Dėl bylos procesinės baigties
Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kas skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta, todėl nėra pagrindo ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl klausimas dėl jiems priteistinų bylinėjimosi išlaidų nespręstinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.