Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-13593-727/2019 pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. R., O. R., E. V. dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas advokatas D. B. prašė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti remdamasis tik viena aplinkybe, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atsakovei O. R. priimtas jau suėjus 30 dienų apeliacinio skundo padavimo terminui. Daugiau jokių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas teikiamas tik 2020-01-03 (beveik po 1 mėnesio nuo VGTP priimto sprendimo), atsakovės atstovas nenurodo. Tačiau praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios.

8.2. Apeliantės argumentai dėl VGTP delsimo yra atmestini, nes byloje pateikta informacija, jog pati atsakovė prie prašymo pridėjo ne visus būtinus dokumentus, kurių pateikimas būtinas pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas dėl aplinkybių, kurios negali būti pripažintos svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Ieškovės vertinimu, apeliacinio skundo termino praleidimą nulėmė atsakovės nepakankamas operatyvumas, rūpestingumas ir atidumas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo dalyko

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės O. R. atstovo advokato D. B. prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. priimto sprendimo paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, kt.).

10. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Toks reguliavimas, be kita ko, gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui ir apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019). Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja laikydamasis įstatyme nustatytų sąlygų.

11. Bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, todėl įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą ir užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą, nustatė konkrečius terminus, per kuriuos turi būti atlikti byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai veiksmai. Vadovaujantis CPK 307 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Šis terminas nėra naikinamasis, todėl pagal CPK 307 straipsnio 2 dalį, jis gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (CPK 307 straipsnio 3 dalis).

12. Svarbiomis priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis asmeniui nustatytu terminu tinkamai atlikti procesinį veiksmą. Sąvoka „svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl spręsdamas, ar suinteresuoto asmens nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Svarbu ir tai, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra palikta spręsti teismui. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, esančiomis pagrindu jį atnaujinti, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų esmę, ginčo esmę, suinteresuoto asmens veiksmus po ginčo išnagrinėjimo bei kitas faktines bylos aplinkybes. Sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą, labai svarbus yra subjektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis yra konstatuojama, ar terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

13. Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas procesinių dokumentų pateikimo teismui terminus, siekia užtikrinti teismo sprendimų, o tuo pačiu ir civilinių santykių stabilumą. Todėl jeigu terminas praleistas žymiai, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymo leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2299/2013).

14. Sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą, taip pat labai svarbus yra subjektyvusis kriterijus, kuriuo remiantis yra daroma išvada, ar terminas yra praleistas dėl rimtų ir pateisinamų priežasčių. Kiekvienas civilinių teisinių santykių subjektas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir šias teises įgyvendinti jam labiausiai priimtinu būdu. Sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę, į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-292/2008). Taigi, sprendžiant procesinio termino atnaujinimo klausimą svarbu vertinti ne tik nurodytų ,,svarbių priežasčių“ terminui atnaujinti visetą, bet ir pačios prašymą atnaujinti procesą teikiančios šalies procesinio elgesio sąžiningumą, t. y. tiek objektyvųjį, tiek subjektyvųjį kriterijus.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nustatė, kad atsakovei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Atsakovei buvo paskirtas advokatas, kvalifikuotas specialistas atsakovę atstovavo ir vykusiuose teismo posėdžiuose, priimtas procesinis sprendimas išsiųstas tiek pačiai atsakovei, tiek jos atstovui. Atsakovė, dar neįsiteisėjus pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimui, t. y. 2019-10-28 kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyrių, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2019-11-15 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareikalavo iš apeliantės pateikti pajamų deklaraciją. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos buvo priimtas 2019-12-05. Tuo tarpu kaip patvirtina bylos medžiaga, atsakovės atstovo prašymas atnaujinti apeliacinio skundo pateikimo terminą bei pats apeliacinis skundas teismui buvo pateikti tik 2020 m. sausio 3d., t. y. praėjus beveik mėnesiui nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo dienos.

16. Nagrinėjamu atveju apeliantė tiek prašyme, tiek ir atskirajame skunde termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimą grindė aplinkybe, jog VGTP sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atsakovei O. R. buvo priimtas jau suėjus 30 dienų apeliacinio skundo padavimo terminui. Apeliantės vertinimu, tai yra svarbi priežastis dėl kurios ji praleido terminą apeliaciniam skundui pateikti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus vertina kritiškai.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas nekvestionuoja aplinkybės, jog VGTP sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atsakovei O. R. buvo priimtas jau suėjus 30 dienų apeliacinio skundo padavimo terminui, tačiau šiuo atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai nėra svarbi aplinkybė, dėl kurios paskirtam atsakovės atstovui prireikė beveik vieno mėnesio termino nuo VGTP sprendimo priėmimo apeliaciniam skundui paduoti. Kaip patvirtina bylos medžiaga, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis atstovas atstovavo atsakovę O. R., todėl akivaizdu, jog jam buvo gerai žinomos visos bylos aplinkybės, nebuvo reikalinga papildomai laiko susipažinti su bylos medžiaga, vertinti bylos dokumentus, formuoti nesutikimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės atstovas, būdamas profesionalus teisininkas, negalėjo nesuprasti ir nežinoti, kad termino eiga skundui paduoti prasideda ne nuo VGTP sprendimo teikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo ir be jokios abejonės galėjo pasirūpinti greitesniu apeliacinio skundo suformavimu, o vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas 2019-12-17 rezoliucija sustabdė vykdomojo rašto išdavimą iki sausio 1 d. dėl atsakovės atstovo prašyme neišduoti vykdomųjų raštų, kadangi bus teikiamas apeliacinis skundas, nurodytų argumentų, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pats nustatė terminą, per kurį gali būti teikiamas apeliacinis skundas.

18. Pasisakydamas dėl šio atskirojo skundo argumento (t. y. pirmosios instancijos teismas rezoliucija sustabdydamas vykdomojo rašto išdavimą iki sausio 1 d. pats nustatė terminą, per kurį gali būti teikiamas apeliacinis skundas), apeliacinės instancijos teismas papildomai norėtų atkreipti dėmesį į tai, jog kaip jau minėta, nagrinėjant procesinio termino atnaujinimo klausimą, privalu aiškintis besikreipiančio dėl termino atnaujinimo asmens nurodytas aplinkybes (priežastis), dėl kurių terminas buvo praleistas, jų visetą ir svarbą. Svarbiomis šio procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu individualiu atveju asmeniui objektyviai sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį. Sąvoka „svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl spręsdamas, ar suinteresuoto asmens nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Svarbu ir tai, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra palikta spręsti teismui.

19. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas atsakovės atstovo 2019-12-16 teismui pateiktą prašymą dėl vykdomųjų raštų neišdavimo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-24 sprendimą, sprendė minėto prašymo pagrįstumo klausimą, o ne procesinio termino pateikti apeliacinį skundą atnaujinimo klausimą. Kitaip tariant, pirmosios instancijos neanalizavo ir nevertino, ar atsakovės atstovo nurodytos apeliacinio skundo termino praleidimo priežastys yra svarbios, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kaip kad akcentuoja apeliantė atskirajame skunde, jog 2019-12-17 rezoliucija sustabdydamas vykdomojo rašto išdavimą iki sausio 1 d. pirmosios instancijos teismas iš esmės pats nustatė terminą per kurį gali būti teikiamas apeliacinis skundas.

20. Atsakovės argumentus dėl VGTP delsimo priimti sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos atsakovei suteikimo apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina kritiškai, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog pati atsakovė prie prašymo pridėjo ne visus būtinus dokumentus, kurių pateikimas būtinas pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį. Pastebėtina, jog apeliantė ne pirmą kartą naudojasi valstybės teikiama teisine pagalba, todėl akivaizdu, jog atitinkamo prašymo pateikimo VGTP tvarka jai buvo žinoma, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pati apeliantė elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, t. y. apeliacinio skundo termino praleidimą nulėmė paties atsakovės nepakankamas operatyvumas, rūpestingumas ir atidumas. Pažymėtina, jog įstatymas įpareigoja teismą bei proceso dalyvius laikytis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis). Apeliantė, gavusi teismo sprendimą ir su juo nesutikdama, privalėjo būti rūpestinga, atidi ir laiku pasirūpinti savo atstovavimu. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, to nepadarė, todėl akivaizdu, jog turi ir prisiimti su tuo susijusias neigiamas pasekmes.

21. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, bei į praleisto termino trukmę (skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas buvo priimtas 2019-10-24, tuo tarpu apeliacinis skundas ir prašymas dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo paduotas ir teisme gautas tik 2020 m. sausio 3 d.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės argumentai, kuriais grindžiamas pavėluotas apeliacinio skundo ir prašymo atnaujinti terminą skundui pateikti padavimas, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi. Bylos duomenys patvirtina, kad terminas praleistas be svarbių ir pateisinamų priežasčių. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjas sprendžia, jog apeliantei nenurodžius jokių svarbių ir pagrįstų aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas yra paduodamas po beveik vieno mėnesio nuo VGTP sprendimo priėmimo, jau faktiškai esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, nėra pagrindo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui ir priimti apeliacinį skundą, ką ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

22. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė tinkamai neįgyvendino savo teisės pateikti apeliacinį skundą ir neįrodė, kad praleido apeliacinio skundo pateikimo terminą dėl svarbių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo ir atnaujinti jos praleistą apeliacinio skundo pateikimo terminą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.