- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-21
- Bylos Nr.
- eI2-4383-631/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09794-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė, Violeta Balčytienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Puzinskaitės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas Vilniaus rūmai) gautas pareiškėjo A. A. skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Migracijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimus: 2023 m. lapkričio 22 d. Nr. 23S208674 dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas), 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 23S209154 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2026 m. gegužės 21 d. ir 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 23SD24956 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą; 2) netenkinus prašymo panaikinti skundžiamą sprendimą Nr. 23S209154 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2026 m. gegužės 21 d., sutrumpinti šį draudimą iki minimalaus termino; 3) priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai suprato ir aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, neatliko individualaus vertinimo ir nenustatė asmeninio pareiškėjo elgesio, rodančio grėsmės realumą. Pareiškėjas teigia, kad sprendimų argumentacija yra teorinio pobūdžio bei visiškai neatitinka teismų praktikos, nes neįvertinta tai, kad pareiškėjas turi agronomo specialybę ir jo išsilavinimas nėra susijęs su valstybės valdymu ar karyba; atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nevertino tarnybos aplinkybių, kad pareiškėjas turėjo atlikti karo prievolę, kadangi yra visuotinė ir privaloma, o už karo prievolės vengimą numatyta baudžiamoji atsakomybė; kad pareiškėjas ištarnavo minimaliai reikalaujamą laiką, kad pareiškėjas įsidarbino pasienyje ne dėl ideologinių, o dėl ekonominių priežasčių, kadangi pusę metų negalėjo susirasti darbo, kad pareiškėjas išdirbo pasienyje trumpą laiką (pusantrų metų), ėjo žemas pareigas ir jokių strateginių ar atsakingų sprendimų nepriiminėjo, kad pareiškėjui nebuvo suteikti kokie nors apdovanojimai ar laipsniai, kad pareiškėjui niekada nebuvo duodami ir pareiškėjas niekada nevykdė jokių neteisėtų, amoralių ar politinio pobūdžio įsakymų, kad pareiškėjas išėjo iš darbo pasienyje savo noru prieš 19 metų, kad jis tarnavo kariuomenėje ir dirbo pasienyje, kai geopolitinė situacija buvo kokybiškai kitokia; pareiškėjas iki ir po darbo pasienyje dirbo išimtinai privačiame sektoriuje; pareiškėjas laikosi opozicinių pažiūrų, nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios politiką; pareiškėjas, pildydamas atsakovo klausimyną, pats atskleidė atsakovui informaciją apie savo buvusią tarnybą; nei atsakovas, nei trečiais suinteresuotas asmuo nenustatė jokių pareiškėjo nusikalstamų veiksmų ar kėsinimosi padaryti nusikalstomą veiksmą; nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nenustatė jokių pareiškėjo veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką arba bylotų apie pareiškėjo lojalumą Baltarusijos Respublikos režimui; nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nenustatė jokių pareiškėjo motyvų imtis kokių nors veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką; nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nenustatė, kad pareiškėjo pažiūros neatitiktų Lietuvos Respublikos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos Respublikos politikos vertybinio pagrindo; atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens neigiama išvada kildinama iš teisėtos veiklos; atsakovas ir trečiasis asmuo vengia konkretaus pareiškėjo įvertinimo.
Pareiškėjo teigimu, sprendimai prieštarauja aktualiai praktikai. Nurodo, jog jis atsakė į atsakovo klausimyno 10 ir 11 klausimus, nepalaikantis Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir laikantis Krymą priklausančiu Ukrainai. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog jis niekada netarnavo kadrinėse pareigose karinėse pajėgose, o po tarnybos praėjo beveik 20 metų, taip pat pažymi, jog po tarnybos pareiškėjas dirbo civilinio pobūdžio darbą ir neigiamai vertina Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos valdžią. Teigia, jog pareiškėjo nuo tarnybos praėjo beveik 20 metų, todėl sieti atliktą tarnybą su jo politinėmis pažiūromis, esant visiškai kitokiai geopolitinei situacijai, nėra korektiška. Tvirtina, jog jo tarnyba kariuomenėje taip pat yra vienintelė aplinkybė, kuria atsakovas argumentuoja grėsmę valstybės saugumui, nors kitos su pareiškėjo biografija susijusios aplinkybės aiškiai rodo, kad jokios grėsmės pareiškėjas nekelia.
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra deklaratyvus ir nemotyvuotas. Pareiškėjui akivaizdu, kad atsakovas neatliko visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo. Anot pareiškėjo, į Sprendimą buvo perkelta trečiojo suinteresuoto asmens išvada, pateikta bendro pobūdžio informacija apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau nėra konkrečiai paaiškinta, kodėl pareiškėjo buvęs darbas reiškia, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teigia, jog Sprendime nors ir pasisakoma neigiamai apie Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos politiką, tačiau nėra bandoma argumentuoti, kodėl pareiškėjas turi būti už ją atsakingas.
Pareiškėjas nurodo, kad jam gyvenant Lietuvoje 18 metų ir kas du metus prasitęsiant leidimą laikinai gyventi, jis mažiausiai 9 kartus buvo tikrinamas dėl grėsmės valstybės saugumui, kas, anot pareiškėjo, reiškia, kad tarnyba kariuomenėje anksčiau nebuvo pripažįstama pakankamu pagrindu grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, todėl argumentas, kad tarnyba kariuomenėje automatiškai reiškia lojalumą režimui ir iš to kylančią grėsmę valstybės saugumui, neatitinka atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens ankstesnės praktikos. Pareiškėjo įsitikinimu, pasikeitus vertinimui, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo nurodyti tokio pasikeitimo priežastis, tačiau Sprendime šios priežastys nebuvo nurodomos.
Pareiškėjo manymu, jis buvo pripažintas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui išimtinai dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos, o atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui manant, kad vien geopolitinės situacijos pasikeitimas gali tapti pakankamu pagrindu pakeisti ir užsieniečių įvertinimą iš palankaus į nepalankųjį, jie turėjo pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo neįrodo bei neargumentuoja, kodėl kariuomenėje tarnavę asmenys iki karo buvo pripažįstami nekeliančiais grėsmės, o po karo jau pradėjo kelti grėsmę.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija yra nenuosekli, nes jei iki karo Ukrainoje atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nemanė, kad darbas valstybei netiesiogiai priklausančioje įmonėje savaime reiškia lojalumą ir galimybę būti išnaudotam žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, tai dabar jau atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomonė pasikeitė. Pareiškėjo įsitikinimu, valstybės tarnyba ar net karinė tarnyba savaime nereiškia lojalumo režimui, nes buvęs valstybės tarnautojas ar net karininkas gali ne tik laikytis opozicinių pažiūrų, bet ir savo galimybių ribose veikti prieš režimą.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Sprendime nurodytos administracinio poveikio priemonės yra neproporcingos, kadangi grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl jo buvusios tarnybos, kuri nebuvo draudžiama; pareiškėjas visiškai palaiko Lietuvos Respublikos užsienio politiką, įskaitant poziciją karo Ukrainoje klausimu; pareiškėjas niekada nėra padaręs nusikalstamos veikos; pareiškėjas neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Baltarusijos Respublikoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ar karininko ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Baltarusijos Respublikoje; pareiškėjas turi stiprių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi turi darbą ir nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje; pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir abu vaikai) gimė ir gyvena Lietuvos Respublikoje bei yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas kelia grėsmę šeimos išsaugojimui.
Paaiškina, jog šiuo metu jis yra Baltarusijos Respublikoje pas savo tėvus ir grįžti pas šeimą negalės iki 2026 m. gegužės 21 d. arba dar ilgiau, o pareiškėjo sutuoktinė negali važiuoti į Baltarusijos Respubliką gyventi kartu su pareiškėju, nes Lietuvoje gyvena ir mokyklą lanko abu nepilnamečiai vaikai. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendimas kelia grėsmę šeimos išsaugojimui. Pareiškėjas mano, kad vien iš užsieniečio buvusios tarnybos tariamai kylanti grėsmė valstybės saugumui nėra tokio dydžio, laipsnio, realumo ir akivaizdumo, kad pateisintų kėsinimąsi į šeimą.
Anot pareiškėjo, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos. Pažymi, jog atsakovas ne tik nesuteikė Lietuvoje dirbančiam pareiškėjui kokių nors lengvatų ar kitokios pagalbos, bet pademonstravo visišką abejingumą ir net nusistatymą. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią Lietuvos Respublikoje pareiškėjas dar gali sukurti, atsakovo elgesys pareiškėjo atžvilgiu yra žalingas Lietuvos Respublikos ekonomikai kaip atstumiantis tuos, kuriuos valstybė siekia pritraukti.
Skunde teigia, kad Sprendimas buvo priimtas nesilaikant nustatytos tvarkos. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas dirbo valstybei netiesiogiai priklausančioje įmonėje, turėjo ištirti aplinkybes, susijusiais su pareiškėjo tarnyba, o ne apsiriboti ryšių su Lietuvos Respublika išvardinimu. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepadarė savarankiškos išvados. Pareiškėjas pažymi, kad jis apie Sprendimą sužinojo tik po jo priėmimo. Anot pareiškėjo, atsakovas galėjo apklausti pareiškėją apie jo buvusį darbą, paprašyti pateikti dokumentus ir paaiškinimus. Mano, kad jei atsakovas būtų pasikreipęs į pareiškėją, kad jis paaiškintų susiklosčiusią situaciją, jis būtų viską paaiškinęs ir atsakovas nebūtų priėmęs skundžiamo Sprendimo. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovo veiksmai nelaikytini geru viešuoju administravimu, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinto objektyvumo principo, taip pat pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Pareiškėjo manymu, priimdamas Sprendimą, atsakovas tinkamai neįvertino trečiojo suinteresuoto asmens išvados apie tai, kad pareiškėjo buvimas dėl jo buvusios tarnybos gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teigia, jog trečiojo suinteresuoto asmens neigiamą išvadą apie pareiškėją atsakovas turėjo įvertinti ne kaip pagrindą baigti tyrimą, o kaip pagrindą tęsti tyrimą, o atsakovui neatlikus šio tyrimo, susiklostė ydinga situacija, kai pagrindinių klausimų, kuriuos pats trečiasis suinteresuoto asmuo laiko svarbiausiais kriterijais, niekas netyrė ir dėl jų iki šiol net nėra užsiminta nei atsakovo sprendime, nei skundžiamame Sprendime. Anot pareiškėjo, atsakovas perkėlė savo funkcijas ir atsakomybę trečiajam suinteresuotam asmeniui, pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą atsakomybės už priimtus sprendimus principą
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius, pareiškėjo ekonominius ir socialinius (šeiminius) ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ginčijamų sprendimų proporcingumą, taip pat įvertino, kad pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad tai savaime nepaneigia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl pareiškėjo požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl pareiškėjo tarnybos pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Taip pat Migracijos departamentas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjui taikomos priemonės yra proporcingos priemonės siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
Pažymi, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste patvirtina, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui yra reali ir akivaizdi. Nurodo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos –VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas ir UTPĮ) 4 straipsnio 4 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Teigia, jog VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Migracijos departamento įsitikinimu, pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus dėl Rusijos Federacijos atliekamų karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje ir Rusijos Federacijos įvykdytos Krymo okupacijos nepatvirtina, kad pareiškėjas nėra lojalus Baltarusijos Respublikai.
Anot atsakovo, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti dabar ar gali ateityje realizuotis, praktiškai neįmanoma, o grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, ir tokiu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje VSD surinktos kontržvalgybinės informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų, o grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.
Migracijos departamento įsitikinimu, jis teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. VSD nuomone, skundžiami sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybėje sistema. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio. bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Nurodo, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais ir šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo tarnyba (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos kariuomenėje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šiomis tarnybomis yra išnykusi.
VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės, o kadangi pareiškėjas Departamento pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. VSD įsitikinimu, Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas pilnai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir reikalavimus, prašydami skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodė šiuo metu esantis Baltarusijoje, nes jo atžvilgiu buvo įvykdytas Migracijos departamento sprendimas dėl jo išsiuntimo ir jis buvo priverstas išvykti iš Lietuvos, atsiskirti nuo šeimos. Teigia, kad niekaip nepalaiko nei Baltarusijos, nei Rusijos režimų, priešingai, kiek gali, teikia paramą opozicijai. Jis aštuoniolika metų gyvena ir dirba Lietuvoje, turi nekilnojamąjį turtą, šeimos nariai yra Lietuvos piliečiai, jam visiškai nesuprantama, kodėl jis buvo palaikytas galintis kelti grėsmę Lietuvos saugumui, kai su juo niekas net nebendravo iš Migracijos departamento ar VSD.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutinka atsiliepime išdėstytais argumentais, laiko, jog pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti sprendimai, nes šeimos interesai negali būti aukščiau už Lietuvos valstybės saugumo interesus, o pareiškėjas dėl savo buvusios tarnybos Baltarusijos kariuomenėje gali būti išnaudotas priešiškų valstybių žvalgybų tarnybų, todėl pagrįstai Departamentas konstatavo jo grėsmę valstybės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 22 d. Nr. 23S208674, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 23S209154, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2026 m. gegužės 21 d. ir 2023 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 23SD24956, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2006 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. kovo 22 d. Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, kurie buvo pratęsiami.
2023 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.
Pareiškėjui buvo pateiktas užpildymui klausimynas. Pildydamas Migracijos departamento klausimyną ir atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) pareiškėjas nurodė, kad 2003-2004 m. tarnavo pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos kariniame komisariate, o atsakydamas į klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją, kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis), nurodė, kad 2000 – 2002 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento 2023 m. balandžio 19 d. išvadą Nr. 18-4304, kurioje VSD nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pilietis A. A., tarnaudamas Baltarusijos Respublikoje kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos piliečiui A. A. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD nurodė, kad A. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir prašė neišduoti naujo ir panaikinti turimą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.
Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 22 d. priėmė pareiškėjo atžvilgiu sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
2023 m. lapkričio 22 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
2023 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui. Sprendime nurodė, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinė viza pareiškėjui galėtų būti išduota, kaip pateikusiam prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi, o Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti jam leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Taip pat nurodė, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 12 punktais.
Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtais Migracijos departamento sprendimais, kreipėsi su skundu į teismą.
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia Valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatymo nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui – buvo konstatuotas atsižvelgiant į 2023 m. balandžio 19 d. VSD išvadą Nr. 18-4304. Kaip nustatyta, VSD pateiktoje išvadoje nurodoma, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėjas nuo 2000 m. iki 2004 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Iš anksčiau aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad VSD neatliko pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, nes Migracijos departamentas rėmėsi VSD Raštu, kuris yra bendro pobūdžio, t. y. jame nurodyti pareiškėjo duomenys nėra susieti konkrečiai su pareiškėju ir nėra būtent su juo, jo konkrečiais veiksmais susijusių išvadų, todėl konstatuotina, jog nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra realios ir akivaizdžios.
Taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus sprendimus.
Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
LVAT taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
Atsakovo sprendime dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodyta, kad nustatyti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje bei jo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje iki 2004 m. nepaneigia grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamento sprendime nurodyta, jog buvo nustatyta, kad A. A. turimų leidimų laikinai gyventi galiojimo metu nuolat vykdavo į Baltarusijos Respubliką ir tai įvertinta, kaip nenutraukti socialiniai ryšiai su Baltarusijos Respublika, kas, neva, ženkliai padidina riziką dėl jo bendradarbiavimo ir informacijos teikimo Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms.
Sprendime taip pat nurodyta, kad A. A. asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendime pažymima, kad nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio pažiūrų į susiklosčiusią situaciją, o dėl to, kad iki 2004 m. jis tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD išvadą, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2000-2004 metais suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Sutiktina, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų ir jis nėra Įstatymo įpareigotas, prieš priimdamas tokio pobūdžio ginčijamą sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos departamento priimto sprendimo teisminę kontrolę, teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ir pareiškėjo, jo atstovo paaiškinimus ir turimus įrodymus.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, yra svarbios pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, kad jis, gyvendamas Lietuvoje 18 metų, reguliariai į Baltarusiją vyko aplankyti senyvų tėvų (t. y. šeiminiais tikslais), toks vykimas nėra draudžiamas, o byloje nepateikta jokių įrodymų apie bet kokį galimą pareiškėjo bendravimą su Baltarusijos režimui priklausančiais asmenimis; yra nustatyti pareiškėjo stiprūs šeiminiai, socialiniai ryšiai Lietuvoje – turi šeimą, du nepilnamečiai vaikai ir sutuoktinė Lietuvos Respublikos piliečiai, valdo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, susijęs ilgalaikiais darbiniais santykiais Lietuvos bendrovėse ir nėra jokių duomenų apie kokius nors teisės pažeidimus. Šių visų aplinkybių Migracijos departamentas neginčijo, jos nebuvo nagrinėtos VSD sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės.
Dėl visų šių nustatytų aplinkybių, teismo vertinimu, vien faktas, kad pareiškėjas prieš dvidešimt metų ketverius metus tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, pareigose, kurios buvo visiškai eilinės ir nereikšmingos, bei nėra jokių duomenų ir papildomų indikacijų dėl A. A. keliamos grėsmės, neįvertinus viso ginčo kontekste kitų su asmeniu susijusių svarbių aplinkybių (dalyvavimo opozicinės veiklos rėmime, apie ką teigė pareiškėjas, jo tarnybos kariuomenėje ir išėjimo iš jos aplinkybių, užimtų pareigų, važinėjimo į Baltarusiją tikslų, jo Lietuvoje darbo pobūdžio, visų šeimyninių aplinkybių) nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą ar akivaizdumą.
Be to, Sprendimas, kuriame nėra detaliai išanalizuojama visa su pareiškėju susijusi reikšminga informacija, savaime nelaikytinas atitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, administracinio sprendimo motyvus.
Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. 2024 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1041-662/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-08327-2023-0), kurioje buvo nagrinėjama analogiška situacija, susijusi su asmens tarnyba Baltarusijos kariuomenėje, nurodyta, kad nekvestionuojant, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., kaip pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Darytina išvada, kad iš Migracijos departamento sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių ir duomenų vertinimas. Priimant Sprendimą nebuvo nustatyta ir įvertinta pareiškėjo atliktos tarnybos pobūdis, pareigos, trukmė, tarnybos pasibaigimo pagrindas, praėjęs laiko tarpas nuo atliktos karinės tarnybos (prieš 20 metų), byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos įvairiose valdžios institucijose, nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, Ukrainos rėmimo karo fone, šeiminio gyvenimo aplinkybių, nors šios aplinkybės, vertinant jas pagal byloje esančių įrodymų visumą, yra reikšmingos vertinant VSD Išvadoje akcentuojamą pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2000 – 2004 m. gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Migracijos departamento sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors Migracijos departamentui teisės aktuose nėra tiesiogiai įtvirtintos pareigos visais atvejais atlikti užsieniečio apklausą, tačiau tokiais atvejais, kai grėsmė valstybės saugumui grindžiama tik vienu faktu, šiuo atveju, tarnyba Baltarusijos kariuomenėje, o byloje yra ir kitų aplinkybių, rodančių, kad užsienietis gali būti priešiškas režimui ir jo nepalaikyti, kad turi itin stiprius socialinius šeiminius ryšius Lietuvoje, rekomenduotina atlikti užsieniečio apklausą, siekiant patikslinti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali būti pagrindas pripažinti asmenį keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta. Taigi, Migracijos departamentas visų bylai svarbių aplinkybių nenustatė, jų neįvertino ir neindividualizavo, o sprendimai yra formalūs.
Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, o vien faktas, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos kariuomenėje prieš 20 metų, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei.
Migracijos departamentui neįvertinus visumos byloje nustatytų aplinkybių, teismas Migracijos departamento 2023-11-22 sprendimą Nr. 23S208674, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, laiko neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus, todėl jis naikintinas.
Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, įvertinus tai, kad po minėto Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas ir 2023-11-22 sprendimas Nr. 23S209154, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023-11-22 iki 2026-05-21, bei 2023-11-27 sprendimas Nr. 23SD24956 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, ir šie sprendimai priimti remiantis ta pačia VSD išvada ir nurodant tas pačias aplinkybes, kaip 2023-11-22 sprendime Nr. 23S208674 bei neatlikus jokio papildomo tyrimo ir nesiaiškinus pareiškėjo asmeninių, socialinių, šeiminių aplinkybių ir jo pažiūrų bei neapklausus papildomai dėl atliktos prieš 20 metų karinės tarnybos Baltarusijoje, teismui yra pagrindas naikinti ir šiuos sprendimus, tenkinant pareiškėjo visus skundo reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Taigi, pareiškėjo skundas yra patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas dėl pareiškėjo priėmė dar vieną sprendimą – dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, kuris byloje nebuvo apskųstas ir, kaip nurodė atsakovo atstovas, yra įgyvendintas, pareiškėjas šiuo metu yra Baltarusijoje. Tačiau, šis sprendimas nėra nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl teismas plačiau dėl jo nepasisako, kaip ir neanalizuoja plačiau pareiškėjo, jo atstovo nurodytų argumentų ir pateiktų duomenų apie kitus asmenis, kurių atvejus, analogiškomis aplinkybėmis, Migracijos departamentas dėl galimos grėsmės valstybės saugumui vertino palankiau.
Taigi, proceso dalyviams procesiniuose dokumentuose išdėsčius daugiau argumentų, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjo skundas patenkintas, todėl laikytina, kad sprendimas yra priimtas jo naudai. Pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti įrodymų į bylą pareiškėjas nepateikė. Taigi, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti.
Panaikinti 2023 m. lapkričio 22 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 23S208674 dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjui A. A. leidimą laikinai gyventi.
Panaikinti 2023 m. lapkričio 22 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 23S209154 dėl uždraudimo pareiškėjui A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2026 m. gegužės 21 d.
Panaikinti 2023 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 23SD24956 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui A. A. nacionalinę vizą.
Priteisti pareiškėjui A. A., gim. (duomenys neskelbtini), iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188610666, 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.